Įvadas
Emocijos ir jausmai yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, nuolat lydinti mus ir turinti didelę įtaką mūsų elgesiui, sprendimams bei santykiams su aplinka. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra emocijos ir jausmai, kaip jie veikia, kokie yra pagrindiniai emocijų scenarijai ir kaip galima išmokti atpažinti bei valdyti savo emocijas.
Emocijų ir Jausmų Apibrėžimas ir Svarba
Emocijos ir jausmai vaidina labai svarbų vaidmenį mūsų gyvenime. Emocijos yra trumpalaikės, tačiau stiprios būsenos, kurios kyla dėl aiškių priežasčių ir trunka neilgai. Jausmai - kiek intensyvesni ir ilgiau trunkantys. Tiek emocijos, tiek jausmai kyla nuolatos, padeda užmegzti santykį su mus supančia aplinka, parodo, kaip vertiname konkrečią situaciją, ar yra patenkinami mūsų poreikiai. Šios vidinės būsenos mums padeda suprasti tai, ką išgyvename bei reaguoti.
Pavyzdžiui, jei vadovas sukritikuotų ataskaitą, kurią, jūsų manymu, turėjo pagirti, kaip reaguotumėte - nuolankiai sutiktumėte su kritika ar pyktumėte ir gintumėte savo atliktą darbą? Ar sugebėtumėte neparodyti savo užgautų jausmų ir „išlikti profesionalus“? O gal kankintumėte save klausimais: ką reiškė vadovo šypsena pokalbio pradžioje? Ar įspėjo, kad vadovas yra sutrikęs, o gal šypsena reiškė, kad jis džiaugiasi, galėdamas jus sukritikuoti?
Emocijų Universalumas ir Individualumas
Galima pamanyti, kad tas pačias emocijas mes išgyvename vienodai, nuliūstame ar supykstame dėl tų pačių dalykų. Bet kodėl tuomet kartais nevaldomai susinerviname dėl dalykų, į kuriuos kiti, regis, visai nereaguoja? Mokslininkai, tyrinėjantys emocijas, nuolat diskutuoja, kiek yra bazinių universalių emocijų. Galime rasti įvairius skaičius - nuo 5 iki 27 ar net daugiau. Apie emocijų universalumą vienas pirmųjų (neskaitant antikos filosofų) ėmė kalbėti dar Charlesas Darwinas. Jis teigė, kad tam tikros emocijos yra universalios ir bendros visiems žmonėms, kad ir iš kokios šalies, žemyno ar tautybės jie būtų.
Tačiau, kodėl reakcijos ir elgesys kartais būna toks skirtingas? Paulas Ekmanas - psichologas, emocijas tyrinėjantis daugiau nei 50 metų, teigia, kad kiekvienas jausmas turi savo istoriją, kuri slepiasi giliau. Emocijos vystosi laike. Skirtingi dirgikliai (universalūs daugumai arba išmokti iš kiekvieno asmeninės patirties) lemia, į ką sureaguojame. Tie dirgikliai gali būti tam tikri įvykiai, esamos aplinkybės ir jausmai, ankstesnių patirčių suformuota pasaulėžiūra, asmeninės istorijos ir įvairios bendros kultūrinės normos.
Taip pat skaitykite: Senų žmonių emocinė gerovė
Emocijų Fiziologiniai Aspektai
Jei kada nors jautėte, kad širdis daužėsi sparčiau dėl baimės, tada supratote, kad emocijos sukelia ir stiprias kūno reakcijas. Autonominė nervų sistema kontroliuoja nevalingas kūno reakcijas, tokias kaip kraujo tekėjimas bei virškinimas. Nervų sistema yra atsakinga už kovos arba skrydžio rėžimo reakcijas. Ankščiau atlikti emocijų psichologiniai tyrimai didžiausią dėmesį skyrė automatinėms reakcijoms, o šių dienų tyrimai tiria smegenų vaidmenį emocijoms. Pavaizduodami tam tikras smegenų reakcijas į emocijas tyrėjai įrodė, kad migdolinė smegenų liauka tampa aktyvesnė žmonėms parodžius bauginančius vaizdus.
Emocijų Išraiška ir Kultūriniai Skirtumai
Emocijų demonstravimas yra vienas pagrindinių komponentų, kuris yra mums geriausiai žinomas bei suprantamas. Mes praleidžiame daug laiko bandydami suprasti kitų žmonių emocines išraiškas. Tyrėjai tiki, kad daugelis mūsų kūno išraiškų yra universalios, pavyzdžiui mūsų šypsena reiškia, kad esame laimingi ir patenkinti, o susiraukimas reiškia, kad esame nelaimingi ir nepatenkinti. Kultūriniai skirtumai taip pat turi didelę įtaką kaip mes išreiškiame bei suprantame emocijas.
Emocijų Scenarijai
Dirgikliai paskatina emocinę patirtį, kuri kyla konkrečioje situacijoje ir yra susijusi su subjektyviais jausmais bei fiziniais pojūčiais. Būtent jie suteikia formą ir spalvą tam, kaip suvokiame situaciją, kitaip tariant - apibrėžia mūsų galimų veiksmų kryptį ir intensyvumą (pavyzdžiui, kalbu su piktu kolega - supykstu pats - ginčijuosi). Kol situacijos sąmoningai neanalizuojame, sunku pasirinkti galimą reakciją, nes ji būna staigi ir spontaniška. Tokios reakcijos lemia atitinkamus veiksmus. Jei imčiau sąmoningai analizuoti padėtį, galbūt suvokčiau, kad esu pavargęs, todėl pašnekovo pyktis labai lengvai paveikia ir mane. Jei analizuočiau dar giliau, galėčiau pajusti momentą, kai pyktis mane apima ne tik emociškai, bet ir fiziškai, pavyzdžiui, įsitempia kūnas arba susigniaužia kumščiai. Emocijos apsprendžia būsimą mūsų elgesį. Kiekviena jų koduoja savyje tam tikrą scenarijų, pagal kurį elgsis emocijos apimtas žmogus. Apžvelkime penkis scenarijus, nulemtus konkrečių emocijų.
1. Pyktis
Pykčio skalėje yra įvairaus intensyvumo pykčio: nuo lengvo ar stipraus susierzinimo iki įsiūčio. Pyktį lengva sukelti net kūdikiams, pavyzdžiui, suimant tvirtai už rankos ir neleidžiant atlikti tam tikro veiksmo. Scenarijus aiškus: kitas asmuo neleidžia man įvykdyti mano ketinimų. Jei asmuo trukdo ne atsitiktinai, o tikslingai, kryptingai, pyktis gali dar sustiprėti. Pykčio išskirtinė savybė ta, kad jis skatina būsimą pyktį ir šitaip sukuriamas užburtas ratas, iš kurio gali būti sunku ištrūkti. Pagrindinis pykčio scenarijaus naratyvas - kažkas (tyčia) man trukdo, blokuoja, neleidžia, atima, skriaudžia. Pagrindinė pykčio žinutė - „traukis man iš kelio“.
Skiriasi ne tik pykčio intensyvumas, bet ir jo pobūdis. Pavyzdžiui, pasipiktinimas gali būti nukreiptas į save arba į kitus. Bloga nuotaika - pasyvaus pykčio ženklas. Stiprus pyktis rodo, kad kantrybė artėja prie ribos. O kerštas yra pykčio pastūmėtas veiksmas, kai po ilgų refleksijų apie skriaudą asmuo imasi atsakomųjų veiksmų. Pykčio scenarijui dažnai svarbus objektas, į kurį nukreipiame atsakomuosius veiksmus. Susierzinimas gali sukelti pasyvią agresiją arba lėtą „virimą“, kai ilgainiui jaučiamas pyktis kaupiasi, kol pagaliau prasiveržia. Nusivylimas, frustracija dėl pasikartojančių nesėkmių gali inspiruoti užgauliojimus, šauksmus ir ginčus. Dar intensyvesnė pykčio emocija - tendencingas bandymas nuolat įsivelti į nesantaikas ir prieštaravimus. Tai skatina užgauliojimus, rėkimą, ginčus ir pasipriešinimą, bandymus pakenkti kitam.
Taip pat skaitykite: "Langas": veikla ir istorija
2. Liūdesys
Liūdesys yra atsakas į svarbią netektį. Jis padeda mums šiek tiek atsitraukti ir parodyti kitiems, kad mums reikalinga parama. Liūdesio emocijų intensyvumas taip pat skiriasi: nuo nusivylimo, kad neatitinka lūkesčiai, drąsos praradimo, nuolat patiriant nesėkmes, iki beviltiškumo, tikėjimo, kad nieko gero ir gražaus neįvyks, desperacijos, kai nelieka jokios vilties. Toliausiai liūdesio skalėje rikiuojasi gedulas, netekus kažko labai svarbaus, didžiulis sielvartas, kai liūdesys ir kančia yra itin stiprūs.
Liūdesio scenarijus apima du esminius dalykus: nusivylimą ir beviltiškumą. Galime jausti nedidelį ar stiprų nusivylimą arba labai stiprų beviltiškumą, desperaciją. Visos liūdesio situacijos susijusios su netekties jausmu. Didžiausia ir stipriausia netektis, kokią gali patirti žmogus, yra artimo žmogaus netektis. Tokiose situacijose patiriamas ne tik sielvartas, bet ir agonija. Pats sielvartas yra labiau pasyvi emocija, kurios metu jaučiamas stiprus beviltiškumas. Na, o agonija yra protestas, bandymas susigrąžinti tai, kas prarasta.
Liūdesio scenarijaus naratyvas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti panašus į pykčio - ir vienu, ir kitu atveju kažko netenkame. Tačiau pykstant objektas yra gana aiškus - jis mums trukdo, neleidžia, atima. Liūdint tokio aiškaus objekto dažniausiai nėra. Elgesys, apėmus liūdesiui, gali būti skirtingas - nuo atjautos ir paramos ieškojimo iki protesto ar atsitraukimo. Pavyzdžiui, nusivylimas gali skatinti ieškoti paramos, gedėti ir raudoti, atsitraukti, išprovokuoti gėdos jausmą ar nuolatinį grįžimą mintimis prie įvykusios nesėkmės ar netekties (ruminavimą). Bejėgiškumas gali priversti ieškoti paramos, jausti gėdą, atsitraukti arba norėti ir bandyti protestuoti.
3. Baimė
Baimė skirta apsaugoti mus nuo galimų pavojų. Ji apima spektrą nuo nerimo ar susirūpinimo iki didelio, viską užvaldančio siaubo. Nerimas ar jaudulys gali būti įvairaus intensyvumo - tiek silpnas, tiek stiprus, o siaubas paprastai būna tik didelis ir intensyvus. Baimė taip pat priklauso nuo pavojaus pobūdžio - ar jis staigus ir netikėtas, ar numanomas ir gresiantis kurį laiką. Iškilus staigiam pavojui, reaguojame žaibiškais atsakomaisiais veiksmais (pavyzdžiui, sustingstame arba bėgame). Kai nerimaujame dėl būsimo, numanomo pavojaus, dažniausiai nuolat būdraujame ir jaučiame įtampą kūne. Be to, reakcijos į staigų pavojų paprastai veikia kaip analgetikai - sumažina skausmą, o nuolatinis nerimas dėl būsimo pavojaus skausmą didina. Laukdamas tokio pavojaus, pavyzdžiui, chirurginės operacijos, žmogus gali išgyventi labai stiprią baimę ir net panikos atakas. Baimė dar sustiprėja, jei žmogus turi nelabai sėkmingos ankstesnės patirties, susijusios su chirurginėmis intervencijomis. Šis baimės jausmas gali stipriai sumažėti ar apskritai išnykti atvykus į ligoninę. Kitaip tariant, baimė mažėja, kai imamasi konkrečių veiksmų ir priemonių grėsmei įveikti.
Baimė yra labai stiprus jausmas. Bijant sunku tuo pat metu dar ką nors jausti ar netgi mąstyti. Regis, protas susikoncentruoja vien tik į šią emociją. Baimės scenarijuje svarbiausi yra nerimas ir siaubas. Tačiau po tuo slypi kur kas daugiau - kiekviena baimė yra susijusi su skausmo - tiek fizinio, tiek psichologinio - tikimybe. Kokie galimi atsakomieji veiksmai jaučiant baimę? Jei stipriai nerimaujame ar jaudinamės, galime bandyti pabėgti ar nuolat grįžti mintimis prie galimo baimės šaltinio. Kai šis nerimas sustiprėja, galime lyg sustingti - nepajėgiame pratarti žodžio ar pajudėti. Kai baimė labai stipri, staigi ir nekontroliuojama, prasideda panika.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie depresiją
4. Pasibjaurėjimas
Pasibjaurėjimas yra mūsų reakcija į tai, kas gali būti nuodinga, toksiška tiek fiziškai, tiek ir socialine prasme. Pasibjaurėti galime ne tik kvapu, skoniu, vaizdu ar garsu, bet ir nepatinkančia, bjauria kito asmens išvaizda ar net idėjomis. Emocijas tyrinėjantys mokslininkai pastebėjo, kad universalus pasibjaurėjimą keliantis dirgiklis yra žmogaus kūno išskyros - kraujas, fekalijos, šlapimas. 1955-aisiais amerikiečių psichologas Gordonas Allportas pasiūlė įsivaizduoti mintyse pasibjaurėjimo eksperimentą: pirmiausia pagalvokite apie seiles savo burnoje ar jas nurykite. Tada įsivaizduokite, kad išspjaunate jas į stiklinę ir išgeriate.
Įdomu tai, kad pasibjaurėjimo, kaip atskiros emocijos, nejaučia maži vaikai. Jis susiformuoja maždaug tarp ketvirtų ir aštuntų gyvenimo metų. Maži vaikai gali atsisakyti maisto dėl to, kad jiems nepatinka skonis, tačiau tai nėra tas pat, kas pasibjaurėjimas. Pasibjaurėjimo scenarijuje visuomet yra du „veikėjai“ - nepatinka ir šlykštu. Galime jausti silpną ir stiprų jausmą, kad kažkas nepatinka, tačiau šleikštulys dažniausiai būna tik intensyvus. Visos pasibjaurėjimo būsenos susijusios su toksiškumu, nuodingumu. Pagrindinė pasibjaurėjimo žinutė - „dink iš čia“. Kaip elgiamės jausdami pasibjaurėjimą? Jei emocija silpna, galime tiesiog vengti, atsitraukti nuo situacijos. Jei stipresnė - kyla antipatija, tuomet ne tik vengiame ar atsitraukiame, bet ir „nužmogėjame“ - elgiamės mechaniškai.
5. Džiaugsmas
Džiaugsmas susijęs su maloniais jausmais, kurie kyla tiek naujose, tiek pažįstamose situacijose. Pagrindiniai džiaugsmo scenarijaus elementai - taika ir ekstazė. Šių dviejų komponentų intensyvumas skiriasi. Taikingumas gali būti tiek silpnas, tiek intensyvus, tačiau ekstazė paprastai būna itin stipri ir intensyvi. Džiaugsmo žinutė yra „tai nuostabu!“.
Įdomu tai, kad apie malonumo ir pasitenkinimo emocijas žinome kur kas mažiau nei apie nemaloniąsias. Kai jaučiame džiaugsmą, pasitenkinimą, galimi veiksmai taip pat priklauso emocijos intensyvumo. Pavyzdžiui, sensoriniai malonumai gali skatinti mėgautis jais ir ieškoti daugiau. Pramogos, pasilinksminimai padeda įsitraukti, pajusti tarpusavio ryšį, skatina garsiai reikšti savo pasitenkinimą kitiems, kartoti tai, kas linksma ar malonu. Būdami apimti ekstazės dažniausiai siekiame išlaikyti, t. y. kartoti, tai, kas sukėlė šį malonumą.
Emocijų Pažinimas ir Valdymas
Pirmoji emocijų pažinimo ir atpažinimo mokykla - šeima. Tėvų gebėjimas pastebėti, atpažinti ir įvardinti vaiko emocines būsenas padeda vaikui suprasti save ir aplinką, turi įtakos jo raidai - padeda formuotis smegenų struktūrų jungtims, kurios kontroliuoja kognityvinius procesus (mąstymą, suvokimą, atmintį), taip pat turi įtakos vaiko fiziniam vystymuisi. Palankiai vaiko raidai yra būtina, kad tėvai nuo mažų dienų stengtųsi suprasti savo vaiko emocinių reakcijų priežastis bei mokėtų tinkamai į jas reaguoti - pripažindami ir įvardindami vaikui kylančius jausmus bei paaiškindami, kas šiuos jausmus sukėlė: “Atrodai nusiminęs, gal norėtum man daugiau papasakoti, kas atsitiko?”, “Matau, kad tu pyksti, nes šiandien nepavyko mums išeiti į lauką”, “Taip, suprantu, man irgi būtų pikta”. Augdamas vaikas jausmų ir emocijų atpažinimo, jų raiškos mokosi mokykloje, bendraamžių būryje. Šis mokymasis tęsiasi ir suaugus.
Vidinei žmogaus raidai taip pat reikalingas sąmoningumas ir savistaba. Kiekvienas, norintis labiau suprasti ir pažinti save, turi atkreipti dėmesį į savo jausmus, kasdien savęs paklausti: Kaip aš šiandien jaučiuosi? Koks elgesys ar aplinkos veiksnys šį jausmą sužadino? Koks praeities išgyvenimas ar įvykis susijęs? bei pastebėti savo kūno reakciją: Gal aš įsitempęs? Gal padažnėjo kvėpavimas? Gal pila prakaitas? Gal širdis neramiai plaka?
Kita svarbi emocinės kompetencijos dalis yra jausmų ir emocijų išraiška. Ji gali būti nebrandi, kai savo jausmus išreiškiame destruktyviu, netinkamu būdu, bei brandi, kai reaguojame apgalvotai bei pritaikydami socialinius įgūdžius. Dažniausiai daugumą sunkumų aplinkoje sukelia destruktyvi jausmų išraiška, kuri būna labiau pastebima, tokia, kaip fizinis smurtas, patyčios, šaukimas, kaltinimai. Verta pastebėti, kad prie žalingos išraiškos priskiriamas ir jausmų užgniaužimas.
Kaip Tinkamai Išreikšti Jausmus ir Emocijas?
Kaip tai atlikti?
- Atpažinkite, koks jausmas Jums kilo bei koks konkretus aplinkos veiksnys ar elgesys jį sukėlė. Pavyzdžiui, ar Jums neramu, nes laukia sunkus pokalbis? O gal pikta ir liūdna, nes sutuoktinis pasakė skaudžius žodžius? Gal bijote susirgti?
- Pastebėkite savo kūno reakcijas. Pavyzdžiui: Gal įsitempėte? Gal širdis plaka tankiau? Pakito kvėpavimas? Išpylė prakaitas?
- Jei kyla stipri emocija - kiek nusiraminkite. Atraskite sau malonius ir jums priimtinus nusiraminimo būdus.
Emocijų Subjektyvumas ir Susipynimas
Mokslininkai mano, kad emocijų išgyvenimas gali būti labai subjektyvus dalykas. Pagalvokite apie pyktį. Ar visi pykčio atvejai vienodi? Reikia atsiminti ir tai, kad mes ne visada patiriame gryną emocijos formą. Skirtinguose įvykiuose bei situacijose patirti kelias susipynusias emocijas yra dažnas reiškinys. Santuoka ar vaikų gimimas gali būti lydimi itin plataus spektro emocijų: nuo džiaugsmo iki nerimo.