Įvadas
Psichologiniai testai kaliniams - tai sritis, apipinta mitais ir stereotipais, tačiau itin svarbi tiek nuteistųjų resocializacijai, tiek visuomenės saugumui užtikrinti. Šiame straipsnyje panagrinėsime psichologinių testų taikymo ypatumus įkalinimo įstaigose, remdamiesi tiek Lietuvos, tiek užsienio patirtimi, bei atskleisime, kaip psichologai padeda nuteistiesiems integruotis į visuomenę ir sumažinti nusikalstamumo riziką.
Psichologų vaidmuo teisėsaugos sistemoje
VU FsF Psichologijos instituto profesorė dr. Ilona Laurinaitytė teigia, kad teisės psichologijos specialistų poreikis yra didžiulis ir nuolat auga. Tačiau visuomenės supratimas apie psichologų darbą teisėsaugos sistemoje dažnai apsiriboja populiariąja kultūra, pavyzdžiui, detektyviniais filmais ir serialais. Realybėje teisės psichologų veikla yra kur kas platesnė ir apima įvairias sritis - nuo pareigūnų atrankos iki nuteistųjų resocializacijos.
Psichologų veikla įvairiose teisėsaugos institucijose
Psichologai dirba įvairiose teisėsaugos institucijose, tokiose kaip:
- Kriminalinės policijos biuras
- Vadovybės apsaugos tarnyba
- Valstybės saugumo departamentas
- Specialiųjų tyrimų tarnyba
- Policijos departamentas
- Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba
- Teismų sistema
Kiekvienoje iš šių institucijų psichologai atlieka specifines funkcijas, susijusias su jų veiklos sritimi.
Kriminalinės policijos biuro psichologų darbas
Kriminalinės policijos biuro (KPB) psichologas bei VU FsF Psichologijos instituto docentas dr. Aleksandras Izotovas akcentuoja, kad dėl informacijos slaptumo negali atskleisti visų savo darbo detalių. KPB yra atsakingas už sunkių nusikaltimų tyrimą, todėl čia dirbantys psichologai talkina kriminalinės policijos pareigūnams. Pavyzdžiui, psichologai padeda atrasti tinkamus žmones pagal charakteristikas ir savybes, reikalingas tam tikroms pareigybėms, taip pat talkina bylose - tiek kriminalinės žvalgybos, tiek baudžiamojo proceso. A. Izotovas pabrėžia, kad psichologų misija yra stebėti, kad apklausų rekomendacijų įgyvendinimas atitiktų griežtus etikos standartus ir žmogaus teisių apsaugos principus.
Taip pat skaitykite: Lukiškių kalėjimo realybė
Psichologų veikla Vadovybės apsaugos tarnyboje
Psichologė Elžbieta Malūnavičienė atskleidžia įdomių detalių apie psichologo darbą Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnyboje. Ši tarnyba saugo svarbiausius valstybės asmenis ir objektus. Iš viso tarnyboje dirba apie 500 žmonių, iš jų - trys psichologai. E. Malūnavičienė pasakoja apie unikalią sritį - grėsmės vertinimą, kuris gali kilti iš asmenų, nesusijusių su organizuotomis grupuotėmis, bet galinčių įvykdyti išpuolį dėl asmeninės motyvacijos.
Specialiųjų tyrimų tarnybos psichologų iššūkiai
Specialiųjų tyrimų tarnybos atstovė Ignė Mamedovė pirmiausia užsimena apie etines dilemas, kurias gali tekti spręsti psichologui: „Ar nori būti geras žmogus, ar gerai padaryti savo darbą?“ I. Mamedovė konsultuoja, teikia grįžtamąjį ryšį, dalyvauja pareigūnų atrankose, kurios užtrunka gana ilgai, nes pareigūnai turi atitikti daug reikalavimų. Ji akcentuoja, kad psichologo vaidmuo svarbus tuo, jog teikia grįžtamąjį ryšį su pasiūlymais, net jei kartais reikia pasakyti ir nepatogius dalykus.
Policijos departamento psichologų pagalba pareigūnams ir visuomenei
Policijos departamente dirba nemažas psichologų skyrius, kuriame dirba 17 policijos psichologų. Jie dirba teritoriniu principu (didžiuosiuose Lietuvos miestuose, iš viso 10 apskričių). Psichologai teikia pareigūnams pirmą psichologinę pagalbą po kritinių įvykių, konsultuoja įvairiais klausimais darbuotojus ir jų šeimos narius, rengia ir įgyvendina įvairias prevencines ir mokymų programas, susijusias su streso valdymu, bendravimo įgūdžiais, savižudybių prevencija ir t. t. Jie taip pat atlieka pretendentų į Lietuvos policijos mokyklą psichologinį vertinimą, būna įtraukiami į įvairias darbo grupes ir komisijas. Kartais pareigūnai kreipiasi į psichologus labai konkrečių patarimų ar rekomendacijų, pavyzdžiui, kaip bendrauti su sukčiavimo aukomis ar KET pažeidėjais.
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento psichologų darbas
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente dirbantys pareigūnai susiduria su labai sudėtingomis gelbėjimo operacijomis, todėl čia dirbančios psichologės konsultuoja, reaguoja į kritinius įvykius, teikia pagalbą nukentėjusiajam įvykio metu. Pagrindinis dalykas - nuolatinis ryšys su pareigūnais ir daug prevencinės veiklos.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologų pagalba vaikams
Su vaikais - pažeidžiamiausia visuomenės grupe - dirba Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologai. Tarnyboje yra 12 teritorinių padalinių, kiekviename iš jų yra mobilios komandos, kuriose dirba psichologas ir socialinis darbuotojas arba krizių valdymo specialistas. Teisės psichologas dirba komandoje su teisininku, bendrauja su vaiku, atlieka geriausių vaiko interesų vertinimą ir kartu parengia dokumentą teismui. Specializuotos pagalbos vaikams ir šeimoms skyriuje dirbantys psichologai padeda apklausti nukentėjusį vaiką arba vaiką liudytoją baudžiamajame procese, atlieka psichologinį vaiko įvertinimą dėl galimai patirto seksualinio smurto, rengia rekomendacijas tolesnei ilgalaikei pagalbai, teikia konsultacijas vaiko atstovams.
Taip pat skaitykite: Psichoterapeutas ir santuokos išsaugojimas
Teismo psichologų vaidmuo teismų sistemoje
Pirmasis teismo psichologas Lietuvoje buvo įdarbintas 2014 m. Klaipėdos apygardos teisme. Teismo psichologai dirba su nepilnamečių apklausomis baudžiamosiose bei civilinėse bylose, ikiteisminiame tyrime ir kartais administracinių nusižengimų bylose. Jie turi išmanyti ne tik psichologiją, bet ir baudžiamąją bei civilinę teisę, šeimos bylas. Apklausos metu naudojamas Thomo D. Lyono NICHD apklausos protokolas (10 žingsnių metodika). Psichologai turi žinoti, kokie žaidimai dabar populiariausi, suprasti kiekvieną vaiko žodelį - anglicizmą ir žargoną. Išklausius vaiko nuomonę civilinėse bylose, psichologų prašoma pateikti išvadą ir rekomendacijas.
Psichologų paslaugos kalėjimuose: civilizuotesnė ateitis
Psichologo paslaugos labai reikalingos kalėjimuose. Anot psichologės L. Jarutienės, psichologas yra vienas pirmųjų, kuris susitinka su naujai atvykusiu žmogumi, pabendrauja ir įvertina jo būseną, kaip jam galima padėti apsiprasti ir stabilizuotis. Psichologas turi įvertinti rizikas, ar žmogus nieko sau nepasidarys, kokia tuo momentu yra jo psichologinė būsena. Po šių pirminių vertinimų pereinama prie kriminalinės rizikos vertinimo. Lietuvos kalėjimai keičiasi, tampa civilizuotesni: vedami mokymai komandoms, kaip planuoti resocializaciją, kaip elgtis konkrečiu atveju. Dažnai važiuojama pas darbuotojus, bet dirbama ir su nuteistaisiais. Be to, organizuojami moksliniai renginiai, inicijuojami tyrimai, bendradarbiaujama su VU FsF Psichologijos institutu.
Tikslai ir uždaviniai
Psichologiniai testai kaliniams yra skirti įvertinti įvairius aspektus, įskaitant:
- Asmenybės bruožus
- Emocinę būseną
- Kognityvinius gebėjimus
- Nusikalstamo elgesio riziką
- Resocializacijos potencialą
Šių testų rezultatai padeda psichologams sudaryti individualius resocializacijos planus, parinkti tinkamas terapines priemones ir įvertinti nuteistųjų pažangą.
Testų tipai
Įkalinimo įstaigose naudojami įvairūs psichologiniai testai, įskaitant:
Taip pat skaitykite: Asmenybės tipų nustatymas
- Asmenybės klausimynus (pvz., MMPI, PAI)
- Intelekto testus (pvz., WAIS)
- Emocinės būsenos įvertinimo skales (pvz., Beck depresijos inventorius)
- Nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo priemones (pvz., PCL-R)
Kiekvienas testas yra parinktas atsižvelgiant į konkrečius tikslus ir nuteistojo individualias charakteristikas.
Etiniai aspektai
Psichologinių testų taikymas kaliniams kelia nemažai etinių klausimų. Svarbu užtikrinti, kad testai būtų atliekami savanoriškai, konfidencialiai ir naudojami tik tiems tikslams, kurie yra susiję su nuteistojo gerove ir visuomenės saugumu. Taip pat būtina atsižvelgti į nuteistųjų kultūrinius ir kalbinius skirtumus, kad testų rezultatai būtų kuo tikslesni ir objektyvesni.
Psichologiniai eksperimentai, atskleidę tamsiąsias žmogaus prigimties puses
Istorijoje yra nemažai psichologinių eksperimentų, kurie atskleidė tamsiąsias žmogaus prigimties puses ir parodė, kaip lengvai žmonės gali pasiduoti autoritetui, įsijausti į vaidmenis ir elgtis žiauriai. Nors šie eksperimentai sukėlė daug etinių diskusijų, jie padėjo geriau suprasti žmogaus elgesį ekstremaliose situacijose ir paskatino kurti humaniškesnę bausmių vykdymo sistemą.
Stenfordo kalėjimo eksperimentas: vaidmenų galia ir žiaurumas
Psichologijos profesorius Filipas Zimbardo (Philip Zimbardo) 1971 m. atliko garsųjį Stenfordo kalėjimo eksperimentą, kurio metu 24 studentai savanoriai buvo suskirstyti į kalinčiuosius ir prižiūrėtojus. Eksperimento tikslas buvo ištirti individų, gyvenančių netipiškomis sąlygomis bei priverstų atlikti belaisvių ir prižiūrėtojų vaidmenis, elgesį ir socialines normas. Rezultatai šokiravo: jau antrą eksperimento dieną "prižiūrėtojai" ėmė žiauriai numalšinti "kalinių" maištą, sukūrė specialią privilegijų sistemą, skirtą suskaldyti "kalinius" ir pasėti abipusio nepasitikėjimo sėklą. "Prižiūrėtojams" ėmė rodytis, kad "kaliniai" bet kurią akimirką pasirengę sukelti naują "maištą", ir kontrolės sistema buvo sugriežtinta iki kraštutinumo. Galiausiai "prižiūrėtojai" ėmė kankinti "kalinius": versdavo juos išsirengti nuogai ir imituoti sekso aktą. "Kaliniai" ėmė jausti emocinius sutrikimus, depresiją, bejėgiškumą. Nors eksperimentas buvo suplanuotas dviem savaitėms, jis buvo nutrauktas anksčiau, šeštąją dieną, dėl etinių priežasčių. F. Zimbardo, komentuodamas Abu Graibo kalėjimo įvykius Irake, kalbėjo apie reiškinį, kurį pavadino "Liuciferio sindromu", ir teigė, kad žmonės daro baisius dalykus kitiems žmonėms iš dalies dėl to, kad jų atsakomybė už veiksmus buvo išskaidyta, o ne sutelkta į kiekvieną iš jų kaip į individą.
Milgramo eksperimentas: paklusnumas autoritetui
Jeilio universiteto mokslininkas Stenlis Milgremas (Stanley Milgram) atliko eksperimentą, kurio metu tyrė, kaip elgiasi žmogus, iš autoritetingo šaltinio gavęs nurodymus, kurie kertasi su vidinėmis nuostatomis. Eksperimento dalyviai turėjo "bausti" kitą žmogų elektros šoku už klaidingus atsakymus. Nors "mokinys" vaidino, kad jaučia skausmą, dauguma "mokytojų" tęsė eksperimentą iki galo, paklusdami eksperimentatoriaus nurodymams. Rezultatai šokiravo: 65 proc. "mokytojų" leido 450 voltų elektros iškrovą žinodami, kad "mokinys" jaučia baisų skausmą. Milgremo kritikai pareiškė, kad bandomuosius hipnotizavo Jeilio universiteto autoritetas. Atsakydamas į šią kritiką, Milgremas pakartojo eksperimentą išsinuomojęs apleistą patalpą Bridžporto miestelyje (Konektikuto valstija) su iškaba "Bridžporto tyrimų asociacija". Rezultatai nepasikeitė: 48 proc. bandomųjų nuėjo iki skalės galo. 2002 metais panašūs eksperimentai parodė, kad iki skalės galo prieina nuo 61 proc. iki 66 proc. "mokytojų" nepriklausomai nuo eksperimento laiko ir vietos. Išvados pačios baisiausios: nežinoma žmogaus prigimties pusė linkusi ne tik nesusimąstydama paklusti ir vykdyti bet kokius nurodymus, bet ir pateisinti savo elgesį gautu įsakymu.
Kiti etikos ribas peržengę eksperimentai
Be jau minėtų eksperimentų, istorijoje yra ir daugiau psichologinių tyrimų, kurie peržengė etikos ribas ir sukėlė daug diskusijų. Pavyzdžiui, Vendelo Džonsono (Wendel Johnson) "Monster study" eksperimentas, kurio metu našlaičiams vaikams buvo sukeltas mikčiojimas, arba Harlou eksperimentai su beždžionėmis, kurių metu buvo atimami beždžioniukai iš motinų ir laikomi izoliacijoje.
Kalėjimo realybė Lietuvoje: problemos ir galimybės
Lietuvos kalėjimų sistema susiduria su įvairiomis problemomis, tokiomis kaip perpildymas, nepakankamos gyvenimo sąlygos, smurtas tarp kalinių ir nepakankama resocializacijos programų pasiūla. Tačiau yra ir teigiamų pokyčių, tokių kaip civilizuotesnis požiūris į nuteistuosius, mokymai kalėjimų personalui ir bendradarbiavimas su mokslo institucijomis.
Buvusių kalinių patirtys: šokas, adaptacija ir atgaila
Žinomi žmonės, atlikę bausmę įkalinimo įstaigose, teigia, kad kalėjimas jiems išėjo į naudą ir asmenybės nė kiek nesugniuždė. Anot jų, žmogus, staiga atsidūręs nelaisvėje, išgyvena šoką, bet tik pirmomis dienomis. Vėliau atsiranda adaptacija, išmokstama kalėjimo taisyklių ir stengiamasi atsiriboti nuo negatyvios aplinkos. Kalėjime išryškėja tikrosios žmogaus charakterio savybės, atsiranda laiko atgailai. Tačiau buvę kaliniai nesutinka su JAV mokslininkų eksperimento išvadomis, teigdami, kad nusikaltęs žmogus žino, už ką sėdi kalėjime, ir jo nepiktina bausmė.
Kalinių problemos: perpildymas, depresija ir nuskriaustųjų kasta
Vilniaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos viršininkas Alvydas Maknickas pastebi, jog tarp kalinių tikrai padaugėjo sergančiųjų depresija. Anot jo, anksčiau kalinys buvo labiau varžomas režimo ir dėl visų savo bėdų galėjo kaltinti kalėjimo administraciją. Dabar nuteistasis gali viską - kam nori rašyti laiškus, skambinti, su kuo nori susitikti. Ir štai daug kam paaiškėja kraupus dalykas - jis niekam nereikalingas… Supranta, kad ne kalėjimo administracija kalta, o tai jo paties vidinės problemos. Pasak viršininko, kuo daugiau kalinys suvokia, kad jis nieko laisvėje “neužgyveno”, kad jis išties nenusipelnė niekieno meilės, dėmesio ir prieraišumo, tuo didesnė jam stoja siena prieš akis. Tada ir ateina mintys apie savižudybę, kyla nenoras gyventi. Taip pat egzistuoja nuskriaustųjų kasta, į kurią patenka ne tokie sumanūs, kuklūs vaikinai iš kaimo, neturintys aiškios nuomonės. Neretai jie tokiais padaromi apgaule: įviliojami į skolas, kurių jie negali grąžinti, o paskui už tas skolas reikalaujama mokėti kūnu.
Psichologų ir kapelionų pagalba: viltis ir atgaila
Lukiškių kalėjime dirbanti psichologė Agnė Grušauskaitė sako, kad uždara erdvė, fizinis ir socialinis atribojimas neišvengiamai daro žalingą poveikį žmogaus psichikai. Anot specialistės, tokioje uždaroje erdvėje kaip kalėjimas labai svarbus poveikio kaliniui faktorius yra santykiai tarp kalinių, taip pat ir darbuotojų. Esą būtent tas santykis labiausiai ir nulemia, ar žmogus atgaus socialinius įgūdžius ir ar pavyks sumažinti smurto problemą. Lukiškių kalėjimo kapelionas, psichologo išsilavinimą turintis kunigas Arūnas Peškaitis, teigia, kad nepaprastai svarbu nuteistajame įžvelgti žmogų. Kunigo teigimu, nepaprastai svarbu nuteistajame įžvelgti žmogų. „Nuteistieji eina vilties keliu. Labai sunkiai brenda iš tamsos, tad einam kartu, meldžiamės. Kalbamės apie daug ką. Kita vertus, žinoma, yra žmonių, kurie neturi noro bendrauti, kuriuos pamatau gal kelis kartus per metus, kada rengiam įvairias akcijas, renginius. Kas jie man visi yra? Žmonės. Suprantu, kad, jeigu esu kunigas, kaip alter Kristus (kitas Kristus), aš turiu tarnauti. Ir per tai atsiranda artimesnis žmogiškas santykis. Tai nereiškia, kad nesuprantu tų žmonių nusikaltimų mastų, kad tai kažkokiu būdu pakeičia teisingumą. Dievo gailestingumas yra begalinis. Jis, mirdamas ant kryžiaus, dovanojo amžinąjį gyvenimą šalia kabančiam nusikaltėliui. Ir tuo viskas pasakyta“, - sako kunigas. Jam sunku pasakyti, ką jis reiškia kaliniams, bet kunigu jie gali pasitikėti ir jam atsiverti, o tai - labai svarbu. Kartais tai esą net gyvybės ar mirties klausimas.
Kalėjimų departamento vizija: nuo bausmės iki resocializacijos
Kalėjimų departamento direktorius Artūras Norkevičius primena elementarius įstatymus, į kuriuos tik tereikia atsižvelgti: „Lietuvos bausmių vykdymo įstatyme, įvardijant jo paskirtį, sakoma - siekiama nustatyti tokią bausmės vykdymo tvarką, kad atlikęs bausmę nuteistasis savo gyvenimo tikslų siektų teisėtais būdais ir priemonėmis. Įstatymų leidėjas nukreipia ne tik į bausmės vykdymą, bet į bausmės vykdymą tokiomis sąlygomis, kad asmuo nebedarytų nusikaltimų vėliau, kad turėtų pakankamas vidines suformuotas vertybines nuostatas, padėsiančias jam atsispirti įvairioms destruktyvioms arba negatyvioms situacijoms“, - teigia A. Norkevičius.
Apsimetimas psichikos liga: simuliacija kalėjimuose
Gyvenime nutinka neįtikėtinų, keistų dalykų. Kartais žmonės, siekdami sau tam tikros naudos, gali apsimesti sergantys psichikos liga, suvaidinti tam tikros ligos simptomus. Ar tai įmanoma? Apsimetimas lietuvių kalbos žodynuose apibrėžiamas kaip „melagingas tikrovės vaizdavimas, siekiant suklaidinti, apgauti“, „sudarantis netikro ko nors vaizdo, apsimetimas sergančiu“, o apie apsimetantį sakoma: „jis apsimetėlis, ne ligonis“.
Apsimetimo atpažinimas
Su apsimetimu dažniausiai susiduriama teismo medicinos ir teismo psichiatrijos ekspertinėje praktikoje, psichiatrijoje ir narkologijoje, kur apsimetimas apibūdinamas kaip sąmoningas, tyčinis melavimas ir apsimestinis, tikslingas elgesys, kuriuo siekiama pavaizduoti, suvaidinti nesančios ligos požymius, apsimesti ligoniu. Tai psichikos sutrikimų požymių vaidinimas, jų dirbtinis sukūrimas ir somatinių ligų požymių demonstravimas arba jų dirbtinis sukūrimas.
Apsimetimo paplitimas ir tikslai
Tikslų apsimetimo paplitimą nustatyti nelengva, tačiau literatūroje nurodoma, kad bendroje psichiatrijos praktikoje pasitaiko apie 1 proc. apsimetėlių, tarp karo prievolininkų - 5 proc., o tarp kriminalinių nusikaltėlių - 10-20 proc. Oficialiai apsimetimas (simuliacija) nėra psichikos sutrikimas. Svarbus apsimetimo požymis - aiškus išorinis tikslas (gauti nedarbingumo lapelį, išvengti karinės tarnybos, bausmės, gauti narkotikų), kurį dažnai atskleidžia pats apsimetėlis.
Apsimetimo atskleidimo būdai
Tiriant apsimetimą, svarbu stebėti pacientą visą parą, atlikti išsamų psichologinį ir somatinį ištyrimą. Pagrindiniai apsimetimo atskleidimo būdai:
- Nuodugnus, kiek įmanoma ilgesnis pokalbis
- Elgesio ir būsenos kaitos stebėjimas
- Psichologiniai tyrimai
- Instrumentiniai tyrimai (EEG, kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas, echoskopija, elektromiografija ir kt.)
Ganzerio sindromas ir tariamas sutrikimas
Ganzerio (Ganser) sindromas (kitaip dar vadinamas kalinių psichoze, nes pirmiausia buvo diagnozuotas kaliniams) yra simuliacijos variantas, kai žmonės epizodiškai neadekvačiai elgiasi imituodami kurią nors psichikos ligą. Panašus į simuliaciją ligos variantas - tariamas sutrikimas, kuriam esant fiziniai arba psichologiniai simptomai tendencingai sukuriami, perdedami, arba žmogus, siekdamas aplinkinių dėmesio, pats save įtikina, jog serga.
Laura Kalinauskaitė: sistemos auka ar pažeidėja?
Ši istorija iliustruoja sudėtingą situaciją, kai buvusi pareigūnė Laura Kalinauskaitė atsidūrė konflikto su Kalėjimų departamentu epicentre. Ji viešai kalbėjo apie problemas įkalinimo įstaigose, o vėliau buvo apkaltinta priesaikos sulaužymu ir netarnybiniais ryšiais su kaliniais. Ši situacija kelia klausimus apie psichologinį spaudimą, kerštą ir teisingumo paieškas sistemoje, kurioje, anot L. Kalinauskaitės, „reikalingi tokie žmonės, kurie stovėtų nuleidę galvas, tylėtų kaip pelės po šluota“.
Kaltinimai ir neigimas
Kalėjimų departamentas nurodė, kad prižiūrėtoja bendravo su suimtaisiais ir nuteistaisiais, taip pat nuomojosi butą, priklausantį vieno nuteistojo artimiesiems, ir nesiėmė priemonių užkirsti kelią nuteistųjų daromiems pažeidimams įkalinimo įstaigose. Laura Kalinauskaitė kategoriškai neigia šiuos kaltinimus ir teigia, kad tai yra kerštas už jos viešus pasisakymus apie problemas kalėjimų sistemoje. Ji pabrėžia, kad departamentui buvo žinomi jos ryšiai su buvusiu draugu, kuris vėliau pateko už grotų, tačiau tai nesutrukdė jai įsidarbinti.
Sistemos ypatumai ir psichologinis spaudimas
L. Kalinauskaitė teigia, kad kalėjimai ir Kalėjimų departamentas yra atskira valstybė valstybėje, kurioje dirbantys žmonės dažnai yra kitokio mąstymo, užvaldyti pykčio ir net žiaurumo. Ji teigia, kad tie žmonės, kurie dar spalį vertė ją išeiti iš darbo, išsigalvojo kaltinimus, jog kaliniams neša narkotikus. Ji įsitikinusi, kad tai, kas buvo padaryta, yra kerštas už tai, kad išdrįso viešai kalbėti. L. Kalinauskaitės istorija iliustruoja, kaip svarbu užtikrinti skaidrumą ir atskaitomybę kalėjimų sistemoje, kad pareigūnai galėtų drąsiai pranešti apie problemas, nebijodami susidorojimo.
tags: #zymiausias #psichologinis #testas #kaliniams