Šiame straipsnyje panagrinėsime dviejų iškilių asmenybių - pedagogo ir dirigento A. Kairio bei pianistės ir pedagogės O. Šteinberg - biografijas ir kūrybinį kelią. Aptarsime jų indėlį į Lietuvos kultūrą ir švietimą, atskleisdami jų asmenybių bruožus ir profesinius pasiekimus.
Vytautas Vaičekauskas: gyvenimas, pašvęstas muzikai ir jaunajai kartai
Vytautas Vaičekauskas - titulinis Paveldas Terra Caiodunensis, gimęs 1923 m. balandžio 14 d. ir miręs 2008 m. sausio 2 d. - paliko ryškų pėdsaką Lietuvos muzikos istorijoje. Jo gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su choriniu dainavimu ir jaunųjų talentų ugdymu.
Muzikinio kelio pradžia ir studijos
1947-1951 m. V. Vaičekauskas mokėsi choro dirigavimo Kauno J. Gruodžio muzikos mokykloje, kur jo mokytojais buvo N. Martinonis ir A. Kairys. Šios studijos padėjo pagrindus tolimesnei pedagogo ir dirigento karjerai.
Darbas Kėdainių 2-ojoje vidurinėje mokykloje
Didžioji V. Vaičekausko gyvenimo dalis buvo susijusi su Kėdainių 2-ąja vidurine mokykla, kur jis dirbo muzikos ir dainavimo mokytoju nuo 1951 iki 1983 metų. Per šį laikotarpį jis vadovavo vaikų ir vyresniųjų klasių moksleivių chorams, kuriuose dainuodavo po 60-100 moksleivių. Pedagogas daug dėmesio skyrė berniukų choriniam dainavimui, siekdamas puoselėti jų muzikinius gebėjimus ir meilę chorinei muzikai.
V. Vaičekausko vadovaujami chorai buvo nuolatiniai respublikinių dainų švenčių dalyviai ir įvairių konkursų laureatai bei prizininkai. 1964 m. I respublikinei moksleivių dainų šventei pedagogas parengė net tris chorus. 1969 m. respublikinės moksleivių meno ir sporto šventės konkurse šimto dalyvių merginų choras pelnė antrąją vietą. Jaunių choras buvo parengtas 1975 m. ir 1980 m. respublikinėms dainų šventėms (talkino R. Vasiliauskaitė).
Taip pat skaitykite: Laiko suvokimas: psichologinis aspektas
Ypač ryškių meninių laimėjimų pedagogas pasiekė sistemingai dirbdamas su vyresniųjų klasių moksleivių mišriuoju choru. Šis choras nuo 1955 m. buvo suaugusiųjų ir moksleivių respublikinių dainų švenčių dalyvis, įvairių konkursų laureatas ir prizininkas. 1976, 1979 ir 1983 metais mokyklų mišriųjų chorų zoninių varžybų nugalėtojas, o 1979 m. analogiškų respublikinių varžybų - laureatas. Choro repertuare buvo sudėtingų klasikinių ir šiuolaikinių kompozitorių kūrinių.
Darbas Dotnuvos akademijoje ir Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje
1983-1991 m. V. Vaičekauskas dirbo Dotnuvos akademijos vidurinėje mokykloje muzikos mokytoju ir vaikų choro vadovu. Nuo 1991 m. jis tapo Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios vargonininku ir choro vadovu. Mišrųjį chorą (35 dalyviai) išmokė nemaža giesmių, mišių ir populiarių klasikinių kūrinių.
Indėlis į Kėdainių rajono kultūrą
Vytautas Vaičekauskas buvo ne tik pedagogas ir dirigentas, bet ir aktyvus Kėdainių rajono dainų švenčių organizatorius ir vyr. dirigentas. Jo indėlis į rajono kultūrinį gyvenimą yra neįkainojamas.
Boleslovas Zubrickas savo knygoje „Tarybų Lietuvos chorvedžiai“ (Vilnius, 1984) skyrė V. Vaičekauskui atskirą biografinį skyrių, įvertindamas jo nuopelnus Lietuvos choriniam judėjimui.
Olga Šteinberg: pianistės, pedagogės ir kultūros puoselėtojos gyvenimas
Olga Šteinberg (Šteinbergaitė) (1920 m. balandžio 20 d. Rostovas prie Dono (Rusija) - 2005 m. gegužės 22 d. Vilnius) - pianistė, pedagogė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, išugdžiusi beveik 130 žymių atlikėjų, pedagogų, kultūros veikėjų, tarp jų - dešimtis koncertuojančių pianistų, koncertmeisterių Lietuvą garsinančių tarptautinių ir respublikinių konkursų laureatų, mokslo daktarų. Ji buvo ne tik talentinga atlikėja, bet ir atsidavusi pedagogė, įkvėpusi daugybę jaunų muzikantų.
Taip pat skaitykite: J. Kairys: gyvenimas ir darbai
Muzikinio kelio pradžia ir studijos
Olga Šteinberg gimė 1920 m. balandžio 20 d. Rostove prie Dono gydytojo chirurgo šeimoje. 1923 m. šeima persikėlė į Odesą. Mokytis groti fortepijonu pradėjo būdama trijų metų. Pirmoji mokytoja - teta Sara Kan, koncertuojanti pianistė. Nuo 1925 m. pradėjo mokytis Odesos muzikos mokykloje, o 1933 m. buvo priimta į ką tik įsisteigusą P. Stoliarskio dešimtmetę muzikos mokyklą. Groti fortepijonu ją mokė prof. Liubovė Emanuilovna Šeivachman. Čia taip pat lankė kamerinio ansamblio pamokas, grojo duetu su būsimuoju vyru smuikininku A. Livontu.
Būsimos pianistės meninės asmenybės formavimuisi didelę įtaką turėjo to meto Odesos ypatinga kultūrinė aplinka, turtingas koncertinis gyvenimas ir muzikinės tradicijos. Nuo 1939 m. O. Šteinberg mokėsi Odesos konservatorijoje, tęsė studijas prof. L. E. Šeivachman klasėje. Tačiau prasidėjus Antrajam Pasailiniam karui studijas turėjo nutraukti ir su motina (tėvas buvo miręs) persikėlė į Kazanę, vėliau - į Udmurtiją. Dirbo Iževsko muzikinės komedijos teatre, įgijo didelę skaitymo iš lapo patirtį. Ši patirtis padėjo 1942 m. stojant į Sverdlovsko konservatoriją, G. Neihauzo klasę. 1943-47 studijavo Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje Jakovo Zako klasėje.
Karjera Lietuvoje
Baigus studijas su pagyrimu O. Šteinberg buvo pasiūlyta likti dirbti Maskvoje, tačiau, 1947 m. ji atvyko į Lietuvą, kur jau dirbo jos vyras smuikininkas A. Livontas. Iš pradžių O. Šteinberg dirbo Kauno filharmonijoje soliste ir koncertmeistere. Nuo 1948 m.- dėstė Kauno konservatorijoje koncertmeisterio ir privalomojo fortepijono disciplinas, nuo 1949 persikėlė į Vilnių - Lietuvos valststybinėje konservatorijoje dėstė specialiojo fortepijono, bendrojo fortepijono ir koncertmeisterio disciplinas. Nuo 1950 m. dirbo dar ir Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje (dab. M. K. Čiurlionio menų mokykla).
Koncertinė veikla
Nuo 1975 m. - docentė, nuo 1985 m. O. Šteinberg bevei tris dešimtmečius aktyviai koncertavo kaip solistė ir ansamblių sudėtyje. Su simfoniniu orkestru Filharmonijoje atlikdavo pasaulinę klasiką. Koncertavo ne tik Lietuvos miestuose ir regionuose, bet ir visoje Tarybų Sąjungoje. Jos repertuare - tiek G. F. Handelio, J. S. Bacho, W. A. Mozarto, L. van Beethoveno, F. Liszto, C. Francko, P. Čaikovskio, tiek ir 20 a. kompozitorių S. Rachmaninovo, S. Prokofjevo kūriniai. Su dainininke A. E. Bagijeva surengė koncertų ciklą „XVI-XX a. kameriniai vokaliniai kūriniai“, su A. Livontu atliko visas L. Van Beethoveno smuiko sonatas.
Indėlis į lietuvių kompozitorių kūrybą
O. Šteinberg skatino lietuvių kompozitorius kurti ir atliko jų kūrinius. Lietuvių kompozitorių kūrinių propagavimą laikė savo misija, Lietuvą reprezentavo ne tik tuometinės Tarybų Sąjungos didžiosiose salėse, bet ir užsienyje. Stengėsi įsilieti į Lietuvos muzikinę kultūrą, visuomeninį ratą, sąmoningai sulietuvino savo pavardę, todėl žinoma taip pat kaip O. Šteinbergaitė. Draugavo su B. Dvarionu, E. Balsiu, tos draugystė dėka atsirado B. Dvariono II koncertas smuikui, E. Balsio „Dramatinės freskos“. Atliko J. Karoso, V. Klovos, G. Kuprevičiaus, A. Račiūno, R. Žigaičio, St. Vainiūno ir kt. kūrinius.
Taip pat skaitykite: Asmenybės tyrimai ir gyvūnų gerovė
Pianistės scenos partneriais buvo dainininkės A. Staškevičiūtė, J. Petraškevičiūtė, R. Tumalevičiūtė, violončelininkai P. Berkavičius, M. Šenderovas, obojininkas Romualdas Džiugas, klarnetininkas Juozas Jasenka, fagotininkas Vladas Kairys. Ypač daug koncertavo duetu su vyru smuikininku A. Livontu. Ansamblio repertuare buvo beveik visa to meto lietuviška muzika smuikui ir fortepijonui.
Pedagoginė veikla
1974 m., mirus vyrui smuikininkui A. Livontui, O. Šteinberg atsidavė pedagoginiam darbui. Jos tikslas buvo ugdyti pianistą atlikėją. Maskvos Čaikovskio konservatorijos auklėtinė atvežė į Lietuvą pagrindinius Maskvos konservatorijos mokymo principus - pagarbą kompozitoriaus tekstui, turinio ir formos vienovės siekimą, profesionalumą, aukštus meninius kriterijus, kuriuos perėmė iš savo mokytojo prof. J. Zako. Profesorės mokyklai būdingas ypatingas dėmesys ir pagarba autoriaus sumanymui, kūrinio idėjai, muzikos visumos suvokimui, kuris pasiekiamas per kruopščią kūrinio sąrangos detalių analizę, pianisto vidinės klausos ir technikos lavinimą.
Profesorė gerai žinojo tiek atlikimo meno, tiek pedagoginės veiklos naujoves, nuolat tobulinamą pianisto ugdymo metodiką ji praturtino asmenine scenine patirtimi, giliu pianistinio meistriškumo subtilybių išmanymu, plačiu požiūriu į fortepijono muzikos repertuarą. Didelį dėmesį skirdavo bendravimui su savo mokiniais - pedagogė žinodavo kiekvieno savo mokinio gebėjimus ir tobulintinas savybes, atsižvelgdavo į individualumą ir poreikius. Aukštos kultūros, intelektuali, jautri, reikli, plačios erudicijos muzikai atsidavusi menininkė ugdė plačiai mąstančias asmenybes.
Daugiau kaip penkiasdešimt metų dirbusi pedagoginį darbą (iki 2003 m.) profesorė išugdė didelį būrį atlikėjų, pedagogų ir koncertmeisterių. Jos fortepijono klasę baigė beveik 80 pianistų. Tarp jų: V. Vitaitė, A. Juozapėnaitė-Eesmaa, M. Rauchaitė, R. Aleknaitė-Bieliauskienė, A. Žvirblytė, A. Motuzienė, Ž. Karkauskaitė, S. Kondrotaitė, R. Bekionis, D. Balsytė, L. Bakienė, G. Kėvišas ir kiti. Profesorės koncertmeisterio klasėje studijavo pianistai G. Ručytė-Landsbergienė, V. Landsbergis, E. Ignatonis, H. Znaidzilauskaitė, B. Vasiliauskas, bendrojo fortepijono klasėje mokėsi kiti instrumentininkai - S. Sondeckis, J. Urba, J.
Atminimas
Buvusi mokinė, pianistė prof. Veronika Vitaitė prisimena: „Su mokytoja Šteinberg prasidėjo aukšto profesinio meistriškumo mokykla. Mokiausi vertinti kiekvieną natą, kiekvieną pauzę, jaustis atsakinga už kiekvieną garsą. Kai užsispirdavau, dėstytoja liepdavo pasirinkti: "Jei gali gyventi be muzikos - pamiršk ją. Muzika be tavęs išgyvens". …. „Mums, Olgos Šteinberg mokiniams, pasisekė: ši neeilinė asmenybė ne tik mokė mus muzikos meno, bet ir ugdė mąstymą, dvasią, kėlė aukštus moralės, atsidavimo profesijai reikalavimus, visa savo esybe rodė pavyzdį ir paliko neišdildomą įspūdį visam gyvenimui.
1970 m. O. Šteinberg suteiktas LTSR nusipelniusios veikėjos vardas, o 2000 m. Profesorė O. Šteinberg mirė 2005 m. gegužės 22 d. Palaidota Vilniaus Antakalnio kapinėse šalia savo vyro smuikininko A.
Apie O. Šteinberg išleistos knygos: „Iškilūs XX a. Lietuvos pianistai“. „Akimirkos su pianiste Olga Šteinberg“. Sudarytoja Aleksandra Žvirblytė. „Su meile muzikai“. „Mes išlikome“, - ši mintis skatino dirbti ir tą išlikimą įtvirtinti“. Eugenijus Ignatonis savo knygoje „Alma mater ir pianistai“ (Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2010) taip pat skyrė dėmesio O. Šteinberg indėliui į Lietuvos pianistų ugdymą.