Tėvai dažnai susiduria su iššūkiu, kaip tinkamai reaguoti į vaiko pyktį. Straipsnyje nagrinėjama vaikų pykčio psichologija, priežastys, išraiškos būdai ir pateikiamos praktinės rekomendacijos tėvams, siekiantiems padėti vaikams valdyti emocijas.
Pyktis - natūrali emocija
Mums smagu matyti besidžiaugiančius ir besijuokiančius vaikus, žavimės nerūpestinga vaikyste ir baidomės minties, kad gyvenimas gali būti visoks. Įvairių dienų turime tiek mes, suaugusieji, tiek ir vaikai. Jie lygiai taip pat jaučia įvairias emocijas, jaudinasi, įsižeidžia, supyksta. Pyktis, kaip ir visos kitos emocijos, yra natūrali, reikalinga ir vertinga mūsų organizmo ir sąmonės reakcija į įvairius išorinius dirgiklius. Dažnai ši emocija pasireiškia, kai kažkas su mumis elgiasi neteisingai, agresyviai ir mums reikia nuo to gintis. Kilus pykčiui, jis mus informuoja, kad turime pasirūpinti savimi, savo poreikiais ir siunčia mums žinutę, kad turime keisti situaciją. O tada pyktis mums suteiks energijos, kuri padės mums suprasti, ko norime, ko nori kiti, atliepti į tai, gerinti santykius ir spręsti kilusius sunkumus.
Pyktis ir agresija: skirtumai
Savaime pyktis nėra destruktyvus - tai emocija, kuri kyla kaip atsakas į neteisybę, nusivylimą, grėsmę ar įžeidimą. Vidinis pyktis ant savęs ar kitų dažniausiai lieka tik mums patiems matomu jausmu ir pasireiškia kaip subjektyvi emocija, nesukelianti žalos nei pačiam, nei aplinkiniams. Tokiu atveju pyktis gali būti ir naudingas, jei išmokstama jį atpažinti ir išreikšti tinkamais būdais. Tuo metu agresija yra veiksmas, kuris gali būti žodinis, fizinis ar net pasyvus, pavyzdžiui, tyčinis ignoravimas. Esminis agresijos bruožas, kuris ją skiria nuo pykčio yra tai, kad ji nukreipta į aplinką ar kitus žmones, siekiant pakenkti, kontroliuoti ar išlieti savo emocijas. Agresyviu elgesiu mes norime užsitikrinti saugumą sau, taip sukuriame pykčio ratą, kai patiriamas sunkumas virsta į pyktį, ši virsta į agresiją, o pastaroji - į kaltę ir tada vėl viskas grįžta prie neišspręsto sunkumo. Svarbu suprasti, kad supykti yra normalu, tuo metu šį pyktį išreikšti agresija ar smurtu prieš kitus - jau reiškia peržengtas ribas ir tokį elgesį, kurį nedelsiant reikia stabdyti.
Vaikų pykčio priežastys
Vaikų emocijos dažnai būna tapačios ir suaugusiųjų jausmams bei patiriamai emocinei būklei. Vaikams, kaip ir suaugusiesiems, bet kuri emocija gali atsirasti dėl skirtingo mūsų supratimo apie pasaulį, situacijų interpretacijų ar išorinių dirgiklių. Vieniems skirtingi faktoriai reiškia tik skirtingą požiūrį, tuo metu kitiems tai gali būti ir pykčio priežastis. Skirtingos mintys ir vertinimai priklauso nuo mūsų vertybių, įsitikinimų apie save ir kitus, nuomonės ir požiūrio, gyvenimiškų taisyklių ir patirčių bei emocinio intelekto lygio. Todėl pykčio priežastys vaikams ir suaugusiems gali būti tiek panašios, tiek ir labai skirtingos.
Dažniausios vaikų pykčio priežastys:
Taip pat skaitykite: Nervinės anoreksijos simptomai
- Fizinis diskomfortas: Vaikai itin dažnai supyksta, kai būna pavargę, arba net pervargę: nuo skirtingų veiklų, turiningos dienos, emociškai sunkių momentų, arba nuo per didelio kiekio aplinkoje esančių stimulų. Jais tampa ir aktyvūs žaidimai, kompiuterio bei telefono ekranai, kiti panašūs dirgikliai.
- Neišpildyti norai: Kita dažna priežastis pykčiui - vaikas negauna to, ko norėjo. Įvairios užgaidos, pageidavimai, norai - yra tie elementai, kurie gali sukelti pykčio proveržį, ypač tada, kada iki šiol šie poreikiai buvo tenkinami, o staiga nebegavus to, kas visada buvo pasiekiama - ir sukelia pykčio emociją.
- Emocinis skausmas: Tylus pyktis ar nusivylimas savimi gali pasireikšti tada, kai vaikas jaučiasi įskaudintas, neišgirstas ar atstumtas. Tokią pačią emociją sužadina ir nesėkmės, pralaimėjimai.
- Komunikacijos sunkumai: Dažnai pyktis atsiranda ir tada, kada kitaip verbaliai nepavyksta išreikšti savo poreikių.
- Išmoktas elgesys: Ir galiausiai, dažnas atvejis, kai vaikas pykčio išmoksta iš kitų. Jo artimoje aplinkoje gali vyrauti toks emocinis fonas, kuris moko vaiką elgtis taip pat, kopijuoti suaugusiųjų pykčio proveržius ir taip formuojamas įspūdis, kad vienintelė emocija, kuria bendraujama - tai pyktis. Taip vaikas kopijuoja kitus ir šią elgseną perkelia sau, pradeda nebe tik pykti, bet ir tampa agresyvus.
Tėvų reakcija į vaiko pyktį
Svarbiausias patarimas suaugusiems - išlikti ramiems. Kai kitas žmogus, ir ypač vaikas, pyksta - mums nėra būtina į tai atsakyti tuo pačiu. Ypač atsakyti simetriškai ar jausti grėsmę ten, kur jos visai nėra. Visiškai normalu atsitraukti iš situacijų, kur vyksta provokacijos kova, o su pykstančiu vaiku kovoti nereikia, svarbu atliepti vaiko emociją ir padėti išspręsti kilusį sunkumą.
Praktiniai patarimai tėvams:
- Darykite pauzes: Neskubėti vertinti, komentuoti, smerkti, kažką sakyti ar reaguoti. Pauzė padės nusiraminti, sukaupti tinkamas mintis ir žodžius, o ypač tai pravartu, kai patys pradedame jausti, kad imame pykti.
- Elkitės priešingai, nei diktuoja situacija: Kitaip tariant, jeigu įtampa auga - valdykime savo išraiškas ir ją mažinkime, jeigu vaikas vis aukščiau kelia balsą - tuo labiau mes jį leiskime žemyn, jei emocijos kunkuliuoja - pereikime į ramybę, tvirtabūdiškumą, lėtumą.
- Pripažinkite vaiko emocijas: Pripažinkime vaiko emocijas teisėtomis ir įvardinkime tai, ko pykstantysis negali pasakyti pats. Sakykime, kad „aš matau, kad tau sunku“, „nors tu elgiesi netinkamai, aš tave myliu“, „man svarbu, kaip tu jautiesi“, „aš esu su tavimi“, „viskas gerai, tu gali jausti pyktį“, „aš pasiliksiu su tavimi“ ir pan.
- Mokykite tinkamai reikšti emocijas: Galiausiai mokykime vaiką tinkamai reikšti emocijas ir parodykime, kad pyktis nėra vienintelis būdas bendrauti. Taip savo elgsena ir savo pavyzdžiu galime būti geriausiu kelrodžiu vaiko bendravimui, elgesiui bei emocijoms.
Žaidimai, padedantys valdyti pyktį
Kartais pykčio valdymo situacijose gali padėti ne tik geri žodžiai ar sektinas pavyzdys, bet ir žaidimai. Jų kalba galima parodyti vaikams įvairius sprendimo būdus ir kelius, kurie leis kontroliuoti pykčio proveržius.
- Skaidraus proto pratimas: Paaiškinkime vaikams, kas vyksta, kai susipykstame, ir kaip mums gali padėti nusiraminimo būdai. Į stiklinį indą įpilkime vandens. Pakvieskime vaiką per stiklinę apsidairyti po kambarį. Galima už stiklinės padėti žaislų ar daiktų ir aptarti, kaip jie matosi per indą su vandeniu. Tuomet į tą stiklinį indą su vandeniu įberkite blizgučių ar kepimo sodos ir pamaišykite. Duokite per tą patį indą vaikui apžiūrėti daiktus dar kartą. Galima paaiškinti vaikui, kad taip būna ir su mūsų protu: kai užvaldo mintys ar emocijos, sunku dalykus matyti aiškiai. Tuomet nustokite maišyti ir pastebėkite kartu, kaip soda ar blizgučiai nusėda ant dugno. Pakvieskite vaiką dar kartą apsidairyti per tą patį indą. Pasikalbėkite, kad panašiai veikia ir protas - iš pradžių skaidriai, po to kunkuliuoja emocijomis, o vėliau tiesiog nusiramina ir visi dalykai pasidaro aiškesni.
- Pojūčių pratimas: Kitas puikus pratimas, skirtas nurimti, pasitelkia mūsų pojūčius. Pirmiausia, vaiko paprašome įvardinti penkis daiktus, kuriuos mato esančioje aplinkoje. Įvardinus paprašome paliesti keturis daiktus ir pasakyti, ką jaučia liečiant kiekvieną atskirai. Tuomet išgirsti tris skirtingus garsus ir juos įvardinti. Vėliau užuosti du skirtingus kvapus ir įvardinti, kokie tie kvapai. Ir paskutinis - paragauti ar lyžtelėti ir įvardinti, kokį skonį jaučia. Taip keliaujant siekiama nurimti ir įsižeminti, nebejausti skubaus noro pykti.
- Popieriaus lapo plėšymas: Dar vienas efektyvus pratimas, tinkamas tiek jaunesniems, tiek vyresniesiems - popieriaus lapo plėšymas. Ši jau senokai naudojama metodika geniali savo paprastumu - jauniausius vaikus skatiname tiesiog plėšyti popieriaus lapą, o vyresnius galime pakviesti plėšyti popieriaus lapą į tam tikrą skiaučių skaičių, tarkime, „suplėšyk popieriaus lapą į 43 skiautes“. Šis nusiramino būdas leidžia sukoncentruoti savo veiklą ir protą į vieną, nors ir labai elementarų veiksmą, o tai savo ruožtu ramina ir atpalaiduoja.
Ką daryti, jei vaikas pyksta dėl skyrybų?
Skyrybos - labai didelė permaina ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų gyvenime. Reaguoti į tai pykčiu yra viena iš galimų vaiko reakcijų. Vaiko pyktis gali būti nukreiptas į bet kurį šeimos narį - jis gali pradėti peštis su sese ar broliu, gali pykti ant išeinančiojo (mamos ar tėčio), gali išsilieti ant to, su kuriuo lieka gyventi. O jeigu dar pakursto vienas iš tėvų: „Štai koks blogas, kad išėjo“ arba „Na, kaip ji tave auklėja!“, vaiko pyktis tarsi gauna degalų, kad ugnis liepsnotų kuo ilgiau. Tam tėvui, su kuriuo vaikas lieka gyventi, paprastai tenka ištverti ir matyti daugiau vaiko pykčio reakcijų. Išėjusysis gauna retesnę, bet labiau koncentruotą pykčio dozę, arba pyktis jam gali pasireikšti atstūmimu, šaltumu, nenoru bendrauti. Skyrybų situacija sunki visiems, bet suaugusieji, kad ir kaip jiems sunku patiems, turi būti pasirengę ištverti dar ir vaiko emocijas.
Kaip tėvams reaguoti į vaiko pyktį skyrybų metu?
- Kalbėkite su vaiku: Pradėti su vaiku kalbėti apie skyrybas reikėtų jau tuomet, kai tėvai tvirtai apsisprendžia skirtis. Kaip tėvai vaikui apie jas praneša, kaip komentuoja, nuo to labai priklausys vaiko reakcija. Geriausia būtų, jei tėvai turėtų bendrą strategiją, kaip jie vaikui pateiks skyrybų faktą. Pirmiausia jie patys turėtų stengtis suvaldyti savo emocijas ir nekaltinti vienas kito vaiko akivaizdoje. Priėmę sprendimą skirtis, tėvai turėtų daug kalbėtis su vaiku, pasakyti, kas jo gyvenime keisis, su kuo jis liks gyventi. Kuo tiksliau ir konkrečiau nupasakojama vaiko laukianti ateitis, tuo mažiau vaikui nerimo, baimių.
- Normalizuokite vaiko jausmus: Pirmiausia tėvams reikia suprasti, kad po skyrybų pasidaręs „piktesnis“ ar „blogas“ vaikas - tai natūralu, normali jo reakcija, iš to nereikia daryti kažkokio burbulo. Vaikas turi teisę pykti, tai jausmas, kuris jam kyla, ir nereikia prikaišioti: „Štai koks blogas tu pasidarei“.
- Būkite supratingi: Psichologai pataria pokalbį pradėti neutraliai, reikia norėti suprasti ir išgirsti vaiką, pvz.: ,,Aš matau, kad esi supykęs (liūdnas, nusiminęs ir t.t.) Jei nori, galime pasikalbėti (Ar galiu tau padėti? Kaip tau padėti? Kas tave slegia ir t.t.)“. Tai kur kas veiksmingiau negu vaiką smerkti už jo pyktį ar įrodinėti, kad jis neteisus. Su skirtingo amžiaus vaikais kalbama skirtingai.
- Raskite kūrybiškų sprendimų: Kartais verta paieškoti kūrybiškesnių sprendimų, kurie irgi labai veiksmingi, -nueiti į renginius, pasivaikščioti, pabūti su vaiku akis į akį, pažaisti, leisti vaikui išsilieti sportinėse rungtyse ir t.t.
- Atsiprašykite, jei suklydote: Jei tėvas ir mama yra sąmoningi, jie suvokia, kad pyktis yra vaiko būdas tvarkytis su esama situacija, net ir aprėkę vaiką po kiek laiko jie ras jėgų atsiprašyti sūnaus ar dukros, užmegzti ryšį. Reikėtų pabandyti išsiaiškinti ir pratęsti pokalbį.
- Kreipkitės į specialistus: Reikėtų nebijoti kreiptis į specialistus, jei vaikas ir mokykloje ar darželyje nuolat reiškia savo pyktį, jei tampa nevaldomas, ir pedagogams sunku susitvarkyti. Jei pykčio protrūkiai pasireiškia tik retkarčiais, panikuoti neverta. Visada svarbu pabandyti suprasti vaiką, kodėl jis taip elgiasi?
Ribų nustatymas ir griežtumas
Nereikėtų painioti griežtumo su ribų nustatymu. Ribas tėvai turėtų visada išlaikyti, nes tvarką namuose nustato jie. Tačiau neleisti vaikui jausti pykčio, galvoti, kad vaikas visą laiką turi būti geras, paklusnus, nesukeliantis problemų, - čia jau kita auklėjimo pusė. Bausti vaiko už tai, kad jis pyksta, jokiu būdu negalima. Psichologai siūlo atskirti, kur yra elgesys, o kur jausmas. Už jausmus vaiko negalima bausti ar barti. Bausti galima už elgesį, bet tai ir pabrėžti: tavo elgesys yra netinkamas. Galima pamokyti, kaip geriau išreikšti pyktį, kad jis kuo mažiau žeistų kitus. Kai mažas vaikas kandžiojasi, tėvai turi kantrybės aiškinti: negalima, negalima, kol vaikas supranta, kad kitam kąsti į žandą nepriimtina. Išaiškinti, išmokyti vaiką tinkamo elgesio - kantrybės reikalaujantis darbas.
Dovanos ir „papirkinėjimai“
Tiesiogiai skatinti vaiką, kai jis pasielgė blogai, nėra pats geriausias būdas. Vaikai tada supranta pasekmę - būsiu blogas, gausiu dovanų arba verksiu ir ožiuosiuosi, tada mama nupirks saldainį. Dovanomis galima paskatinti gerą vaikų elgesį. Arba įteikti jas kokia nors proga, neutraliomis aplinkybėmis. Kartais tėvai bando dovanomis išpirkti savo kaltę, kai per mažai bendrauja su vaiku ar kai jaučiasi juos neteisingai nubaudę. Tik nupirktas daiktas ar pramoga jokios magijos neturi. Vaikas to nesupras kaip auklėjimo priemonės ir daiktą priims tiesiog savaime. Geriau, kai dovana yra paskata arba kai ji leidžia stiprinti bendrumo jausmą, gilinti tarpusavio santykius.
Taip pat skaitykite: Apie intelektą
Mažų vaikų pyktis
Mūsų mažieji turi visą spektrą emocijų, kurios yra tokios pat svarbios, kaip ir suaugusiųjų. Deja, pasitaiko, kad tėvai į vaikų pyktį reaguoja nerimtai - juokiasi, kai šie šaukia, trypia kojomis, vartoja necenzūrinius žodžius ar svaido daiktus. Kaip ir suaugusieji, vaikai pyksta ne norėdami sunervinti aplinkinius, o todėl, kad nesusitvarko su savo emocijomis. Didesni pykčio protrūkiai dažniau pasitaiko mažyliams iki trejų metų. Šiuo periodu jie pradeda suvokti save kaip asmenybę, o ne mamos dalį, todėl ima reikšti savo poziciją - prieštarauja ir priešinasi. Tėvams reikėtų įsidėmėti, kad nirštantis mažylis nesusitvarko su emocijomis ir taip prašo pagalbos. Gimdytojai turėtų padėti jam nusiraminti įvardydami emociją („tu pyksti“, „tu pavargai“ ar kt.), nes viena pykčio priežasčių yra ta, kad vaikas nesupranta, kas su juo vyksta. Jei mažylis neatstumia, tai sakant galima jį priglausti, apkabinti, bent švelniai paimti už rankos. Taip pamažu vaiką reikia supažindinti ir su kitomis emocijomis, nes pyktis nebūtinai reiškia pyktį.
Įniršusio mažo vaiko negalima statyti į kampą ar palikti kitame kambaryje, kol nusiramins. Kai yra apimtas pykčio ar užvaldytas kitos jį nulėmusios emocijos, mažylis negali galvoti, ką jis padarė bloga ir kaip toliau elgtis. Paliktas vienas jis tiesiog jausis atstumtas, nesuprastas, nuskriaustas dar labiau. Geriau ne palikti kitame kambaryje, o paeiti šiek tiek į šoną, kad mažylis pajustų, jog mama ar tėtis truputėlį atsitraukė ir jo elgesys neveikia. Tada ramiai pasakyti, kad suprantame jo pykčio / liūdesio / nusivylimo jausmą ir priežastis. Jei negalime patenkinti vaiko prašymo (lipti ant palangės, vidurnaktį valgyti ledus, tempti šuniukui už uodegos ar kt.), pasiūlykime jam alternatyvą, pavyzdžiui, „nusiramink ir galėsime kartu pamėtyti šuniukui kamuolį“.
Ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų pyktis
Ikimokyklinio amžiaus vaikams pyktį dažnai sukelia dienotvarkės svyravimai. Darželyje jie pripranta prie rutinos - žino, kada valgys, miegos, žais, vyks namo ir kt. Neretai namuose savaitgaliais, per atostogas ritmo nėra, vaikas nebesupranta, ko iš jo norima, kodėl visko reikalaujama ir kas apskritai vyksta. Vaikus išbalansuoja ir neapibrėžtos arba skirtingos ribos. Pavyzdžiui, mama neleidžia, o tėtis palaimina, tėvai draudžia, seneliai lepina. Mokyklinio amžiaus vaikams pyktį gali kelti stresas dėl krūvio mokykloje, santykių su bendraamžiais ir mokytojais, sunkesnių mokomųjų dalykų. Šiuo periodu vaikai jau atpažįsta savo emocijas ir, jei liūdi, nerimauja, pyksta, negalima į tai numoti ranka.
Paauglių pyktis
Kalbant apie vaiko pyktį, svarbu įvertinti, kiek laiko jis būna piktas ar agresyvus. Jeigu jis nuolat dirglus, be nuotaikos, nelaimingas, mieguistas, negali susikaupti, reikėtų būti atidiems. Tėvai turėtų stengtis kuo geriau pažinti savo atžalą, žinoti, kas jį džiugina, o kas dirgina, kas daro įtaką, kaip veikia draugai. Jei stebėdami vaiką matome, kad jo pykčio priežastys yra apčiuopiamos, pavyzdžiui, dirglumas ar net isterija kyla ruošiantis ar grįžus iš būrelio, tai ženklas, jog ta veikla jam nemiela. Paauglystė yra sudėtingas laikotarpis tiek tėvams, tiek vaikams - jos metu vyksta savęs paieškos, pažinimas ir eksperimentavimas. Paauglys yra nebe vaikas, bet dar ir nesuaugęs žmogus, todėl jam vis sunkiau paisyti taisyklių, blėsta tėvų autoritetas, stiprėja draugų įtaka. Sunku priimti ir savo kūno pokyčius, naujus pojūčius. Tiesa ta, kad paauglys yra pasimetęs ir ypač jautrus dėl organizme vykstančių hormoninių pokyčių. Šiuo laikotarpiu juoktis iš vaiko pykčio, isterijos, nerimo ar liūdesio ašarų būtų pats neatsakingiausias žingsnis. Vos kartą taip padarę, galime prarasti jo pasitikėjimą visam laikui. Jei paauglys labai pyksta, turime būti kuo švelnesni, supratingesni, kuo atviresni ir visada pasiruošę išklausyti ir padėti.
Kaip elgtis su pykstančiu paaugliu:
- Išlikite ramūs: Kelis kartus giliai įkvėpkime, nepraraskime blaivaus proto ir mąstykite logiškai.
- Nesijaudinkime dėl aplinkinių: Jei vaiką ištinka isterija viešoje vietoje (pavyzdžiui, parduotuvėje), neverta jaustis nepatogiai - dauguma tėvų tai yra patyrę ir puikiai supras.
- Paskatinkime nusiraminti: Reikia paprašyti vaiko, kad jis nusiramintų, nes kai šaukia ir verkia, neįmanoma suprasti, ką nori pasakyti.
- Nepasiduokime emocijoms: Svarbiausia išlaikyti šaltą protą, neparodyti vaikui, kaip jus veikia jo isterija: nekelti balso, nepravirkti ir pan.
- Atsižvelgti į aplinkybes: Bendraukime su vaikais. Ryšys su vaikais mezgamas bendraujant.
- Nesmerkime: Nesvarbu, į kokią bėdą įsivėlė mūsų vaikas, turime jam padėti.
- Susitaikyti: Susitaikymo veiksmas labai svarbus.
Vaikų žaidimai ir emocijos
Daugelis psichologų (ar pastabių mamų) pasakys, kad žaidimai - tai vaiko sielos veidrodis. Žaidimai kinta pagal vaiko amžių: iš pradžių mažylis žaidžia vienas su daiktais, paskui stebi kitus bežaidžiančius vaikus, paskui stebimi nekordinuoti bandymai žaisti kartu su kokiu kitu vaiku. Dažniausiai kiekvienas vaikas turi tam tikrą laiką, kurį jis praleidžia vienas, ir greičiausiai užsiima individualiu žaidimu. Šis laikas gali labai varijuoti, jis priklauso nuo vaiko amžiaus, temperamento, asmeninių savybių. Jei vaikas kažkiek laiko praleidžia vienas (trejų metų - susikaupia penkiolikai minučių kraustydamas mamos rankinę, septynių metų - sugeba pusvalandį prisėdęs piešti ar skaičiuoti) nėra ko nerimauti. Jei trejų ketverių metų vaikai visiškai atsisako žaisti vieni, jiems nuolat kartu reikia tėčio ar mamos, jei jų elgesys pradeda panašėti į nerimastingą - vertėtų pasikonsultuoti su vaikų psichologu.
Taip pat skaitykite: Šunų elgesio psichologija
Žaislai labai svarbi vaikų vaizduotės ugdymo dalis. Suaugusiems atrodo, kad vaikiški žaidimai - nesibaigianti pramoga vaikui. Žaidimų metu vaikai mokinasi naujų gebėjimų, įgūdžių (pvz.: kaip kartu pamaitinti lėliuką, kuris pirmas pradeda, kuris turi palaukti ir pan.), naujos patirties. Tuo metu yra ugdoma tiek motorika, tiek vaizduotė, tiek protiniai gebėjimai. Mažo vaiko žaidimas - tai jo sielos veidrodis. Priklauso nuo vaiko amžiaus ir asmeninių savybių. Geriausi tie, kurie tuo metu atsiliepia į vaiko sprendžiamus psichologinius uždavinius.
Pyktis ir netinkamas elgesys
Psichoterapeutė pastebi, kad netinkamas elgesys gali atsirasti dėl ribų nustatymo stokos, tačiau labai dažnai priežastis būna ir kita - netinkamas elgesys signalizuoja apie nepatenkintus vaiko psichologinius, vidinius poreikius. Būna, kad tėvai kreipiasi, kai mokytojai skundžiasi netinkamu vaiko elgesiu arba kai namuose pastebi, jog vaikas užsisklendęs, neramus, liūdnas, o gal net ir piktas. Jeigu pykčio priepuolius patiria 2-3 metų vaikas - tai suprantama raidos dalis, tačiau, jeigu vaikui 7-10 m. ir pykčio priepuoliai yra dažnas palydovas, tėvams turėtų kilti klausimas, kas vyksta su jų vaiku. Ji atkreipia dėmesį, kad netinkamas elgesys dažnai pasireiškia, kai vaikai išgyvena nesėkmes. Jos sukelia itin didelį nepasitenkinimą, emocijų audrą, vaikas pasijaučia nesaugus.
Atrodo, kad suaugę gali sąmoningai suprasti, ko jiems trūksta ir jie tai pasako. Tačiau turbūt daugelis mūsų esame patyrę tokių situacijų, kuomet pats nežinai, ko trūksta, tiesiog esi nelaimingas ir nemoki įvardinti savo jausmų. Kalbant apie vaikus, jie tik mokosi suprasti savo psichologinius, emocinius poreikius, jiems reikia pagalbos, jautrių ir supratingų suaugusiųjų, kad ši užduotis būtų įveikiama. Vaikai jaučiasi blogai, išgyvena įvairias emocijas ir neretai jausmus išreiškia per netinkamą elgesį. Vaikas greičiau pasakys, kad jis blogas, o ne kad jam trūksta meilės. Liūdniausia, kad jis taip iš tiesų ir galvos.
Empatija ir supratimas
Pasak psichoterapeutės, nereikia tikėtis, kad kiekvienu atveju tiksliai pavyks išsiaiškinti visas priežastis, tačiau vien galvojimas apie tai, kokios jos galėtų būti, supratimas apie vaiko nesaugumo jausmą, padeda tėvams atsisakyti bausmių taikymo ir sukoncentruoti savo pastangas į didesnio saugumo kūrimą, nuraminimą, palaikymą, kai vaikas susiduria su nesėkme. Vaikai negimsta pikti ar blogi, o svarbiausia - netinkamas elgesys yra nemalonus ir pačiam vaikui. Kaip ir joks kitas žmogus, taip ir vaikas - jis nenori būti nemėgstamas, nenori, kad ant jo pyktų jo mylimiausi žmonės, kad jį atstumtų draugai. Netinkamas elgesys nėra sąmoningas jo pasirinkimas ir tai suprantant tėvams daug lengviau į tą elgesį reaguoti empatiškai. Būtent empatija, pastangos į situaciją pažiūrėti iš vaiko perspektyvos yra vienas iš kelių, kaip netinkamam elgesiui užkirsti kelią ateityje ir auginti saugumo jausmą.
Kaip reaguoti į vaiko pyktį: pavyzdys
Kaip pavyzdį galima pateikti labai dažną situaciją namuose. Vaikas supyko, nes kažkas išjungė jo mėgstamą filmuką. Mūsų akimis tai gana nerimta priežastis, tačiau jam atrodo visiškai kitaip. Tikriausiai tokios pačios reakcijos sulauktume jei namuose išjungtume svarbias krepšinio varžybas, serialą ar pan. Tai jokiu būdu nereiškia, kad vaikams reikia leisti viską, tiesiog čia reikalingas jautrumas. Galima vaikui pasakyti, kad suprantate, jog jam pikta, kad jau reikėjo išjungti filmuką, bet rytoj bus nauja diena, papasakosite ar paskaitysite pasaką ir t. t. Kartais suaugę pykčio išsigąsta arba jiems jis nemalonus ir gynybinė reakcija būna grasinti, jog rytoj išvis nebus jokio filmuko, kai vaikas taip reaguoja. Grasinimas padaro savo darbą - vaikas išsigąsta, jaučiasi dar nesaugesnis, impulsyvus, netinkamas elgesys dar labiau dirginamas. Tuomet užsisuka toks ratas, kuris nesustoja, atrodo, nėra išeities. Tačiau čia tiesiog reikia pamatyti tą vaiko pykčio priežastį kaip vertą supykimo ir tai padeda rasti žodžius nuraminimui, kurie padeda vaikui tame nesaugume išbūti.
Pasak psichoterapeutės, bandant suprasti netinkamo elgesio priežastis, atspindint vaiko jausmus, stiprėja tarpusavio ryšys. Tačiau suprasti vieniems kitus tampa dar lengviau, kai tėvai nepamiršta ir savo emocinės būsenos. Pailsėjus į netinkamą elgesį supratingai reaguoti ženkliai lengviau, tačiau pervargus, patiriant įtampą ar nesėkmes, kelią lengvai gali prasiskinti karštakošiškas bausmių taikymas už smulkmes. Čia svarbu suprasti, kad rūpinimasis savimi yra ne mažiau svarbus, nes kai sunku vaikui, tėvai, būdami artimiausi jam, bus pasiruošę efektyviai padėti.
tags: #straipsniai #psichologijos #tema #apie #vaiku #pykti