Vydūnas, tikrasis vardas Vilhelmas Storosta, yra išskirtinė asmenybė Lietuvos kultūroje, filosofas, rašytojas, publicistas, dramaturgas, tautinio atgimimo skatintojas ir humanistinės etikos kūrėjas. Jo gyvenimas ir kūryba glaudžiai susiję su Mažąja Lietuva ir jos likimu. Šis straipsnis nagrinėja Vydūno asmenybę, jo požiūrį į sveikatą ir jo indėlį į lietuvių tautos dvasinį atgimimą.
Vydūno asmenybė
Vydūnas buvo žmogus, spinduliuojantis jaunatviškumu, energija ir įtaigumu. Jo skvarbus žvilgsnis ir šiltos akys sudomindavo pašnekovus, o jo orumas ir kuklumas žavėjo aplinkinius. Vydūnas laikėsi griežtos dienotvarkės, disciplinos ir mitybos, vengė bet kokios gyvybės niokojimo ir nežmoniško elgesio su gamta bei gyvūnais. Dėl savo vidinės ramybės ir tolerancijos jis buvo lyginamas su Mahatmu Gandžiu.
Pasakojama, jog kartą Kaune prieš Vydūno paskaitą keli universiteto studentai susitarė, kokį klausimą Vydūnui pateiks, kaip sukritikuos jo filosofiją. Tačiau drąsių ir kritiškai nusiteikusių studentų nuostabai jis ir nepaklaustas atsakė į jų klausimus, o kalbėjo taip įdomiai, kad jie greitai pamiršo, ko buvo atėję, ką buvo sutarę. Daugelį, ypač bendraamžius, stebino Vydūno jaunatviškumas, kuris reiškėsi ne tik vikrumu, bet ir lengva, spyruokliuojančia eisena, trykšte trykštančia energija, kažkokiu „tik jam vienam būdingu degimu“. Ypač visiems įstrigo šiltos, spinduliuojančios akys, skvarbus, o neretai ir kiaurai veriantis žvilgsnis.
A. Vokietaitytė, prisimindama bendravimą su filosofu, rašo: „Kai žiūri į tave, aiškiai jauti, kad jis nemato tavo išvaizdos, gal net negirdi, ką jam sakai, nes jo žvilgsnis skverbiasi giliai į tavo vidų, ir atrodo, kad pats skaito tavo mintis, net nejauku darosi“. Daugelis mena jo orią laikyseną, o drauge - kuklumą, paprastumą, spontaniškumą. „Kokia žmogaus žmogui pagarba, kokia inteligencija, koks atidumas pašnekovui, ir sykiu koks orumas!“ - po daugelio metų vieną susitikimo epizodą, kaip įstabiausią reginį, aprašė K. Skebėra. Paskaitose savo kalbos Vydūnas neskaitydavo, kalbėdavo gyvai. Jo klausant visada būdavo jaučiama, kad jis tvirtai tiki tuo, ką kalba, ir gyvena taip, kaip kalba. Šventėse iš toliau jo silpną balsą leisdavo girdėti mirtina tyla. Pasak J. Keliuočio, „taip klausomasi pranašo ir audras raminančio, kaip tiesos ir suraminimo skelbėjo“.
Sveikos gyvensenos propagavimas
Vydūnas propagavo sveiką gyvenimo būdą, pabrėždamas tinkamos mitybos, fizinio aktyvumo ir dvasinės pusiausvyros svarbą. Jis pats buvo vegetaras ir teigė, jog lavonų nevalgo. Vydūnas propagavo sveikatos saugojimą ir stiprinimą, sveiko gyvenimo būdo propagavimą Lietuvoje. Kaip bebūtų keista, sveiko gyvenimo būdo propaguotoju Vydūnas tapo visai ne iš profesinio pašaukimo. Pirmiausia jis nebuvo nei gydytojas, nei fizinės kultūros specialistas, t.y. nebuvo tas, iš kurios profesinė pareiga reikalautų minėtais dalykais rūpintis. Rašytojo ir filosofo darbas, nei anais laikais neorientavo, nei dabar ypatingai neorientuoja kreipti didesnį dėmesį sveikatos dalykams. Šių profesijų žmonės tiems dalykams paprastai būna abejingi ir dažnai savo fizines galias, o su jomis ir psichiką alinte nualina, todėl, palyginti, anksti paliegsta, netenka tiek gyvenimo, tiek kūrybos džiaugsmo.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
Tiesa, kai kurie kūrybinių profesijų žmonės savo negalią, bei vidinę disharmoniją eksploatuoja, kaip įkvėpimo šaltinį, kartais netgi pasiekia tam tikrų laimėjimų. Apie tokius žmones sakoma, kad jie sudega kūrybos ugnyje, kad vardan tos kūrybos paaukojo savo asmeninius gyvenimus. Vydūną nuo prigimimo irgi lydėjo sunki dalia. Iš tėvo paveldėjo pražūtingąją džiovą ir nuo pat mažumės buvo kandidatas į mirtininkus. Toji negalia buvo viena iš reikšmingųjų aplinkybių, suformavusių Vydūną kaip savitą mąstytoją ir rašytoją. Tačiau Vydūnas netapo tos negalios kankiniu ir ne joje ieškojo įkvėpimo. jos jis daugiausiai triūsė. Ji gimė kaip apibendrinimas to patyrimo, kurį, kaip jau minėjome, Vydūnas įgijo pirmiausia rūpindamasis savo sveikatos pataisymu. „Parodau šiuo veikalu maždaug tai, kaip aš pats stengiaus iš mažų dienų silpną savo sveikatą stiprinti“, - rašoma įvadinėse „Sveikatos, jaunumos, grožės“ pastabose.
Pačią sveikatą mąstytojas traktavo ne kaip privatų buitinį reikalą, o kaip reikšmingą kultūros dalį, kaip vieną iš esminių žmogaus būties vertybių. Žmogaus raiška ir jos esmė pasaulyje vertė mąstytoją paaiškinti ne tik sveiktata, bet ir tėvynainių kova už savo, kaip tautos dalies, išlikimą ir tolesnį kultūrinį vystymąsi. Filosofiškai pagrįsdamas tos kovos principus, Vydūnas į primą planą iškėlė žmogaus dvasinį tobulumą ir tvirtumą. Jei tautoje dvasiškai silpsta, doroviškai smunka žmogus, jos išlikimo šansai menki. Ir atvirkščiai: žmogaus dvasinė tvirtybė, dorovinis tvirtumas patikimiausiai gali apsaugoti tautą nuo bet kokio pavergimo, nuo bet kokio svetimos valios diktato. Doroviškai stipri, dvasinga tauta pajėgi ne tik išlikti nepalankiausiomis sąlygomis, bet ir nusimesti išorinės vergovės pančius. Šiais postulatais, ir jų pagrindimo būdu mūsų mąstytojas buvo labai artimas didžiajam indų tautos sūnui Mahatmai Gandžiui, kuris šiuos postulatus ne tik teoriškai pagrindė, bet ir kuo sėkmingiausiai įdiegė į praktiką, pademonstravo, koks galingas užtaisas juose slypi. Toji pati galia potencialiai slypėjo ir dabar, aišku, tebeslypi ir Vydūno filosofijos dvasiniame užtaise.
Tautos dvasios puoselėjimas
Vydūnas visą savo gyvenimą paskyrė tautos išlikimui ir dvasiniam atgimimui. Jis siekė kelti tautinę savimonę, savigarbą ir dvasinį lygį, artinti žmones prie estetinių vertybių ir parodyti kitataučiams lietuvių kultūros turtingumą. Vydūnas pabrėžė moralinio atgimimo ugdymą ir kvietė žmones šviestis, ieškoti atsparos savo tautos sukurtose vertybėse ir didėti iš vidaus.
Vydūno kūrybos dalyje, apimančioje etnosocialinius klausimus, tauta užima svarbiausią vietą, nors ir jos problema yra tik dalis žmogaus ir būties santykio problemos, kurią mąstytojas sprendė, išeidamas iš vedantos filosofijos dvasia traktuojamo panteizmo, t.y. panenteizmo, pozicijų. Kiti su socialiniu gyvenimu susiję klausimai mąstytojui yra reikšmingi tiek, kiek išplaukia iš „sąmazgos ž.mogaus su tauta ir žmonija ir su visa visuma“. Išskirtinį dėmesį tautai kėlė paties mąstytojo iš gyvenimo empirijos nustatytas ryšis tarp tautiškumo ir žmogaus dorovinio tvirtumo. Savo akimis jis matė, kaip nutaustantieji jo tėvynainiai - Rytų Prūsijos lietuviai smunka morališkai, kaip menkėja jų žmoniškumo galia. „Mačiau, kaip žmonės, pertraukdami sąryšį su savo kilme, savo tėvais - protėviais, gadina savo dorovę ir intelektą, trukdina savo dvasios - sielos tarpimą“, - rašė Vydūnas vienoje iš autobiografijų. Tokie tėvynainių nutautinimo padariniai labiausiai vertė mąstytoją gilintis į tautiškumo esmę bei jo reikšmę žmogaus dvasinei raidai.
Po tokio gilinimosi jis prieis prie išvados, kad „žmonijos širdin kelias eina per tautos širdį. taip eina kelias pasaulio ir Visumos Priežastin“. Svarbiausi jo kultūrinės veiklos tikslai buvo kelti iš dulkių tautinę Prūsų lietuvių savimonę, bei savigarbą, jų dvasinį lygį, artinti juos prie estetinių vertybių, taip pat „kelti garbėn lietuviškumą“, t.y. kitataučiams, ypač vokiečiams, rodyti savo tautos kūrybinius sugebėjimus, jos kultūros turtingumą, savitumą ir patrauklumą. Visa tai ir nulėmė Vydūno filosofijos kryptingumą, bei problematiką. Jam rūpėjo išsiaiškinti ir pagrįsti žmoniškumo esmę, išryškinti tautos paskirtį žmoniškumo raidoje ir būties kontekste. Suprato, kad - žmogus turi suvokti save. Jis teigia, kad kelias į amžinybę, jo žmogiškos esmės brendimas vyksta trimis dvasinio augimo etapais: sau, tautai, žmonijai.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
Vydūno filosofija
Vydūnas pabrėžė žmogaus dvasinio tobulėjimo svarbą ir teigė, kad kelias į amžinybę eina per tris etapus: sau, tautai ir žmonijai. Jis akcentavo sąžinės, išminties, teisingumo ir savęs pažinimo svarbą, teigdamas, jog kiekvienas žmogus turi suvokti, kad jame slypi tikrasis, didysis žmogus. Vydūnas pabrėžė visų tautų lygiateisiškumą ir lygiavertiškumą, teigdamas, jog vergiant kitus, nesąmonėjama sau.
Vydūno siekis skatinti žmones turėti kuo tvirtesnę savo nuomonę, jo meilė tautai, bei tos meilės kaip vienos iš svarbiausių vertybių aukštinimas, atsispindi ir filosofinėse mintyse, bei pamąstymuose. Jo įsitikinimu, žmogiškumas priklauso nuo to, kaip ir kiek, sugebame valdyti savo “žemesnes jėgas” (aistras, norus ir t.t.). nepajėgdamas to padaryti žmogus materialėja, tuo pačiu prarasdamas žmogiškumą. Bet tai laikini nukrypimai nuo tobulėjimo kelio, nes apkritai žmogus kyla nuo gyvuliškojo prie žmogiškojo. Svarbiausias žmogaus gyvenimo variklis - dvasinis jo sąmonėjimas. Žmogus iš kitų gyvų būtybių išsiskiria tuo, kad jo santykį su pasauliu lemia pažinimas. Gebėjimas pažinti - viena iš esmingiausių žmogaus savybių.
Žmogus turėdamas ne tik protą, bet ir kūną, neatsispiria įvairiems malonumams, todėl jis tapęs savo nuotaikų vergu, pradeda žlugti. Tada žmogus tampa abejingas dvasiniam gyvenimui, o didžiausia vertybė jam - daiktas. Žmonės trokšdami vis daugiau daiktų susvetimėja. Tačiau daiktų troškulys žadina kūrybines žmonių jėgas. Be jų nebūtų sukurta civilizacija, kuri yra žmonijos laimė ir nelaimė, nes žmonija kurdama vertingus daiktus išlaisvino kūrybines galias, kurios gali nuvesti ją į pražūtį. Vis dėlto žmogaus protas ir atsakomybės jausmas turi sustabdyti griaunančių jėgų veiksmą. Bet to nepajėgs padaryti žmogus be laisvės. O laisvės ilgesys vis labiau juntamas.
Asmenybė negali būti visapusiška be ryšio su tauta. Tik per tautos dvasią žmogaus sąmonė atsiskleidžia moksle, mene, moralėje. Tautiškumo idealas Vydūnui nebuvo galutinis tikslas, todėl jam buvo svetimas nacionalizmas ir šovinizmas. Žmonija negali egzistuoti be tautų, kaip ir be individų. Todėl kiekviena tauta yra vienodai artima ir reikšminga žmonijos narė. Vydūnas siūlė tautoms lenktyniauti, siekti aukštesnės kultūros ir smerkė smurtą bei prievartą tarp tautų.
Atminimo įamžinimas
Vydūno atminimas įamžintas įvairiose vietose. Detmolde, Vokietijoje, ant namo, kuriame jis gyveno paskutinius septynerius metus, yra atminimo lenta ir lietuvių skulptoriaus V.Garlos sukurtas biustas. Lietuvoje, Bitėnuose ant Rambyno kalno, yra Vydūno kapas. Jo vardu pavadintos gatvės, mokyklos ir kultūros įstaigos.
Taip pat skaitykite: Prekės ženklo asmenybės kūrimas
2018 metais, minint Vydūno 150-ąsias gimimo metines, Detmolde buvo surengta Europos savaitė, kurios pagrindinis akcentas buvo Vydūno asmenybė ir jo idėjos. Taip pat buvo surengta paroda „Vydūno vizijos šiuolaikinėje lietuvių dailėje“, kurioje šiuolaikiniai Lietuvos menininkai interpretavo Vydūno filosofiją.