Įvadas
Nuo seniausių laikų žmonėms buvo svarbu turėti valstybę, kurią prižiūrėtų ar vadovautų geras valdovas. Jis turi stengtis dėl valstybės ir žmonių gerovės, iškeldamas vertybes, kurios bėgant laikui išlaiko savo esmę. Valdovai, padarę didelę įtaką valstybei, patenka į istoriją ir lieka reikšmingi ateities kartoms. Lietuvoje taip pat buvo keletas ryškių asmenybių, kurios padėjo žmonėms labiau pažinti savo kultūrą, religiją, papročius, turėti savo tikslus ir vertybes. Vienas iš tokių žmonių buvo vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas, kuris įdėjo labai daug pastangų, kurdamas didingą ir stiprią Lietuvą. Jis buvo bene pirmasis politiniais sumetimais krikščionybę priėmęs valdovas. Karalius Mindaugas ir jo nuopelnai Lietuvai minimi ir vertinami iki šių dienų. Šios reikšmingos asmenybės gyvenimą, jausmus ir charakterį dramoje „Mindaugas“ aprašo J. Marcinkevičius, pasakodamas apie XIII a.
Just. Marcinkevičiaus Dramos „Mindaugas“ Siužeto Pristatymas
Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mindaugas“ pagrindinis herojus - daugialypė asmenybė. Mindaugo paveiksle atsiskleidžia jo kaip tvirto valdovo ir jautraus, suprantančio žmogaus konfliktas. Vienos savybės daro įtaką kitoms. Dramos pradžioje, susitikus LDK kunigaikščiams, Mindaugas yra iškeliamas kaip pagrindinis vadovas. Jau tada aiškiai pastebimas jo kaip valdovo išdidumas, ryžtingumas, sumanumas, tikslas sukurti stiprią ir galingą Lietuvą. Svečiuodamasis Vismanto pilyje, jis sustiprina savo santykius su gražiąja Morta ir pakviečia ją su vyru gyventi savo pilyje, trokšdamas turėti meilę. Kaip žmogus tikslingai siekia pačiam sau užsibrėžto tikslo. Tačiau kaip tvirtas valdovas, Mindaugas, vedamas politinių interesų, priima įvairius, ne visada gailestingus sprendimus bei stengiasi dėl Lietuvos bet kokiomis aplinkybėmis. Jis netgi priverčia savo dukrą Ramunę tekėti už nemylimo, vien dėl valstybinės naudos.
Mindaugo - Karaliaus ir Žmogaus Paveikslas
Valdovo paveikslas lietuvių literatūroje vaizduojamas išties įvairiai. Rašytojai savokūriniuose valdovą perteikė kaip labai didingą žmogų, ryžtingą, tačiau turintį ir jam labai svarbų asmeninį gyvenimą, kuris neretai pakirsdavo kelią politiniams siekiams ar sprendimams. Tokia valdovo asmenybės drama neretai yra pražūtinga: valdovas turi kažko atsisakyti, kažkam pasiaukoti daugiau. Vienas iš lietuvių rašytojų, savo kūriniuose vaizdavusių valdovą - Justinas Marcinkevičius. Šis rašytojas labai taikliai perteikė valdovo asmenybę, jo gyvenimą, iškilusius sunkumus tuometinėje visuomenėje ir jo ne tik valdovo, bet ir žmogiškąją pusę.
Justinas Marcinkevičius - vienas talentingiausių ir plačiausiai skaitomų jaunosios kartos rašytojų šiandieninėje Lietuvoje. Ligšiolinis jo kūrybos aktyvas pasižymėjo ne tik gausa, bet ir žanriniu įvairumu: eilėraščiai, poemos, apysaka, vertimai, poezija vaikams - viso apie 20 pavadinimų, prie kurių 1968 m. prisidėjo mūsų čia recenzuojamas Mindaugas (2 dalių drama - poema).
Iki Publicistinės poemos pasirodymo (1961) būdingiausias Marcinkevičiaus kūrybos bruožas buvo nuosaikiai konservatyvus atsargumas, kurį būtų galima palyginti su geriausio ir drausmingiausio klasėje mokinio laikysena. Ko tik jis ėmėsi - viską atliko gerai, mažų mažiausiai geriau negu vidutiniškai, kartais puikiai, ypač formos bei technikos požiūriu, niekur perdaug neišsišokdamas, niekur nieko nepertempdamas iki to, kad reikėtų griebtis sudrausminimo. Dėl to jis buvo lygiai priimtinas ir plačioms skaitytojų masėms, kurios nemėgsta perdidelių naujovių, ir valdžios bei partijos autoritetams, kurių nuomonės šiuo atveju daugiau ar mažiau sutapo.
Taip pat skaitykite: Valdovo drama „Mindauge“
Tokią išmintingai atsargią laikyseną ypač pabrėžė jo raštų tematika. Daugumos šio laikotarpio kūrinių temos yra "aktualios" plakatiškai propagandinės vienos krypties temos, kaip Pirčiupio tragedija Kraujo ir pelenų poemoje. Viskas čia pernelyg aišku, nėra jokio pavojaus sumaišyti draugus su priešais, teisiuosius su neteisiaisiais, kankinius su kankintojais. Kitaip sakant, buvo teisieji ir niekšai, kankiniai ir kankintojai, bet nebuvo žmogaus.
1961 m. paskelbtoje whitmaniškos dikcijos Publicistinėje poemoje ir ypač ją sekusioje Sienoje (kurioje, mūsų nuomone, jis pasiekė savo poetinės kūrybos zenitą) Marcinkevičius pasuko iš seklios plokštumos į trečiąjį matavimą - į gelmę, propagandinę mitologiją bei romantiką palikdamas antrajame plane.
Mindaugo drama taip pat yra gan žymus kūrybinis laimėjimas ir didelis šuolis aukščiau minėta kryptimi. Be kitų dalykų, ji liudija tiesiog neįtikėtiną autoriaus žanrinį lankstumą bei universalumą. Žinoma, iš moderniosios šių dienų dramaturgijos perspektyvos žiūrint (mes čia turime galvoj Ghelderodę, Brechtą, Sartre, Ionesco, Dūrrenmattą, Beckettą, Mro-žeką, Genet etc), Mindaugas daug kam atrodys sunkiai bepateisinamas anachronizmas: eiliuota istorinė drama 1968 metais! Gal ir tiesa, kad ši drama prieš 40 metų būtų buvusi labiau savo laike ir vietoje, bet vien dėl to ją atmesti būtų neteisinga, kaip būtų neteisinga atmesti Claudelį ar Montherlant'ą. Jeigu ji bus verta atmetimo, tatai padarys literatūros istorija ir laikas. Recenzentui gi tenka atsižvelgti į specifinę situaciją ir vertinti iš tos situacijos perspektyvos.
Tarp kitko, Marcinkevičius savo dramoje nė nesideda modernistu; jo konservatyvumas ne tik kad atviras, bet dargi pabrėžtas, agresyvus. Jis aiškiai ir nedviprasmiškai atsistoja lietuvių istorinės dramos tradicijoje, kurios pagrindėjai ir žymiausi atstovai buvo Maironis, Krėvė ir Sruoga. Nuo Krėvės ir Sruogos Marcinkevičius skiriasi visų pirma savo istoriškumo samprata bei istorijos akcentavimu. Krėvei ir Sruogai pirmoje eilėje rūpėjo charakteriai ir epochos koloritas. Marcinkevičiui labiausiai rūpi pati istorija, jos vyksmo prasmė ir logika. Mindaugas yra pirmoji istorinė drama lietuvių literatūroje, kurios centrinę ašį sudaro ne personažai, bet pati istorija. Istorija čia nėra vien pretekstas charakterių bei epochos analizei, kaip Krėvės ir Sruogos dramose, bet greičiau atvirkščiai: Mindaugo dramoje epocha ir charakteriai tarnauja istorinio vyksmo analizei.
Marcinkevičiaus Mindaugas, kitaip sakant, jo temos ir problemos pretekstas, yra istorinis asmuo. Nukrypimai nuo faktinės įvykių eigos visiškai nežymūs. Tuo tarpu pats charakteris, ypač savo projekcija į bendrą istorinį vyksmą bei universalinėmis implikacijomis, stovi tarsi visoje istorijoje ir prieš visą istoriją. Jis liudija ir tai, kas šiandien tebevyksta. Slovackio Mindaugas tebebuvo romantinis viduramžio barbaras. Krėvės Mindaugo mirtyje jis jau tipingas savo epochos kunigaikštis, beviltiškai bandąs suderinti ir išspręsti politinių bei asmeninių prieštaravimų lygtis. Marcinkevičiaus Mindaugas, ypač savo politine filosofija, yra greičiau šių dienų diktatorius. Racionalus, sąmoningas ir nuoseklus, politinių bei asmeninių tikslų, šiuo atveju - valstybės suvienijimo ir Mortos meilės, siekia beatodairiškai, nesiskaitydamas nei su žmonėmis, nei su juos saistančiais moralės principais. Vienintelis visko pateisinimas (jei iš viso jis randa reikalo ką nors pateisinti) yra raison d'ėtat. Kitaip sakant, viską nulemia ir apsprendžia politinė būtinybė. Jo režimo metodai taip pat yra pernelyg modernūs. Vienas tokių metodų - politinių priešų likvidavimas mūsų laikams būdingomis priemonėmis, kurias jo brolis Dausprungas susumuoja trimis žodžiais: Pakorė, nugalabijo, išvijo. Nepripažįsta nei žodžio, nei minties laisvės: Baltą metraštininką pasodina ant duonos ir vandens už tai, kad šis bando rašyti tiesą. Jeigu ko nors prašo, tai tik jau pasiėmęs. Jo nuomone, Valdžia ne meile laikosi, o baime. Terorą jis pateisina įsitikinimu, kad Ką jau sulipdo kraujas, to nei ugnis neperskirs, nei vanduo. Laimingą rytojų jis bando kurti smurtu ir prievarta, atimdamas visiems savo pavaldiniams galvojimo ir iniciatyvos teisę. Taip elgtis jį verčia gilesnis už kitų savo tautos politinės situacijos supratimas ir žinojimas, kad Dausprungo idealizmas yra bejėgis prieš tarpusavio vaidus ir išorinius priešus. Bet jis nesupranta žmogaus ir laimės koncepcijos reliatyvumo. - kad priešingos jėgos veikia ta pačia logika.
Taip pat skaitykite: Lietuvių literatūros valdovai
Mindaugą pražudo ne bekompromisinis tikslo siekimas, bet nuolaidos asmeninės laimės iliuzijai. Jo žlugimas prasideda tada, kuomet jo politinė filosofija netenka tolydumo, t. y. kuomet jis ima reaguoti emociškai, tampa tik žmogum, o turėtų būti tik valdovas. Kopimas į kalną buvo sunkus ir ilgas; kritimui tereikės akimirkos. Scenoje su Dausprungu ir karūna, kurioje jis bando susumuoti ir įvertinti savo situaciją. Mindaugas, atbudusios sąžinės dirginamas, jau abejoja savo misijos prasmingumu. Emociniams ir iš dalies moraliniams sprendimams tolydžio imant vis stipriau dominuoti, Mindaugas - valdovas faktiškai miršta dar prieš jį nužudant, ir dėl to Daumanto kirvis veiksmo atomazgoje tėra nelyginant koks ritualinis simbolis.
Šioje vietoje dar norisi įterpti, kad giliai autentiškas, išjaustas, kartais tiesiog sukrečiantis. Mindaugo (ir Marcinkevičiaus) patriotizmas, tiek ideologiniu formuluotumu, tiek terminologija, yra grynai naujoviškas, mažai ką bendra turįs su dramoje vaizduojama epocha, savo emocine energija bei tautinio savitumo akcentavimo agresyvumu greičiau būdingas šiandieninei Rytų ir Vidurio Europai, negu XIII a. pradžios Lietuvai, ir Vakarų pasaulyje sunkiai besuprantamas ir beįsivaizduojamas.
Mindaugas yra daugiau negu natūralaus dydžio personažas. Savo gelme, apimtimi ir idėjine bei psichologine pakrova jis nustelbia visus kitus, sumažindamas juos iki nepastebimo mumo. Lyginant su Mindaugu, visi antriniai personažai atrodo pernelyg eskiziniai, pakankamai neišvystyti. Dramos konstrukcija, galima sakyti, be priekaišto. Veiksmas vystosi logiškai, greitai, kartais net galvatrūkčiais, tiesiog neduodamas atsikvėpti. Net ir gana gausūs "pasiaiškinamieji" monologai bei dialogai nepajėgia jo sustabdyti, tik šiek tiek apramina.
Kaip jau recenzijos pradžioje esame sakę, poetinės formos bei technikos apvaldymas visuomet buvo Marcinkevičiaus stiprybė. Jis ne tik kad pažįsta visas amato plonybes, bet taip pat turi lakią fantaziją, aštrią akį ir gerą klausą. Ir šioje dramoje jis ne tik gerai eiliuoja, bet kartu pasirodo besąs puikus dramatinės retorikos specialistas. Kai kurie jo monologai stebina savo autentišku patosu, išreiškiančiu momento iškilmingumą bei temos rimtį. Tokie yra Štai aš jau vainikuotas! arba A, čia tas juodas . . . Baltą man pašauk!, kurį čia ištisai cituojame: A. čia tas juodas… Baltąi man pašauk! Tu tuos lapus, kuriuos liepiauišplėšti.Iš naujo parašyk. . . ir dar pridėk. Kad Vismantų aš nužudžiau. . . jo broliusMedžioklėje nudėjau . . . Nužudžiau Ligeikį, Višlį, Eidivilą. Taip. Rašyk, rašyk, kad per vėlu nebūtų. Rašyk: Vyžeikį, Vilikailą, Bikšį Aš ištrėmiau iš Lietuvos . . . Judikį Aš palikau kovos lauke. Galėjau Išgelbėt jį, išnešti. Palikau. Rašyk, kad gimines ir artimuosius Aš priverčiau jėga paklusti man. Rašyk, kad aš. . . kad nemylėjau nieko . . .Tačiau pridėk, kad visa tai dariau Tiktai dėl Lietuvos. . . tik dėl Tėvynės. . .Ir būtinai pridėk, kad jai ir man, Tur būt, nebuvo kito. . . kito kelio. . . Kad aš buvau jos įrankis. . . kad aš Tik jų mylėjau. . . Lietuva. . .Ją vieną . . Gal būt, mane supras. . . gal būt atleis. . .
Taip kitko, Marcinkevičiaus penkiapėdžio jambo loginiame ir muzikiniame piešinyje, kaip ir visoje jo dramatinėje koncepcijoje, aiškiai pastebimas gana žymus Balio Sruogos poveikis. Tatai liudija ir aukščiau pacituotas paskutinis Mindaugo monologas, kuris yra savotiška garsiojo Jogailos monologo parafrazė. Marcinkevičius nepasiekia Sruogos lyrinės jėgos bei autentiškumo, užtat eiliuoja techniškai lakiau ir lengviau. Poetinė dramos viršūnė, mūsų nuomone, yra pamišusios Mortos monologas Visi išėjo . . . ir duris uždarė.
Taip pat skaitykite: Drama dėl pasirinkimo
Savo istoriosofijai išdėstyti Marcinkevičius pasitelkia du veiksmą įvedančius, įrėminančius ir komentuojančius metraštininkus: Juodą ir Baltą, savo vaidmeniu dramoje primenančius Puškino Boriso Godu-novo Pimioną ir Grigorijų. Baltas metraštininkas, kuris greičiausiai kalba autoriaus vardu, yra bekompromisis idealistas, teisiojo balsas, beviltiškai šaukiąs istorijos melo ir niekšybių tyruose. Istorija jam - Karai, gaisrai, laiškai, pasiuntiniai . . ./ Klasta, apgaidė, melas, išdavystė . . . Jis norėtų liudyti ir užrašyti viską- ir juoda, ir balta. Jo nuomone, nėra pakaitalo nei tiesai, nei laisvei, nes jų vertė yra lygi paties žmogaus vertei. Užtat, Hamleto žodžiais išsireiškiant, turi kęsti valdžios skriaudas ir neteisybes. Tiesa, veiksmo atomazgoje Mindaugas pasirenka jį, bet abiems per vėlai.
Juodas metraštininkas, priešingai, yra bekompromisis oportunistas, istorijos falsifikatorius, gerokai primenantis mūsų dienų propagandinių mašinų pareigūnus, kuriems tiesa yra tai, ką šiuo metu jų šeimininkai laiko tiesa. Jo pagrindinis uždavinys - istorijos nusikaltimų pėdsakų naikinimas.
Valdovo Asmenybės Drama: Pasirinkimas Tarp Asmeninės Laimės ir Valstybės
Valdovo asmenybės drama J. Marcinkevičiaus kūrinyje „Mindaugas“ ryškiai atsiskleidžia per nuolatinį pasirinkimą tarp asmeninės laimės ir valstybės interesų. Mindaugas, kaip žmogus, trokšta meilės ir šeimos, tačiau kaip valdovas, jis privalo priimti sprendimus, kurie ne visada atitinka jo asmeninius norus. Šis konfliktas sukelia jam didelę vidinę įtampą ir galiausiai veda prie jo žlugimo.
Kodėl sunku būti valdovu? Nes valdovas nuolat susiduria su dilemomis, kuriose reikia rinktis tarp skirtingų vertybių ir interesų. Jis turi būti stiprus ir ryžtingas, tačiau kartu ir jautrus bei supratingas. Valdovas turi būti pasirengęs aukoti savo asmeninę laimę dėl valstybės gerovės.
Kokios žmogaus savybės išbandomos valdžia? Valdžia išbando žmogaus sąžiningumą, atsakomybę, gebėjimą priimti sunkius sprendimus, atsparumą pagundoms ir spaudimui. Valdžia gali iškelti geriausias arba blogiausias žmogaus savybes.
Kiti Valdovų Paveikslai Lietuvių Literatūroje
Valdovo paveikslas lietuvių literatūroje yra įvairus ir daugialypis. Be J. Marcinkevičiaus „Mindaugo“, valdovai vaizduojami ir kituose kūriniuose, pavyzdžiui:
- Gedimino laiškai: Juose atsiskleidžia valdovo išmintis, diplomatija ir rūpestis dėl valstybės ateities.
- B. Sruogos „Milžino paunksmėje“: Čia valdovai vaizduojami per paprastų žmonių prizmę, atskleidžiant jų žmogiškąsias silpnybes ir stiprybes.
Šie ir kiti kūriniai leidžia geriau suprasti valdovo vaidmenį visuomenėje ir jo asmenybės dramą.
tags: #valdovo #asmenybes #drama #lietuviu #literaturoje #pagal