Žmonių Gabumai ir Asmenybės Bruožai

Žmogus - tai labiausiai išsivysčiusi protingos prigimties biologinė būtybė (homo sapiens). Žmogumi domisi įvairūs mokslai: biologija, medicina, filosofija, psichologija ir socialiniai mokslai. Žmones, kaip protingas būtybes, apibūdiname individo, asmens ir asmenybės sąvokomis.

Įvadas

Šiame straipsnyje nagrinėsime žmogaus gabumus ir asmenybės bruožus, apibrėždami pagrindines sąvokas ir aptardami įvairius požiūrius į asmenybės struktūrą bei tipologijas. Aptarsime, kas yra individas, asmuo ir asmenybė, taip pat išnagrinėsime, kokie veiksniai formuoja asmenybę ir kokią įtaką jai daro temperamentas, charakteris bei intelektas.

Pagrindinės Sąvokos

Individas

Individas - atskira būtybė, atskirta nuo kitų tos rūšies, klasės ar giminės objektų laiko ir erdvės atžvilgiu, iš kitų išsiskirianti kokybinėmis struktūros ir elgesio ypatybėmis. Tai savitas įgimtų ir įgytų ypatybių derinys. Protingas individas yra asmuo.

Asmuo

Asmuo - tai protingos prigimties individuali būtybė. Jis junta, galvoja, išgyvena, turi kūną, protą, valią ir jausmus. Savitas asmens požymis yra jo tapatybė. Viskas aplink mus keičiasi, bet mes liekame tie patys. Asmuo ir vaikystėje, ir senatvėje lieka tas pats.

Asmenybė

Asmenybė - tai dinaminė organizacija psichofizinių žmogaus organizmo sistemų, kurios lemia mintis, jausmus, savitą elgesį ir rodo žmogaus santykį su tikrove. Arba žmogus, pasiekęs pakankamai aukštą fizinio, psichinio ir socialinio išsivystymo lygį, kuris leidžia elgtis neatsižvelgiant į tiesioginius poveikius ir situacijas, vadovaujantis esminiais gyvenimo principais ir įsitikinimais. Asmenybės sąvoka tarsi pažymi žmogaus kokybę. Žmogaus tapimą asmenybe nusako šie kriterijai:

Taip pat skaitykite: Senų žmonių emocinė gerovė

• Savimonės atsiradimas (apie 2 m. vaikas suvokia save).
• Savarankiškumas (asmuo priima sprendimus).
• Motyvų hierarchija (atsiranda vyraujantys motyvai, vertybinės orientacijos).
• Atsakomybė už savo poelgius, pvz., mokymąsi.

Kuo anksčiau ir stipriau pasireiškia šie žmogaus požymiai, tuo teisingiau jį galime vadinti asmenybe. Išskirtinei žmogaus vietai tarp kitų pažymėti vartojama ir individualybės sąvoka. Tai individo psichikos savitumas, kuris reiškiasi individo temperamentu, charakterio bruožais, interesų, poreikių ir sugebėjimų, pažinimo procesų ir intelekto savybių savitumu. Taip įvardijami labai stiprios dvasios žmonės.

Asmenybės Struktūra

Asmenybės struktūrą sudaro:

• Kryptingumas (troškimai, norai, ketinimai, poreikiai, interesai, polinkiai, motyvai, tikslai, vertybinės nuostatos, pasaulėžiūra, įsitikinimai).
• Temperamentas.
• Charakteris.
• Sugebėjimai.
• Jausmai.
• Valia.

Asmenybės teorija pagal L. Jovaišą išskiria 3 pagrindines sudėtines dalis:

1. Ko asmenybė siekia (kryptingumas).
2. Ką ji sugeba (sugebėjimai).
3. Kas ji yra (temperamentas ir charakteris).

Aktyvumas yra žmogaus egzistencijos pagrindas, jis formuoja asmenybę. Jis yra įgimtas, tačiau kryptingą aktyvumą, sąlygojantį tam tikrą veiklą, sukelia procesai, kurie kyla organizmui praradus pusiausvyrą su aplinka. Deficito pertekliaus pojūtis, nepatogumo, nepasitenkinimo emocijos skatina organizmą veikti. Fiksuotos emocijos tampa poreikiais. Poreikiai įvertina, ko reikia, kad pusiausvyra būtų atstatyta. Aktyvumą gali sužadinti ir ko nors žinojimas ar nežinojimas. Aktyvumo šaltiniu gali būti ir valia. Ji padeda įgyvendinti tikslus, siekius. Šie veiksniai ir tampa veiklos ir elgesio motyvais. Motyvas - veiksmo ir jo krypties priežastis. Temperamentas reiškia veiklos kiekybinį būdą, o gabumas - kokybinę. Sąveikoje su aplinka temperamentas virsta charakteriu.

Asmenybės Teorijos

Mokslinis asmenybės tyrinėjimas yra siekis suprasti ir paaiškinti žmogaus minčių, jausmų ir elgesio suderinamumą, pasikartojimą. Asmenybės psichologija tyrinėdama individus nori išsiaiškinti, kas jie yra, kaip jie tokiais tapo, kodėl jie taip elgiasi būtent taip, o ne kitaip, kodėl jie apskritai yra aktyvūs. Kas yra asmenybės varomoji jėga? Ar žmogaus elgesys yra nuoseklus? Kokia reikšmę reiktų skirti Aš koncepcijai?

Taip pat skaitykite: "Langas": veikla ir istorija

Psichoanalitinė Teorija

Asmenybės raidą ir elgesį lemia dviejų priešiškų jėgų susidūrimas: tai instinktai ir socialinė aplinka. Instinktai siekia patenkinimo, o visuomenė - laikytis bendrų santykių taisyklių. Jis išskyrė 2 instinktų grupes: gyvenimo, gyvybės (Eros), kuris apima libido, ir mirties (Thanatos), kuris apima agresiją. Asmenybės raidai svarbiausi pirmieji gyvenimo metai. Freud sukūrė psichoseksualinę asmenybės raidos teoriją, kuri remiasi žmogaus lytinio potraukio kitimu, brendimu ir jo poveikiu asmenybės raidai. Jis išskyrė šias stadijas pagal tai, kokio pobūdžio erotinė veikla vyrauja:

• Oralinė (nuo gimimo iki 1 m.). Malonumų zona - burna (čiulpimas ir kandžiojimas).
• Analinė (1-3 m.). Malonumų zona - išeinamoji anga (šlapinimasis ir tuštinimasis).
• Falinė (3-5 m.). Malonumų zona - genitalijos.
• Latentinė (5-12 m.). Vyksta kokybiniai pokyčiai libido energijoje. Vystosi intelektas, vaiko energija nukreipiama naujų sugebėjimų vystymui.
• Genitalinė (paauglystė). Malonumų zona - lyties organai. Intymių santykių nusistovėjimas.

Asmenybės struktūrą dalijama į tris sistemas: Id, Ego ir Superego.

• Id - tai biologiniai poreikiai (seksualiniai, agresijos). Nuo pat gimimo žmogus turi id - primityviąją, biologinę asmenybės pusę. Joje yra gyvybės ir mirties instinktai ir kitos biologinės paskatos (valgymas, gėrimas ir kt.). Id suteikia energiją (libido) visiems žmogaus veiksmams. Ši asmenybės dalis yra nemorali, neatsižvelgianti į aplinkinių interesus ir aklai siekianti sumažinti įtampą, kylančią iš nepatenkintų biologinių poreikių. Id veikia pagal malonumo principą - nedelsiant gauti malonumą ir vengti nemalonumo/skausmo. Dėl išorinių aplinkybių ignoravimo id yra nustumiama į pasąmonę.
• Ego - poreikių dažniausiai negalima patenkinti nedelsiant - reikia sulaukti tinkamos situacijos arba ją sukurti. Dėl tokių patirčių pradeda formuotis kita struktūrinė asmenybės dalis - ego. Id veikia pagal malonumo principą, o ego - pagal realybės principą - poreikių tenkinimas turi būti atidėtas, kol išorinė situacija leis patenkinti poreikius. Ego yra tarsi asmenybės valdytojas, kuris stengiasi suderinti vidinius id reikalavimus su išorės sąlygomis. Didžioji dalis yra sąmonėje. Ego - sąmoninga proto dalis, su tam tikrais superego, t. y. su moralinėmis taisyklėmis, vertybėmis.
• Superego - kad visuomenė galėtų susikurti ir išlikti, ji turi kontroliuoti savo narių savanaudiškus biologinius impulsus - id. Nuo mažų dienų žmogus yra kontroliuojamas per bausmes ir paskatinimus. Tokiu būdu žmoguje formuojamos normos, sampratos, kas yra „gerai“ ir „blogai“. Toks vidinių normų rinkinys sudaro trečiąją asmenybės dalį - superego. Superego - moralioji dalis. Tai sąžinė, idealusis ego. Už blogus/amoralius veiksmus superego baudžia (sąžinės graužimas), už gerus/moralius veiksmus - paskatina (pasididžiavimas). Didžioji superego dalis yra ir pasąmonėje, ir sąmonėje.

Froidas teigia, kad tarp dviejų iracionalių asmenybės dalių (id ir ego) vyksta pastovus, nors ir didžia dalimi pasąmoningas, konfliktas. Kai ego pradeda nesisekti derinti šių jėgų reikalavimus, žmogus patiria nerimą. Froidas tai vadino neurotiniu nerimu. Siekiant susitvarkyti su neurotiniu ir moraliniu nerimu, ego naudoja gynybos mechanizmus. Gynybos mechanizmas turi dvi svarbias savybes: 1) veikia pasąmoningai, 2) vienu ar kitu būdu transformuoja/iškreipia realybę, kad ji keltų mažiau nerimo. Kai kurie gynybos mechanizmai:

• Išstūmimas - nepriimtinos mintys nustumiamos į pasąmonę.
• Racionalizacija - nepriimtinam elgesiui sukuriamas tikėtinas pateisinimas.
• Sublimacija - nepriimtinų impulsų nukreipimas socialiai priimtina kryptimi.
• Perkėlimas - negalint išreikšti emocijų jas sukėlusiam objektui, jos perkeliamos kitiems objektams.
• Projekcija - nepriimtinų savo minčių ar jausmų priskyrimas kitam žmogui.
• Neigimas - neigiama nerimą kelianti informacija.

Analitinė Psichologija

C. Jungas - žymus šveicarų psichiatras, kultūrologas, S. Freud mokinys. Jis, kaip ir Froidas, akcentavo pasąmonės reikšmę žmogaus elgesiui, tačiau nesutiko su seksualistinio instinkto, kaip visą elgesį persmelkiančios jėgos, traktavimu. Šalia asmeninės pasąmonės termino jis įvedė kolektyvinės pasąmonės terminą, apibūdinantį tam tikrus iš protėvių paveldėtus psichinius darinius. Jis teigė, jog žmogaus elgesį lemia ne tik individuali bei rasinė istorija, bet ir to žmogaus tikslai, t. y. elgesiui reikšminga tiek praeitis, tiek ir ateitis.

Asmenybės struktūra, anot Jungo, sudaryta iš kelių diferencijuotų, bet tarpusavyje susijusių sistemų: sąmonės, individualios pasąmonės ir kolektyvinės pasąmonės.

Taip pat skaitykite: Plačiau apie depresiją

• Sąmonė - tai psichikos dalis, kuri yra žinoma individui. Tai mintys, jausmai, dabartyje esantys prisiminimai. Jį domino, kaip veikia sąmonė, ir kadangi ji skirtingų žmonių veikia skirtingai, jis sukūrė psichologinių tipų teoriją. Pagal šią teoriją sąmonės turinys priklauso nuo:
  • asmenybės funkcijų, kurias galima suskirstyti į racionalias (mąstymas, jausmai) ir iracionalias (pojūtis, intuicija);
  • asmenybės orientacijos krypties - ekstraversijos ir intraversijos.Sąmonės centras yra ego. Jis atsakingas už asmenybės vientisumą ir valią. Tai kaip archetipinės sąmonės šerdis.
• Asmeninė pasąmonė - tai lyg talpykla, kuri kaupia psichinį turinį, kuris dėl įvairių priežasčių buvo nuslopintas. Joje slypi kompleksai. Kompleksas yra emocinį krūvį turinti minčių, jausmų ir prisiminimų sankaupa. Jie iš dalies yra savarankiški psichiniai dariniai. Jie gali daryti didelę įtaką žmogaus elgesiui ir kartais užvaldyti jo sąmonę. Kiekvienas žmogus yra unikalus ir jo asmeninė pasąmonė yra užpildyta jam būdingais kompleksais, nuo kurių priklauso to žmogaus suvokimas. Asmeninės pasąmonės turinį įmanoma įsisąmoninti.
• Kolektyvinė pasąmonė - nepriklauso nuo asmeninio patyrimo. Ji sudaryta iš pirmapradžių vaizdinių - archetipų. Žmogus gimsta ne tuščias, bet su tam tikra parengtimi kažkaip elgtis, jausti, suvokti, galvoti. Jis yra paveldėjęs iš savo protėvių tam tikrus psichinius darinius, kurie formavosi evoliucijoje, kartojantis tipiškomis situacijomis. Kolektyvinė pasąmonė talpina visą dvasinę žmonijos patirtį ir išmintį, atgimusią kiekvieno žmogaus smegenų struktūroje. Iš jos išauga ego ir asmeninė pasąmonė. Kolektyvinės pasąmonės turinys yra visiškai neprieinamas tiesioginiam pažinimui.

Archetipas yra universali minties idėja, turinti emocinę galią. Tai tarsi pirminės, įgimtos, pačios bendriausios suvokimo ir elgesio schemos, lemiančios individo sąmonės turinį ir elgesį, tačiau tiesiogiai sąmonėje ar elgesyje nepasireiškiančios. Jis sieja jį su pasakomis, mitais. Pvz., vaiko (simbolizuoja kažką naujo, kas reikalauja globos mumyse), motinos (kaip viską gimdanti ir viską paimanti į save). Jungas ypatingą dėmesį skyrė personos, anima/animus, šešėlio ir savasties archetipams.

• Šešėlis. Tai tamsioji mūsų asmenybės pusė, kurią patys ne visai suvokiame arba mielai slepiame nuo savęs ir kitų. Šešėlis turi bruožus, kuriuos neigiamai vertina ir pats žmogus, ir visa visuomenė. Jis apima ne tik ydas, bet ir moralės atmetamus bruožus.
• Persona (kaukė). Jungas teigia, kad persona egzistuoja dėl prisitaikymo, adaptacijos. Tai socialinis drabužis. Tarp privačios asmenybės ir viešos asmenybės (kaukės) turi būti išlaikytas deramas santykis. Pernelyg naudojantis kauke, žmogus praranda savo individualybės pojūtį.
• Anima ir animus. Anima - tai moteriški bruožai vyro asmenybėje, animus - vyriški bruožai moteryje. Šie du archetipai išsirutuliojo iš vyrų ir moterų bendruomeninio gyvenimo patirties; jų dėka geriau vyrai ir moterys vieni kitus suprant. Anima suteikia vyrams švelnumo, moteriai - animus suteikia jėgų, drąsos, intelektą.
• Savastis. Visos psichikos centras. Apima ir sąmonę, ir pasąmonę. Žmogus turi paisyti, ko reikalauja savastis. Negerbti savasties reikalavimų - tai gyventi neprasmingą gyvenimą.

Asmenybės Tipologija

Jai svarbūs du kriterijai: asmenybės orientacija ir psichinės funkcijos.

• Asmenybės orientacijos kryptis
  • Ekstraversija - psichinė energija, nukreipta į išorę, į objektyvų pasaulį.
  • Introversija - psichinė energija nukreipta į vidų, į subjektyvų pasaulį.
• Psichinės funkcijos
  • Pojūčiai - fiksuojami įspūdžiai apie realybę.
  • Mąstymas - sugebėjimas analizuoti įvykius, lyginti ir kurti apibendrinančias koncepcijas.
  • Jausmai - realybė vertinama pagal tai, kokius ji jausmus sukelia.
  • Intuicija - nuojauta, kažko žinojimas, bet negalėjimas paaiškinti, iš kur tai atsirado.

Kombinuojant orientacijos kryptį su dominuojančia funkcija, galimi 8 deriniai. Pvz., ekstraversija su dominuojančia mąstymo funkcija.

Asmenybės Vystymasis

Jungo nuomone, žmogaus tobulėjimas vyksta visą gyvenimą. Yra įgimtas psichologinio augimo instinktas. Galutinis tobulėjimo tikslas yra savęs realizacija - visų asmenybės aspektų diferenciacija ir harmoningas derinys. Asmenybės raidos procesui nusakyti jis vartoja individuacijos terminą, tai lyg vis labiau tapimas savimi, tuo kuo lemta tapti.

Asmenybės Bruožų Teorija (G. Allport, R. Cattell, H. Eysenk)

Norėdami apibūdinti žmogaus asmenybę, bandome išskirti charakteringiausius jo bruožus. Bruožas suprantamas kaip stabili elgesio, jausmų ir mąstymo tendencija. Bruožai apibūdinami dviem priešingais būdvardžiais (draugiška- nedraugiška, darbšti-tingi ir pan.). Suprasti reikia taip: kiek žmogus turi to bruožo.

Bruožų savybės:

• Savybės yra realios.
• Bruožas yra labiau apibendrinta savybė nei įprotis.
• Bruožas yra varomasis elgesio elementas.
• Bruožų buvimą galima patvirtinti empiriškai.
• Nėra aiškios ribos, skiriančios vieną bruožą nuo kito.
• Asmenybės bruožas - tai asmenybės savybė, o ne socialinis įvertinimas.
• Bruožą galima tyrinėti asmenybės ar visuomenės kontekste.
• Jei įpročiai prieštarauja asmenybės bruožui, tai dar neįrodo, kad tokio bruožo toje asmenybėje nėra.

Allport atrado 18 tūkst. sąvokų, apibūdinančių asmenybę, atrinko 4-5 tūkst. ir sumažino dviem būdais: 1) atrasti bendrus bruožus, kurie lemia prisitaikymą prie aplinkos (konformizmas, temperamentas); 2) individualūs bruožai, t. y. unikalios asmenybės savybės, paremtos individualiu patyrimu. Jos negali būti išmatuotos testais, o reikalingas rūpestingo ir detalaus individo tyrimo. Individualius bruožus jis pavadino individualiomis dispozicijomis.

1. Kardinalios dispozicijos. Tiek paplitusios, kad beveik visas individo elgesys yra nulemtas šių bruožų. Ji yra užvaldžiusi beveik visą žmogaus elgesį, galima paaiškinti jos įtaka. Pvz., Don Žuanas, Don Kichotas ir t. t.
2. Centrinės dispozicijos. Tai tokios žmogaus elgesio tendencijos, kurias lengvai pastebi aplinkiniai. Jų gali būti 5-10.
3. Antrinės dispozicijos. Mažiau ryškūs ir mažiau įtakojantys asmenybę, lemiantys skonį, politinius įsitikinimus, reakciją į tam tikras situacijas.

Dispozicijos asmenybėje yra susijusios ir sudaro visumą, suteikiančią asmenybei unikalumą. Nuostatos, motyvai, polinkiai yra organizuojami į visumą pagal tam tikrą principą. Allporto nuomone, visas asmenybės dalis į visumą organizuojanti jėga yra propriumas. Propriumas - tai pozityvi, kūrybinga ir besivystanti žmogaus prigimties savybė. Tai asmenybės charakteristikos ir elgesio savybės, kurios suvokiamos kaip pačios reikšmingiausios ir centrinės. Tai yra savastis. Jis skyrė septynis jos aspektus: savo kūno suvokimas, asmeninis identitetas, savigarba, savasties plėtra, savęs vaizdas, racionalus savęs valdymas, veržimasis į savastį. Allport asmenybės teorija remiasi prielaida, kad egzistuoja dvi motyvacinės sistemos. Žmonių elgesį motyvuoja tiek poreikis…

Temperamentas

Žmonės skirtingi ne tik gyvenime susidariusiais asmenybės bruožais, įpročiais, elgsena. Žmogus jau gimęs turi individualių savybių, kurios jį skiria nuo kitų. Viena reikšmingiausių tų ypatybių, pasižyminti dideliu pastovumu ir turinti įtakos visoms kitoms žmogaus asmenybės savybėms, jo psichinėms būsenoms bei psichiniams procesams, yra temperamentas.

Temperamentas nelemia žmogaus asmenybės visumos, turinio, tačiau turi didelę įtaką jų formai: atsiradimui, vystymuisi ir trukmei, intensyvumui, išorinei išraiškai. Pergyvenimų, elgsenos formą lemia ne tik temperamentas, bet ir žmogaus veiklos motyvai, interesai bei kitos asmenybės kryptingumą charakterizuojančios ypatybės. Individualūs žmonių skirtumai buvo pastebėti gana seniai. Jau V a. pr. m. e. Graikijos gydytojas Hipokratas ne tik aprašė temperamento skirtumus, bet ir bandė nustatyti jų priežastis. Jo nuomone, žmogaus organizme gali vyrauti vienas iš keturių skysčių: kraujas, gleivės, juodoji arba geltonoji tulžis. Nuo jų santykio ir priklausąs žmogaus temperamentas. Bet ši hipotezė seniai atmesta.

Temperamentu vadiname pastovias asmenybės savybes, pasireiškiančias psichinių reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu. Temperamentas savotiškai nuspalvina asmenybės charakterį, valios ir sugebėjimų pasireiškimus, bendravimo manieras, keičia veiklą. Temperamento savybės didesne dalimi negu kitos priklauso nuo įgimtų kūno anatominių ir fiziologinių ypatybių, o todėl yra pačios pastoviausios. Socialinė aplinka ir ugdymas mažai tepakeičia. Temperamentas laikomas įgimta, pastovia savybe.

Yra keturi pagrindiniai temperamento tipai:

1. Cholerikas - tai smarkus, karštas, energingas, lengvai ir greitai susierzinantis žmogus. Nors pasižymi tvirta valia, tačiau praktiškam gyvenimui mažai tėra tinkamas. Šios grupės žmonės stengiasi kuo greičiau pasiekti tikslą, todėl dažnai pasirenka netikusias priemones, dažnai veikia impulsyviai ir per greitai. Cholerikai siekia pirmauti ir stipriai priešinasi viskam, kas tam trukdo. Didesnis polinkis į afektus ir jų prasiveržimus. Tai dažnai pusiausvyrą ir taktišką bendravimą prarandantys žmonės. Lyginant su sangvinikais, cholerikai yra daug pastovesni savo siekimais ir emociniu gyvenimu. Žymių žmonių - choleriško temperamento atstovų randame labai daug: L. Choleriko eisena - tvirta ir griežta, jis greitai iriasi pirmyn. Žvilgsnis griežtas, atidus, energingas.
2. Sangvinikas - sangvinikams būdingas nervinis jaudinimasis. Psichinių procesų tempai labai greiti. Labai energingas ir darbingas. Audringai pergyvena patirtus įspūdžius, bet greitai juos pamiršta. Emocijos kyla greitai ir ryškiai, pasireiškia veido mimika ir pantomimika. Būdinga lengva interesų, siekimų ir emocijų kaita. Linksmas ir draugiškas, dėl to pageidaujamas draugijoje, kurią jis taip pat mėgsta. Sangvinikas dažnai nėra pastovus: džiaugiasi ir juokiasi, tačiau greitai gali nuliūsti iki ašarų, supykti dėl menkniekių ir greitai pamiršti nuoskaudas. Sangviniko eisena - vikri ir lengva, kartais žengia lyg šokdamas ar trypčiodamas. Žvilgsnis - linksmas, žvitrus, palankus, nerūpestingas. Blogosios sangviniko savybės: sunkesnio ir atsakingesnio darbo vengimas, noras patikti sau ir pasigirti, smagumų ieškojimas, pavydas, klaidingi sprendimai, nepastovumas, silpna valia, nenoras pažvelgti į savo vidaus gyvenimą.
3. Melancholikas - melancholiko tipui būdingos silpnos, ramios, bet ilgai trunkančios emocinės reakcijos. Silpnai reaguoja į aplinkos įspūdžius arba visai jų nepastebi, bet jeigu kas įstringa į sielą, sunkiai pamiršta. Dažnai trūksta energijos, ištvermės ir pasitikėjimo savimi, tačiau dėl didelio jautrumo ir pastovumo melancholiško temperamento žmonės pasiekimais pralenkia kitus. Labai intravertiški, vengia draugijų, triukšmo, dėl to jiems sunkiau užmegzti kontaktus ir bendrauti didesnėse žmonių grupėse. Melancholiko eisena - lėta, sunki ir tvirta. Žvilgsnis - graudus ir rūpestingas. Blogosios savybės: nesugeba suprasti kitų, nuolat graužiasi dėl savo elgesio, dažnai būna nusiminęs, dvejoja, nepasitiki artimaisiais, kerštingas, į viską žvelgia pro juodus akinius, silpnos valios.
4. Flegmatikas - flegmatiko siela rami, visada vienoda, abejinga įspūdžiams. Būdinga pusiausvyra, silpnos, trumpai trunkančios ramios emocinės reakcijos. Patirtus įspūdžius beregint pamiršta. Tai ramūs, lėti, uždari žmonės. Bendrosios flegmatiko savybės: menkas domėjimasis pasauliu, nepergyvena didesnių aistrų, pasyvus, lėtas, šaltas, blogos reputacijos.

Temperamentas yra susijęs su įgimtomis žmogaus anatominėmis-fiziologinėmis ypatybėmis. Į temperamentą būtina atsižvelgti, renkantis profesiją. ir pusiausvyros savybių. Tačiau daugumai profesijų, kur nėra didelių įtampų, įvairių temperamentų žmonės susiranda savo veiklos stilių ir sėkmingai veikia. Temperamentų pakeisti neįmanoma - nėra ir tikslo, nes geriau adaptuosimės prie gamtinės bei visuomeninės aplinkos ir vieni prie kitų būdami įvairesnių temperamentų.

Charakteris

Charakteris yra viena iš seniausiai pastebėtų asmenybės savybių. Pats žodis kilęs iš graikų kalbos, lietuviškai reiškia bruožas, antspaudas. Tokiose pat situacijose dažnai žmonės elgiasi skirtingai. Skirtingi poelgiai priklauso nuo skirtingų jų charakterio bruožų. Žmonės skiriasi charakterio bruožais, tačiau ne kiekviena individuali savybė priskirtina charakteriui: nei proto, nei atminties, nei dėmesio, suvokimo skirtybių su charakteriu nesiejame. Į charakterio bruožus įeina savybės, kurios atspindi žmogaus nuostatas. Svarbią charakterio dalį sudaro nuostatos. Kai nuostatos tampa labai ryškios ir būdingos tai asmenybei, vadinamos charakterio bruožais.

Charakterio bruožais gali tapti nuostatos kitiems žmonėms (humaniškumo, draugiškumo, niekinimo ir smerkimo). Nuostatos savo asmenybei gali pasireikšti kuklumo ir išpuikimo, savigarbos, mažavertiškumo bei egocentriškumo bruožais. Sudėtingi charakterio bruožai formuojasi dėl nuostatų spręsti pasaulio bei žmogaus problemas, dėl nuostatų religijai, mokslui ir kitoms asmenybės vertybėms. Emociniai charakterio bruožai pasireiškia kartu su temperamentu: aistringumas, šaltumas, nuotaikų kaita, atsparumas stresams. Iš pažinimo procesų labiausiai atsispindi intelektiniai bruožai: mąstymo kūrybiškumas ar banalumas, proto lankstumas ar inertiškumas, pastabumo lygiai, mąstymo kritiškumas.

Iš to, kas pasakyta, pastebime, kokia daugybė bruožų sudaro charakterį. Charakterio struktūroje išsiskiria ne tik atskiros nuostatas išreiškiančios savybės ir jų kompleksai, bet ir savybės, būdingos kaip visumai. Tokios savybės yra: vientisumas, pastovumas, aktyvumas ir tvirtumas. Charakterio vientisumas pasireiškia vidine vienove, kai nėra prieštaraujančių bruožų. Charakterio pastovumas lemia asmenybės santykių su aplinka ir pačiu savimi vienodumą.

Buvo pateikta apie asmenybės ir nuostatų formavimąsi. Ten nusakyti dėsningumai būdingi ir charakterio formavimuisi. Pagrindinės įgimtos ir įgyjamos charakterio savybės susiformuoja vaikystėje iki 6-ųjų metų ir sudaro giluminį charakterio sluoksnį. Giluminis sluoksnis mažai tesikeičia, o periferinis keičiasi, įgyjant vienokį ar kitokį gyvenimo patyrimą. Charakterio kitimams daro įtaką įvairios konfliktinės situacijos, sukrėtimai. Tokiomis situacijomis ne tik pasireiškia savybės, bet ir keičiasi.

Charakteris formuojasi ir kinta ne tik dėl biologinių duomenų bei socialinės aplinkos įtakos. Charakterio dinamikoje dalyvauja ir pačios asmenybės pastangos. Jų kryptys ir rezultatai priklauso nuo bendros asmenybės struktūros, vertybių sistemos, tikslų, savęs pažinimo lygių ir kitų individualių ypatybių.

tags: #zmoniu #gabumai #susijusi #su #asmenybe