Depresija - tai liga, kuri gali užklupti bet kurį žmogų, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ar socialinės padėties. Tai nėra tiesiog liūdesys ar bloga nuotaika, tai - rimtas psichikos sutrikimas, kuris gali paveikti žmogaus mąstymą, jausmus, elgesį ir net fizinę sveikatą. Šiame straipsnyje pasidalinsime žmonių istorijomis, kaip jie įveikė depresiją, ir aptarsime įvairius būdus, kurie gali padėti susidoroti su šia liga.
Depresija: liga, kurią reikia atpažinti
Pastaruoju metu pasaulyje stebima depresijos augimo tendencija, ji 10 kartų dažnesnė tarp tų, kurie gimė po 1945 m. nei tarp tų, kurie gimę anksčiau. Daug depresijos atvejų lieka nežinomų ir neatpažintų, nes žmonės dažnai galvoja, kad dėl slogios nuotaikos jiems nereikia kreiptis į gydytoją. Apie šią ligą reikia žinoti, nes ji labai klastinga ir gali baigtis savižudybe.
Depresija - tai įvairių vidinių ir išorinių priežasčių sukelti psichikos sutrikimai, kurie pasireiškia prislėgta nuotaika, mąstymo tempo sulėtėjimu, aktyvumo sumažėjimu ir tęsiasi ne mažiau, kaip vieną mėnesį. Yra ne viena depresijos forma. Svarbiausiai ją laiku atpažinti ir pradėti gydyti.
Klasikinės depresijos požymiai:
- Prislėgta nuotaika: Žmogus sako, jog gyvenime nėra nieko gražaus, negali kartu su artimaisiais džiaugtis, liūdėti, negali adekvačiai reaguoti į susidariusias situacijas, išgyvena dėl savo pasikeitimo, jaučiasi našta kitiems, gali net nusižudyti.
- Sulėtėjęs mąstymas: Žmogus dažnai pamini, kad negali mąstyti, galvoje tuščia, sunku reikšti ir formuluoti mintis.
- Iniciatyvos stoka ir užslopinti judesiai: Žmogus skundžiasi, kad nieko negali daryti, jam sunku net atsikelti. Jo kalba skurdi, fragmentiška, o kalba tyliai, su giliais atodūsiais. Kenčiantieji nuo depresijos tampa pasyvūs ir juda per jėgą.
Prie šių požymių dar prisideda somatiniai depresijos požymiai: miego sutrikimai, kai anksti pabundama, sunku užmigti; apetito sumažėjimas iki visiško atsisakymo valgyti; moterims sutrinka mėnesinių ciklas arba jos visai išnyksta; svorio pakitimai: dažniau sumažėjimas arba padidėjimas; vidurių užkietėjimas; libido ir potencijos sumažėjimas; negalėjimas pajusti malonumą.
Kai depresija „apsimeta“ kitomis ligomis
Galima sirgti ne tik klasikine, bet ir kitokia depresija. Viena sunkiausiai nustatomų - slapta arba užmaskuota depresija. Tai depresijos forma, kuri „apsimeta“ kitomis ligomis, paprastai somatinėmis. Ji gali pasireikšti slogia nuotaika ir fiziniais negalavimais, pavyzdžiui, širdies ar nugaros skausmais.
Taip pat skaitykite: Senų žmonių emocinė gerovė
Užmaskuotą depresiją sudėtinga nustatyti, nes jai nėra būdingi įprasti depresijos simptomai. Paprastai tokia depresija sergantis žmogus kreipiasi ne į psichiatrus, o į kitų sričių gydytojus, nes pats nemano, kad galėtų sirgti depresija. Ligoniai skundžiasi bendru silpnumu, nerviniu išsekimu, širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, virškinimo sistemų veiklos sutrikimais. Greta šių simptomų pasitaiko iniciatyvos stoka, nerimas, nuovargio bei sunkumo jausmas.
Depresijos priežastys
Žmonėms, kurių šeimoje buvo depresijos atvejų, pavojus susirgti depresija yra didesnis. Depresija gali atsirasti ilgai sergant lėtinėmis ligomis, pvz., išsėtine skleroze, onkologinėmis ligomis ir kt. Depresija dažnesnė hormonų persitvarkymo periodais (paauglystė, nėštumas, gimdymas ar menopauzė). Ją gali sukelti socialiniai faktoriai arba staigus įprastinių gyvenimo sąlygų pasikeitimas, pavyzdžiui, išėjimas į pensiją, darbo praradimas, emigracija. Ilgalaikiai ir sunkūs psichologiniai išgyvenimai, pavyzdžiui, skyrybos, artimo žmogaus mirtis, stresas šeimoje, smurtas, patyčios. Ūmūs fizinės sveikatos sutrikimai (smegenų insultas, širdies infarktas, paralyžius ir kt.). Miego sutrikimai. Piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis bei alkoholiniais gėrimais. Naujausi tyrimai atskleidžia depresijos ir uždegimo kūne ryšį. Depresija dažnai lydi nerimą, t.y. žmogaus būdą žiūrėti į ateitį, matant tik pavojus. Depresija išsivysto tuomet, kai nerimaujantis žmogus praranda tikėjimą savimi, kad susitvarkys su šiais pavojaus ir …. pasiduoda.
Žmonių istorijos: kelias iš depresijos
Šiame skyriuje pasidalinsime žmonių istorijomis, kaip jie įveikė depresiją. Šios istorijos įrodo, kad depresija - tai ne nuosprendis, ir kad kiekvienas žmogus gali rasti savo kelią į sveikimą.
Aleksandro istorija: pripažinimas - pirmas žingsnis
Visgi keletas pastarųjų metų vyrui buvo itin sudėtingi - gyvenimą užklojo tiršta depresijos migla, nebeliko džiuginančių dalykų, ir lankydavo mintys, kad tiesiog belieka laukti pabaigos. „Apie savižudybę negalvojau, bet mąstydavau, kad jei kas bloga nutiks ir mirsiu - tegul, nieko tokio. Pamenu, kad sunkiausias klausimas man būdavo, ką veiksiu savaitgalį - sunku net ir sau pripažinti, kad absoliučiai nieko nesinori. Vienas iš ilgalaikių rūpinimosi savimi aspektų susiduriantiesiems su depresija - gyvenimo būdas. Nuo to, kaip gyvename kasdien, labai stipriai priklauso mūsų psichikos sveikata. Ir ne tik kasdienė savijauta, bet ir sunkios būsenos, pavyzdžiui, depresijos ir nerimo sutrikimai. Todėl susiduriančius su panašiais sunkumais mėgstu kviesti rūpintis savimi su meile, atjauta, supratingumu ir švelnumu“, - pasakoja psichologė A. Psichologė Aušra Mockuvienė.
Šios istorijos herojus Aleksandras sako, kad pirmasis žingsnis su depresija susiduriančiam žmogui - sau pripažinti, kad yra problema: „To nereikia gėdytis ir bijoti. Tik pripažinęs šį faktą sau, pagaliau pasiryžau imtis pokyčių. Tačiau pašnekovas pabrėžia, kad pripažinimas - tik pirmas žingsnis. Lankydamasis pas psichologą vyras sako supratęs, kad atviras pokalbis gydo, nes kalbantis paprasčiau suprasti save, nesusipainioti įkyrių minčių rate, tačiau vien pokalbiu apsiriboti nereikėtų: „Pokalbis turi paskatinti veiksmui. Jokia žmona neprivers vyro ar vyras neprivers žmonos, kol pats žmogus nenuspręs pasidomėti, pasigilinti.
Taip pat skaitykite: "Langas": veikla ir istorija
Aleksandras sveikimą lygina su kelione - tai nėra sprintas, veikiau maratonas: „Šios kelionės metu raktinis supratimas man buvo, kad esu laisvas daryti, ką noriu - visos galimybės ant stalo. „Buvau visiems patogus, viską darydavau dėl kitų, mane visur stumdė. Su psichologo pagalba supratau, kad noriu tapti savo gyvenimo šeimininku, todėl privalau brėžti ribas - gyventi ir dėl savęs, ne tik dėl kitų. Tačiau pradėjęs jas brėžti, greitai pamačiau, kad kuo drąsiau būnu pasaulyje, tuo daugiau žmonių nuo manęs atsitolina.
Pasak psichologės A. Mockuvienės, vis daugiau mokslinių tyrimų tvirtai pagrindžia pagalbos sau galimybę ir veiksmingumą: „Savijautą keisti padedantys būdai - tai esminis įgūdis norint turėti daugiau vilties susidūrus su depresija ir jaustis labiau savo gyvenimo šeimininku. Šis įgūdis - meškerė, o ne žuvis. Juolab kad gyvenant su depresija dažnai nebūna vieno aiškaus atsakymo, kaip ją įveikti, ir prireikia viso komplekso priemonių.“
Apie tai kalbama ir A. Pašnekovas, nors buvo lankęsis pas psichologą, psichiatrą ir vartojo paskirtus vaistus, sako apie depresiją žinojęs mažai: „Prie programos „Be depresijos“ kaip tik ir prisijungiau norėdamas daugiau sužinoti apie depresiją - kas tai yra ir ką su tuo daryti. Ten išgirdau apie kokybiško miego, dienos šviesos, fizinio aktyvumo svarbą sveikstant. Pastarojo svarbu imtis net jei ir nesinori - džiaugsmas veikiausiai atsiras bedarant. „Buvo kalbama ir apie darbų vengimą - kaip atlikti atidėtus ir susikaupusius darbus. Pavyzdžiui, svečias nakvojo prieš tris savaites, o lova vis dar nepaklota. Praeinant vis nervina, nuodija nuotaiką, bet ir toliau sunku prisiversti pakloti, ir vis labiau savęs dėl to nemyli. Programoje buvome drąsinami, kad pabandytume per dieną šiek tiek tų slegiančių darbų sumažinti. Tai vadinome „varlių valgymu“ - neskanu, nesinori, bet suvalgius būna geriau.
„Visuomenė vis dar transliuoja, kad vyrai turi neverkti, visada būti stiprūs, todėl labai sunku apie save pasakoti autentiškai, atveriant širdį. Užtruko ir man, kol pramokau kalbėti širdimi. Tačiau dabar labai nuoširdžiai linkiu susiduriantiems su depresija ieškoti pagalbos, pavyzdžiui, prisijungti prie programos ir patyrinėti, kur tai nuves.
Mariaus istorija: ilgas kelias į sveikimą
Kaune gyvenantis Marius S. netrukus švęs 25-ąjį gimtadienį. 12 metų amžiaus pirmą kartą susidūręs su depresija, vyras teigia praėjęs daug išbandymų kovojant su liga. Jis neslepia, jog ir šiandien tenka stoti į akistatą su depresija, tačiau ligą bando įveikti savais būdas. Marius sutiko pasidalyti savo istorija - interviu jis atskleidžia patirtus išgyvenimus ir požiūrį į ligos gydymą.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie depresiją
Marius susirgo depresija po tėvų skyrybų. Tuo metu ėjo į mokyklą. Žinojo, kad kažkas vyksta tarp tėvų, tačiau iš tikrųjų nesuprato, kas. Matydavo, kad kiti vaikai grįžta iš mokyklos, būna su tėvais, leidžia laisvalaikį kartu su šeima. Tačiau aš to nepatirdavau. Jutau, kad man po truputį vystosi apatija, mokykloje pavydėdavau kitiems vaikams, turintiems laimingą šeimą. Vėliau keletą kartų ketinau nusižudyti.
Man buvo trylika metų, kai artimieji privertė kreiptis pagalbos. Buvau per prievartą nuvestas pas gydytoją, kuris diagnozavo lengvą depresijos formą. Psichiatras išrašė medikamentus, taip pat paskyrė psichoterapijos seansus, psichologų konsultacijas. Gydymas pakankamai ilgai tęsėsi, tačiau ši pagalba man nepadėjo, neturėjo jokios įtakos sveikatai. Užsiėmimuose su gydytojais tiesiog piešdavau piešinius ir manęs klausinėdavo apie juos. Nebuvo jokio pokalbio, nors būtent to man ir reikėjo. Gydymo pagrindu buvo brukami vaistai, kurie man taip pat nepadėjo, atvirkščiai, - išprovokuodavo dar didesnius agresijos šuolius.
Iš tiesų, kai man diagnozavo ligą, nesupratau, kas tai yra. Tik laikui bėgant pradėjau domėtis, kodėl man taip yra, kodėl aš ne toks, kaip visi; kodėl vieni linksmi, o man visą laiką liūdna. Pradėjau skaityti daug literatūros, gilinausi į ligą, ieškojau įvairių patarimų, kaip sau padėti. Tačiau jei tuo metu būčiau žinojęs tiek, kiek dabar žinau, galbūt būčiau nenutraukęs gydymo. Kadangi kuo toliau, tuo labiau liga sukeldavo papildomų psichologinių problemų. Visiškai atsiribojau nuo visų, nieko nebenorėjau. Net ir oras turėjo įtakos savijautai: jei diena apsiniaukusi, nuotaika iškart tapdavo slogi, užklupdavo liūdnos mintys, sunkėjo depresinis sindromas.
Šešiolikos metų, dėl negydomos depresijos, man prasidėjo panikos atakos. Vieni išrašyti vaistai buvo per stiprūs, jų poveikis sukėlė haliucinacijas. Paskui jų atsisakiau ir man išrašė silpnesnius. Kiti buvo tokie, kad norėjau nuolatos miegoti, dar kiti nesukėlė jokio poveikio. Psichologė man pasiūlė apsilankyti psichiatrijos ligoninės dienos stacionare. Nuėjau pirmą kartą ir daugiau ten negrįžau. Iš tikrųjų, mane ten rimtai išgąsdino. Mačiau, kokie žmonės ateidavo į užsiėmimus - būtų sunku pasakyti iš šono, kad jie sirgtų - atrodė normalūs, linksmi. Ir praėjus kuriam laikui, pamatai, kuo jie virsta gavę vaistų. Iškart pagalvojau, jog aš nebūsiu „daržove“, kokie jie išeina. Tai yra žmonių bukinimas. Dienos stacionaras skirtas praleisti laisvalaikį, tačiau vis tiek skiriami medikamentai. Pradėjau neiti ir į psichoterapijos seansus, nes jie buvo taikomi kartu su vaistais. Aš norėjau tik pokalbių su psichoterapeutu, psichologu, o ne tai, kad iš pradžių būtų brukami vaistai, o po to - kalbamasi. Man visą laiką trūko bendravimo, ne vaistų.
Mariui sunkiai sekėsi su kai kuriomis pamokomis. Mokytojai leisdavo akivaizdžiai nusirašinėt, bet aš atsisakydavau ir to. Buvo atvejis, kai į mokyklą atėjau tik rugsėjo 1-ąją, o paskui - tik vasario mėnesį. Mano gyvenime atsirado ir alkoholis, kuris tik kuriam laikui nuramindavo. Liga ir toliau viską griovė. Vėliau susiradau darbą, tačiau ir ten negalėdavau susikaupti, normaliai dirbti. Darbas tapo rutinos dalimi: atsikeldavau ir galvodau „vėl viskas tas pats per tą patį“. Mane viskas erzino. Dirbti buvo sunku, nes jei kas nors pasakydavo kokį komentarą mano atžvilgiu, iškart užsidegdavau. Aš tiesiog nekęsdavau kitų žmonių. Ateidavau į darbą ir man buvo bloga nuo aplinkinių, norėdavau kur nors pabėgt, kad jie manęs nematytų. Buvau priešiškai nusiteikęs, greit puldavau į isteriją, nuolat jutau nerimą.
Darbdaviui ir kolegoms tada nepranešė, kad serga depresija. Darbdaviai dažniausiai neturi jokio supratimo apie šią ligą, todėl jei jie žinotų, kad žmogus serga depresija, nepriimtų jo į darbą. Kaip daug kas sako, sergantys depresija žmonės tampa agresyvūs, jie nėra pastovūs, todėl jų nenorima priimti į darbą. Kartą, eidamas darbintis, pats buvau pasiųstas „toli“. Tas pats ir su kolegomis: jei darbo kolektyvui praneši apie depresiją, jie iškart į tave žiūrės kaip į kitokį, tu būsi atstumtas.
Sunkiausias periodas buvo visai neseniai, kai išsiskyrė su mergina po dvejų metų gyvenimo kartu. Ji priėjo ir pasakė man - išeik iš namų. Man buvo iškviesti pareigūnai, nes buvau neblaivus. Jie mane išsivežė. Nors sakiau, kad sergu, jie nekreipė į tai dėmesio ir elgėsi su manimi kaip su gyvuliu. Iš pareigūnų pusės buvo tokios patyčios, kad niekam to nelinkėčiau. Buvau uždarytas į kamerą, iš manęs viskas buvo atimta, aš negalėjau niekam pranešti, kur esu. Eidami pro kamerą prižiūrėtojai sakydavo „psichinis, ligonis, debilas“ ir panašiai.
Žmonėms reikėtų labiau atsižvelgti į kito poreikius, galbūt elgtis kiek švelniau, santūriau, juk sergantis depresija žmogus jaučiasi labai blogai, jis yra psichologiškai sužalotas. Sergant šia liga, labai nedaug trūksta, kad pakeltum ranką prieš save. Kitas dalykas, jei atsiduri psichiatrijos ligoninėje, iškart gausi žymę, kad esi psichikos ligonis. Tai įrašoma sveikatos kortelėje ir ši informacija tampa prieinama darbdaviui, kai tvarkaisi medicininę knygelę. Taip pat sergant depresija, kol yra taikomas gydymas, nėra išduodamos vairuotojo teisės - nereikia net atsidurti psichiatrijos ligoninėje.
Dabar yra labai daug sergančių žmonių, pas psichiatrus didelės eilės, sunku ten patekti. Todėl konsultacijų metu stengiamasi, kad žmogus kuo greičiau pasišalintų - išrašomi vaistai ir jau laukiama kito paciento. Be jokių ilgų pokalbių: psichiatras tiesiog paklausia, kas tau yra ir pagal tai skiria vaistus. Taigi, galima net sumeluoti. Manau, kad gydytojams reikėtų skirti daugiau laiko žmonėms, keisti požiūrį. Labai skiriasi valstybinės ir privačios poliklinikos, - pastarosiose gali gauti daug kokybiškesnį nemokamą gydymą. Viešosiose gydymo įstaigose į tave žiūri kaip į mėsos gabalą, o privačiose su tavim bendrauja ir elgiasi šiltai, specialistai ir medikai išties gilinasi, ką gydo. Be to, valstybė per mažai kompensuoja gydymo paslaugas. Vaistai yra labai brangūs (dabar man išrašyti savaitei kainuoja 15 eurų). Daug depresijos gydymui skiriamų medikamentų yra stipriai slopinantys, todėl užkerta kelią dirbti įvairiausius darbus. Yra gerų vaistų, bet gydytojai nelabai juos išrašo, kadangi siekia išbandyti vis naujesnius vaistus ir taip eksperimentuoti su žmonėmis kaip su triušiais. Ir dabar turėčiau gerti medikamentus, bet aš jų nevartoju, nes manęs jie neveikia. Manau, tai yra bergždžias reikalas.
Marius lanko grupinę psichoterapiją: tai turbūt vienintelė vieta, kur galiu jaustis laisvai ir drąsiai, žinau, kad nebūsiu pažemintas ar atstumtas, galiu bendrauti su kitais. Pastaruoju metu psichologė dar buvo pasiūliusi meditaciją, plaukimą, sportą. Po skyrybų su mergina, įsitraukiau į virtualų pasaulį, kuris man leidžia gyventi. Šiuo metu man labiausiai padeda kompiuteriniai žaidimai - tada galiu nukreipti mintis, praleisti laiką apie nieką negalvojant. Tai kažkiek veikia. Padeda ir rami muzika. Nebesikreipsiu į medikus, nes labai stipriai nusivyliau jais. Jau geriau ir toliau ieškosiu informacijos internete, pavyzdžiui, „Youtube“ kanale galima rasti meditacijos seansų, raminančios muzikos.
Marius mano, kad daug žmonių nesikreipia pagalbos, nes patys nesupranta, kad jie serga. Neretai vyresniame amžiuje liga pasireiškia didėjančiu alkoholio vartojimu. Žmonės pradeda galvoti, kad tai alkoholizmas, nors iš tiesų tai - depresija. Žiniasklaidoje informacija apie depresiją pasirodo tik tada, kai kažkas atsitinka, pavyzdžiui, žmogus pakelia prieš save ranką. Mažai yra kalbama apie tai, kaip pastebėti ligą. Be to, visos tos skambučių pagalbos linijos, susidūrus su psichologinėmis problemomis, yra neveiksmingos. Sako, jei žmogus kalba apie savižudybę, tai jis to nepadarys. Netiesa. Daug žmonių, sergančių depresija, apie tai galvoja. Jei kalba, vadinasi planuoja. Jei planuoja, jaučiasi įvaryti į kampą. Kuomet tokie žmonės nesulaukia palaikymo, neturi kam išsipasakoti, jie nebegalvoja apie pasekmes. Mintyse viskas pasidaro tamsu, sunku matyti šviesą. Atrodo, užsidaro visi keliai, nebėra išeičių.
Barboros istorija: aktyvus rūpestis savo psichikos sveikata
Trisdešimtmetį šiemet atšventusi Barbora jaučiasi tarytum antrą kartą gimusi. Pastaruosius 10 metų ją kamavo nerimo sutrikimo ir depresijos simptomai, tačiau pagalbos moteris sulaukė tik visai neseniai. Iki tol lydėjusius simptomus Barbora ir jos artimieji buvo linkę aiškinti nuovargiu, vitaminų trūkumu ar tiesiog perdėtu jautrumu, todėl moteris dažnai girdėdavo raginimus susiimti, nesinervinti, mažiau gilintis į savo jausmus, rašoma Depresijos gydymo centro pranešime žiniasklaidai.
„Pirmuosius simptomus pajutau seniai. Pamenu laikotarpius, kai labai jautriai ir neadekvačiai reaguodavau į man skiriamus žodžius, galėdavau kaip degtukas užsiplieksti ir ką nors aprėkti, o likusi viena daug verkdavau. Bet tuo pačiu save ramindavau - o kam nepasitaiko. Ir šeima stengdavosi nuraminti, sakydavo: be reikalo nerviniesi, stenkis nukreipti mintis kitur. Bet man nepavykdavo, nes viduje viskas kunkuliuodavo“, - ligos pradžią prisimena moteris.
Prieš keletą metų simptomai paaštrėjo - Barborą pradėjo kamuoti viso kūno skausmai, tačiau jų priežasties gydytojams aptikti nepavyko, todėl buvo pasiūlyta kurį laiką vartoti raminamuosius. Tačiau moters sveikata nuolat blogėjo, atsirado visa virtinė depresijai būdingų simptomų: „Vakarais apnikdavo įkyrios mintys, kad kažkas baisaus nutiks man ar artimiesiems. Pamažu išsitrindavo riba tarp tų minčių ir realybės - imdavau jomis šventai tikėti. Tada, žinoma, sukaustydavo baimė, kartais ji peraugdavo ir į panikos atakas: imdavo spausti krūtinę, trūkti oro, kūnas smarkiai drebėdavo, krėsdavo šaltis arba išpildavo karštis, imdavau stipriai verkti - atrodydavo, kad tuoj numirsiu.“
Panikos atakos kartodavosi kas mėnesį ar du, bet nuolat vargino ir kiti sunkumai: apetito stoka arba didelis noras prisivalgyti, nemiga ar nevaldomas mieguistumas, energijos stygius, peraugdavęs į visišką apatiją, kai nesinori pakilti iš lovos ir atrodo, kad nieko nebegali su savimi padaryti, o net mažiausias darbas pareikalauja milžiniškų pastangų - tokia buvo Barboros kasdienybė. „Galiausiai užklupo sunkiai pakeliami širdies skausmai, vėl kreipiausi pagalbos, tačiau tiek širdies, tiek kraujo tyrimai jokių pakitimų nerodė. Tada pirmąsyk pagalvojau, kad galbūt reikėtų kreiptis į psichikos sveikatos specialistą“, - taip Barbora prisimena lemtingą suvokimą, kuris padėjo žengti savęs pažinimo ir sveikimo link. Sukaustydavo baimė, kartais ji peraugdavo ir į panikos atakas: imdavo spausti krūtinę, trūkti oro, kūnas smarkiai drebėdavo.
Tačiau žengti pirmąjį žingsnį - apsilankyti pas psichiatrą - buvo be galo sunku. „Pamenu prieš akis užrašą „Psichikos sveikatos centras“. Pagalvojau: kur aš papuoliau? Kaip taip nusigyvenau, kad tenka praverti psichiatro duris? Ir keliai linko, rankos drebėjo, ir karštis bei šaltis pakaitomis išpildavo. Buvau visiškai pasimetusi ir labai išsigandusi“, - pasakoja Barbora. Psichiatras jai ne tik paskyrė medikamentinį gydymą, bet ir pasiūlė lankytis pas psichologą. Deja, ši paslauga greitai tapo nebeprieinama šalyje įvedus karantiną.
Moteris su savo liga liko kovoti viena, todėl ėmė ieškoti pagalbos internetu - lankė jogos sesijas, susipažino su taip vadinamomis dėmesingo įsisąmoninimo (angl. mindfulness) praktikomis, išbandė kelias depresijos gydymui skirtas internetines programas - visa tai moteriai tapo pastiprinimu nelengvoje kasdienybėje.
„Aktyviai ieškojau galimybių pagerinti savijautą - tada feisbuke radau skelbimą apie savipagalbos gidą internetu „Be depresijos“. Programą rengęs „Depresijos gydymo centras“ suteikė galimybę studijuoti nemokamai - jie kaip tik ieškojo rėmėjų, kuriuos kvietė dovanoti programą sergantiems“, - džiaugiasi Barbora. Pasak jos, programoje pristatomi iš pažiūros paprasti, kasdienybėje lengvai pritaikomi metodai, kurie gali žymiai pagerinti depresija sergančio žmogaus gyvenimą ir padėti pasveikti: „Kai kuriuos iš ten dėstomų būdų buvau girdėjusi, bet kai viskas pateikiama vienoje vietoje ir koncentruotai - gerokai lengviau juos pritaikyti. Pateikiamos rekomendacijos miego režimui, aptariama fizinio aktyvumo reikšmė bandant įveikti depresiją, taip pat kalbama apie antiuždegiminę mitybą, pavyzdžiui, kaip svarbu mažinti savo racione perdirbto maisto bei cukraus. Pradėjau vartoti vitaminus, kasdien geriu žuvų taukus, kurie slopina organizme vykstančius uždegiminius procesus. Taip pat sužinojau apie šviesos reikšmę mūsų organizmo cirkadiniams ritmams, nuo kurių priklauso nuotaika, darbingumas - vėliau įsigijau vadinamuosius šviesos terapijos akinius ir greitai pajutau didelį energijos antplūdį, pasitaisė nuotaika“, - įspūdžiais dalinasi Barbora.
Moteris pasakoja, kad programa taip pat padėjo geriau suprasti depresijos priežastis - ypač naudinga jai buvo tema apie trauminius patyrimus: „Ši tema apnuogino daug mano vaikystės patirčių, padėjo jas iš naujo įvertinti. Daugelis vaikų mokykloje patiria patyčias, tačiau man jų teko su kaupu. Keista, bet niekada nebuvau rimčiau apie jas pamąsčiusi, atrodo, viską buvau nustūmusi užmarštin. Bet programos metu daug tų skaudulių iškilo į paviršių, supratau, kad tai susiję su mano liga“, - pasakoja Barbora pabrėždama, kad šių trauminių patyrimų supratimas ir įsisąmoninimas labai padėjo sveikti.
Pokalbio metu pašnekovė ne kartą užsiminė apie išorinę ir vidinę stigmas, kurios dažnai lydi ir vargina depresija sergantį žmogų - tai ne tik aplinkinių neigiamas nusistatymas psichikos sutrikimų atžvilgiu, bet ir paties sergančiojo savęs nuvertinimas, žeminimas. Todėl Barbora ir ryžosi papasakoti savo istoriją - sako norinti mažinti šių stigmų daromą žalą. Ji ir pati priduria, kad vis dar baiminasi aplinkinių nesupratimo, tačiau apie savo ligą ir galimybes pasveikti nori kalbėti ne tik patiems artimiausiems, kurie mato teigiamus pokyčius, tačiau ir visiems.
Pašnekovė stebisi, kad susiūti žaizdą kūne atrodo normalu ir visai negėda kreiptis pagalbos, tačiau prireikus „susiūti“ sielą - tai neva nepatogu ir ne taip svarbu, kaip gydyti fizinį kūną: „Noriu padrąsinti, kad žmonės nebijotų ieškoti pagalbos ir suprastų, kad gydyti sielą taip pat svarbu kaip kūną.“
Šiandien Barbora yra pavyzdys, kad aktyvus rūpestis savo psichikos sveikata gali iš esmės keisti gyvenimo kokybę. Moteris džiaugiasi, kad pradėjo į gyvenimą ir savo aplinką žvelgti pozityviau ir lanksčiau, kad keičiasi jos požiūris net ir į sunkias gyvenimiškas situacijas. Liga atsitraukia, panikos atakos nebelanko jau kiek ilgiau nei pusę metų, tačiau Barbora pabrėžia, kad svarbu ir toliau nepasilikti vienai, be pagalbos. Jos galima ieškoti interneto svetainėje savipagalba.lt.
#