Įvadas
Žmogaus patirtis pasaulyje yra neatsiejama nuo pojūčių ir suvokimo. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip pojūčiai ir suvokimas veikia vaizdinio suvokimo psichologijoje, atsižvelgdami į žmogaus santykį su gamta, dėmesio svarbą, atminties mechanizmus ir spalvų suvokimą. Taip pat aptarsime, kaip šie procesai vystosi vaikystėje ir paauglystėje, ir kaip jie gali būti susiję su asmenybės tipais.
Žmogaus ir gamtos sąveika
Žmogaus ir gamtos ryšys yra glaudus ir senas. Kalnai, medžiai, upės ir ežerai - visa tai yra gamtos dalis, kurią žmogus nuo seno garbino. Lietuvių liaudies tradicijos ir papročiai išreiškia pagarbą gyvajai gamtai, pavyzdžiui, paprotys pasodinti medį gimus kūdikiui.
Tačiau šiandien santykis tarp žmogaus ir gamtos yra pasikeitęs. Žmogus iš gamtos reikalauja vis daugiau, eikvoja jos išteklius be gailesčio. Ne kiekvienas žmogus gerbia gamtą, nors neseniai buvo jos neatsiejama dalis. Gamta teikė naudą ne tik materialine, bet ir dvasine prasme. Šiandienos vaikai mažai laiko praleidžia gamtoje, o Komenskis ir Pestalocis teigė, kad vaizdumas (stebėjimas) yra itin svarbus. Natūralumas duoda tikrus ir įvairius pojūčius, pavyzdžiui, palietus medį ar pamačius paukštį.
Vaikai gamtai nėra abejingi. Būdamas gamtoje, vaikas daug sužino ir patiria emocinius išgyvenimus, formuojasi ekologiniai įgūdžiai ir įpročiai. Turime skatinti vaikus siekti gėrio ir harmonijos santykiuose su aplinka ir pačiu savimi, nuo mažens mokyti gyventi darnoje su gamta. Svarbu, kad šalia vaiko esantis asmuo pažintų gamtą, tuomet gamta tampa veiksmingu auklėjimo šaltiniu.
Vaikas su gamta susiduria anksti, tačiau smalsumas gali išnykti. Norint, kad domėjimasis aplinka nedingtų, reikia vaikui padėti: mokyti pažinti gamtą, siekti, kad jis artimai bendrautų su gamtos objektais, suprastų jų sudėtingumą, įprastų gamtoje ilsėtis ir semtis energijos. Ugdant asmenybę, svarbu puoselėti ekologinę-etinę kultūrą, siekti nevartotojiško požiūrio į gamtą, pagarbos gyvybei ir atsakomybės už ją, pratinti rūpintis ne tik savo, bet ir visos žemės ateitimi.
Taip pat skaitykite: Kas yra pažinimo pojūčiai?
Dėmesio svarba
Dėmesys yra susitelkimas ir atidumas. Tai kryptingo budrumo būsena, sąlygojanti psichinių procesų ir praktinės veiklos parengtį, sąmoningumą ir aktyvumą. Žmogų vienu metu veikia gausybė įvairiausių reiškinių, tačiau sąmonėje atsispindi tik vienas arba keli aktualūs reiškiniai. Dėmesys atlieka atrenkamąją funkciją ir užtikrina palankias sąlygas žmogaus veiklai.
Mokantis reikia itin pastovaus koncentruoto dėmesio, kurį sukelia ir palaiko interesai (nevalingas dėmesys) arba specialios pastangos įveikiant išsiblaškymą (valingas dėmesys). Mokymo(si) procese derinamas valingas ir nevalingas dėmesys. Kuo jaunesnis mokinys, juo daugiau dėmesys grindžiamas interesu. Mokymosi būdų kaitaliojimas palengvina dėmesį per pamoką.
Dėmesys labai svarbus žmogaus mąstymui, nes jis lemia, kaip sėkmingai bus priimama informacija. Vaikas, nesugebantis atkreipti dėmesio į pojūčius ar aplinką, negali suprasti ar ko nors išmokti. Jau nuo pat gimimo reiškiasi selektyvus dėmesys, kai naujagimis kreipia dėmesį į vienus stimulus ir ignoruoja kitus. Augant vaikui, dėmesio kontrolė didėja. Viduriniosios vaikystės metu vaikas gali vis geriau sukaupti dėmesį tam tikrai užduočiai, jį mažiau blaško pašaliniai stimulai. Vyresnių vaikų dėmesys yra gerokai planingesnis negu ikimokyklinio amžiaus vaikų. Augant nuolat didėja sugebėjimas dėmesį koncentruoti ten, kur jo reikia užduočiai išspręsti.
Pojūčiai ir jutimo organai
Mūsų akys, ausys, nosis, liežuvis ir oda yra organai, kurie jungia mus su išoriniu pasauliu per mums pažįstamus pojūčius - regą, klausą, kvapą, skonį ir lytą. Tačiau žmogus turi daugiau pojūčių negu šie pagrindiniai penki. Pati oda turi receptorius bent penkiems pojūčiams, o vidinės ausies organas duoda mums pusiausvyros pojūtį. Be to, sensorinės sistemos, susijusios su raumenimis ir sąnariais, sukuria kūno pozos ir judėjimo įsisąmoninimą, ir daug kitų vidinių receptorių duoda informaciją smegenims apie mūsų kraujo cheminę sudėtį ir temperatūrą.
Rega
Rega yra turtingiausias iš žmogaus pojūčių. Regėjimo pojūčiais žmogus gauna apie 80% visos informacijos apie tikrovę. Mūsų akys priima šviesą iš aplinkos objektų ir perveda šią šviesą į neutralius impulsus, kurie teikia informaciją apie formą, spalvą, gylį, paviršiaus kokybę ir judėjimą smegenims. Šviesa yra pagrindinis stimulas regai. Regėjimo pojūčiams dirgiklis yra elektromagnetinės bangos nuo 39 iki 760 milimikronų ilgumo.
Taip pat skaitykite: Kaip Stresas Veikia Odą
Regėjimo receptorius yra akys, turinčios labai sudėtingą anatominę struktūrą. Regėjimo pojūčiams susidaryti svarbiausia receptoriaus dalis yra akies tinklainė. Joje išsidėsčiusios dviejų rūšių šviesai jautrios nervinės ląstelės, vadinamos lazdelėmis ir kolbelėmis. Tinklainėje yra apie 7 mln. kolbelių, jos išsidėsčiusios tinklainės centrinėje dalyje ir yra dieninis regėjimo aparatas, padedantis skirti daiktų spalvas ir formas. Lazdelių yra apie 130 mln., jos išsidėsčiusios tinklainės pakraščiuose, ir yra jautresnės šviesai ir padeda matyti esant menkesniems elektromagnetiniams dirginimams, bet lazdelės padeda matyti tik pilkos ir juodos spalvų atspalvius. Dėl to jos vadinamos naktinio regėjimo aparatu.
Skirtingų spalvų pojūčiai priklauso nuo elektromagnetinių bangų skirtumų. Raudonos spalvos pojūčius sukelia 700 milimikronų, geltonos - 580, žalios - 530, mėlynos - 450, violetinės - 400 milimikronų ilgumo bangos. Žmogus junta daugybę kiekvienos spektro spalvos atspalvių. H. Helmholcas paskelbė trijų komponentų spalvinio regėjimo teoriją, pagal kurią teigiama, kad akyje yra aparatų, skirtų trims pagrindinėms spalvoms skirti - raudonai, mėlynai ir geltonai. Atspalviai atsiranda maišantis šioms spalvoms.
Žinomi spalvų neskyrimo, arba daltonizmo, reiškiniai, kurie atsiranda dėl kolbelių aparato defektų. Dažniausiai neskiriama raudona ir žalia spalvos. Šis sutrikimas būdingas 0,5% moterų ir 4% vyrų. Lazdelių aparato trūkumai pasireiškia prastesniu regėjimu sutemus ir naktį. Šis trūkumas dar vadinamas vištakumu.
Klausa
Pagrindinis stimulas klausai yra garsas, garso bangų dažnumas ir intensyvumas. Klausa ko gero mažiausiai ištyrinėta iš visų žmogaus pojūčių. Vis dar neaišku, kaip mūsų smegenys sugeba atskirti mažus skirtumus tarp tonų, arba kaip žmogus gali pasakyti skirtumą pvz., violončelės ir fleitos, grojančių tą pačią natą. Girdėjimo pojūčių dirgiklis yra oro bangavimai nuo 16 iki 20 000 virpesių per sekundę dažnumo. Lėtesni negu 16 (infragarsai) ir dažnesni nei 20 000 (ultragarsai) žmogui daro įtaką, bet girdėjimo pojūčių nesukelia.
Girdėjimo pojūčių receptorių sudaro išorinė ir vidinė ausis. Išorinė ausis priima oro virpesius ir juos nukreipia į vidinę ausį. Vidinėje ausyje pagrindinis klausos organas yra sraigė, kurios vidinėse sienelėse išsidėstę apie 20 000 laipsniškai ilgėjančių skaidulėlių. H. Helmholcas iškėlė ir klausos rezonansinę teoriją, kurioje teigiama, kad atitinkančios virpesių dažnumą skaidulos rezonuoja, t. y., pačios ima virpėti. Per klausos nervines ląsteles jos perduoda nervinius impulsus į smegenų žievės smilkinių sritį, kur yra klausos centrai ir susidaro garsų pojūčiai.
Taip pat skaitykite: Garso ir spalvos ryšys
Girdėjimo pojūčiai teikia informaciją apie garsų aukštumą, intensyvumą, tembrą ir vietą, iš kurios sklinda garsai. Garsų aukštumo jutimas priklauso nuo virpesių dažnumo - juo dažnesni virpesiai, tuo aukštesni garsai. Intensyvumas priklauso nuo virpėjimų amplitudės, o tembras - nuo papildomų virpesių, kurie supa pagrindinį bangavimą. Vietą, iš kurios sklinda garsas, padeda nustatyti tai, kad žmogus girdi dviem ausim - ne tuo pačiu metu pasiekdami ausis, virpesiai nurodo apie virpėjimo šaltinio padėtį erdvėje.
Odos pojūčiai
Oda turi receptorius penkiems pojūčiams: lietimui, spaudimui, šilumai, šalčiui ir skausmui. Šie receptoriai yra skirtingos struktūros ir išsidėstę skirtinguose odos sluoksniuose. Visi jie susiję su neuronais, kurie perneša informaciją smegenims. Daugiausiai lietimo taškų yra rankų, pirštų ir delnų, o ypač liežuvio ir lūpų paviršiuje, mažiausiai - nugaros srityje.
Lietimo pojūčiai suteikia žinių apie liečiamų daiktų paviršiaus savybes - lygumą, šiurkštumą, lipnumą, švelnumą, kietumą, skystumą ir kt. Skausmo pojūčius sukelia arba specifinių skausmo taškų dirginimas, arba labai intensyvus lietimo ir temperatūros receptorių dirginimas. Skausmo pojūčiai praneša apie kenksmingus dirgiklius, kurių reikia vengti.
Cheminiai pojūčiai: uoslė ir skonis
Uoslė ir skonis yra labai susiję pojūčiai. Abu savo prigimtimi yra cheminiai - tai yra, abu reaguoja į cheminę stimulo sudėtį. Kadangi abiejų šių pojūčių receptoriai yra taip arti vienas kito, tai mes dažnai sumaišome šiuos du skirtingus pojūčius. Pvz., pasakodami apie maisto skonį, mes dažnai įjungiame ir jo kvapo aprašymą.
Uodimo pojūčių dirgiklis yra smulkios medžiagų dalelės, patenkančios į nosies ertmę. Uodimo receptorių sudaro nosies gleivinės plėvelėje išsidėsčiusios uodimo ląstelės, sujungtos su smegenų žievės smilkinių srityje esančiais uodimo centrais.
Skonio pojūčių dirgiklis yra įvairios medžiagos, ištirpusios vandenyje, seilėse ar kituose skysčiuose. Skonio receptorius sudaro skonio svogūnėliai, išsidėstę liežuvio, ryklės, gomurio paviršiuje. Šių receptorių dirginimas sukelia nervinius impulsus, kurie patenka į smilkinių sritį, kur yra skonio jutimo centrai. Skonio aparatas skiria saldumo, kartumo, rūgštumo ir sūrumo pojūčius. Prie jų dar prisijungia uodimo, temperatūros, lietimo pojūčiai, ir taip susidaro daugybės skonių jutimai. Nemažai įtakos skonio jutimams turi aplinka, pvz., stalo serviravimas.
Atmintis ir jos reikšmė
Atmintis - tai sugebėjimas įsiminti, laikyti ir po kiek laiko atgaminti jutimų dėka gautą informaciją, kitaip tariant, tai ilgas išlaikymas to, kas išmokta. Atmintis - viena svarbiausių žmogaus psichiką integruojančių funkcijų, padedanti funkcionuoti psichikai kaip suderintai sistemai. Atmintis padeda kaupti naujas žinias ir lemia normalų žmogaus funkcionavimą. Bet koks išmokimas remiasi atmintimi. Be atminties gyvenimas būtų panašus į akimirką trunkančių epizodų rinkinį.
Dabar atminties mechanizmas aiškinamas remiantis biologiniu pagrindu: manoma, kad ilgalaikės atminties mechanizmas yra cheminiai pasikeitimai neuronų ribonukleinėse rūgštyse. Elektriniai pakitimai sukelia cheminius pakitimus, tada medžiaga užfiksuojama ilgesniam laikui. Pamažu kuriami ryšiai tarp neuronų, ir kartojant informaciją šie ryšiai stiprėja. Ryšių susidarymui svarbu yra neuromediatorių veikimas.
Atminties procesai
Įsiminimas, laikymas atmintyje ir atsiminimas sudaro atminties proceso visumą. Atgaminti negali to, kas neįsiminta ir neišlaikyta, bet ne viską ką įsimename, išlaikome ir atsimename.
Sutvarkymas: Informacijos vienetai (dalys) - lengviau įsimename, kai tvarkome informaciją mums patiems prasmingu būdu (siedami į prasmingus vienetus).
Laikymas atmintyje: Tai informacijos, užkoduotos nervinėse ląstelėse, saugojimas. Žmogus laikymo atmintyje neįsisąmonina, apie laikymą atmintyje arba apie užmiršimą galima spręsti tik iš atsiminimo. Manoma, kad atmintyje išlaikoma ne viskas ir nevienodu lygiu. Medžiagos išlaikymas atmintyje nėra mechaniškas jos buvimas atmintyje kaip nesikeičiantis antspaudas. Dėl žmogaus veiklos, naujų įsiminimų, išgyvenimų, interesų ir kt. vyksta nuolatinė atmintyje esančios medžiagos rekonstrukcija.
Atsiminimas: Yra medžiagos išvedimas iš atminties į sąmonę. Manoma, kad informacijos suradimas remiasi asociacijomis. Yra 3 rūšys:
- Atpažinimas (įvykio atpažinimas jam pasikartojus).
- Atgaminimas (tikslus įvykio ar jų sekos atsiminimas jam nesikartojant).
- Atkūrimas (kai atsimenant užmirštus faktus reikia juos atstatyti ir įjungti į visą faktų sistemą).
Užmiršimas
Užmiršimas - atminties procesas, dėl kurio suvoktos ir užkoduotos informacijos negalime prisiminti. Žmogus laiko atmintyje daugiau, nei atsimena. Užmiršimas gali būti visiškas ir dalinis. Užmiršimo eigą atspindi Ebbinhauzo užmiršimo kreivė. Tuoj po įsiminimo atsimename 100 % informacijos. Vėliau atsimenamos medžiagos kiekis smarkiai mažėja (apie 4 val.), o paskui stabilizuojasi.
Atminties rūšys
- Jutiminė (sensorinė) atmintis: Momentinė atmintis, išsauganti patį pojūtį (kol jį suvokiame), dirgiklio išlikimas sekundės dalis. Sensorinė atmintis veikia 1 - 2 sek. stimului paveikus receptorius, juose sukeliama gan tiksli informacijos kopija (sensorinis registras).
- Trumpalaikė atmintis: Aktyvioji, dinamiška, trunka 15 - 20 sek., bet ji irgi apima visas tas tris stadijas. Trumpalaikėje atmintyje galima užfiksuoti 7+-2 objektus. Įsiminimas (užkodavimas) gali būti akustinis arba vizualinis.
- Ilgalaikė atmintis: Pasyvioji, trunka nuo kelių minučių iki ištisų metų. Į ilgalaikę ateina visa sąmoninga informacija iš trumpalaikės atminties, kuri yra reikalinga. Ji pakliūna tiek valingai, tiek nevalingai, kuomet yra emociškai reikšminga. Informacija į ilgalaikę atmintį patenka labiau įprasmintu, semantiniu pavidalu, išlaikoma reikšmė kuriant asociatyvinius ryšius.
Spalvų suvokimas ir dailės terapija
Spalva nėra objektyvus dalykas, kadangi tai yra pojūtis, kurį žmogui formuoja specifinė spalvinės regos sistemos organizacija - tai vaizdinio jutimo bei suvokimo dalis. Spalvos pojūtį veikia akies jautrumas, mūsų suvokimas, amžius, gyvenimo patirtis ir mąstymas. Tyrimai rodo, kad maži vaikai renkasi ryškesnes spalvas, labiau jas mėgsta, vėliau pradeda suvokti ir kitas. Spalvų suvokimui, pasirinkimui turi įtakos ir lytis.
Šiuo metu jau neabejojama, kad spalvos daro įtaką žmogui, jo psichologinei būsenai, nuotaikai. Taip pat pagal spalvas, jų pasirinkimus galima nusakyti žmogaus charakterį, psichologinę būseną. Tam yra skirti psichologiniai testai (iš kurių vienas labiausiai paplitusių - Liušerio spalvų testas). Spalvų įtaka pabrėžiama ne tik psichologijoje, bet ir interjero dizaine, sakoma, kad atitinkamos spalvos gali mus raminti, nuteikti darbui, slopinti, erzinti, slėgti ar net veikti mūsų apetitą.
Dailės terapija taikoma psichologijos veiklos praktikoje. Pagrindinė užsiėmimų funkcija yra padėti jaunimui piešimu suvokti bei išreikšti savo emocijas, paskatinti kalbėti apie skaudžias gyvenimo patirtis, gilintis į save bei kitus. Meno terapiją taiko dirbant ir su negalią turinčiais vaikais dienos centre, kur svarbiausia tokios terapijos funkcija yra vaikų saviraiškos skatinimas, smulkiosios motorikos lavinimas, bendravimo vienas su kitu ugdymas kartu kuriant.
Piešiniai, piešimo būdas, objektai piešiniuose, spalvos gali atskleisti kai kuriuos dalykus apie asmenybę, nuotaiką, emocinę būseną kūrimo metu. Ta pati spalva vienam žmogui gali sukelti teigiamas emocijas, o kitam ji galbūt sukels kokius nors neigiamus prisiminimus, galbūt ji jam asocijuosis su kažkuo neigiamu ir sukels neigiamas emocijas.
Vaiko raida ir suvokimas
Svarbu žinoti, kad vaiko fiziologinei raidai būdingi tam tikri amžiaus tarpsniai. Vaiko raidos išmanymas suteikia žinių, kaip reikėtų auklėti vaiką, kaip suprasti jo elgesį, kaip įvertinti ar vaikas vystosi sveikai. Kiekvieno vaiko raidos kelias yra labai individualus, taip pat vaiko vystymasis tam tikru periodu gali sustoti dėl įvairių priežasčių.
Kūdikystė (0-12 mėnesių)
- 0-1 mėnuo: Gerai išsivystę klausos, uoslės, skonio, lytėjimo ir judėjimo pojūčiai. Atpažįsta motinos balsą.
- 1-4 mėnesiai: Formuojasi siekimo akimis gebėjimai. Skiria daiktų kontūrus ir stebi judančius daiktus. Skiria kalbos garsus. Formuojasi erdvės suvokimas.
- 4-8 mėnesiai: Aplinką pažįsta per įvairius pojūčius. Kartoja veiksmus ir stebi jų poveikį. Mokosi skirstydamas į kategorijas.
- 8-12 mėnesiai: Naudoja priemones tikslui pasiekti. Gerai suvokia daiktų pastovumą. Mokosi mėgdžiodamas. Supranta 20-30 žodžių. Prasmingai naudoja gestus. Taria pirmuosius žodžius.
Ankstyvoji vaikystė (2-4 metai)
- Stabilizuojasi augimo kreivė. Naudojais simboliais.
- Iki 2 m. susiformuoja lytinio tapatumo suvokimas.
Vidurinioji vaikystė (6-9 metai)
- Erdvinis suvokimas ir pažinimas. Galutinai susiformuoja smulkioji motorika.
- Skaičių, tūrio, masės, tvermės supratimas. Gera induktyvioji argumentacija, prasta deduktyvioji argumentacija.
Paauglystė (12-15 metų)
- Tobulėja sportiniai gebėjimai.
- Sistemingas problemų sprendimas. Paaugliškas egocentrizmas. Tobulėja vykdomieji procesai.
Suvokimo tipai socionikoje
Socionikoje percepciją modeliuoja dvi suvokiančios funkcijos - sensorika ir intuicija. Skiriami keturi percepcijos grupių tipai:
- Sensoriniai iracionalai (Komutatyvieji): Suvokimas aiškus ir konkretus, išsiskiria vaizdumu ir apčiuopiamumu.
- Intuityvūs iracionalai (Asociatyvieji): Suvokimas vyksta per laisvai užgimstančius vaizdinius, geba numatyti ateitį.
- Sensoriniai racionalai (Distributyvieji): Vaizdinius apie supančio pasaulio reiškinius išdėsto tam tikra tvarka, suskirsto juos į pirmuosius, antruosius, trečiuosius ir t.t.
- Intuityvūs racionalai (Disociatyvieji): Perlaužia bet kokią iš išorės ateinančią informaciją per savo pasaulėžiūros pagrindinių sąvokų prizmę.