Įvadas
Vaizdinis suvokimas yra sudėtingas procesas, leidžiantis mums interpretuoti ir suprasti mus supančią aplinką. Šis procesas apima ne tik regos organų, bet ir smegenų veiklą, kuri apdoroja gaunamą informaciją ir sukuria subjektyvų realybės vaizdą. Šiame straipsnyje nagrinėsime vaizdinio suvokimo modelius, jų taikymą įvairiose srityse ir kaip jie padeda mums geriau suprasti, kaip mes matome pasaulį.
Vizualizacijos ir Žemėlapių Galia
Vasario 5 d. VDA skaitykloje vyko knygos „Diagraminės vaizduotės atlasas“ pristatymas. Knygos sudarytojai Lina Michelkevičė ir Vytautas Michelkevičius per visus VDA skaityklos stalus išskleidė keliolikos metrų atlasą. Kartu su sudarytojais apie žemėlapiavimo praktikas papasakojo bendraautoriai menininkai Vitalijus Červiakovas ir Arnas Anskaitis, tyrėjai prof. dr. Aldis Gedutis, dr. Giedrė Godienė, dr. Tomas S. Šis 208 puslapių gausiai iliustruotas atlasas - tai kelionė po žemėlapiuose, diagramose ir tekstuose išklotą kūrėjų ir tyrėjų vaizduotę bei žinias. Mokslinis ir meninis tyrimai čia sąveikauja su kitomis, nebūtinai akademinėmis, praktikomis: piešimo, vizualizavimo, žymėjimo, tarpininkavimo, mokymo(si). Trijų dalių atlase pristatomos teorinės įžvalgos, vizualios išklotinės ir edukacinių veiklų refleksijos, keliančios klausimus: Kaip žemėlapis gali būti ir tyrimo proceso dalis, ir meno kūrinys, ir mokslo komunikacijos priemonė? Kaip diagramos tarpininkauja tarp skirtingų suvokimo sistemų? Kaip jomis perteikti kūniškas patirtis ir veiksmus? Nors kartografinės nuorodos čia svarbios, daugelis atlase aptariamų ir pristatomų žemėlapių yra už geografinės žemėlapio sampratos ribų - dažnai be jokios užuominos apie vietą ar jos reprezentavimą. Šis tyrimas - tai ir reakcija į mūsų gyvenamą laikmetį. Intensyvėjant informacijos srautams, augant poreikiui apdoroti ir perteikti didžiuosius duomenis, linijinis tekstas ne visada atrodo pakankamai paveikus komunikacijos būdas. Jutiklinių ekranų diktuojamo gyvenimo būdo fone šis atlasas atrodo it rezistencinis kaprizas. Kitas pristatymas-diskusija-performansas kartu su garso menininke dr. Sandra Kazlauskaite, bendraautoriais ir moderatoriumi dr. Kęstu Kirtikliu vyko Vilniaus knygų mugėje vasario 21 d. 15.00 val. Autoriai: Arnas Askaitis, Tomas S.
Vaizdinio Suvokimo Kompleksiškumas
Kaip teigia psichologijos mokslas, apie 90 % informacijos apie mus supantį pasaulį mes gauname regėjimo dėka. Įdomu tai, kad žmogaus pasąmonė priima šią informaciją įvairiuose lygiuose ir apdoroja ją su jau turimos patirties informacija (patirtimi). Kai kuriais atvejais, kai žmogus neturi pakankamos vaizdinės patirties pasąmonėje (pvz. vaikas), todėl tikrasis vaizdas kartais gali būti klaidingas ir neatitikti tikrovės.
Profesorius Henrikas Vaitkevičius teigia, kad retai susimąstome, ar objektai, kuriuos matome - medžiai, mašinos, gyvūnai, žmonės, - iš tikrųjų yra tokie, kokius juos suvokiame. Dažnam atrodo, kad tai, ką matome, yra paprastas aplinkinių objektų atspindys. Tačiau mokslininkai įrodė, kad žmogaus suvoktas regimasis vaizdas labai skiriasi nuo to vaizdo, kuris yra jo tinklainėje, t. y. nuo to, ką matytų fizikinis prietaisas, televizinė kamera. Mūsų regos sistema panaši į televizinę sistemą, kuri naudoja akis kaip vaizdo kameras. Iš jų vaizdas nervais, kaip kabeliais, perduodamas į vidinį ekraną, kur „kažkas“ jį stebi. Žmogaus regos sistema ir televizinė sistema tarsi skiriasi tik technine baze - televizijoje naudojami elektroniniai įrenginiai, o regos sistemoje - neuronai.
Projekciniai Iškraipymai ir Spalvų Suvokimo Pastovumas
Pažvelkime į paveiksle parodytas dvi realių objektų nuotraukas. Panašus vaizdas sukuriamas mūsų akių tinklainėse, fotoreceptorių plokštumoje. Pirmu atveju regime merginos, ištiesusios ranką fotoaparato link, nuotrauką. Tokius vaizdus gauname fotografuodami artimus objektus. Ranka ir arklio snukis yra arti fotoaparato objektyvo, o kitos dalys - toliau. Artimesnių dalių vaizdas nuotraukoje yra didesnis, dėl to atsiranda vaizdo iškraipymai, vadinami projekciniais iškraipymais. Gyvenime taip objektų niekad nesuvokiame, nors mūsų tinklainėje jų vaizdas yra toks, kaip parodytas fotografijose. Kitas pavyzdys iliustruoja subtilesnius vaizdų iškraipymus. Kartais manoma, kad objektų suvokiama spalva priklauso nuo objekto atspindimos šviesos, patenkančios į mūsų akis, fizinių savybių ir spalvos. Objekto spalva priklauso ne tik nuo objekto paviršiaus savybių, bet ir nuo šviesos šaltinio spalvos. Kadangi saulės šviesos spalva dienos bėgyje kinta, tai suvokiama objektų spalva turėtų irgi kisti. Atviroje laukymėje ir tankiame lapuočių miške apšvietimo spalva taip pat skirtinga. Paveikslėlyje pateiktos trys tos pačios mergaitės nuotraukos, darytos esant skirtingų spalvų apšvietoms. Nuotrauka kairėje padaryta apšvietus mergaitę įprasta elektrine kaitinimo lempute, o dešinėje - apšvietimui naudojant fluorescuojančią lempą, skleidžiančią melsvai žalsvą šviesą. Matome, jog fiziniu prietaisu matuojama mergaitės spalva kinta - nuo raudonos iki žalios. Laimė, žmogaus suvokiama spalva mažai priklauso nuo apšvietimo šaltinio spalvos. Esant bet kuriai apšvietai mergaitė suvokiama taip, lyg ji būtų apšviesta dienos šaltinio šviesa. Šis reiškinys vadinamas spalvos suvokimo pastovumu.
Taip pat skaitykite: Vaizdinio suvokimo aparatas: išsamus vadovas
Taigi žmogaus suvoktas regimasis vaizdas labai skiriasi nuo to vaizdo, kuris yra jo tinklainėje, t. y. nuo to, ką matytų fizikinis prietaisas, televizinė kamera. Suvokimo procesas sudėtingas, jis skiriasi nuo tų procesų, kurie naudojami techninėse sistemose. Nė vienoje pasaulio mokslinėje įstaigoje nėra tiriami visi suvokimo aspektai. Žinios apie suvokimą renkamos po kruopelytę, daugelio kolektyvų pastangomis. Vilniaus universiteto padaliniuose - Filosofijos fakulteto Psichologijos katedroje bei Medžiagotyros ir taikomųjų mokslų institute - tiriamos įvairios suvokimo problemos.
Aktyvaus Suvokimo Modelis
Šiuo metu labai populiarus aktyvaus suvokimo modelis, pasiūlytas Kanados ir Rusijos mokslininkų prieš trisdešimt metų. Regimieji vaizdai projektuojasi tinklainėje, t. y. tinklainės fotoreceptoriai apšviečiami šviesa, atsispindėjusia nuo objektų paviršiaus (I blokas). Fotoreceptoriai šviesos signalus transformuoja į elektrinius, patenkančius į specializuotas galvos smegenų struktūras (signalų apdorojimas ir požymių išskyrimo blokas - (II)). Čia šie signalai analizuojami, išskiriami vaizdo tinklainėje požymiai. Pagal šiuos požymius atmintyje (III) vyksta vaizdinio, atitinkančio regimą objektą, paieška. Vykstant šiam procesui sudaroma hipotezė (hipotetinis vaizdas), kas tai galėtų būti. Sudaryta hipotezė saugoma specialioje struktūroje (IV). Hipotetinis vaizdas lyginamas su požymiais, išskirtais analizuojant. Jeigu hipotetinio vaizdo požymiai sutampa su požymiais, išskirtais analizės bloke, tai jie nuslopinami ir toliau jau neveikia atminties struktūrų, t. y. šie požymiai hipotetiniame vaizde daugiau nebekinta. Ši schema sudėtinga - į ją įtraukta daug smegenų struktūrų. VU padaliniuose vykdomi tyrimai susiję su šio modelio eksperimentiniu patikrinimu. Visų pirma tiriama, kaip ir kur vyksta projekcinių iškraipymų kompensacija ir kaip užtikrinamas spalvų suvokimo pastovumas.
Centravimo Reiškinys ir Tinklainės Nehomogeniškumas
Objekto dydžio suvokimas priklauso nuo to, kokioje regos lauko dalyje jis matomas. Jeigu jis yra regos lauko centre ir jo vaizdas yra centrinėse tinklainės dalyse, toks objektas suvokiamas didesnis negu to paties objekto vaizdas tinklainės periferijoje. Buvo manoma, kad tai centrinės nervų sistemos darbo rezultatai - svarbūs žmogui objektai yra regimo lauko centre ir dėl savo svarbumo jie subjektyviai padidinami. Šį reiškinį žinomas prancūzų psichologas Žanas Pježė pavadino centravimo reiškiniu. Mums pavyko parodyti, kad šis reiškinys nedideliuose atstumuose gali būti susijęs su projekcinių iškraipymų kompensavimu. Norint kompensuoti minėtus iškraipymus žmogus turi taip nukreipti žvilgsnį, kad sumažinti vaizdo fragmentai projektuotųsi į tinklainės centrą ir dėl to subjektyviai butų didinami. Buvo sukurtas stereo regos analizatoriaus modelis, atskleidžiantis, kaip šis reiškinys gali būti susijęs su tinklainės nehomogeniškumu (receptorių tankis tinklainės centre yra didesnis). Jeigu ši hipotezė teisinga, tai projekcinių iškraipymų kompensavimas atliekamas tinklainėse.
Spalvų Suvokimo Pastovumo Modeliai
Spalvų suvokimo pastovumą mėginama aiškinti į pagalbą pasitelkiant prieš šimtmetį vokiečių mokslininko von Krieso pasiūlytą modelį. Pagal šį modelį fotoreceptorių signalai kintant apšvietos spalvai specialiu mechanizmu palaikomi pastovūs. Spalvų suvokimo pastovumo mechanizmai mūsų Universitete kartu su Mančesterio (U.M.I.S.T.) mokslininkais tiriami beveik dešimt metų. Atlikus eksperimentus pasiūlytas dviejų pakopų spalvų suvokimo modelis. Pagal šį modelį regos sistema atlieka du spalvos „matavimus“. Pirmu „matavimu“ nustatoma, kiek objekto spalva skiriasi nuo fono spalvos, t. y. nustatomas objekto kontrastas. Antru „matavimu“ nustatoma fono spalva. Suvokiama objekto spalva yra dviejų „išmatuotų“ spalvų suma - objekto ir fono spalvų skirtumo ir paties fono spalvos. Pirmasis „matavimas“, nustatant objekto/fono spalvų skirtumą, įvertina vaizdų spalvų skirtumus lokalioje tinklainės srityje. Šis spalvų skirtumas mažai priklauso nuo apšvietos spalvos. Antrasis procesas susijęs su viso regos lauko vidutinės spalvos vertinimu. Ši suvokiama spalva priklauso nuo apšvietos ir nuolat kinta, artėdama prie neutralios spalvos. Šiais tyrimais mėginama nustatyti, kaip regos sistemoje analizuojamas vaizdas.
Vaizdo Požymių Išskyrimas ir Hipotezių Kūrimas
Pagal auksčiau pateiktą schemą regos sistema iš pradžių išskiria vaizdų požymius, o po to juos įvairiausiais būdais jungia, sudarydama įvairius vidinius objekto vaizdinius. Tai panašu į žodžių sudarymą. Dėliodami raides galime gauti tūkstančius skirtingų žodžių. Tačiau ne visi raidžių dariniai įmanomi. Taigi vaizdo tinklainėje išskiriami įvairūs požymiai. Lyginant hipotezę ir vaizdą ant tinklainės nuslopinami tie požymiai, kurie sutampa. Nuslopinti požymiai nepatenka į atminties bloką (IV). Panagrinėkime, kas vyksta, kai žmogus mato nestabiliai suvokiamą vaizdą. Tarkime, kad šį vaizdą gali nusakyti dvi (A ir B) plokštumos, tačiau jų orientacija erdvėje gali būti skirtinga. Matomą vaizdą gali sukurti dvi plokštumų kombinacijos. Vienu atveju plokštumų išoriniai (1 ir 3) kraštai yra toliau negu vidiniai. Jeigu būtų taip, tai kampas (2) būtų iškilas. Antru atveju plokštumų (1 ir 3) kraštai yra arčiau negu briauna (2). Šiuo atveju (2) kampas turėtų būti įdubęs. Taigi regos sistema išskiria keturis vaizdų požymius: A ir B plokštumos, „išoriniai kraštai toliau už vidinius“ ir „išoriniai kraštai yra arčiau už vidinius“. Pagal šiuos požymius atmintyje galima rasti iškilo kampo vaizdinį. Šis vaizdinys tampa hipotetiniu objektu ir jis lyginamas su išskirtais vaizdo požymiais. Lyginimo metu sutampa trys požymiai ir jie nuslopinami. Tačiau ketvirtas požymis, susijęs su plokštumų kraštų padėtimi erdvėje, lieka neužslopintas - neužslopintas yra arba požymis „išoriniai kraštai toliau už vidinius“, arba „išoriniai kraštai yra arčiau už vidinius“. Neužslopintas požymis patenka į atmintį ir verčia pakeisti hipotezę „kas tai turėtų būti“. Tačiau nauja hipotezė nutraukia kito požymio slopinimą, ir situacija vėl kartojasi. Dėl to mūsų suvokimas tampa nestabilus. Yra ir kitų modelių, kurie nestabilų suvokimą aiškina adaptacija: dirginant mažėja neuronų jautrumas, t. y. mažėja sudirgintų neuronų atsakai.
Taip pat skaitykite: Suvokimo psichologija
Išankstinė Informacija ir Suvokimo Palengvinimas
Žmogus sugeba laisvai interpretuoti vaizdą tinklainėse - kartais iš kelių šykščių požymių sukuria labai sudėtingą vaizdą. Iš pirmo žvilgsnio atsitiktinai išmėtyta keturiolika taškų. Turbūt neatsiras nė vieno skaitytojo, kuris pasakytų, kad tai taškai, nurodantys žmogaus sąnarių vietą. Tačiau kai tie taškai pradės judėti taip, kaip juda žmogaus sąnariai, nesunkiai atpažinsime judantį žmogų. Žmogaus atmintyje saugomas judančio žmogaus vaizdas. Kyla klausimas, ar išankstinė informacija apie tai, kas tai galėtų būti, padės pasirinkti tinkamą hipotetinį vaizdą ir tuo pačiu palengvins objekto suvokimą? Dažniausiai sukaupta patirtis yra susijusi su realiais veiksmais, kuriuos žmogus stebėjo ir pats atliko. Šis klausimas yra labai svarbus, kadangi jis patvirtina realių veiksmų įtaką apmokymui.
Taikomoji Reikšmė
Kokią taikomąją reikšmę gali turėti tokie tyrimai? Sukūrus tinklainių protezus neregiams, reikia užtikrinti, kad informacija iš dirbtinės tinklainės būtų perduodama taip, kaip natūraliu būdu. Dažnai žmogus negali stebėti įvykių ten, kur jie vyksta (giliai po vandeniu, apžiūrint vidinius žmogaus organus, kenksmingoje žmogui aplinkoje ir t. t.). Tam naudojamos įvairios techninės sistemos, kurios fotokameromis registruoja vaizdą ir jį perduoda į ekranus. Realiose sąlygose suvokiami objektai dažnai nesutampa su jų fotografijomis, fizikiniais vaizdais ekrane. Tai ne tik nepatogu, bet ir gali tapti nepataisomų klaidų šaltiniu. Reikia mokėti tokius vaizdus ekrane koreguoti. Ateityje bus populiarūs įvairūs robotai, su kuriais žmogui teks nuolat „bendrauti“. Tikimasi, kad smegenų pažeidimus ateityje bus galima gydyti įvedus į smegenis kamienines ląsteles, kurios pakeis žuvusias ir sudarys su išlikusiomis ląstelėmis reikiamus ryšius. Naujų ryšių sudarymas negali būti nekontroliuojamas arba chaotiškas. Nekontroliuojami nauji ryšiai būtų pražūtingi žmogui, visiškai sugriautų jo gebėjimus adekvačiai veikti, spręsti kilusius klausimus. Šie procesai valdomi genetiniais ir apmokymo mechanizmais. Gal todėl realiomis sąlygomis kamieninės ląstelės, nors ir nuolat gaminamos smegenyse, nedalyvauja atstatant ir „taisant“ pažeistas subrendusias smegenis. Jeigu žinotume, kokiais principais veikia suvokimo procesai, tai mums būtų lengviau rasti būdų, kaip panaudoti specifines mokymo procedūras pažeistų ląstelių ryšiams atstatyti.
Neseniai žurnale „Vision Research“ (2003, 43, 24 lapkritis) buvo paskelbtas straipsnis, kuriame aprašomas regos protezas, implantuotas į smegenis žmogui, kuris dėl ligos prarado fotoreceptorius. Buvo sukurta dirbtina tinklainė, pritvirtinta akies tinklainės viduje. Receptoriai buvo sujungti su regos žieve. Kaip minėjome, toks sujungimas negalėjo būti atliktas bet kaip - reikėjo žinoti, į kokias žievės vietas tinklainė privalo siųsti signalus. Jeigu receptoriai būtų prijungta į kitas žievės vietas, žmogus matytų labai iškraipyta vaizdą.
Grafinė Analizė kaip Vaizdinio Suvokimo Pavyzdys
Forex rinkoje egzistuoja tokia sąvoka kaip Grafinė Analizė. Grafinė analizė - tai informacijos interpretacija grafike. Informacijos, kuri mums matoma kaip grafinės formacijos - modeliai, kuriuos nustatę, kaip pasikartojančius, mes galime gauti pelno ateityje. Kaip ir naudojantis bet kokiais techninės analizės instrumentais, grafinės analizės užduotis yra ieškoti pasikartojančių dėsningumų istorijoje. Pats paprasčiausias pavyzdys - horizontalusis lygis. Punktyriniais apskritimais, grafike žemiau, pažymėti atšokimai nuo lygio. Pažymėję tokius momentus, mes galime daryti prielaidą, kad ir ateityje kaina atšoks nuo lygio. Tai yra, mes pastebėjome tokį dėsningumą. Savaime aišku, aklai prekiauti tokiu būdu negalima, kadangi mes niekada negalime žinoti, ar kaina 100% pramuš lygį, ar atšoks nuo jo. Lygiai tas pats ir su kitomis grafinės analizės figūromis. Mes surandame figūrą ir tikriname, kaip rinka į ją reagavo istorijoje, kokia dažniausiai buvo tendencija. Pavyzdžiui, yra priimta laikyti, kad figūra „Galva ir pečiai” dažniausiai rodo trendo apsisukimą. Reikia pasakyti, kad grafinių figūrų, kaip ir jų nustatymo metodų, yra daugybė. Kai kurie treideriai yra linkę prekiauti kuo paprastesnius grafinius ir žvakių modelius. Yra mėgėjų, kurie naudoja auksinės proporcijos koeficientus, taip vadinamus harmoninius modelius, nustatydami apsisukimo tašką su Fibonači linijomis. Iš viso to, galima prieiti išvados, kad grafinė analizė nėra tikslus instrumentas ir daugeliu atveju yra susijęs su atskiro treiderio subjektyviu požiūriu.
Trikampio Figūros
Egzistuoja dvi pagrindinės trikampio rūšys: besiplečiantis ir siaurėjantis. Trikampio figūros esmė - kuo labiau trikampis siaurėja, tuo didesnė tikimybė, kad kaina iššaus iš jo ribų. Deja, mes negalime nuspėti į kurią būtent pusę šaus kaina, tačiau pastebėję trikampio figūrą atkreipiame dėmesį, kad kuo ilgiau kaina būna trikampyje, tuo didesnio impulso galima tikėtis vėliau. Toliau, tokį trikampį galima skirstyti į kylantį ir krintantį. Pirmuoju atveju, mes turime reikalą su horizontaliu pasipriešinimo lygiu ir kylančiu palaikymo lygiu. Tokiu atveju, sandorį verta atidarinėti tikintis, kad kaina pramuš pasipriešinimo lygį. Antruoju atveju, atvirkščiai, vyrauja statiškas palaikymo lygis ir krinta pasipriešinimo lygis. Iš šios situacijos galima išskirti „Kylančio pleišto” ir „Krintančio pleišto” figūras.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
Kanalai ir Trendo Apsisukimas
Kanalas, tai yra grafinė figūra, kuri atrodo kaip horizontalus judėjimas tarp dviejų paralelinių linijų. Horizontalusis kainos kanalas dar yra vadinamas „fletu”. Žemėjantis kanalas jau mums rodo, kad judėjimas yra trendinis. Labiau konkretesnis pavyzdys - modelis Dviguba viršūnė arba dvigubas dugnas. Iš eilės einančių maksimumų ir minimumų nebūtinai gali būti du. Jų gali būti trys ir daugiau. Visų šių figūrų tikėtinos pasekmės - trendo apsisukimas. Nežiūrint į daugiamečius profesionalių treiderių tyrimus, Forex knygas ir straipsnius, grafinės analizės tema iki šiol nėra iki galo ištirta.
Vaizdinys-Judėjimas ir Vaizdinys-Laikas Gilles Deleuze'o Filosofijoje
Kaip jau minėjome straipsnyje „Kinematografijos ir filosofijos santykis“, pirmame savo knygos „Kinas“ tome, pavadintame „Vaizdinys-judėjimas“, G. Deleuze’as teigia, jog ši knyga nėra siekis sukurti bei aprašyti kino istoriją. Tai siekis ištirti tam tikrus kinematografinius konceptus, kurie jokiais būdais nėra techniniai, kaip, pavyzdžiui, įvairios kardų rūšys, skirtingi kameros judesiai, nėra kritiniai, taip pat nėra ir lingvistiniai, atsižvelgiant į tai, jog labai dažnai kinas buvo laikomas universalia kalba. „Aš mąstau kino sritį kaip visumą dėl to, kad visas kinas yra sukonstruotas ant vaizdinio-judėjimo pagrindo. Nuo šiol kinas geba atskleisti ar sukurti maksimumą įvairių vaizdinių ir - kas ypač pabrėžtina - montažo pagalba komponuoti šiuos vaizdinius tarpusavyje. Egzistuoja vaizdiniai-percepcijos, vaizdiniai-veiksmai, vaizdiniai-afektai, taip pat daug kitų vaizdinių tipų. Ir kiekvienu atveju egzistuoja vidiniai ženklai, kurie charakterizuoja šiuos vaizdinius tiek jų genezės, tiek jų kompozicijos požiūriu. Tai nėra lingvistiniai ženklai, net tuo atveju, kai turimi galvoje garso ar net balso ženklai“, - 1983 metais, kalbinamas žurnalo „Cahiers du cinéma“, pasakojo G. Deleuze’as.
Kurdamas savo kino filosofijos koncepciją, remdamasis vaizdiniu, laiku bei judesiu, filosofas neslepia, kad jo susidomėjimas kinematografu arba apskritai kinematografiniu menu remiasi bergsoniškąja vaizdinio samprata, kurią Henri Bergsonas išdėstė savo veikale „Materija ir atmintis“. Materija, anot filosofo, yra vaizdų suma: „Sakydami vaizdas, mes turime omenyje tam tikrą egzistenciją, kuri yra daugiau nei ta, kurią idealistai vadina reprezentacija, tačiau mažiau nei ta, kurią realistai vadina daiktu, - tai yra egzistencija, patalpinta pusiaukelėje tarp ‘daikto’ ir ‘reprezentacijos’“. Vaizdas egzistuoja ne tik prote, tačiau ir anapus jo. Knygoje „Gyvybinis polėkis: Bergsono filosofijos interpretacijos“ rašoma: „<…>Bergsonas išlaisvina vaizdinį nuo sąmonės, vaizdinys, tvirtina jis, yra ne kažkieno vaizdinys, jis tiesiog yra. Pavyzdžiui, žmogui, kuris niekuomet nesimokė filosofijos, pasakoma, jog tai, ką jis dabar regi priešais save, pavyzdžiui, namas, medis ar tušinukas, egzistuoja tik jo prote arba, tiksliau, jo protui. Savaime suprantama, žmogus nustebs. Toks žmogus visuomet teigs, kad toks objektas egzistuoja nepriklausomai nuo sąmonės, kuri jį suvokia. Ne ką mažiau šį personažą nustebintume teigdami, jog objektas yra visiškai kitoks, nei tas, kuris yra suvokiamas. Šis objektas nėra tokios spalvos, kurią mes regime, nėra tokio tvirtumo, kurį mes jaučiame liesdami. Vaizdinio, kurį regi šis žmogus, kokybės (spalvos, tekstūra ir t. t.) egzistuoja vaizdinyje, savarankiškai nuo jo proto. Šios kokybės nėra proto būsenos. Anot H. Bergsono, filosofija žengė didžiulį žingsnį pirmyn nuo tos dienos, kai George’as Berkeley, prieštaraudamas „mechaniniams filosofams“, įrodė, jog antrinės materijos kokybės turi, bent jau mažiausiai, tiek pat tikrovės, realybės, kiek ir pirminės kokybės. Būtent čia kyla klausimas, kodėl G. Deleuze’as, konstruodamas savo kino filosofiją, jos pamatu pasitelkia H.
Jonas Mekas. Anot filosofo, kinas yra vaizdų bei ženklų kompozicija, kuri yra ikižodinis, suprantamas turinys. Visa tai, ką esame linkę vadinti kinematografiniais konceptais, yra tam tikri vaizdų ir ženklų tipai, kurie visuomet susišaukia vieni su kitais. Kino, kaip tokio, vaizdas, kuris yra „automatinis“ ir pagrinde pristatomas kaip vaizdinys-judėjimas, specifiškai suskirstytas į skirtingus tipus. Tai būtų: percepcijos (suvokimo) vaizdinys, afekto vaizdinys bei veiksmo vaizdinys. G. Deleuze’o teigimu, jų vartojimas, žinoma, sąlygoja laiko vaizdavimą. Tačiau taip pat svarbu paminėti tai, jog čia laikas išlieka netiesioginės reprezentacijos objektu, tiek, kiek jis priklauso nuo montažo ir kyla iš vaizdinio-judėjimo. Pasak G. Deleuze’o, tiesioginis vaizdinys-laikas buvo suformuotas ir primestas kinui nuo karo laikų. Būtent tada judesio bei laiko santykiuose įvyko apvertimas, kuris, kaip jau minėjome, nesvetimas ir filosofijoje: „<…> [L]aikas nustoja būti susijęs su judesiu, o judesio anomalijos tampa priklausomos nuo laiko.“ Vietoje netiesioginės laiko reprezentacijos, kuri kyla iš judesio, atsiranda tiesioginis vaizdinys-laikas, kuris reikalauja netikro, falsifikuoto judesio. Todėl visiškai nenuostabu, jog G. Deleuze’o knyga, dedikuota kinui, yra sudaryta iš dviejų tomų. Pirmasis tomas pavadintas „Vaizdinys-judėjimas“, o antrasis - „Vaizdinys-laikas“.
Vienos daktaro laipsnio disertacijos, apgintos Amerikos universitete, autorius Ashtonas Dyrkas, analizuodamas G. Deleuze’o kino filosofoją, jo knygų įtaką kinematografijos studijoms, teigia: „Kartu viskas yra ‘vaizdinys’ judesyje, arba, kaip aš vadinu, ‘judantys vaizdiniai’. Man skaitant Deleuze’ą, ‘judesys’ turėtų būti suprantamas kaip įtraukiantis ir kylantis iš aktyvumo susirūpinusios, tikslingos ir selektyvios žmogaus sąmonės. Žmonės dažniausiai ir daugiausiai laiko supranta ir mąsto pasaulio judančius vaizdinius kaip ‘vaizdinius-judėjimus’.“ Prakalbus apie kismo, kaitos, judėjimo idėją, daktaro disertacijos autorius siūlo ir trečiąją tezę, vienijančią tiek H. Bergsoną, tiek G. Deleuze’ą. Čia svarbu priminti, kas buvo rašyta ankstesniame skyriuje. H. Bergsono teigimu, tikrasis laikas (trukmė) nėra chronologinis, linijinis, dalomas. Kiekviename dabarties momente egzistuoja praeitis, dabartis ir ateitis: „Juk trukmė - tai ne viena kitą keičiančios akimirkos: tada būtų tik dabartis, nebūtų nei praeities tąsos dabartyje, nei evoliucijos, nei konkrečios trukmės. Trukmė - tai nepaliaujama praeities, kuri graužia ateitį ir auga judėdama į priekį, raida. Jei praeitis be perstojo auga, ji ir kaupiasi be paliovos.“ Šis pateiktas laiko trukmės modelis šiek tiek primena G.
#