Vaizdinis suvokimas - tai sudėtingas procesas, kurio metu mes suvokiame ir interpretuojame aplinkos informaciją, gaunamą per regos organus. Tai ne tik matymas, bet ir informacijos apdorojimas smegenyse, leidžiantis mums atpažinti objektus, suprasti jų savybes ir orientuotis erdvėje. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas sudaro vaizdinio suvokimo aparatą, kokios jo dalys ir kaip jos veikia.
Psichoanalitinė perspektyva į vaizdinį suvokimą
Sigmund Freud (1856-1939), psichoanalizės pradininkas, sukūrė teoriją, kuri aiškina žmogaus psichikos reiškinius ir asmenybės struktūrą. Jo teorijoje asmenybė susideda iš trijų pagrindinių sistemų: id (tai), ego (aš) ir superego (aukščiau nei aš). Kiekviena sistema turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Nors šios sistemos yra artimai susijusios, sunku atskirti jų poveikį žmogaus elgesiui.
Id (tai): Tai psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant. Id yra itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Id yra psichinės energijos rezervuaras, iš kurio kitos dvi sistemos gauna energiją. Id netoleruoja energijos augimo ir siekia tuoj pat iškrauti įtampą, kad būtų sugrąžintas pastovus ir žemas energijos lygis. Įtampai sumažinti id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus (tokius kaip čiaudėjimas, mirkčiojimas) ir pirminius procesus (vaizdinių formavimą). Pirminis procesas iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas vadinamas norų išsipildymu. Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys.
Ego (aš): Tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Ego naudoja antrinius procesus, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.). Ego reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip bus patenkintas. Ego turi suderinti id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Ego atsiranda iš id dalies, sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id poreikius.
Superego (aukščiau nei aš): Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, interpretuojami jo tėvų. Superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, ir siekia tobulumo. Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tai, už ką baudžiama, suformuoja sąžinę, o tai, už ką skatinama, sudaro ego-idealą. Superego priešinasi tiek id, tiek ego, ir vertina pasaulį pagal save.
Taip pat skaitykite: Straipsnis apie vaizdinio suvokimo modelius
Psichinė energija ir instinktai
Freudas laikėsi deterministinių pažiūrų ir manė, kad žmogaus organizmas yra sudėtinga energetinė sistema, kuri semiasi energijos iš suvartoto maisto ir eikvoja ją įvairiems tikslams, įskaitant mąstymą. Jis manė, kad mąstymui atlikti reikalinga tam tikra energijos forma - psichinė energija. Pagal energijos tvermės dėsnį, psichinė energija gali būti transformuota į fiziologinę ir atvirkščiai.
Instinktai - tai vidinių somatinių sujaudinimo šaltinių psichologinė išraiška, kuri yra sąlygota biologinės prigimties. Tokia išraiška gali būti vadinama noru, o kūno sujaudinimas, iš kurio jis atsiranda - poreikiu. Instinktai yra varomoji žmogaus jėga, motyvuojanti ir nukreipianti elgesį. Instinktas turi keturis charakteringus bruožus: šaltinį, tikslą, objektą ir varomąją jėgą. Šaltinis yra fiziologinė sąlyga arba poreikis. Instinkto tikslas - kūno sujaudinimo pašalinimas. Instinkto objektas yra tai, kas padeda pašalinti poreikį.
Freudas išskyrė gyvenimo instinktus (alkis, troškulys, seksualinis instinktas ir pan.) ir mirties instinktus (agresija, savidestrukcija). Gyvenimo instinktų naudojama energija vadinama libido.
Nerimas
Nerimas užima svarbią vietą Freudo teorijoje. Žmogus turi patenkinti savo poreikius ieškodamas objektų išoriniame pasaulyje, tačiau išorinis pasaulis gali kelti grėsmę žmogaus saugumui. Žmogaus įprastinė reakcija į išorinę skausmo grėsmę yra baimė. Freudas skiria tris nerimo rūšis: realų nerimą (paprasta baimė), neurotinį nerimą ir moralinį nerimą (kaltė). Realus nerimas kyla dėl realių išorinio pasaulio pavojų. Neurotinis nerimas yra baimė, kad instinktai prasiverš pro žmogaus sąmoningą kontrolę ir privers žmogų padaryti kažką tokio, už ką jis bus nubaustas. Moralinis nerimas yra sąžinės baimė. Nerimo funkcija yra perspėti žmogų apie pavojų.
Spalvos suvokimas
Spalvos - tai neatsiejama vaizdinio suvokimo dalis. Žmogus daugiau nei aštuoniasdešimt procentų informacijos iš aplinkos gauna būtent per regą, o spalvos čia nemažai prisideda. Spalva gali būti neverbalinio bendravimo būdas, pavyzdžiui, paraudę žandai mums duoda ženklą, jog žmogus susigėdo arba yra įtūžęs.
Taip pat skaitykite: Suvokimo psichologija
Spalva yra vaizdinio jutimo bei suvokimo dalis. Regėti mums padeda skaidrūs akies lęšiukas bei stiklakūnis, praleidžiantys tokio bangos ilgio šviesą, kokią sugeria akies dugne, tinklainėje esantys „šviesos jutikliai“ - fotoreceptoriai. Šių fotoreceptorių paprastai turime dvi rūšis - kūgelius ir lazdeles. Lazdelės yra labai jautrios, todėl jomis mes matome naktį, prieblandoje. Pastaruosius matome trijų tipų kūgelių pagalba: sugeriančius trumpąsias elektromagnetines bangas (380-540 nm), vidutines (420-650 nm) ir ilgąsias (460-700 nm).
Spalva yra medžiagų savybė sugerti, praleisti bei atspindėti tam tikras regimojo diapazono elektromagnetines bangas. Tačiau spalvos suvokimas yra subjektyvus ir gali priklausyti nuo įvairių veiksnių, tokių kaip fono spalva, atminties spalvos ir apšvietimas.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės