Įvadas
Kęstutis - viena ryškiausių Lietuvos istorinių asmenybių, kurios atminimas išliko gyvas per amžius. Nors apie jį žinoma daugiausia iš svetimų kronikų, kurios ne visuomet objektyviai atspindi Lietuvos istoriją, Kęstutis pelnė šviesios asmenybės ir tauraus riterio vardą. Jo teisingumas, narsumas ir meilė Lietuvai įkvėpė kartas ir padarė jį vienu iš labiausiai gerbiamų valdovų. Šiame straipsnyje panagrinėsime Kęstučio gyvenimą, jo charakterio bruožus ir nuopelnus Lietuvai.
Kęstučio portretas istorijos šaltiniuose
Apie Kęstutį gražiai atsiliepė ne tik lietuvių, bet ir svetimų kraštų istorikai. Vokiečių rašytojas ir istorikas Kotzebue apibūdino Kęstutį kaip aukštą, liesą vyrą, kurio išblyškusiame veide spindėjo ugningos akys, o žilsva barzda dengė krūtinę. Jis kalbėjo mažai, bet kiekvienas jo žodis buvo giliai prasmingas. Senesnioji magistrų kronika Kęstutį apibūdino kaip karingą ir teisingą vyrą, kuris, prieš užpuldinėdamas Ordino žemes, iš anksto pranešdavo maršalui ir visada laikydavosi duoto žodžio. Lenkų istorikas Dlugošas taip pat gražiai atsiliepė apie Kęstutį.
Teisingumas ir žmogiškumas
Pagrindinis tikrojo humanisto požymis yra teisingumas, ir Kęstutis buvo teisingiausias žmogus ir valdovas visais atžvilgiais. Teisingas žmogus visada eina tiesiu keliu, nemėgsta apgaulės ir klastos, o duotą žodį visada ištesi. Kęstučio teisingumą ir žmoniškumą rodo jo pastangos sureguliuoti abiejų pusių puldinėjimus ir belaisvių atsikeitimą. Jis siekė, kad abiejų pusių žygiai būtų daromi prisilaikant riterių dėsnių, neužpuldinėjant iš pasalų, bet iš anksto įspėjus.
Kęstutis buvo gailestingas ne tik saviesiems, bet ir priešui, kai su juo susitikdavo nelygioje kovoje. Jo kariškas gailestingumas nugalėjo kario ambiciją ir net paskatino prašyti priešo, kad pasigailėtų nekaltų žmonių.
Apsukrumas, dinamiškumas ir narsumas
Šalia humaniškumo pažymėtinas didelis Kęstučio apsukrumas, nepaprastas dinamiškumas, narsumas ir karingumas. Jis puikiai mokėjo orientuotis visokiose aplinkybėse ir dėl to net sugebėjo pasprukti iš kryžiuočių nelaisvės, pabėgti iš tvirtos Marienburgo pilies, kurią saugojo budrios sargybos. Visas jo gyvenimas - tai ypatingas judrumas: jis pats vienas vykdo su Algirdu sutartą Vilniaus perversmą, jis surengia daugelį žygių į Prūsus ir Lenkiją, drauge su broliu pasiekia Maskvą, vėliau atima iš Jogailos Vilnių, smarkiai kaunasi su kryžiuočiais, pats vyksta į tolimus rytus malšinti Kaributą, jis nepaprastai greitai atsiduria ties Trakais į savo paskutinį žygį.
Taip pat skaitykite: Neišspręstos dingusių žmonių paslaptys
Visur jis ėjo tiesiai, atvirai ir be klastų, pasitikėdamas savo jėgomis. Jo žygių nesukliudė nepaprastai sunkios anų laikų karo aplinkybės. Ir Kęstutis ligi paskutinių gyvenimo dienų nenulipo nuo žirgo ir nepaleido iš rankų kardo. Jo žirgas jį išnešiojo skersai ir išilgai visą Lietuvą, toli už Rygos į šiaurę, palei Maskvą į rytus, iki Krokuvos - Lvovo į pietus ir iki Lenčicos, Varšuvos ir Karaliaučiaus - į vakarus.
Silpnybės ir klaidos
Šitame narsiame karyje prasimuša ir viena kita jo silpnybė. Prie tokių silpnybių tenka priskirti jo per didelį pasitikėjimą kitais, ypač Jogaila, kuris prieš jį ėjo susidėjęs su vokiečiais. Šitą savo pasitikėjimą, jis turėjo apmokėti savo gyvybe. Teisingumui ir tiesumui, kurį jis taip gerbė, Kęstutis, berods, nusidėjo tik 1 kartą. Tai įvyko tada, kai jis pabėgo po susitarimo su vengrų karaliumi (1351). Bet šitą žingsnį darydamas, jis vadovavosi kilniais motyvais - atitolinti nuo savo krašto priešą be jokių abiem pusėm nuostolių.
Nesiekimas asmeninės garbės
Pažymėtinas dar 1 charakteringas Kęstučio būdo bruožas, tai neieškojimas sau asmeniškos garbės. Nei pradžioje viešpatavimo, kai visa valdžia atsidūrė jo rankose, nei po Algirdo mirties jis nereiškė jokių pretenzijų į pirmenybę.
Santykis su Vakarų kultūra ir religija
Kęstutis buvo puikiai pažinęs Europos gyvenimą ir mokėjo puikiai jį vertinti. Jį trankė į save besivystanti Vakaruose karo technika, kurią jis stengėsi savintis su nepaprastu greitumu. Jis nevengė draugauti su vakarų Europos žmonėmis ir imti iš jų visa, kas galėjo pakelti materialinę lietuvių kultūrą, padaryti tautą stipresnę ir galingesnę, bet tuo pačiu metu jis stengėsi išlaikyti sveikus lietuvių dvasinės kultūros pagrindus. Krikščionybės mokslą jis buvo gerai pažinęs. Jis pats ne kartą vedė derybas dėl tikėjimo pakeitimo su katalikų ir imperatoriaus atstovais, bet nekeitė savo nusistatymo.
Lietuvybė ir meilė Lietuvai
Kadangi Kęstutis labai uoliai gynė senovišką santvarką, senas tradicijas ir pagonišką religiją, kuri tais laikais sutapo su lietuviškumu, tai tenka spėti, kad jis buvo religingas. Reikia manyti ,kad senovės lietuvių religija Kęstučio charakteriui susidaryti turėjo žymios įtakos. Toji pati religija Kęstutį darė savo krašto mylėtoju, nes Lietuvą ji išskyrė iš kitų kraštų, suteikė jai tam tikrų savotiškų ypatybių, išaugino savas tradicijas, kurios Kęstučiui buvo labai mielos, ir už kurias jis nepailstamai kovojo. Pagrindinė Kęstučio ypatybė - jo lietuvybė ir kaitriai šviečianti iš visos jo asmenybės Lietuvos meilė. Kęstutis buvo aiškus patriotas - lietuvis šiandienine tų žodžių prasme ir visos jo veiklos programa buvo grynai tautiška, lietuviška. Šiuo atveju iš visų pomindauginių Lietuvos valdovų jis neginčijamai yra pirmasis, lietuviškiausias. Pirmiausia, jisai, priešingai tų laikų Lietuvos valdovų, taip sakant, tradicijai, buvo vedęs ne kurią nors svetimos tautybės kunigaikštytę, bet tikrąją lietuvaitę, žemaitę-bajorę Birutę Vidmantaitę.
Taip pat skaitykite: Didysis Kunigaikštis Skirgaila
Kęstučio reikšmė Lietuvai
Atsiminę, kad Kęstučiui teko susidurti su pačiu energingiausiu priešu, turime suprasti, koks buvo didelis spaudimas, ir kiek daug atsparumo teko parodyti Kęstučiui. Šituose kovose pasirodė Kęstučio kariškas talentas ir tikras supratimas visų pavojų, kurie iš Ordino grėsė lietuvių tautai. Čia tad pasirodė visa Kęstučio didybė, čia tad glūdi visi jo nuopelnai ne tik jo laikams, bet ir tolimai ateičiai. Kęstutis, kaipo žmogus visa galva stovėjo aukščiau už savo vienalaikius krikščionis. Jo riteriškumas iššaukė jam pagarbą vienalaikiuose svetimšaliuose ir išlaikė jam amžiną neužgęstamą meilę lietuvių tautoje.
Kitos istorinės asmenybės ir įvykiai
Svarbu paminėti ir kitas istorines asmenybes bei įvykius, susijusius su Lietuva. Pavyzdžiui, Voruta buvo viena iš svarbiausių Lietuvos pilių pirmojo ir vienintelio karūnuoto Lietuvos karaliaus Mindaugo (1238-1263) laikais. Joje Mindaugas apsigynė 1251 m., vidaus karo metu. Petras Vileišis - aukščiausio ryškumo Lietuvos atgimimo istorinė asmenybė prieš kurią dera nulenkti galvą ir pagarbiai tarti Jo vardą.
Taip pat skaitykite: "Valstybė – tai Aš" apžvalga
tags: #1 #istorine #asmenybe #ir #argumentuoti