Įvadas
Psichologija, kaip mokslas, tiria žmogaus ir gyvūnų psichiką, psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, dėsnius, reiškimosi formas ir mechanizmus. Šiame straipsnyje nagrinėsime psichologinius pažinimo pojūčius, atminties procesus ir dėmesio mechanizmus, ypatingą dėmesį skiriant valingo ir nevalingo elgesio aspektams.
Psichologija: Mokslo Objektas ir Šakos
Psichologija apibrėžiama kaip mokslas, tiriantis žmogaus ir gyvūnų psichiką bei psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, dėsnius, reiškimosi formas ir mechanizmus. Pagal bendro psichologijos objekto tyrimo aspektą skiriamos įvairios psichologijos šakos. Jų skaičius ir pavadinimai nėra nusistovėję. Pavyzdžiui, XX a. pabaigoje atsirado pozityvioji psichologija, tirianti žmogiškąsias dorybes ir stiprybes, leidžiančias suklestėti individams ir bendruomenėms.
Psichologijos šakos gali būti skirstomos pagal veiklos sritis, tyrimo uždavinius, metodus, tačiau vieno visuotinai priimto klasifikavimo pagrindo nėra.
Pagrindinės Psichologijos Šakos
- Bendroji psichologija: tiria bendriausius suaugusio sveiko žmogaus psichikos reiškinius ir jų dėsningumus, apibendrina kitų psichologijos šakų duomenis, analizuoja tyrimo metodus, teorinius principus, psichologijos sąvokas.
- Diferencinė psichologija: tiria žmonių individualius ir grupinius skirtumus.
- Biopsichologija: tiria psichikos ir elgesio biologinius pagrindus; apima lyginamąją psichologiją, psichofiziologiją, ekologinę psichologiją, geografinę psichologiją, psichofarmakologiją, psichogenetiką.
- Žmogaus raidos psichologija: tiria psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę; skirstoma į vaiko psichologiją, paauglio psichologiją, suaugusio subrendusio žmogaus psichologiją, gerontopsichologiją.
- Patopsichologija: tiria psichinės veiklos, psichikos raidos sutrikimus.
- Specialioji psichologija: tiria organizmų įvairių anomalijų (aklumo, kurtumo) įtaką psichikos raidai ir funkcionavimui, protinį atsilikimą; skirstoma į tiflopsichologiją, surdopsichologiją.
- Neuropsichologija: tiria psichinių funkcijų mechanizmus ir jų lokalizaciją smegenyse.
- Socialinė psichologija: tiria žmonių grupių ir asmenybės elgesio grupėse psichinius reiškinius.
- Zoopsichologija: tiria žemesniųjų gyvūnų psichikos reiškinių ypatybes.
XX a. atsirado taikomosios psichologijos šakos, kurių tikslas - tirti konkrečios veiklos, tam tikrų veiksnių psichologines problemas, dėsningumus, paaiškinti ir pateikti konkrečias rekomendacijas. Tai apima darbo psichologiją, inžinerinę psichologiją, kriminalinę psichologiją, medicininę psichologiją, meno psichologiją, mokslo psichologiją, muzikos psichologiją, pedagoginę psichologiją, propagandos psichologiją, religijos psichologiją, sporto psichologiją, tanatopsichologiją, teisės psichologiją, teismo psichologiją, ekonominę psichologiją ir kitas. Tokia psichologijos diferenciacija kartu rodo psichologijos ryšius su kitais mokslais.
Psichologiniai Tyrimai
Moksliniais psichologiniais tyrimais siekiama nustatyti psichikos ir psichinio gyvenimo faktus, įvairių faktų ir reiškinių ryšius, suformuluoti hipotezes, dėsnius, kurti ir tikslinti psichologines teorijas. Svarbiausi psichologijos metodai: eksperimentas, stebėjimas, koreliacinis tyrimas (apskaičiuojant statistinius ryšius aptinkami natūraliai egzistuojantys ryšiai, įvertinama, kaip tiksliai vienas kintamasis numato kitą; koreliacija). Pagalbiniai metodai: anketavimas, interviu (jie dažniausiai remiasi tiriamųjų savistaba).
Taip pat skaitykite: Dievas ir elgesys
Pažinimo Procesas: Jutimas ir Suvokimas
Pažinimo procesais vadinami psichikos reiškiniai, kuriais žmogus gauna informaciją apie išorinę tikrovę bei patį save. Skiriamas sensorinis ir loginis pažinimas. Jutiminiu (sensoriniu) pažinimu laikomas tiesioginis daiktų ir reiškinių savybių pažinimas, kai tie daiktai, reiškiniai veikia jutimo organus. Loginis pažinimas vyksta jutimais gautą informaciją pertvarkant.
Jutimas yra paprasčiausias gyvo organizmo ryšys su išorine aplinka ir jo paties vidiniais būviais. Pojūčiais vadiname jutiminio pažinimo procesus, kuriais pažįstamos tikrovės daiktų ir reiškinių savybės, kai jos veikia jutimo organus.
Pojūčių Susidarymo Mechanizmas
Pojūčių susidarymo anatominis-fiziologinis mechanizmas yra labai sudėtingas. Pagrindiniai jo skyriai:
- Receptoriai: tai periferinis nervo galas, skirtas priimti padirginimus.
- Perdavimo skyrius: kurį sudaro receptorių su smegenų centru jungiamieji įcentriniai (aferentiniai) ir išcentriniai (eferentiniai) nervai. Jie perduoda jaudinimo energiją į centrinę nervų sistemos dalį ir iš jos į periferiją.
- Centras smegenyse: atliekantis jaudinimo impulsų įvertinimo operacijas, kurio dėka ir atsiranda regėjimo, girdėjimo, skonio ir kt. pojūčiai.
Atsižvelgiant į dirgiklio ir receptoriaus kontaktyvumą, pojūčiai skirstomi į kontaktinius (skonio, lietimo, skausmo ir kt.) ir distancinius (regėjimo, girdėjimo, vibracijos ir kt.).
Suvokimas
Suvokimas - daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai veikiant jutimo organus. Suvokimas yra daiktų ir reiškinių, veikiančių jutimo organus, pažinimo procesas. Suvokimas yra procesas, suvokinys - rezultatas. Suvokimai priskiriami jutiminiam pažinimui.
Taip pat skaitykite: Priežastys ir valdymas: nevalingi raumenų susitraukimai
Receptoriuose įvairių poveikių energija paverčiama nerviniu impulsu, kuris toliau keliauja į smegenis ir virsta psichiniu procesu - jutimu. Suvokimai yra priskiriami jutiminiam pažinimui, nes visuminiai daiktų bei reiškinių vaizdai gaunami tiesiogiai jutimo organais ir jiems priklausančiomis įcentrinių nervų ir atitinkamų smegenų centrų sistemomis (pvz.: juntame atskirus muzikinius tonus su jų aukštumo ir slinkties santykiais, gaunamas melodijos suvokimas).
Judėjimo suvokimu vadiname objektų padėties pasikeitimų per tam tikrus laiko tarpus atspindėjimą. Jutimo organai nepadeda suvokti nei labai lėto, nei labai greito judėjimo. Priklausomai nuo asmenybės suvokimų saviorganizacijos lygio, yra skiriamos nenumatyto (nevalingo) ir numatyto (valingo) suvokimo rūšys. Iš anksto numatytas, planingas suvokimas vadinamas stebėjimu. Gebėjimas daugiau ir greičiau surasti ieškomų objektų yra vadinamas pastabumu.
Suvokimai į rūšis skirstomi pagal jutimo organus, kuriais jie gaunami, pagal suvokimais pažįstamus objektus ir pagal asmenybės suvokimų saviorganizacijos lygius. Laiko suvokimas yra reiškinių trukmės ir nuoseklumo atspindėjimas. Laiko trukmės suvokimui turi reikšmės susidomėjimas darbu, interesai. Žmogus erdvės santykius pradeda suvokti ėmęs žiūrėti, girdėti, lytėti, judėti. Erdvė nėra koks nors atskiras objektas, tačiau visi daiktai ir reiškiniai turi erdvinių savybių: dydį, formą, apimtį ir atstumą tarp jų. Šiems suvokimams svarbią reikšmę turi binokuliarinis regėjimas. Formų ir atstumų suvokimui reikšminga yra lytėjimo ir judėjimo patirtis.
Neteisingi, iškreipti suvokimai yra vadinami iliuzijomis. Jos kyla dėl fizinių, fiziologinių ir psichinių priežasčių.
Pagrindiniai Jutimo Organai ir Jų Funkcijos
- Rega: Rega užima dominuojančią padėtį žmogaus jutimų sistemoje. Regėjimo receptorius yra akys. Regėjimo pojūčiams susidaryti svarbiausia receptoriaus dalis yra akies tinklainė. Galima sakyti, kad regos pojūčiai yra spalvų pojūčiai. Transdukcija - procesas, kai jutimo sistema dirgiklio energiją paverčia nerviniais pranešimais. Akis gauna šviesos energiją ir paverčia ją elektrocheminiais nervų sistemos procesais. Žmonės linkę matyti raudoną, geltoną, žalią, mėlyną, violetinę spalvas. Lygiagretusis apdorojimas - smegenys apdoroja atskirus dėmenis iš karto (spalvą, gylį, judėjimą…). Aklasis regėjimas - gebėjimas reaguoti į kažką sąmoningai nesuvokiamo. Haringo oponentinių procesų teorija - yra du papildomi spalvų, regos procesai: vienas atsakingas už raudonos ir žalios, kitas - geltonos ir mėlynos spalvų suvokimą.
- Klausa: Klausos pojūčių dirgiklis yra oro bangavimai. Klausos pojūčių receptorių sudaro išorinė ir vidinė ausis. Išorinės paskirtis yra oro virpesių priėmimas ir jų nukreipimas į vidinę ausį. Girdėjimo pojūčiai teikia informaciją apie garsų aukštumą, intensyvumą, tembrą ir vietą, iš kurios garsai sklinda. Garso aukštis priklauso nuo garso bangų ilgio ir dažnio.
- Lyta: Lyta - tai toks odos ir judėjimo pojūčių derinys, gaunamas apčiuopiant įvairius daiktus. Lietimo taškai yra nevienodai pasiskirstę odos paviršiuje. Lietimo pojūčiai, jungdamiesi su judėjimo pojūčiais, leidžia pažinti daiktų formas ir atstumus tarp jų specifiniais apčiuopimo judesiais. Yra spaudimo, šilumos, šalčio ir skausmo jutimai.
- Skonis: Skonio pojūčio dirgiklis yra įvairios medžiagos, ištirpusios vandenyje, seilėse ar kituose skysčiuose. Skonio aparatas skiria saldumo, kartumo, rūgštumo ir sūrumo pojūčius. Skonis yra cheminis jutimas. Jutimo sąvoka - tai dėsnis, kai vienas pojūtis gali veikti kitą.
- Uoslė: Uodimo pojūčio dirgiklis yra smulkios medžiagų dalelytės, patenkančios į nosies ertmę. Tai - cheminis pojūtis. Gali sukelti prisiminimus ir jausmus.
- Kinestezija: Kinestezija (judėjimo pojūčiai) - jų receptoriai yra raumenyse, sausgyslėse ir sąnarių raiščiuose. Jie dirginami judinant kūno dalis, nugalint fizinį pasipriešinimą, keičiant kūno padėtį erdvėje. Nuolatinis kinestezinių jutimų palydovas - pusiausvyros pojūtis. Esant kokiems nors atskirų organų sutrikimams, atsiranda neigiamų emocinių būsenų.
Bendrieji Pojūčių Dėsningumai
Sugebėjimas pajusti dirginimus yra vadinamas jautrumu: absoliutiniu jautrumu laikomas sugebėjimas pajusti silpnus dirgiklius, skyrimo jautrumas - sugebėjimas pajusti mažus dirginimų pasikeitimus. Sensibilizacija (įjautrinimas) - jautrumo padidėjimas ar sumažėjimas dėl vidinių organizmo sąlygų įtakos. Pojūčių sąveika - vienų pojūčių jautrumo padidėjimas ar sumažėjimas dėl kitų tuo pačiu metu gaunamų pojūčių įtakos (pvz.: kvapas sumažina regėjimo jautrumą). Sinestezija - pasireiškia tuo, kad vienos rūšies pojūčiai gali sukelti ne tos pačios rūšies pojūčius (garsai gali sukelti spalvas, temperatūras, skonio ir kitus pojūčius).
Taip pat skaitykite: Vaikų autoagresijos priežastys ir požymiai
Jutimo Slenksčiai ir Adaptacija
Jutimas (procesas) - tai ilgiau ar trumpiau trunkąs procesas, objekto atskiros savybės vaizdo (pojūčio) formavimas. Jutimas - pojūtis (rezultatas) - tai yra daiktų ar reiškinių savybių bei organizmo vidinių būvių tiesiogiai veikiančių jutimo organus atspindys - vaizdas. Jautrumas - tai jutimo organų ypatumas reaguoti į tam tikros jėgos (intensyvumo) dirgiklį ir jo kitimus. Absoliutinio jautrumo slenkstis (absoliutus žemutinis pojūčio slenkstis) yra minimalus dirginimo dydis, sukeliantis vos pastebimą pojūtį (šviesa, garsas, kvapas, skonis). Skyrimo slenkstis yra minimalus dirginimų pasikeitimas, kuris sukelia vos pastebimą pojūčių pasikeitimą. Dirgikliai, kurių dydis yra žemiau slenksčio, pojūčio nesukelia. Tokią nervų sistemą veikiantys, bet pojūčio nesukeliantys dirgikliai vadinami ikislenkstiniais. Adaptacija - jautrumo pakitimas, prisitaikant prie dirginimo stiprumo. Stipri adaptacija pastebima regėjimo, uodimo, lietimo ir temperatūros pojūčiuose. Silpna adaptacija pastebima klausos ir skausmo pojūčiuose (pvz.: šaltas vanduo po kiek laiko tampa puikiu).
Individualūs Suvokimo Skirtumai
Žmonės skirtingai suvokia tam tikrus dalykus dėl individualių patirčių, nuostatų ir emocijų. Pavyzdžiui, vieni žmonės vakare jaučiasi pavargę ir galvoja, kad apie 21 val. jau reikėtų eiti miegoti, o kiti mano, kad vėlyvas vakaras yra puiki galimybė dirbti rimtus darbus ar skaityti knygą.
Žmonės nevienodai suvokia nesėkmes. Vieni nesėkmę išgyvena kaip tragediją, o kiti laiko gera pamoka. Pasiekus harmoningesnę būseną, kai žinome, ko norime, suvokiame ką jaučiame ir norime kažką daryti, jau galime tikėtis sėkmės.
Yra žmonių, kurie neteisingai suvokia daiktus ar reiškinius. Jiems galima padėti, pavyzdžiui, naudojant neurolingvistinį programavimą, kuris moko žmogų veikti efektyviai - tai yra sėkmingai tvarkyti savo reikalus.
Atmintis: Įsiminimas, Išsaugojimas ir Atgaminimas
Atmintis - tai sugebėjimas įsiminti, laikyti ir po kiek laiko atgaminti jutimų dėka gautą informaciją, kitaip tariant, tai ilgalaikis išlaikymas to, kas išmokta. Atmintis - viena svarbiausių žmogaus psichiką integruojančių funkcijų, padedanti funkcionuoti psichikai kaip suderintai sistemai. Atmintis padeda kaupti naujas žinias. Ji lemia normalų žmogaus funkcionavimą. Bet koks išmokimas remiasi atmintimi. Be atminties gyvenimas būtų panašus į akimirką trunkančių epizodų rinkinį.
Atminties Procesai
Atminties procesai apima įsiminimą, saugojimą ir atgaminimą. Įsiminimas, laikymas atmintyje ir atsiminimas sudaro atminties proceso visumą. Atgaminti negali to, kas neįsiminta ir neišlaikyta, bet ne viską ką įsimename, išlaikome ir atsimename. Atminties procesai vadinami mnemonine veikla.
- Įsiminimas: užkodavimas, suteikiant gautai informacijai formą ir įvedimas į atmintį. Nevalingas (automatiškas) įsiminimas nereikalauja pastangų, o valingas - sąmoningas, reikalaujantis pastangų ir dėmesio. Valingas įsiminimas gali būti mechaninis (pažodinis) arba prasminis/semantinis (minties įsiminimas). Informacijos vienetai (dalys) lengviau įsimenami, kai tvarkome informaciją mums patiems prasmingu būdu (siedami į prasmingus vienetus).
- Laikymas atmintyje: tai informacijos, užkoduotos nervinėse ląstelėse, saugojimas. Žmogus laikymo atmintyje neįsisąmonina, apie laikymą atmintyje arba apie užmiršimą galima spręsti tik iš atsiminimo. Manoma, kad atmintyje išlaikoma ne viskas ir nevienodu lygiu. Medžiagos išlaikymas atmintyje nėra mechaniškas jos buvimas atmintyje kaip nesikeičiantis antspaudas. Dėl žmogaus veiklos, naujų įsiminimų, išgyvenimų, interesų ir kt. vyksta nuolatinė atmintyje esančios medžiagos rekonstrukcija.
- Atsiminimas: yra medžiagos išvedimas iš atminties į sąmonę. Manoma, kad informacijos suradimas remiasi asociacijomis. Yra 3 rūšys: atpažinimas (įvykio atpažinimas jam pasikartojus), atgaminimas (tikslus įvykio ar jų sekos atsiminimas jam nesikartojant), atkūrimas (kai atsimenant užmirštus faktus reikia juos atstatyti ir įjungti į visą faktų sistemą). Silpniau įsiminta medžiaga rekonstruojama, papildant ankstesniais patyrimo faktais, samprotavimais.
- Užmiršimas: atminties procesas, dėl kurio suvoktos ir užkoduotos informacijos negalime prisiminti.
Mąstymas: Pažinimo Procesas
Savo prigimtimi visų žmonių mąstymas yra vienodas, bet jo turinys gali būti labai įvairus. Mąstymas - tai pažinimo procesas, kuris remiasi ryšių tarp daiktų ir reiškinių atskleidimu.
Dėmesys: Kryptingas Budrumas
Dėmesys yra susitelkimas, atidumas. L. Jovaiša teigia, kad dėmesys - kryptingo budrumo būsena, sąlygojanti moksleivių psichinių procesų ir praktinės veiklos parengtį, sąmoningumą ir aktyvumą. Žmogų vienu metu veikia gausybė įvairiausių reiškinių, jis sprendžia daug uždavinių, vykdo sudėtingą veiklą. Kiekvienu momentu jo sąmonėje atsispindi tik vienas arba keli jam aktualūs reiškiniai, kurie gali būti paprasti arba labai sudėtingi. Visa kita, kas nesusiję su tuo uždaviniu, lieka arba visai nepastebima, arba pastebima miglotai. Visa tai rodo, kad dėmesys atlieka atrenkamąją funkciją ir užtikrina palankias sąlygas žmogaus veiklai. Mokantis reikia itin pastovaus koncentruoto dėmesio. Jį sukelia ir palaiko interesai (nevalingas dėmesys), arba specialios pastangos įveikiant išsiblaškymą (valingas dėmesys). Mokymo(si) procese derinamas valingas ir nevalingas dėmesys. Kuo jaunesnis mokinys, juo daugiau dėmesys grindžiamas interesu. Mokymosi būdų kaitaliojimas palengvina dėmesį per pamoką.
R. Žukauskienės teigimu, dėmesys labai svarbus žmogaus mąstymui, nes jis lemia, kaip sėkmingai bus priimama informacija. Vaikas, nesugebantis atkreipti dėmesio į pojūčius ar aplinką, negali suprasti ar ko nors išmokti. Jau nuo pat gimimo reiškiasi selektyvus dėmesys, kai naujagimis kreipia dėmesį į vienus stimulus ir ignoruoja kitus. Augant vaikui dėmesio kontrolė didėja. Viduriniosios vaikystės metu vaikas gali vis geriau sukaupti dėmesį tam tikrai užduočiai, jį mažiau blaško pašaliniai stimulai. Vyresnių vaikų dėmesys yra gerokai planingesnis negu ikimokyklinio amžiaus vaikų. Augant nuolat didėja sugebėjimas dėmesį koncentruoti ten, kur jo reikia užduočiai išspręsti. Tačiau daug vaikų, ir ypač berniukų, viduriniosios vaikystės metu turi sunkių dėmesio kontrolės, planingumo, adaptyvumo problemų.
Apibendrinant galima teigti, jog dėmesys žmogaus mąstymui labai svarbus, nes jis lemia ar informacija bus priimama sėkmingai. Vaikų dėmesys yra susijęs su valingu ir nevalingu elgesiu.
Dėmesio Rūšys
Dėmesys būna valingas ir nevalingas. Valingą dėmesį kontroliuoja pats žmogus. Tai sąmoningas, iš anksto numatytas veiklos nukreipimas ir sutelkimas į objektus, juos išskiriant iš kitų reiškinių, nepaisant trikdžių (pašalinių dirgiklių), pavyzdžiui, disko metikas, tobulindamas judesių techniką, visą dėmesį sutelks į atskirus atliekamo veiksmo elementus, nepaisydamas aplinkinio triukšmo. Nevalingą dėmesį sukelia netikėti aplinkos pasikeitimai. Jį nesąmoningai patraukia patys daiktai, netikėti įvykiai ar ypač stiprūs, kontrastingi ir nauji dirgikliai (spalvos, šviesos, garsai, kvapai, tarkime, užuodę neįprastą kvapą, giliau įkvepiame ir stengiamės išsiaiškinti jo kilmę).
Dėmesys gali būti be aiškaus objekto, pavyzdžiui, eidami šaligatviu matome kitus praeivius ir gatve važiuojančias mašinas. Žmogus būdrauja, tačiau neturėdamas konkretaus tikslo neišskiria jokio objekto - tai vadinama difuziniu (išsklaidytu) dėmesiu.
Selektyviu (atrankiniu) dėmesiu vadinama, kai žmogus išskiria objektus, kurie yra svarbūs jo veiklai, saugumui ir egzistavimui, pavyzdžiui, norėdamas įvertinti galimybę pereiti į kitą gatvės pusę, jis ieškos perėjos, žiūrės į šviesoforą ir važiuojančias mašinas. Selektyvus dėmesys pasireiškia įvairiai ir priklauso nuo aplinkybių, psichikos veiklą sukėlusių veiksnių. Tai gebėjimas susikaupti svarbiam ar susijusiam su svarstomu dalyku akstinui, kai esama trukdžių.
Dėmesio Apibūdinimas
Dėmesiui būdinga apimtis, intensyvumas, perkėlimas, paskirstymas, patvarumas. Žmogus vienu metu gali suvokti tik ribotą objektų skaičių, nors jį supa gausybė objektų ir jį daug kas domina.
Dėmesio apimtis - tai objektų, kuriuos apima dėmesys vienu metu juos suvokiant, kiekis. Literatūros duomenimis, suaugusiųjų dėmesio apimtis svyruoja tarp 4-6 tarpusavyje nesusijusių objektų. Sutrikus dėmesio apimčiai, žmogus nesugeba susitelkti iš karto į kelis objektus. Susitelkęs į vienus dalykus, netrukus pamiršta kitus, pavyzdžiui, žmogus negali kalbėtis telefonu ir ieškoti užrašų knygelėje pažymėtos jam reikalingos datos.
Dėmesio sutelktumas į vienus objektus ir kartu atitrūkimas nuo visų kitų objektų vadinamas intensyvumu. Labai sutelktas dėmesys vadinamas koncentruotu, o menkai - išblaškytu. Dėmesio sutelktumą rodo žmogaus įsigilinimas į objektą ir atsparumas pašaliniams dirgikliams. Sutrikus gebėjimui susikaupti, žmogus nesugeba į nieką ilgiau susitelkti, jį nuolat atitraukia pašaliniai dirgikliai, pavyzdžiui, paciento dėmesį atitrauks bruzdesys, sklindantis iš koridoriaus, gatvės triukšmas, ant stalo padėtos knygos antraštė.
Žmogaus veikla yra sudėtinga. Jis vienu metu turi atlikti daug veiksmų, aprėpti daug objektų. Dėmesio paskirstymas - būsena, kai vienu metu reikia atlikti 2 ar daugiau veiksmų, didžiausią dalį dėmesio skiriant svarbiausiam, o kitą dalį - antraeiliam objektams, pavyzdžiui, važiuodamas vairuotojas turi pasirinkti artimiausią ir patogiausią kelią, stebėti ir suvokti prietaisų rodmenis, kitų eismo dalyvių poelgius, kelio ženklus, priimti sprendimus ir laiku atlikti veiksmus.
Dėmesio Sutrikimai ir Jų Poveikis
Neretai pacientai ieško pagalbos dėl įvairios kilmės galvos smegenų pažeidimų sutrikdyto selektyvaus, kintamo ar padalyto dėmesio bei pažeisto dėmesio patvarumo. Kognityvinės reabilitacijos tikslai - pagerinti pažeistąją funkciją ir sukurti liekamųjų reiškinių kompensavimo strategiją.
Suklystama diagnozuojant nerimo, elgesio ar dėmesio sutrikimus, nes žmogus, kuriam pasireiškia įgimtas polinkis į neatidumą stengiasi susilpninti vyraujantį jautrumą stimulams ir tampa nerimastingas, sudirgęs ir atsiskyręs. Nerimastingoms būklėms, o ne dėmesio sutrikimams būdingas migdolinio kūno (streso ašies) padidėjimas. Norint suprasti įvairių kognityvinių procesų sutrikimus, būtina žinoti jų neuroanatominius ir neurocheminių panašumus ir skirtumus.
DDHS dažnai pasireiškia kartu su kitais sutrikimais, tačiau pagrindiniai jo simptomai (neatidumas, impulsyvumas, vykdomųjų funkcijų sutrikimas) būdingi tiek nuotaikos, tiek nerimo sutrikimams. Klinicistai susiduria su sunkumais, diagnozuodami nerimo ir depresijos sutrikimus bei DDHS tik pagal klinikinius kriterijus.
Valingo Dėmesio Sutelkimas
Valingo dėmesio sutelkimas priklauso nuo veiklos organizavimo. Dėmesys akivaizdesnis tos veiklos pradžioje. Kai nereikia jokių pastangų, darbas tartum plaukia savo vaga. Kalbant, pirmiausia sutelkiame valingą dėmesį į tai, ką sakome. Lėta, formali kalba palengvina tiesos išgavimą iš ooponento arba sukelia įtarimą, kad meluojama.
Vaikų Raida ir Pažinimo Procesai
Vaikų raida yra sudėtingas procesas, kurio metu formuojasi jų pažintinės funkcijos, įskaitant jutimą, suvokimą, atmintį ir dėmesį.
Kūdikystė (0-1 metai)
- Fizinė raida: Miega didžiąją laiko dalį. Gerai išsivystę klausos, uoslės, skonio, lytėjimo ir judėjimo pojūčiai. Atpažįsta motinos balsą.
- Pažintinė raida: Mokosi klasikinio ir operantinio sąlygojimo būdu.
- Socialinė ir emocinė raida: Pastebimi temperamentų skirtumai. Veido mimika parodomas susidomėjimas, skausmas, pasibjaurėjimas ir laimės pojūtis.
1-4 mėnesių kūdikiai formuoja siekimo akimis gebėjimus, skiria daiktų kontūrus ir stebi judančius daiktus. Skiria kalbos garsus ir formuoja erdvės suvokimą. 4-8 mėnesių kūdikiai aplinką pažįsta per įvairius pojūčius, kartoja veiksmus ir stebi jų poveikį, mokosi skirstydami į kategorijas.
8-12 mėnesių kūdikiai naudoja priemones tikslui pasiekti, gerai suvokia daiktų pastovumą, mokosi mėgdžiodami, supranta 20-30 žodžių, prasmingai naudoja gestus ir taria pirmuosius žodžius.
Ankstyvoji Vaikystė (2-4 metai)
- Fizinė raida: Stabilizuojasi augimo kreivė. Išlaiko pusiausvyrą stovėdamas ant vienos kojos, vaikšto pasistiebęs ant pirštų galų, važinėja triratuku.
- Pažintinė raida: Vaiko žodyną sudaro 600 žodžių. Naudojais simboliais.
- Socialinė ir emocinė raida: Susiformuoja lytinio tapatumo suvokimas. Bendras žaidimas. Stabilizuojasi lyties suvokimas.
4-6 metų vaikai šokinėja ir ant abiejų, ir ant vienos kojos, rašo, piešia, spardo ir gaudo kamuolį, veria karolius. Išsivysto periferinis mąstymas.
Vidurinioji Vaikystė (6-9 metai)
- Fizinė raida: Naudojasi žirklėmis, kitais įrankiais, važinėja dviračiu. Susiformuoja kairės-dešinės rankos dominavimas. Erdvinis suvokimas ir pažinimas. Galutinai susiformuoja smulkioji motorika.
- Pažintinė raida: Skaičių, tūrio, masės, tvermės supratimas. Gera induktyvioji argumentacija, prasta deduktyvioji argumentacija. Pagerėja darbinės atminties veiksmingumas.
- Socialinė ir emocinė raida: Griežtai atskiriamos skirtingos lytys, nustatomos neformalios taisyklės dėl ribų pažeidimo. Susiformuoja penki pagrindiniai asmenybės bruožai.
9-12 metų vaikams išryškėja sportiniai gabumai, galutinai susiformuoja figūros ir fono suvokimas. Prieš prasidedant lytinio brendimo laikotarpiui, mergaitės ima sparčiai augti, išryškėja antriniai lytiniai požymiai.
#
tags: #valingas #ir #nevalingas #elgesys