Vincas Krėvė-Mickevičius, vienas reikšmingiausių XX a. pradžios lietuvių rašytojų ir literatūros klasikų, paliko gilų pėdsaką Lietuvos kultūroje. Jo asmenybė, apimanti daugelį sričių, kelia diskusijas ir šiandien. Šiame straipsnyje nagrinėsime vieną iš ryškiausių jo kūrinių, dramą „Skirgaila“, ir bandysime atskleisti istorinės asmenybės Skirgailos biografiją, balansą tarp legendos ir realybės, kūrėjo vaidmenį istorinėje kryžkelėje.
Vincas Krėvė-Mickevičius: Rašytojas ir Kolaborantas?
Vincas Krėvė-Mickevičius - iškiliausias rašytojas ar kolaborantas, o gal tinkami abu apibūdinimai? Kodėl savo kūriniuose Lietuvą taip aukštinęs kūrėjas istorinėje kryžkelėje tapo marionetinės Liaudies vyriausybės nariu? „Svarbiausi dokumentai, naikinantys Lietuvos nepriklausomybę, yra pasirašyti ir V. Krėvės. Visi kaltiname Justą Paleckį, tačiau šalia buvo jo pavaduotojas V. Krėvė. LRT.lt kalbintas istorikas M. Tamošaitis ir muziejininkė Miglė Baltrukevičienė atkreipia dėmesį į sudėtingą nesėkmingai politikon bandžiusio pasukti rašytojo asmenybę. Ambicingas, o kartais ir kerštingas, tačiau tuo pat metu jautrus - toks buvo V. Krėvė. V. Krėvės veiklą nuo 1940 metų istorikas vadina kolaboracija ir pabrėžia, kad vėliau Vakaruose saugiai įsikūręs rašytojas savo kaltės neįžvelgė, o priešingai - ieškojo pasiteisinimų ir kūrė sau naudingus mitus.
LRT.lt kalbinta M. Baltrukevičienė sako, kad vien faktas, jog V. Krėvės nebuvo tarp Stalino saulę vežusių intelektualų, iliustruoja jo politinę poziciją. M. Pašnekovai atkreipia dėmesį į sudėtingą V. Krėvės asmenybę. Jis buvo jautrus, tačiau tuo pat metu labai ambicingas, mėgęs pirmauti. V. Rašytojas patikėjo Stalino pažadais, taip pat manė, kad Sovietų Sąjunga padės apsaugoti Lietuvą nuo nacistinės Vokietijos. Pasak istoriko, V. M. Tamošaitis pasakojo, kad V. Krėvė niekad nepripažino klydęs, o ieškojo būdų pasiteisinti. M. Tamošaitis taip pat sako, kad nors V. Krėvės veiksmus sovietų okupacijos akivaizdoje kartais bandoma pateisinti, jo vaidmuo - ne menkesnis už be didesnių ginčų kolaborantu vadinamo Justo Paleckio. V. Krėvė, padedamas vertėjo, liudijo ir komunistų agresijai tirti JAV įkurtame Kersteno komitete. LRT.lt istorikas Mindaugas Tamošaitis pabrėžė, kad kalbant apie Vincą Krėvę-Mickevičių pirmiausia reikėtų atskirti skirtingus jo gyvenimo laikotarpius. Vienaip galėtume vertinti jo veiklą gyvenant Baku ar tarpukariu grįžus į Lietuvą, o dar kitaip - sovietų okupacijos metu.
Bandant suprasti V. Krėvės politinius sprendimus, verta žvilgtelėti į sudėtingą politikon pasukusio rašytojo asmenybę. Istorikas M. Tamošaitis vaizdingą portretą pateikia knygoje „Lietuvių Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinė biografija. Rašytojo tragedija politikoje“. Galima pastebėti, kad sudėtingą, temperamentingą charakterį ir ambicijas V. „Lyg būtų tarp gėrio ir blogio. Vieną kartą viena pusė laimi, kitą - kita. Jis galėjo ir pinigų paaukoti, bet ir būti kerštingas. Iš tėvo paveldėjo garbės siekimą, iš mamos - gailestingumą. Žodžiu, labai prieštaringa asmenybė. Apie save jis buvo labai geros nuomonės, labai save vertino ir turėjo politinių ambicijų, norą vadovauti, išsiskirti, būti pirmas. Prie to galėjo prisidėti ir kompleksas dėl mažo ūgio“, - kalbėjo M. Minėtoje knygoje istorikas pasidalija iškalbinga V. Krėvės meilės istorija. Dėl mažo ūgio rašytojas merginų numylėtiniu netapo. Gyvendamas Baku jis įsimylėjo jaunesnę žydų kilmės merginą Rebeką Karak. Ko tik nedarė V. Krėvė, siekdamas užkariauti jos širdį. Audringu charakteriu V. Krėvė sužibėjo ir politikoje. Istoriko teigimu, santykis su A. M. Tamošaitis LRT.lt pasakojo, kad gyvendamas Baku V. Krėvė priklausė eserų partijai, o grįžęs į Lietuvą prisijungė prie dešiniųjų - tapo Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininku, tačiau susipyko su A. Smetona bei jo aplinka, todėl pašalintas iš partijos tapo bene didžiausiu valdžios kritiku.
„Įvedus autoritarinį valdymą, V. Krėvė tapo kritiku ir darė viską, kad tik pakenktų valdžiai, A. Smetonai. Neapykanta privedė prie blogų dalykų“, - kalbėjo M. Istorikas mano, kad autoritarinis A. Smetonos režimas paskatino ne vieną ano meto inteligentą draugų ieškoti tarp būsimų okupantų. „Galbūt ir Justas Paleckis nebūtų iškilęs, taip pat ir V. Krėvė bei daugelis kitų, jeigu ne Smetonos diktatūra. Pasak istoriko, V. Krėvė buvo kairiųjų pažiūrų, neigiamai vertino tuos, kuriems rūpėjo turtą kaupti. Jis pats nors uždirbo gerai, tačiau gyveno kukliai, pinigus noriai aukodavo, o būstą - nuomojosi, pasakojo pašnekovas. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad kairuoliškos idėjos anuomet buvo populiarios, Sovietų Sąjunga nelaikyta priešu, o vadinta draugiška šalimi. „1929 metais buvo įkurta Lietuvių draugija TSRS tautų kultūrai pažinti, V. Krėvė tapo jos pirmininku, lankydavosi sovietų pasiuntinybėje. Sovietų pareigūnai aiškiai matė nuotaikas ir jas išnaudojo. Man pavyko nustatyti, kad tie žmonės, kurie iškilo 1940 metais, artimai bendravo jau anksčiau. Dabar sakoma, koks niekšas buvo J. Paleckis, o V. Krėvė - visai kitoks, tačiau jie artimai bendraudavo ir vienas kitą puikiai pažinojo“, - pabrėžė istorikas M. Problema ta, tęsė pašnekovas, kad V. Krėvė patikėjo ir susižavėjo Stalino žadamomis reformomis. Tuo metu jau vykdytos represijos buvo slepiamos, o žymusis rašytojas, lankydamasis Sovietų Sąjungoje, žavėjosi aukšta šalies kultūra. „Dėl propagandos žmogus nelabai galėjo susidaryti tikrą įspūdį, o Lietuvos oficialūs santykiai su Sovietų Sąjunga tuo metu buvo geri. M. LRT.lt kalbintas istorikas M. Tamošaitis sako, kad V. Krėvės veikla nuo 1940 metų - kolaboracija. 1940 metų birželį marionetinėje Liaudies vyriausybėje V. Visi kaltiname J. Paleckį, tačiau šalia buvo jo pavaduotojas V. Krėvė. Tai yra nepateisinami dalykai.M. „Skaitant jo paties prisiminimus gali atrodyti, kad jis viską darė norėdamas gelbėti šalį, bet pažiūrėjus į darbus matome prieštaringą veiklą. Deklaruojami vieni dalykai, o realybė - kitokia. Svarbiausi dokumentai, naikinantys Lietuvos nepriklausomybę, yra pasirašyti ir V. Krėvės parašai. Visi kaltiname J. Paleckį, tačiau šalia buvo jo pavaduotojas V. Krėvė. Pasak pašnekovo, pats V. Krėvė vėliau, gyvendamas išeivijoje, paskleidė mitą, neva 1940 metų liepą grįžęs iš Maskvos bandė atsistatydinti, tačiau prašymas atmestas, o jis pats išleistas atostogauti. M. Tamošaičio teigimu, tai netiesa, nes politiku tapęs rašytojas toliau dalyvavo posėdžiuose ir su J. Kodėl V. Krėvės vardas nemirgėjo tarp intelektualų, kurie 1940 metų vasarą vyko į Maskvą Stalino saulės parvežti? Atsakymas paprastas, paaiškino istorikas: V. M. Tamošaitis svarstė, kad V. Krėvę į Liaudies vyriausybę atvedė valdžios siekis ir neapykanta A. Smetonos valdžiai - savybės, kurias sovietai sėkmingai išnaudojo.
Taip pat skaitykite: Neišspręstos dingusių žmonių paslaptys
„Mano supratimu, kadangi karas jau buvo prasidėjęs, jis galvojo, kad Sovietų Sąjunga gali išgelbėti nuo nacių. Lietuvą jis įsivaizdavo kaip iš dalies nepriklausomą satelitinę valstybę. Jis tikėjo Sovietų Sąjunga. Dar 1939 metais su J. Paleckiu lankydamiesi sovietų pasiuntinybėje Nikolajaus Pozdniakovo [SSRS įgaliotasis pasiuntinys Lietuvoje] klausė, ar eis sovietai į Lietuvą, ar neis. Pozdniakovas pažiūrėjo ir pasakė negalintis atsakyti, nors tuo metu jau buvo pasiruošta okupacijai“, - kalbėjo M. Liaudies vyriausybei darbą baigus, V. Krėvė iš didžiosios politikos atsitraukė, dirbo kultūros srityje, 1941 tapo LTSR mokslų akademijos prezidentu. Iš politikos, pasakojo istorikas, jis visiškai nepasitraukė, tapo SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu, tačiau jo vaidmuo šiuo laikotarpiu nebuvo reikšmingas. M. Tamošaitis svarstė, kad šiuo laikotarpiu blaškęsis V. „1941 metų birželį prasidėjus trėmimams, jis, tuo metu deputatas, nuėjo į Naujosios Vilnios geležinkelio stotį, kur buvo tremiama jo sesuo su vyru. V. Krėvė nieko negalėjo padaryti. Ten buvęs saugumietis liepė jam pasitraukti, kad ir paties neišvežtų. Jis rodo deputato pažymėjimą, kuris nieko nereiškė. Antrojo pasaulinio karo metais V. Krėvė liko Lietuvoje, gestapo pareigūnai jį buvo suėmę, dėl vaidmens sovietų okupacijos laiku rašytojas turėjo rimtų problemų. 1942 metų rugpjūčio 30 dieną Kauno radiofone jis ir buvę Liaudies seimo nariai paskelbė žymųjį atsišaukimą, kuriame sovietų valdžią išdėjo į šuns dienas. M. 1944 metais V. Krėvė vis tik nusprendė su šeima pasitraukti į Vakarus. Tai, svarstė LRT.lt pašnekovas, galėjo lemti baimė, kad sugrįžęs sovietų režimas sieks atkeršyti jo išsižadėjusiam rašytojui. Kurį laiką praleidęs Austrijoje, 1947 metais V. Melavo ne tiek apie įvykius, o apie savo veiklą. Jis bandė savo veiksmus pateisinti.M. „Ypač Povilas Žadeikis, tuometinis Lietuvos pasiuntinys JAV, labai skatins V. Krėvę rašyti atsiminimus. Jis tai norės, tai nenorės rašyti, o atsiminimai bus priimti labai kontroversiškai. V. V. Krėvė, padedamas vertėjo, liudijo ir komunistų agresijai tirti įkurtame Kersteno komitete. „[Melavo] ne tiek apie įvykius, o apie savo veiklą. Jis bandė savo veiksmus pateisinti. V. M. Tamošaitis LRT.lt pasakojo, kad V. Vilniuje veikiančio Profesorių namo muziejininkė Miglė Baltrukevičienė pabrėžia, kad bandyti atskirti dvi V. „Kaip yra sakiusi literatūros profesorė Viktorija Daujotytė, jokiais atvejais kūryba ir kūrėjas negali būti išskiriami. „Mes kalbame apie V. Krėvę, apie visą jo gyvenimą, tiek vaikystę, tiek kūrybą neišskiriant politinės veiklos. Kalbėdama apie V. Krėvės literatūrinius nuopelnus M. „V. Krėvė savo raštais sukūrė romantinę Lietuvos legendą. Rinkinį „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ kūrė kaip herojinį epą, vaizduodamas priešistorinius laikus ir pasitelkdamas folklorinę stilistiką. Jis buvo labai plataus spektro rašytojas, kaip dramaturgas įėjo ne tik į literatūros, bet ir į teatro istoriją. Pasak muziejininkės, kaimiška proza - dar viena svarbi V. „Apsakymų rinkinyje „Šiaudinėj pastogėj“ ar apysakoje „Raganius“ vaizduojami civilizacijos nepaliesti kaimo išminčiai. Gyvendamas Baku V. Krėvė labai susidomėjo rytietiška tematika, o šia tema parašyti kūriniai, pavyzdžiui, „Pratjekabuda“ ar „Rytų pasakos“, įėjo ne tik į lietuvių, bet ir azerbaidžaniečių literatūros istoriją. V. Krėvę galima matyti kaip tokį gyvą tiltą kultūrinei komunikacijai. Aišku, labai daug širdies įdėjo visą gyvenimą rašydamas biblinę apysaką „Dangaus ir žemės sūnūs“. Tai, kad knygynuose vis pasirodo perleisti V. M. Baltrukevičienė taip pat atkreipia dėmesį į sudėtingą V. Krėvės asmenybę: „Jis buvo kontrastų žmogus, turėjo tokio dzūkiško, iš motinos paveldėto jautrumo kitiems žmonėms. Profesorių name gyvenę jo kolegos ir studentai prisimena, kad jiedu su žmona mėgo bendrauti ir visuomet džiaugdavosi sulaukę svečių. Bendraudavo jie nuoširdžiai ir šiltai. Tačiau taip pat svarbu pabrėžti, kad, pavyzdžiui, jo kolega Vincas Mykolaitis-Putinas ar geriausias draugas Balys Sruoga ne kartą sakė, kad V. Pašnekovės teigimu, iš tėvo Juozo V. „Profesorius B. Pasak jos, aiškaus sutarimo, ar V. Krėvę reikėtų laikyti kolaborantu, iki šiol nėra. Kontrastingos asmenybės ir vertinimai skirtingi, vieniems jis yra Lietuvos patriotas, o kitiems - išdavikas. M. Didžiausia kliūtis V. Krėvės politiniame gyvenime buvo ne tai, kad jis turėjo siekių, o tai, kad ambicijos buvo per didelės.M. „Sovietų Sąjunga skelbėsi esanti labai taiki valstybė, puikiai veikė propagandos aparatas, teroras buvo nutylimas, žaidžiamas toks dvigubas žaidimas. Intelektualai tapo viliojimo politikos taikiniu, siekta įtraukti inteligentiją į krašto sovietizacijos procesą taip, kad jie nesijaustų tame dalyvaujantys ir to nesuprastų. Praregėjimas įvyko tiktai po pirmųjų trėmimų. Yra žinoma, kad V. Krėvė vyko į Rusiją pas Molotovą ir kalbėjo apie situaciją, tačiau jis net pašiepė Krėvę sakydamas, kad Lietuvoje - jau Stalino saulė ir jokios Lietuvos nebėra. Grįžęs iš Rusijos jis pradėjo atsiskyrimo nuo Liaudies vyriausybės procesą“, - teigė M. Tai, kad V. „Norint tinkamai įvertinti V. Krėvės asmenybę, reikia įvertinti visą jo politinę veiklą nuo gyvenimo Baku. 1952 metais laiške Mykolui Biržiškai jis teigė: „Ypač bijau politikų. Ji pritaria istorikams, kurie teigia, kad didžiausia kliūtis V. Krėvės politiniame gyvenime buvo ne tai, kad jis turėjo siekių, o tai, kad ambicijos buvo per didelės. „1952 metais V. Krėvė yra teigęs: „Kai pradėjau kurti, man kilo noras tada atgaivinti tą senovės Lietuvą, o ypač kada man tekdavo susitikti dar universitete su kitų tautų studentais, kurie kalbėdavo apie savo didingą praeitį. Man tada kilo noras parodyti, kad mūsų praeitis yra didingesnė negu kitų. Ir tada norėjau atkurti tą senąją Lietuvą, kuri viena ranka kovojo prieš visą Europą, kai šioji kryžiuočiams teikė pagalbą. Lietuva ne tik nesužlugo, nenusileido, bet ir sužlugdė tą kryžiuotį, kuriam Europa teikė pagalbą. O kita ranka Lietuva iškovojo didesnę pusę šios dienos Rusijos. Norėjau parodyti, kad kovose, mirtinose ir žūtbūtinėse, ji pasidarė didžiausia ir galingiausia valstybė, kad ji atrėmė Azijos minias, kurioms atsispirti negalėjo visa Europa. Aš galvojau, kad jeigu tie žmonės galėjo tai padaryti, jie turėjo būti milžinai siela. Ir aš norėjau atvaizduoti tų milžinų sielą, senovinę Lietuvą ne tam, kad aš čia pagarsėčiau, o tam, kad visi lietuviai, ypač jaunimas, pajustų savigarbą. Pasak jos, V. „Jis nebūtų galėjęs išlikti nei prie vienos, nei prie kitos valdžios. Sovietinė valdžia uždraudė Krėvės kūrinius, jo šeimos nariai patyrė represijas: sesuo Monika Mickevičiūtė-Kazlauskienė su vyru buvo ištremta į Sibirą, abu mirė Permės srityje. Kita sesuo Veronika taip pat buvo ištremta. Jai pavyko grįžti, tačiau Sibire žuvo jos vyras ir vaikai. Reikia suprasti ir tai, kad V. Krėvės žmona buvo judėjų kilmės, tam, kad galėtų susituokti katalikų bažnyčioje, 1913 m. priėmusi krikštą ir tapusi Marija Ona. Tai kėlė pavojų, V. Krėvė klastojo dokumentus, žmoną pajaunino, jos kilmę pakeitė į azerų. V. Pabrėžtina, kad jis pašalintas iš Mokslų akademijos ir jo kūryba buvo uždrausta 1946 m., taigi, po to, kai nacių okupacijos metais buvo viešai pasisakęs prieš Sovietų Sąjungą ir jau pasitraukęs iš Lietuvos. Tačiau kyla klausimas: kodėl Krėvė, artėjant nacių okupacijai, su J. Paleckiu, M. Gedvilu, A. Venclova, P. Cvirka ir kitais (su kuriais bendravo būdamas Liaudies vyriausybėje), nepasitraukė į Sovietų Sąjungos gilumą? Greičiausiai tai irgi jo pozicijos atspindys. „Gyvendamas Amerikoje jis parašė apysaką „Pagunda“, turinčią akivaizdžių sąsajų su politiniais memuarais. Joje V. Krėvė aprašė Sovietų Sąjungoje naudotus verbavimo būdus ir bandymus įtikinti. Jis visada sakydavo, kad jo vienintelis tikslas buvo kiek tik įmanoma išsaugoti Lietuvos suverenumą“, - pasakojo M. Kalbėdama apie memuarus pašnekovė pabrėžė, kad istorikai abejoja, ar juos galima laikyti istoriškai patikima informacija. Vis dėlto, svarstė ji, jau vien tai, kad V.
Skirgaila: Istorinis Kontekstas ir Asmenybė
Skirgaila (krikšto vardas Jonas, ~1354-1397 m. sausio 11 d. Kijeve) - Lietuvos didysis kunigaikštis (1386-1392 m.), Trakų kunigaikštis (1382-1392 m.), Kijevo kunigaikštis (nuo 1395 m.). Jis buvo Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos Tverietės sūnus, Jogailos brolis. Skirgaila aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime, ypač valdant Jogailai. Po Krėvos sutarties 1386 m. Skirgaila buvo paskirtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, Jogailai tapus Lenkijos karaliumi.
Skirgaila susidūrė su opozicija Jogailos valdymui Lietuvoje, kurią palaikė Vytautas. 1392 m. Jogaila atleido Skirgailą nuo didžiojo kunigaikščio pareigų ir paskyrė Vytautą. Kompensacijai Skirgaila tapo Kijevo kunigaikščiu.
Skirgailos vaidmuo Lietuvos istorijoje
Skirgaila buvo svarbi figūra Lietuvos istorijoje, ypač sudėtingu laikotarpiu, kai Lietuva krikštijosi ir jungėsi su Lenkija. Jo vaidmuo vertinamas nevienareikšmiškai, tačiau jis neabejotinai turėjo įtakos to meto politiniams įvykiams.
Skirgaila literatūroje
V. Krėvės dramoje „Skirgaila“ Skirgaila vaizduojamas kaip sudėtinga, prieštaringa asmenybė, įsipainiojusi į politines intrigas ir moralinius konfliktus. Dramoje nagrinėjamos galios, pareigos ir asmeninės laisvės temos.
Taip pat skaitykite: "Valstybė – tai Aš" apžvalga
„Skirgaila“: V. Krėvės Drama ir Istorinė Interpretacija
V. Krėvės dramoje „Skirgaila“ istorinė asmenybė tampa literatūriniu personažu, o autorius interpretuoja jo gyvenimą ir pasirinkimus. Svarbu atskirti istorinį Skirgailą nuo V. Krėvės sukurto personažo.
Dramatiškas konfliktas ir moralinės dilemos
Dramoje Skirgaila susiduria su sudėtingomis moralinėmis dilemomis, kurios kyla iš politinių įvykių ir asmeninių ambicijų. Jis turi pasirinkti tarp senųjų pagoniškų tradicijų ir naujosios krikščioniškosios kultūros, tarp pareigos valstybei ir asmeninės laimės.
Galios ir atsakomybės temos
V. Krėvės „Skirgaila“ nagrinėja galios ir atsakomybės temas, parodo, kaip valdžia gali paveikti žmogaus charakterį ir sprendimus. Skirgaila, būdamas valdovas, jaučia didžiulę atsakomybę už savo šalį ir žmones, tačiau tuo pat metu jis yra veikiamas asmeninių interesų ir ambicijų.
Istorijos interpretacija ir meninė vizija
V. Krėvė, kurdamas „Skirgailą“, remiasi istoriniais faktais, tačiau tuo pat metu jis pateikia savo meninę viziją, interpretuoja istoriją per savo asmeninę prizmę. Dėl to dramoje atsiranda fikcinių elementų, kurie padeda geriau atskleisti personažų psichologiją ir to meto politinę situaciją.
V. Krėvės Kūryba: Romantinės Lietuvos Legendos Kūrimas
Vilniuje veikiančio Profesorių namo muziejininkė Miglė Baltrukevičienė pabrėžia, kad bandyti atskirti dvi V. „Kaip yra sakiusi literatūros profesorė Viktorija Daujotytė, jokiais atvejais kūryba ir kūrėjas negali būti išskiriami. „Mes kalbame apie V. Krėvę, apie visą jo gyvenimą, tiek vaikystę, tiek kūrybą neišskiriant politinės veiklos. Kalbėdama apie V. Krėvės literatūrinius nuopelnus M. „V. Krėvė savo raštais sukūrė romantinę Lietuvos legendą. Rinkinį „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ kūrė kaip herojinį epą, vaizduodamas priešistorinius laikus ir pasitelkdamas folklorinę stilistiką. Jis buvo labai plataus spektro rašytojas, kaip dramaturgas įėjo ne tik į literatūros, bet ir į teatro istoriją. Pasak muziejininkės, kaimiška proza - dar viena svarbi V. „Apsakymų rinkinyje „Šiaudinėj pastogėj“ ar apysakoje „Raganius“ vaizduojami civilizacijos nepaliesti kaimo išminčiai. Gyvendamas Baku V. Krėvė labai susidomėjo rytietiška tematika, o šia tema parašyti kūriniai, pavyzdžiui, „Pratjekabuda“ ar „Rytų pasakos“, įėjo ne tik į lietuvių, bet ir azerbaidžaniečių literatūros istoriją. V. Krėvę galima matyti kaip tokį gyvą tiltą kultūrinei komunikacijai. Aišku, labai daug širdies įdėjo visą gyvenimą rašydamas biblinę apysaką „Dangaus ir žemės sūnūs“. Tai, kad knygynuose vis pasirodo perleisti V. M. Baltrukevičienė taip pat atkreipia dėmesį į sudėtingą V. Krėvės asmenybę: „Jis buvo kontrastų žmogus, turėjo tokio dzūkiško, iš motinos paveldėto jautrumo kitiems žmonėms. Profesorių name gyvenę jo kolegos ir studentai prisimena, kad jiedu su žmona mėgo bendrauti ir visuomet džiaugdavosi sulaukę svečių. Bendraudavo jie nuoširdžiai ir šiltai. Tačiau taip pat svarbu pabrėžti, kad, pavyzdžiui, jo kolega Vincas Mykolaitis-Putinas ar geriausias draugas Balys Sruoga ne kartą sakė, kad V. Pašnekovės teigimu, iš tėvo Juozo V. „Profesorius B. Pasak jos, aiškaus sutarimo, ar V. Krėvę reikėtų laikyti kolaborantu, iki šiol nėra. Kontrastingos asmenybės ir vertinimai skirtingi, vieniems jis yra Lietuvos patriotas, o kitiems - išdavikas. M.
Taip pat skaitykite: Istorinės asmenybės literatūroje
Tautosakos įtaka ir herojiškos praeities aukštinimas
Krėvės kūryboje jaučiama stipri tautosakos įtaka. Jis rinko ir tyrinėjo folklorą, o jo kūriniuose atsispindi liaudies dainų motyvai ir stilistika. Krėvė aukštino herojišką Lietuvos praeitį, siekė įkvėpti tautiečiams pasididžiavimą savo istorija.
Rytietiško stiliaus įtaka
Gyvendamas Baku, Krėvė susidomėjo rytietiška tematika, kuri atsispindi jo kūryboje. Jam būdingas subtilus rytietiškas stilius, lakoniškos sentencijos, hiperboliškas laipsniavimas, Biblijos sintaksė.
Kaimo išminčiai ir gamtos pajautimas
Krėvės kūryboje svarbų vaidmenį vaidina kaimo išminčiai, kurie gerai jaučia ir supranta gamtos kalbą, pirmapradę kaimo žmogų supančių reiškinių prasmę.
V. Krėvės Politinė Veikla: Nuo Patriotizmo Iki Kolaboravimo
V. Krėvės politinė veikla vertinama nevienareikšmiškai. Vieni jį laiko patriotu, siekusiu išsaugoti Lietuvos suverenumą, kiti - kolaborantu, prisidėjusiu prie Lietuvos nepriklausomybės sunaikinimo.
Liaudies vyriausybės narys ir bandymas gelbėti Lietuvą
1940 m. Krėvė tapo okupuotos Lietuvos Liaudies vyriausybės vadovu. Jis bandė dirbti su bolševikais, tačiau po derybų su sovietų komisaru V. Molotovu patyręs, kad Lietuvos nepriklausomybės neišsaugos, grįžęs į Kauną atsistatydino iš marionetinės vyriausybės.
Pasitraukimas į Vakarus ir bandymas pasiteisinti
1944 m. Krėvė pasitraukė į Vakarus. Gyvendamas išeivijoje, jis bandė pasiteisinti dėl savo veiksmų sovietų okupacijos metais, teigė, kad jo vienintelis tikslas buvo kiek tik įmanoma išsaugoti Lietuvos suverenumą.
Istorikų vertinimai ir diskusijos
Istorikai skirtingai vertina Krėvės politinę veiklą. Vieni pabrėžia jo patriotizmą ir bandymus gelbėti Lietuvą, kiti - kolaboravimą ir prisidėjimą prie Lietuvos nepriklausomybės sunaikinimo. Diskusijos dėl Krėvės vaidmens Lietuvos istorijoje tęsiasi iki šiol.