Faustiška asmenybė - tai daugiau nei tik literatūrinis personažas. Tai archetipas, atspindintis žmogaus prigimtį, nuolatos siekiančią daugiau, net jei pasiekus tikslą, jaučiamas tik laikinas pasitenkinimas. Šiame straipsnyje panagrinėsime faustiškos asmenybės sampratą, jos bruožus, atsiradimą kultūroje ir literatūroje, bei kaip ji reiškiasi šiuolaikiniame pasaulyje.
Įvadas
Faustas, Johano Volfgango Gėtės (Johann Wolfgang von Goethe) tragedijos herojus, tapo faustiškos asmenybės simboliu. Tai žmogus, nuolatos ieškantis gyvenimo prasmės, žinių ir patirties, tačiau niekada nerandantis tikro pasitenkinimo. Jo troškimas peržengia ribas, o ambicijos yra beribės.
Faustiška Asmenybė Literatūroje ir Kultūroje
Pasaulinėje ir Europos kultūroje egzistuoja keli „amžinieji personažai“, migruojantys iš vienos literatūros į kitą. Kiekvienas personažas atspindi tam tikrą asmenybės tipą. Šiame rašinyje atsispindi faustiško tipo asmenybė. Tos asmenybės samprata tiek istorijoje, tiek kultūroje, tiek literatūroje.
Rašinyje aiškiai išanalizuojamas kūrinys, kuriame atsispindi tokio tipo asmenybė. Analizavimas susiejamas su kultūros keitimusi, aptariama, kad kiekvienoje epochoje dominavo skirtingi požiūriai ir kiekvienas autorius faustišką asmenybę interpretuoja savaip. Žinoma, rašinyje atsispindi ir istorija. Nusakoma kaip atsirado tokia asmenybė, kada ji išpopuliarėjo bei paminima garsių amžininkų nuomonė apie Faustą. Taigi, šis rašinys puikiai atskleidžia faustiškos asmenybės sampratą tiek literatūroje, tiek istorijoje, tiek kultūroje.
Faustas - Amžinas Ieškotojas
Gėtės Faustas yra prototipas žmogaus, kuris visą gyvenimą negali atrasti nei gyvenimo prasmės, nei rasti tai, kas jam iš tikrųjų ir nuoširdžiai teiktų džiaugsmą. Jis sudaro sandėrį su Mefistofeliu, siekdamas patirti viską, ką gali pasiūlyti gyvenimas, tačiau galiausiai supranta, kad tikrasis pasitenkinimas slypi ne išoriniuose įspūdžiuose, o vidiniame tobulėjime ir tarnavime kitiems.
Taip pat skaitykite: Nuolatinis ieškojimas ir nepasitenkinimas
Faustiška Asmenybė XXI Amžiuje
Faustiškas žmogus XXI a. - yra tas, kuris po kiekvieno pasiekto tikslo, noro išsipildymo atranda vis naujų troškimų. Tačiau tokia savybė išugdo žmoguje pastovų nepasitenkinimą ir žmogaus gyvenimas tampa, to pastovaus pasitenkinimo ieškojimu. Tokių asmenybių yra daug ir šiuolaikiniame, ir ankstyvesniame gyvenime. Todėl kyla klausimas, koks yra faustiškas žmogus XXI a.?
Visų pirma, faustiškas žmogus jaučia tuštumą. Johanas Volfganas Gėtė - vokiečių rašytojas, humanistas, politikas, mokslininkas ir filosofas, vienas svarbiausių vokiečių švietimo epochos rašytojas, tragedijoje ,,Faustas“, pagrindinį veikėją Faustą atskleidė kaip asmenybę, kuris ieško atsakymų į gyvenimo klausimus,visą gyvenimą negalintis atrasti nei gyvenimo prasmės, nei rasti tai, kas jam iš tikrųjų ir nuoširdžiai teiktų džiaugsmą.
Istorinis Kontekstas ir Raida
Faustiškoji tema atsirado neatsitiktinai. Ji susijusi su Renesanso ir Reformacijos epocha, kai žmogus tapo savo likimo kalviu, o individualizmas ir ambicijos pradėjo dominuoti. Šis laikotarpis iškėlė klausimus apie ribas, moralę ir kainą, kurią žmogus turi sumokėti už savo troškimus.
Faustiško Motyvo Interpretacijos
Kiekviena epocha ir kiekvienas autorius interpretuoja faustišką motyvą savaip. Vieni akcentuoja žinių troškimą, kiti - valdžios siekį, treti - amžino jaunystės ilgesį. Tačiau visais atvejais faustiškas personažas yra įspėjimas apie pavojų pasiduoti beribiam egoizmui ir pamiršti dvasines vertybes.
Svarbiausi Faustiškos Asmenybės Bruožai
- Nenugalimas troškimas: Nuolatinis alkis žinioms, patirčiai ir naujovėms.
- Nepasitenkinimas: Net pasiekus tikslą, jaučiamas laikinas pasitenkinimas ir poreikis siekti daugiau.
- Tuštuma: Gilus vidinis jausmas, kad kažko trūksta, nepaisant išorinių pasiekimų.
- Ambicijos: Beribis noras būti geriausiu, turėti valdžią ir įtaką.
- Individualizmas: Įsitikinimas, kad asmeniniai tikslai yra svarbesni už visuomenės interesus.
- Skeptizmas: Kritiškas požiūris į autoritetus ir tradicines vertybes.
Faustiška Asmenybė ir Moralė
Faustiška asmenybė dažnai balansuoja ant moralės ribos. Jos troškimas peržengti ribas gali vesti prie neetiškų sprendimų ir sandėrių su blogiu. Tačiau kartu tai gali būti ir variklis, skatinantis pažangą ir naujų galimybių atradimą.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
Faustiško Motyvo Kritika
Faustiška tema dažnai kritikuojama dėl individualizmo, egoizmo ir dvasinių vertybių ignoravimo. Tačiau ji taip pat gali būti interpretuojama kaip metafora žmogaus prigimties, nuolatos siekiančios tobulumo ir pažinimo.
Faustiška Asmenybė Šiuolaikinėje Kultūroje
Faustiška tema išlieka aktuali ir šiuolaikinėje kultūroje. Ji atsispindi filmuose, knygose, mene ir net versle. Šiandienos faustiškas žmogus gali būti verslininkas, siekiantis pelno bet kokia kaina, mokslininkas, peržengiantis etikos ribas, arba politikas, trokštantis valdžios.
Faustiška Sutartis su Velniu
Šiuolaikinėje interpretacijoje „faustiška sutartis su velniu“ gali reikšti bet kokį kompromisą su savo vertybėmis, siekiant asmeninės naudos. Tai gali būti savireklama, kur dažnai siekiama naudos ir save visur kaišiojama, kad bet kokia kaina tos naudos gautum.
Kaip Atsverti Faustiškos Asmenybės Poveikį?
Svarbu suvokti faustiškos asmenybės bruožus ir potencialius pavojus. Siekiant atsverti neigiamą poveikį, būtina:
- Puoselėti dvasines vertybes: Ugdyti empatiją, altruizmą ir atsakomybę.
- Nustatyti ribas: Apibrėžti, ko negalima peržengti, siekiant tikslo.
- Ieškoti prasmės: Rasti pasitenkinimą ne tik išoriniuose pasiekimuose, bet ir vidiniame tobulėjime.
- Būti sąmoningu: Stebėti savo motyvus ir elgesį, kad išvengtumėte neetiškų sprendimų.
- Mokytis iš klaidų: Priimti nesėkmes kaip galimybę tobulėti ir augti.
Aušros Kūrybos Pavyzdys
- Aušra, naujoji tavo poezijos knyga „esu aptrupėjusios sienos“ parengta kartu su fotomenininke Laima Stasiulionyte. Kodėl jautei, kad šis dialogas yra būtinas? Kaip dialogas tarp poezijos ir fotografijos, vaizduojamojo meno, praplečia išraiškos galimybes?
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
- Tai mano ketvirtoji knyga. Jaučiau, kad noriu išbandyti kažką naujo, išeiti iš kūrėjo vienatvės, kurioje esi vienas su savo tekstu ir kitų neįsileidi. Norėjau pabandyti dirbti su kita kūrėja, įsijausti į kito žmogaus darbą bei sujungus tekstą ir vaizdą rasti trečią lygmenį, kuriame gali nutikti poezija. Knygoje skaitytojai ras dvidešimt dvi Laimos darytas nuotraukas. Manau, kad ji tiesiog geniali fotografė. Tarp jos nuotraukų ir mano tekstų yra kažkoks neapčiuopiamas bendrumas, kurį atpažinusi ir pasiūliau kartu dirbti prie knygos.
- Tavo tekstai ir Laimos fotografijos nėra bendramačiai, vienas kito neiliustruoja. Ar tai - tam tikras susidūrimas tarp skirtingų formų? Galima taip pat prisiminti grupę „Elas ir Sparkis“, su kuria esi improvizavusi. Ar galima sakyti, kad su jais tu išėjai anapus teksto - į vaizdą ir garsą. Negrįžtamai neatskiriu poezijos nuo vaizduojamųjų menų ar muzikos, nes man ir pati poezija nėra vien žodžiai, o veikiau tai, kas veriasi už jų. Kalbėdamas apie montažą, garsus režisierius ir kino teoretikas Sergejus Eizenšteinas, sakė, kad 1+1>2. Jei filme po kadro su besibučiuojančia porele seka kadras, kuriame sprogsta bomba, abu drauge šie elementai jau reiškia kažką daugiau negu vien bučinį ir bombos sprogimą. O atlikti savo tekstus su talentingais muzikantais (Vidmantas Aškinis, Gintaras Dautartas) man vienas malonumas. Tuo labiau, kad grupės „Elas ir Sparkis“ vokalistė, dainų tekstų autorė ir, beje, puiki rašytoja, Ieva Toleikytė kaip ir Laima su Antonu yra mano artimi draugai. Smagu, kad galime bendrauti tarpusavyje ir savo kūryba.
- Pakalbėkime apie „aptrupėjusių sienų“ tekstus. Juose dar daugiau aiškumo, tam tikro atvirumo, nuogo žodžio.
- Paradoksalu, bet kuo aiškiau ir atviriau rašai, tuo labiau perkuri save, tuo mažiau lieka atvirumo. Tai - dar vienas režisūrinis lygmuo: pasirenki kokius žodžius, momentus, jausmų aspektus išryškinti, viską naratyvizuoji…
- Šioje knygoje pasirinkusi minimalistinę formą atsiduriu tokioje „pelkėje“, kur viskas atrodo vienaip, o yra kitaip. Kiekvienas žodis tampa svaresnis. Tai tam tikra kova su „metaforų narvu“. Autoriai ne visada naudoja tik pirmo laipsnio metaforas, kartais jos sudaro tam tikrus „laiptus“: atsiranda metafora metaforoje, kuriasi aukštesnio lygmens metaforų hierarchija, eiliškumas. Tai - tarsi muzika: pauzės, sinkopės, persidengimai, tačiau šiuo atveju visa tai vyksta minties, jausmo lygmenyje. Tačiau tai - labai ankštas narvas, kuriame skaitytojas tiesiog uždaromas. Minimalistinė raiška atveria platesnę interpretacijos erdvę. Tačiau šis kelias gana pavojingas: sudėliojus kažką ne taip, poezijos gali tiesiog nelikti.
- Rinkinyje lieki ištikima kai kurioms jau anksčiau plėtotoms temoms - kolektyviniam buvimo džiaugsmui, kūnui, žmogaus kaip subjekto dekonstrukcijai, išorės ir vidaus problemai. Visa tai - šiuolaikinės filosofijos problemos. Be to, tapai filosofijos doktorante. Kaip studijos veikia tavo rašymo procesą ir kaip rašymo procesas veikia studijas?
- Manau, kad keičia. Pastaruoju metu daugiausia skaitau kino teorijos ir filosofijos knygas, nes rašau kino filosofijos disertaciją. Grožinei literatūrai lieka kur kas mažiau laiko. Tačiau intelektualinė ir psichologinė įtampa, kurią patiriu dirbdama prie disertacijos, prisideda prie mano kūrybinio produktyvumo.
- Norėjau pastebėti vieną naujųjų tavo tekstų savybę. Juose gausu gamtos aprašymų, bet šiuolaikinę filosofiją šiek tiek išmanantis žmogus suvoks, kad tie aprašymai perkošti per spekuliatyviojo realizmo teorijų prizmę. Ar teisingai pastebėjau?
- „aptrupėjusias sienas“ sudaro keturi skyriai: „Žmogus“, „Miestas“, „Daiktai“, „Gamta“. Tai chronologiškas bandymas išeiti už žmogaus. Kalbėti ne iš žmogaus perspektyvos. Sugriauti subjektyvumo sienas.
- Ar tau neatrodo, kad ištikus apokaliptiniam scenarijui tu vistiek nori išlikti kartu su tuo šalpusniu ir viską aprašyti? Anapus antropocentrinio scenarijaus glūdi tik atsitiktinumai. Tačiau nepaisant to mes vistiek nesąmoningai norime tuose atsitiktinumuose dalyvauti. Manau, kad taip veikia žmogaus protas. Mes bandome mąstyti netgi tai, kas nepamąstoma. Miranas Božovicas kalba apie Jeremy Benthamą ir vaiduoklius. Pasirodo, Benthamas visada labai bijojo vaiduoklių. To, ko „nėra“. Jei vaiduokliai iš tikrųjų egzistuotų, jie įeitų į baimių hierarchiją - šalia vagių, stichinių nelaimių. Jie būtų ne tokie baisūs, nes netektų savo totalumo. O mes bijome to, kas dalyvauja būtyje, joje nebūdamas.
- Taip, pats Panoptikonas - tai vaiduokliai. Jis paremtas galimybe viską aprėpti. Bet ši galimybė susijusi su mumyse slypinčia baime. Božovicui labai svarbus Benthamo vaiduoklių dalyvavimas būtyje, kadangi jis yra susijęs su asimetriško žvilgsnio, kuris taip pat dalyvauja būtyje, paveikumu. Žinojimas, kad tave visada stebi, skiriasi nuo jausmo, kai nesi tikras: esi ar nesi stebimas. Manau, kad meilės jausmas yra labai brutalus.
- Skaitydamas naujausią tavo knygą pastebėjau, kad trečiosios knygos - „Mėnulis yra tabletė“ meilės lyriką keičia ketvirtosios brutalumas.
- Lyrikos kaip meilės poezijos ir brutalumo nepriešinčiau. Manau, kad meilės jausmas yra labai brutalus. Lyrika yra pati brutaliausia poezija.
- Tam, kad galėtum tuos autoritetus kvestionuoti, pirmiausiai reikia tikėti kažkokio Olimpo egzistavimu. Aš juo nelabai tikiu. Kažkada tikėjau labiau: nors viešai neigiau autoritetus, bet žavėjausi kūryba, paslapčia tikėjausi jų pritarimo.
- Ne syki interviu esi prisipažinusi, kad esi socialinė aktyvistė. Šis rinkinys tai įrodo, tavo poezija nuolat išlieka angažuota, aktuali ir aktyvi. Ar jautiesi kalbanti tam tikrų grupių vardu? Kaip manai, kodėl lietuvių poezijoje tokio angažuoto kalbėjimo tiek maža?
- Nemenka dalis rašytojų Lietuvoje ir apskritai Europoje stengiasi mūsų kasdienybėje vienus dalykus matyti, o kitų, kad ir ryškiai matomų, nepastebėti. Rašytojai, ypač poetai, dažniausiai liečia „nepavojingas“ temas. Savo tekstų nelaikyčiau angažuotais, pats šis žodis man atrodo labai įtartinas. Tai, kas nutinka mano kūryboje, pavadinčiau bandymu nenaudoti akidangčių. Stengiuosi nedangstyti akių ir likti atvira įvairioms temoms. Tiesa, kartais atrodo, kad tiesiog nuobodžiai akivaizdu kokius dalykus galima naudoti poezijoje, prozoje, kokios temos naudingiausios straipsniuose ir viešuose pareiškimuose, ką „galima“ kritikuoti, piktintis reiškiant savo nuomonę ir net susikrauti iš to socialinį kapitalą, o kokių temų net negalima liesti.
- Bet literatūroje yra atvejų, kai rašytojai kalba kažkokios kalbėti, savęs atstovauti negalinčios žmonių grupės vardu. Kafka kalba už Prahos žydus, Nigerijos autoriai - už pokolonijinėje situacijoje atsidūrusius Afrikos gyventojus, Svetlana Aleksijevič - už posovietinės Rusijos žmones… Beje, neseniai stipriai debiutavai kaip publicistinių tekstų autorė.
- Visi tavo išvardinti autoriai, mano manymu, pasižymi svarbia savybe - jie kalba savo vardu. Perskaičius mano publicistinius tekstus gali susidaryti įspūdis, kad kalbu kitų vardu. Bet man atrodo, kad netgi kalbėdama apie kitus žmones kalbu būtent savo vardu. Labai svarbu, kad žmonės atstovautų patys save. Man liūdna, kad iki šiol laidose apie kitataučius, smurtą patirusias moteris, homoseksualus etc. dažnai matome kalbančius baltaodžius heteroseksualius vyrus, kurie kalbėdami kitų vardu nevengia sumenkinti aptariamų problemų ir tai darydami tiesiog kraunasi socialinį kapitalą. Tai dažnai neatspindi tikrųjų patirčių bei situacijos. Įdomu, kad Lietuvoje, nepaisant to, kad priklausome Europos Sąjungai, yra susiklosčiusi kitokia situacija su viešu kalbėjimu apie žmogaus teises. Kai kuriose Vakarų Europos šalyse kalbėdamas apie tai gali padaryti neblogą karjerą, o Lietuvoje - susigadinti gyvenimą. Mūsų šalyje tai vis dar nekonformistinė pozicija, kurios daugelis menininkų vengia. Ir gana juokinga kai to vengdami jie išsako argumentus, kurie tiktų gyvenant Vakarų Europoje, bet visiškai netinka gyvenant Lietuvoje. Čia, neištvėrę neapykanta kunkuliuojančios visuomenės patyčių, homoseksualūs paaugliai ryžtasi savižudybėms, o vaikai ir moterys miršta nuo smurtaujančių vyrų.
- Esi ne vienos premijos laureatė, praeitais metais gavai Kultūros ministerijos įsteigtą Jaunosios menininkės premiją.
- Man tokie įvertinimai svarbūs, tačiau stengiuosi neaukoti savo kūrybos ir įsitikinimų, neišduoti savęs vardan paskatinimo. Daugumą nacionalinių kultūros ir meno premijų gauna vyrai. Daugumoje ekspertų ir eksperčių sudarytų sąrašų atkreipiamas dėmesys į vyrus. Tai nuolat kartojasi, bet nepaisant to tos premijos vis dar vertinamos rimtai, o jų gavėjus laiko kažkuo vertesniais ir „geresniais“ už negavusius - tiksliau, negavusias. Ar manai, kad menininkas šiais sunkiais kapitalizmo laikais turi rūpintis savo viešaisiais ryšiais? Kaip manai, ar savireklama nėra tam tikra faustiška sutartis su velniu?
- Reklamuodamas dažnai sieki naudos ir save visur kaišioji, kad bet kokia kaina tos naudos gautum. Internete nemokamai dalinuosi savo kūryba, kuriai sukurti ir ištobulinti man prireikė nemažai laiko ir kainavo daug pastangų.
- Manau, didžioji dalis mano skaitytojų yra atviri žmonės, nebijantys atsiverti pasauliui, kuris jiems iš pirmo žvilgsnio gali būti nepriimtinas ar keistas. Dar mokykloje žmonės išmokomi skirti poeziją nuo nepoezijos, jiems instaliuojamos tam tikros mąstymo schemos. Ten daugelis supranta, kad nemėgsta poezijos, nors iš tiesų nemėgsta labai siauros dalies poezijos, kuri brukama per prievartą, neatskleidžiant įvairovės ir galimybių. Tam, kad skaitytojas išdrįstų skaityti tai, kas neatitinka tos schemos, jis turi peržengti tam tikras ribas, tarsi vaiduoklis pereiti aptrupėjusias sienas. Manau, kad mano skaitytojai - labai įvairūs, bet tuo pat metu drąsūs ir visomis prasmėmis gražūs žmonės.