Kiekvienai asmenybei yra labai svarbi laisvė. Todėl literatūriniuose kūriniuose, stengiantis gilintis ne tik į aplinką, bet ir į žmogaus vidų, dažnai kalbama asmenybės laisvės temomis. Kiekviena asmenybė - tai prigimtinės laisvės nešiotojas ir propaguotojas. Taigi kiekviena asmenybė yra familiari su tokiu objektu kaip laisvė. Todėl laisvės sąvoka, jos samprata ir apskritai egzistavimas asmenybės gyvenime yra neįkainojamai svarbus. Tarp asmenybės ir jos laisvės egzistuoja stiprus ryšys. Būtent todėl neretai pasitaiko ir literatūros kūrinių, kuriuose aptariamas asmenybių gyvenimas bei laisvės tame asmenybės gyvenime plėtojimas bei propagavimas. Visi tokie tekstai aprėpia reikšmingą temą - asmenybės laisvės temą. Ji ypač dažna lietuvių literatūroje. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip asmenybės laisvės tema atsiskleidžia lietuvių literatūros kūriniuose, kokie motyvai ir principai ją formuoja, ir kaip skirtingi autoriai interpretuoja šią esminę žmogaus egzistencijos dalį.
Laisvė Kaip Esminė Žmogaus Vertybė
Galima teigti, kad laisvė - viena didžiausių kiekvieno žmogaus vertybių. Negalėdamas laisvai veikti, mąstyti ir kurti, žmogus netenka galimybės tobulėti ir įprasminti savo gyvenimą. Asmeninė laisvė - tai labai svarbi vertybė kiekvienam žmogui. Visi žmonės nori būti savimi, galėti save išreikšti visuomenėje. Žmonės nori pasiekti asmeninę laisvę, nes ji suteikia savarankiškumo, pasitikėjimo savimi ir asmeninio pasitenkinimo jausmą. Turėdami asmeninę laisvę, žmonės gali patys nustatyti savo gyvenimo kelią, nesulaikomi kitų lūkesčių. Tai leidžia gyventi ir priimti sprendimus pagal savo vertybes, įsitikinimus ir tikslus. Tačiau išreikšti save ir išsaugoti asmeninę laisvę ne visada būna labai lengva, nes žmogaus gyvenimas yra veikiamas įvairių aplinkybių, kurios negali leisti žmogui būti laisvam kaip asmenybei arba žmogus turi kovoti dėl savo asmeninės laisvės. Lietuvių literatūros kūriniai dažniausiai pateikia atvejus, kada asmenybės suvokia savo laisvės svarbą, arba kaip tik asmenybės praranda savo įgimtą ryšį su laisve, kitaip tariant - laisvę praranda.
Istorinis Kontekstas ir Laisvės Ribojimai
Atsižvelgdami į skaudžią Lietuvos istorinę praeitį galime teigti, kad asmenybės laisvės ribojimas - destruktyvus, skausmingas ir vidinę pusiausvyrą atimantis reiškinys. XX amžiaus gyvenimo sankloda pasižymi itin ryškiu visuomenės noru priversti žmones laikytis visuomenės nustatytų normų, stereotipų, t.y. neturėti visiškos pasirinkimo laisvės. Du pasauliniai karai, atimantys bet kokias mažesniųjų tautų laisves, bei griūnantis valstybių suverenitetas lėmė, jog žmonės tapo „didžiųjų“ valstybių „mechanizmo sraigteliais“, darančiais tai, kas liepiama. Būtent šis istorinis kontekstas, kupinas politinių ir socialinių suvaržymų, turėjo didelės įtakos lietuvių literatūrai, kurioje asmenybės laisvės tema tapo itin aktuali. Rašytojai, patys išgyvenę totalitarinių režimų priespaudą ir ideologinį spaudimą, savo kūryboje nagrinėjo laisvės praradimo, kovos už ją ir asmeninio pasirinkimo klausimus.
Laisvės Suvokimas ir Vertinimas XX Amžiaus Lietuvių Prozoje
Apie laisvės reikšmę susimąstyti skatina daugelis lietuvių rašytojų, ypač - XX-ame amžiuje kūrę prozininkai. Jų kūriniuose iškyla įvairiuose siužetuose pateikiami laisvės įvaizdžiai, svarstoma, kas žmogui yra laisvė, kokia jos kaina, kas nutinka su žmogumi, kai jis netenka laisvės arba kai ją atranda. Tokiomis temomis rašė Antrojo pasaulinio karo žiaurumų paveikti rašytojai Balys Sruoga ir Antanas Škėma. Jų kūryboje atsispindi egzistencinis nerimas, žmogaus bejėgiškumas totalitarinės sistemos akivaizdoje ir desperatiškos pastangos išsaugoti savo asmenybę bei orumą.
Balys Sruoga: Laisvė Pragaro Sąlygomis
Balys Sruoga, išgyvenęs Štuthofo koncentracijos stovyklą, savo romane "Dievų miškas" atskleidžia paradoksalų laisvės suvokimą ekstremaliomis sąlygomis. Nors fizinė laisvė yra atimta, žmogus stengiasi išsaugoti vidinę laisvę - teisę mąstyti, jausti ir pasirinkti savo poziciją. Net ir pragaro aplinkoje Sruogos herojai randa būdų pasipriešinti dehumanizacijai, išsaugoti žmogiškumą ir neprarasti vilties.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Antanas Škėma: Laisvė Tarp Būties ir Nebūties
Antano Škėmos kūryboje, ypač romane "Balta drobulė", laisvė yra siejama su egzistencine žmogaus drama. Herojus, išeivis iš Lietuvos, susiduria su tapatybės krize, praranda ryšį su savo šaknimis ir blaškosi tarp skirtingų kultūrų. Laisvė jam tampa nepasiekiamu idealu, nuolat lydimu vienatvės, atskirties ir beprasmybės jausmo. Škėmos kūryboje laisvė yra ne tik politinė ar socialinė kategorija, bet ir gilus vidinis išgyvenimas, susijęs su žmogaus egzistencijos trapumu ir laikinumu.
Individualumas ir Laisvės Samprata
Laisvė gana individualiai suprantamas dalykas. Vieniems ji - tai laisvas gyvenimo būdo pasirinkimas, kitiems - galbūt leidimas būti savimi, turėti identitetą. Asmenybės laisvės tema remiantis visi lietuvių literatūros kūriniai įgauna daug prasmės, kuri perteikta skaitytojams gali parodyti, kuo asmenybės yra ypatingos bei kuo joms laisvė yra tokia svarbi bei reikšminga. Tad skirtingi autoriai ir skirtingi herojai savaip interpretuoja laisvės sąvoką, atsižvelgdami į savo patirtį, vertybes ir įsitikinimus.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas