Šiame straipsnyje nagrinėjama valdovo asmenybės drama lietuvių literatūroje, ypatingą dėmesį skiriant meilės ir smurto temoms. Analizuojama, kaip šios temos atsispindi skirtingų autorių kūriniuose, atskleidžiant sudėtingus valdovų charakterius ir jų konfliktus.
Literatūros kritikos apžvalga
Literatūros tyrinėtojas Jonas Grinius savo studijoje "Veidai ir problemos lietuvių literatūroje" analizuoja įvairių lietuvių rašytojų kūrybą, įskaitant Kristijoną Donelaitį, Vincą Krėvę ir Vincą Mykolaitį-Putiną. Grinius vertina šių autorių požiūrį į žmogaus asmenybę, moralę ir visuomenę, atskleisdamas jų kūrinių svarbą lietuvių literatūrai.
Kristijono Donelaičio "Metai"
Grinius atkreipia dėmesį į tai, kad Kristijono Donelaičio poemoje "Metai" nemažą dalį sudaro Lauro, Selmo ir šaltyšiaus Pričkaus pamokančios kalbos, kuriose atsispindi paties autoriaus pozicija. Donelaitis siekia parodyti žmonėms, kaip reikia teisingai elgtis, o tas, kuris teisingai elgiasi, yra ir išmintingas. Idealų žmogų mes gautume sudėję kiekvieno iš viežlybųjų būrų savybes(Lauro bei Pričkaus išmintį, Selmo religingumą, Krizo darbštumą). Religingumas laikomas viena (bene svarbiausia) pasaulio pažinimo sąlyga.
Vinco Krėvės dramos
J. Grinius itin gyvai ir individualizuotai perteikia Vinco Krėvės paveikslą. Krėvės užmojis - su dideliu dvasiniu polėkiu atgaivinti didingą Lietuvos praeitį, įstabesnę už kitų kraštų. Čia atsiskleidęs ir XX a. pradžios individualisto pasaulis. Toks Krėvė yra savo istorinėse dramose, kur kunigaikščiai kovoja dėl Lietuvos vienybės ir savo šeimyninės laimės. J. Grinius pabrėžia, kad "Skirgailoje", kur abu tikslai itin susiję, prisijungus tikėjimo ir meilės prasmės klausimui, įgyja metafizinio gilumo, ir ją teisingai užvis vertina. Krėvės herojų krūtinėse kovoja prieštaraujančios jėgos. Jie siekia politinės krašto vienybės, karingi autokratai, despotai, bet tenkina ne tik savo garbės bei jėgos troškimo jausmą, o jiems rūpi ir krašto gerovė. Tik despotizmas šeimoje juos sužlugdo, sužvėrina. Visi jie vieniši savo šeimose, nes moteris laiko žemesnėmis būtybėmis. Ir Krėvės moterys gramatiškos - kovojančios tarp širdies balso ir gyvenimo despoto rankose. J. Grinius pasigenda pagrindiniams herojams lygių partnerių. Tik "Skirgailoje" randa giliai dramatišką Kelerį, išgyvenantį dvasinį lūžį tyros moters meilės įtakoje. Fizinė meilė sužlugdo … J. Grinius subtiliai atskleidžia Skirgailos vidaus santykius su Dievybe ir moterimi.
Vinco Mykolaičio-Putino kūryba
Anot Griniaus, Putinas buvo dvilypė asmenybė, stokojanti pusiausvyros: Žemę-motiną labiau myli negu Dievą-savo Tėvą, kuris kartais tik "šviesmečių žvaigždė". Iš čia kyla nesaugumas, disharmonija, išreiškiama įvairiais simboliais. Dėl to ir užsidarymas bei stiprinimasis savo kūryba. Kitas Griniaus akcentuojamas bruožas - egocentrizmas bei intro-vertizmas. Betgi savo tautai ir visuomenei nėra abejingas. Tai ne šeimos žmogus, kaip ir jo pagrindiniai herojai - Vasaris ir A. Mackevičius.
Taip pat skaitykite: Valdovo drama „Mindauge“
Valdovo asmenybės drama
Valdovo asmenybės drama lietuvių literatūroje dažnai susijusi su valdžios, atsakomybės ir moralės klausimais. Valdovai vaizduojami kaip sudėtingos asmenybės, turinčios tiek stiprių, tiek silpnų pusių. Jų sprendimai daro įtaką ne tik jų pačių likimams, bet ir visos šalies ateičiai. Meilės ir smurto temos yra neatsiejamos nuo valdovo asmenybės dramos. Meilė gali būti tiek įkvėpimas, tiek pražūtis, o smurtas - priemonė valdžiai išlaikyti arba prarasti.
Meilės įtaka valdovui
Meilė valdovo gyvenime gali turėti didelės įtakos jo sprendimams ir poelgiams. Meilė tėvynei, šeimai ar mylimajai gali įkvėpti valdovą siekti didžių tikslų, ginti savo šalį ir rūpintis savo žmonėmis. Tačiau meilė taip pat gali apakinti valdovą, priversti jį priimti klaidingus sprendimus ir pamiršti savo pareigas.
Vienas iš pavyzdžių yra Vinco Krėvės drama "Skirgaila", kurioje pagrindinis herojus Skirgaila kovoja dėl Lietuvos vienybės ir savo šeimyninės laimės. Skirgailos meilė Onai Duonutei tampa jo dvasinio lūžio priežastimi, tačiau fizinė meilė galiausiai jį sužlugdo.
Smurto vaidmuo valdovo gyvenime
Smurtas yra dažnas reiškinys valdovo gyvenime. Valdovai naudoja smurtą, kad išlaikytų valdžią, numalšintų maištus ir apgintų savo šalį nuo priešų. Tačiau smurtas taip pat gali sugriauti valdovo asmenybę, paversti jį tironu ir atitolinti nuo savo žmonių.
Juozo Grušo dramoje "Adomo Brunzos paslaptis" parodoma, koks sudėtingas yra smurto ir išdavystės psichologinis mechanizmas. B. Sruogos „Dievų miške“ pasakotojas braido po kruvinas fašistinio pragaro gelmes tartum užsidėjęs apsauginį ironijos ir sarkazmo skafandrą.
Taip pat skaitykite: Mindaugas lietuvių literatūroje
Taip pat skaitykite: Drama dėl pasirinkimo
tags: #valdovo #asmenybes #drama #lietuviu #literaturoje #meile