Tėvystė - tai nuolatinis mokymosi procesas, kupinas džiaugsmo ir iššūkių. Kartais, susidūrę su vaiko netinkamu elgesiu, jaučiamės sutrikę ir nežinome, kaip tinkamai reaguoti. Svarbu suprasti, kad vaiko elgesys yra komunikacijos forma, o mūsų reakcija į jį formuoja jo asmenybę ir savivertę. Šiame straipsnyje aptarsime 10 frazių, kurios padės Jums užmegzti stipresnį ryšį su vaiku, ugdyti jo pasitikėjimą savimi ir skatinti tinkamą elgesį.
Vaiko elgesio supratimas ir ribų nustatymas
Kiekvienas tėtis ar mama yra susidūręs su situacija, kai vaikas elgiasi netinkamai pačiu svarbiausiu momentu: atsisako rengtis, išeiti iš žaidimų aikštelės, pradeda muštis ar pasisavina svetimą daiktą. Jei pastebėjote, kad namuose vaikas elgiasi gerai, o auklėtojai ar mokytojai skundžiasi, gali būti, kad namuose jam leidžiate per daug.
Pirmiausia, nusibrėžkite ribas sau. Suskirstykite vaiko elgesį į tris kategorijas:
- Elgesys, kurio niekada netoleruosite (pvz., kitų mušimas, daiktų gadinimas).
- Elgesys, kurį kartais leisite (pvz., saldumynų valgymas prieš pietus).
- Elgesys, kuris nėra reikšmingas (pvz., vaikas nesusitvarko žaislų).
Antra, susėskite su visa šeima ir susirašykite namų taisykles. Jei tokių taisyklių nėra, vaikas gali nežinoti, koks elgesys yra tinkamas, o koks - ne. Taisyklių gali būti iki dešimties, o teisę jas nustatyti turi ir vaikai. Labai dažnai vaikai nori, kad tėvai ant jų nerėktų. Elgesio taisykles naudinga aptarti prieš einant į viešas erdves, pvz., prieš einant į parduotuvę susitarti, ką ir kiek pirksite. Reikalavimai vaikui turi būti adekvatūs jo amžiui ir vystymosi raidai.
Norint koreguoti netinkamą elgesį, išsiaiškinkite, kokio tikslo vaikas siekia ir ar tokiu elgesiu jį pasiekia. Paprastai vaikai elgiasi netinkamai, siekdami dėmesio, valdžios, keršto arba rodo nevykėliškumą. Žinant, ko siekia vaikas, galima patenkinti jo poreikius iki tol, kol jis pradės elgtis problematiškai. Jei vaikas siekia dėmesio, skirkite jam daugiau dėmesio. Jei nori valdžios, leiskite jam priimti daugiau savarankiškų sprendimų, pvz., rinktis iš kelių Jūsų pasiūlytų variantų: kurias kelnes vilktis į mokyklą arba kuriuos namų darbus atlikti pirmiausiai. Taip vaikas jausis labiau kontroliuojantis savo gyvenimą ir mažiau Jums priešinsis. Vaikai rodo nevykėliškumą, kai tokiu elgesiu gali pasiekti Jūsų dėmesio ir užuojautos. Tarkim, vaikas vis kartoja „aš nemoku, aš negaliu, man neišeis“, o Jūs tokiose situacijose vis jį guodžiate ir siūlote savo pagalbą.
Taip pat skaitykite: Knygos savęs pažinimui: psichologų pasirinkimas
Vaiko elgesys iš niekur neatsiranda, jį kažkas sukelia, o vėliau po vienokio ar kitokio elgesio jis sulaukia pasekmių. Sulauktos pasekmės gali arba paskatinti vaiką kartoti elgesį, arba jį nutraukti, sumažinti. Todėl svarbu išsiaiškinti, kas sukelia vaiko netinkamą elgesį, gal nuovargis, alkis ar kita lengvai pašalinama priežastis bei nustatyti, kokias pasekmes vaikas gauna pasielgęs netinkamai, nes kai vaikas pasielgia netinkamai, o Jūs jį aprėkiate arba mušate, tai vaikui gali būti Jūsų trūkstamas dėmesys, nesvarbu, kad neigiamas. Elgesio pasekmės gali būti paskatinimai arba bausmės. Pirmiausia pradėti reikia nuo paskatinimų, jei tai neveikia, tik tada imtis bausmių.
Universalų paskatinimų vaikams nėra. Skatinimo priemonės - tai, kaip vaikas yra skatinimas už tinkamą elgesį, kaip jis yra giriamas, įvertinimas, apdovanojamas. Pats geriausias vaiko paskatinimas ir netinkamo elgesio prevencija yra laiko leidimas su vaiku, skiriant visą dėmesį tik jam, darant tai, ką nori vaikas. Papirkinėti vaiką daiktais ar pinigais nėra gera strategija, geriau siūlyti laiko leidimą kartu: valgyti ledus, eiti į kiną, žaisti boulingą ir pan. Formavimas - tai teigiamo elgesio pastiprinimas. Pastiprinamas net panašus elgesys į norimą.
Drausminimo priemonės - tai, kaip vaikas yra sudrausminamas, jei elgiasi netinkamai, pvz.: kol nesusitvarko žaislų vakare, negali žiūrėti mėgstamo filmuko. Blogiausia, kai tėvai tik gąsdina nubausti vaiką, bet niekada ir neįvykdo to, ką pažadėjo. Dažniausia vaikai iš žodžiu nepasimoko, reikia taikyti ir pasekmių metodą, kai po netinkamo elgesio seka neigiama pasekmė. Slopinimas - neigiamo elgesio ignoravimas. Apsimesti, kad niekas nevyksta. Svarbu prieš pradedant vaikui taikyti drausminimo priemones, aptarti su vaiku, kokio elgesio tikitės iš jo ir kokiais būdais jis bus skatinamas ir kaip drausminamas.
Prieš paskirdami bausmę, vaiką perspėkite (pvz.: „Gali nusiraminti ir toliau žaisti smėlio dėžėje, jei nenusiraminsi, eisime namo“). Jei vaikas piktybiškai elgiasi netinkamai (pvz.: mėto daiktus, muša brolį, kandžiojasi ir pan.), galima naudoti pertrauką. Tai paskutinė priemonė, kurią reikia naudoti retai. Pasirinkite neutralią pertraukos vietą (pvz.: prieangis, koridorius). Neturi būti bausmės ar paskatinimo elementų. Nusiuntimas į savo kambarį netinka. Pertrauka turi turėti aiškias taisykles. Pirmiausia su vaiku reikia sutarti, koks elgesys bus baudžiamas pauze, pvz.: sudavei broliui, tau paskiriama pertrauka. Prieš paskiriant minutės pertraukėlę, reikia vaiką perspėti. Jei vaikas nustoja daryti netinkamą veiksmą, mes jį apdovanojame, jei nenustoja - nuvedame pasėdėti ant kėdės. Jei pertrauką skirsime per dažnai, ji nebeveiks. Turi sėdėti, kol mes pasakome „gana“. Jei vaikas pertraukos metu elgiasi netinkamai, bausmė tęsiama. Neskaičiuojame laiko iš naujo, o tik palaukiame, kol vaikas nurims, kai nusiramina, vaiką paimame. Pauzė negali būti atšaukiama. Jei vaikas vis palieka kėdę, vadinasi, tai neveikia.
Turi būti tik viena komanda per kartą. Vaikams lengviau suprasti, kai liepiama padaryti tik vieną dalyką. Komanda turi būti trumpa ir aiški. Mes dažnai kalbame per daug ir per sudėtingai. Vaiko prašome ramiu tonu. Nepateikite reikalavimų klausimų pavidalu. Pasakykime ką vaikui daryti, o ne tai, ko nedaryti, nes vaikai dažniausiai „ne“ praleidžia pro ausis. Ir dar tėvai modeliuoja tinkamą elgesį vaikui.
Taip pat skaitykite: Pagalba priklausomiems paaugliams
Nors vaikų auginimas - nemažas tėvų kantrybės išbandymas, tačiau svarbu suvokti, kad žeidžiantys žodžiai gali padaryti nemažai žalos vaiko savigarbai.
10 frazių, kurių reikėtų vengti
- "Kodėl negali būti toks, kaip [vardas]?" Lyginimas su kitais vaikais žemina savivertę ir skatina konkurenciją tarp vaikų. Užuot lyginę, įvardinkite, ko norite iš savo vaiko. Tvarkingesnio kambario? Geresnių manierų? Parodykite vaikui gerų įpročių naudą. Pavyzdžiui, laiku atlikdamas namų darbus, jis gaus geresnius pažymius ir jam nereikės nerimauti dėl pataisų vasaros metu.
- "Tu elgiesi kaip mažas vaikas!" Toks pareiškimas provokuoja tolesnį blogą elgesį. Užuot provokavę vaiką toliau tęsti savo blogą elgesį, suformuluokime teiginį taip, kad jis atneštų laukiamų pokyčių.
- "Ar tu negali apsirengti normaliai?" Tiesioginė kritika gali tapti tvirtu pagrindu stipriam pasipriešinimui. Turime savęs paklausti: „Ar turiu tai kontroliuoti?” Psichologai pataria, kai vaikas eina kur nors su draugais, leisti jam dėvėti tai, ką jis nori, tačiau kai jis eina kartu su jumis, turi paisyti jūsų norų ir pageidavimų.
- "Tu esi tinginys/kvailys/nenaudėlis!" Etiketės kelia pavojų, nes bet kokia etiketė, net ir teigiama, gali neleisti vaikui pažvelgti į save objektyviai ir iškreipti jo „aš“ vaizdą. Etiketės suklaidina vaikus (ir suaugusiuosius). Prieš užkabindami vaikui neigiamą etiketę, paklauskime savęs, ką iš tiesų turime galvoje. Ar vaikas tikrai yra tinginys? Galbūt jis pamiršta atlikti jam pavestus namų ruošos darbus ir jam reikia nuolatos priminti? Galime pasitelkti išbandytą apdovanojimų ir bausmių (žinoma, ne fizinių) metodą.
- "Kaip tu galėjai būti toks kvailas?" Toks pasakymas žemina vaiko savigarbą. Užuot vartoję neigiamus teiginius (kvailas, netikęs, žioplas, bjaurus ir kt.) vaiką teigiamai paskatinkite, tai padės keisti vaiko elgesį.
- "Tu man sugadinai visą dieną!" Jeigu vaikas girdi: „Tu niekam tikęs, nenoriu tavęs matyti“, šis jausmas gali neapleisti jo visą gyvenimą. Jeigu esate taip supykusi, kad galite drėbtelėti: „Geriau jau nebūčiau tavęs pagimdžiusi”, geriau pabandykite pasakyti: „Kartais tu išvedi mane iš kantrybės ir aš pasidarau labai pikta.“ Verčiau nustatyti taisykles, kol dar nepasiekta kulminacija.
- "Netrukdyk man!" Šie žodžiai verčia vaiką manyti, kad jo nuomonė jums nerūpi. Jeigu sakome tai dažnai, vaikas gali pradėti manyti, kad jo nuomonė visai nesvarbi, nereikšminga ir apskritai jis neturi ką pasakyti. Pabandykite pasakyti: „Nusiramink, pasėdėk tyliai.“ Jeigu tai nepadeda, imkitės ramios, bet griežtos tvarkos: išjunkite televizorių, kompiuterį, grotuvą arba išsiųskite vaiką į jo kambarį. Atminkite: vaikai mokosi iš mūsų pavyzdžio. Jeigu norite, kad jūsų vaikai būtų mandagūs, turite būti mandagūs su jais.
- "Palauk, tu pamatysi!" Tušti grasinimai ir bauginimai galiausiai pakirs jūsų autoritetą. Jie skatina vaiką tęsti savo blogą elgesį, kad jis galėtų jus išbandyti. Geresnis kelias yra pasirinkti bausmę, kurią galėsite įvykdyti. Galite pavyzdžiui pasakyti: „Jeigu tuoj pat nenustosi to daryti, būsi uždaryta į savo kambarį“. Tada vaikas žinos, kad jūs tikrai ketinate įvykdyti savo pažadą.
- "Jei tu neisi su manimi, aš tave paliksiu!" Niekada nežaiskite vaiko baime būti paliktam. Tėvai turėtų būti saugi užuovėja, iš kurios vaikas galėtų išeiti į pasaulį. Jeigu to nebus, vaikas išaugs nesavarankiškas ir priklausomas nuo kitų. Užuot sakę, kad jį paliksite, kai vaikas griūva ant žemės ir rėkia, galite pasakyti: „Arba tu eini su manim dabar, arba aš turėsiu tave pakelti ir priversti eiti.“ Esant reikalui, galite paimti vaiką ir jį panešti.
- "Tu esi pats geriausias!" Nuolat girdėdamas, kad yra "geriausias", vaikas gali suprasti tiesiogiai - kad jis pranašesnis už kitus, ir elgtis atitinkamai. Daugelis tėvų trokšta savo atžalas matyti kaip lyderius, čempionus, pirmūnus, tačiau šis noras ne visada atitinka paties vaiko vidinius poreikius bei galimybes. Ne visi vaikai gimsta būti lyderiai, t. y. turėdami tam reikalingą temperamentą, gebėjimų etc. Vaikas, namuose nuo gimimo buvęs "geriausias pasaulyje", atėjęs į mokyklą gali nusiminti, jeigu jo neužkels ant pjedestalo. Juo labiau kad namuose jam net nereikėjo dėti pastangų tapti "geriausiam", o mokykloje reikalaujama "įrodymų"… Jeigu tėvai sąmoningai arba nepagalvodami apie pasekmes įteigs vaikui, kad jis - "geriausias", šis stengsis visur ir visada, bet kokia kaina pirmauti. Tėvams patartina atsisakyti vertinti patį vaiką ir jo darbus frazėmis "geras", "geriausias", "blogas", "blogiausias" ir pan. Kalbėkite konkrečiau. Jeigu norite savo atžalą padrąsinti, pagirti - įvardykite jo teigiamas savybes. Pavyzdžiui, užuot teigę "Tavo piešinys - geriausias klasėje", verčiau pasakykite, kuo jis jums toks geras ir mielas: "Tavo piešinys toks ryškus, džiaugsmingas, kupinas optimizmo!"
Jeigu vis dėlto pasakėte savo vaikui ką nors žeidžiančio, yra būdų tai skriaudai atitaisyti. Laimei, vaikai yra labai nenusimenantys ir sugeba greit atsigauti. Šis būdas ne tik padeda atkurti gerus santykius, bet ir moko vaiką, kaip elgtis, kai pasakai ką nors netinkamo, ko visiškai nenorėjai pasakyti.
Frazės, kurios padės nuraminti vaiką
Kartais vaikai verkia. Verkiama dažniausiai ne todėl, kad vat šiaip užsimaniau, o dėl kažkokios priežasties. Net jei tai ir iškritę ant šaligatvio ledai ar nulūžęs pieštukas, ar rakštis, ar sugriuvęs kaladėlių bokštas. Žodžiu, priežasčių verkti tikrai yra daug. Jos visos tą akimirką rimtos. Nė sykio „nustok bliauti“ man nepadėjo. Nepadeda ir mūsų vaikams. Skirtingais momentais veikia skirtingi dalykai, kartais reikia paprasčiausiai tyliai pabūti šalia. O kartais reikia vaiką (ar suaugusįjį) palikti pabūti vieną - su savo mintimis ir liūdesiu.
Dalinuosi paruoštukais-frazėmis, kurios tinka vietoj „neverk“, „būk vyras“ ir pan. Taip pat svarbu prisiminti taisyklę, kad jei neturime ką gero pasakyti, tai geriau prisėskime šalia ir patylėkime.
- Aš su tavimi, aš tau padėsiu.
- Matau, tau sunku.
- Suprantu, kad tu liūdnas, nusiminęs, piktas. Tai normalu, taip gali būti.
- Tai iš tiesų buvo liūdna, neteisinga.
- Šiek tiek atsikvėpkime, padarykime pertraukėlę.
- Ar norėtum pabandyti iš naujo? Mano pagalbos?
- Girdžiu tave verkiantį, bet nesuprantu, kas vyksta. Gal padėtum man suprasti?
- Galime kartu paieškoti išeities, sprendimo.
- Atsimenu, kai tu… (čia vieta prisminimui apie gerus, smagius, pasisekusius dalykus)
- Aš tave myliu. Tu saugus su manimi.
Dažniausios tėvų drausminimo klaidos
Kartais tėvai, norėdami pasilengvinti sau gyvenimą, griebiasi psichologinių metodų, kurie ilgalaikėje perspektyvoje tėra vaikų drausminimo klaidos.
Taip pat skaitykite: Įžvalgos ir metodai psichologijoje
- Melagystė. Melas turi trumpas kojas, geriau neprisimeluoti, kad paskui nereiktų vargti.
- Gąsdinimas. Reikia būti tikriems, kad kuo gąsdinate, gali tekti ir padaryti. Jei vaikui, kalbančiam negražiai, sakote, kad išplausite burną, tad būkite pasiruošę tai ir atlikti, kitu atveju taip negąsdinkite. Vaikai iš žodžių nepasimoko, reikia veiksmų.
- Emocinis šantažas. Vaikas priverčiamas elgtis taip, kaip nori tėvai, nors ir jaučiasi labai blogai. Vaikas paklūsta reikalavimams, tačiau griaunamas ryšys, vaikas jaučiasi, kad su juo elgiamasi nesąžiningai.
- Nuolaidžiavimas. Jei dažnai nusileidžiate vaiko prašymams, rėkimui, verkimui, tampate vaiko norų „įkaitais“. Pagalvokite, ar verta?
- Papirkinėjimas. Žiūrėkite pagal „kišenę“, ar verta prasidėti su vaikų papirkinėjimu.
- Savų taisyklių laužymas. Taisyklės turi galioti visiems. Vaikai mokosi iš pavyzdžių, o ne žodžių.
- Moralizavimas. Moralai vaikų neveikia, nes per daug žodžių ir neaišku, ką nori tėtis ar mama pasakyti. Vaikui nepasakoma, ką daryti, o tik išvardijama, ką jis daro ar kažkada darė blogai.
Pagalvokite, kokį vaiką norite užauginti: ar paklūstantį kareivį, ar pilnavertę asmenybę.
Kaip užauginti drąsų ir pasitikintį savimi vaiką?
Vaikų psichologė Eglė Dapkevičė pateikia keletą patarimų, kaip užauginti laisvą, pasitikintį savimi vaiką:
- Pažvelkite į situacijas vaiko akimis. Supraskite, kas vaikui kelia nerimą.
- Mokykite vaiką tvarkytis su nemaloniais išgyvenimais. Pasiūlykite nupiešti savo nemalonų jausmą.
- Rodykite vaikui pagarbą būdami kantrūs. Išlaukite, kol vaikas pasirengs žengti žingsnį.
- Nesijaudinkite, ką pagalvos kiti. Svarbiausia kurti ir išlaikyti pozityvų ryšį su savo vaiku.
- Padrąsinkite žodžiais. Paaiškinkite, kad situacija saugi.
- Padrąsinkite veiksmais. Parodykite savo palaikymą iškilus bėdai.
- Parenkite vaiką situacijoms, kuriose jam gali kilti nerimas. Aptarkite, kaip išvengti streso keliančios patirties.
- Stenkitės, kad vaikas norėtų bendrauti su kitais vaikais ir suaugusiais. Plėskite socialinį ratą.
- Mokykite savo pavyzdžiu. Vaikai panašūs į savo tėvus.
- Padrąsinkite save. Viskam reikia laiko.
Kalbinis mandagumas
Kalbinis mandagumas laikomas viena iš svarbiausių komunikacinio akto dalių, formuojančių pašnekovų santykį ir tam tikra prasme dažnai nulemiančių pokalbio sėkmę. Pažymėtina, kad kalbinis mandagumas gali pasireikšti ne tik įprastomis, kalbos etiketo knygose aprašytomis frazėmis. Tai gali būti ir situacinis reiškinys, kai konkrečiame kontekste tam tikri pasakymai, įprastai nepriskirtini nei kalbos etiketui, nei mandagioms frazėms, įgyja mandagumo požymių, demonstruoja kalbančiojo draugiškumą (kontaktinį mandagumą) ar oficialumą (distancinį mandagumą), pavyzdžiui, klausimu „Ar tau nešalta?“ parodome rūpestį kitu asmeniu, dėmesį jam, o pasakymu „Gal sustosime pavalgyti“ kuriama mandagumu grindžiama bendradarbiavimo prielaida, leisianti pasiekti numatytą tikslą (pavalgyti). Įdomu tai, kad lietuvių kalbai būdingesnės situacinio mandagumo raiškos priemonės, t. y. Reikia atkreipti dėmesį, kad net nemokantys kalbėti kūdikiai ko nors prašo gestais, vėliau gestus keičia vienažodžiai pasakymai ar žodžių junginiai, kurie vaikui augant pakeičiami vienažodžiais pasakymais, žodžių junginiais. Be to, vaikai anksti įsisavina ir liepiamosios nuosakos vienaskaitos 2-ojo asmens formą. Remiantis šiuo tekstynu atlikti mandagumo žymiklių tyrimai rodo, kad vaikai tiesioginius mandagumo raiškos žodžius įsisavina anksti - dar neturintys 2 metų vaikai žino ir vartoja daug etiketo frazių (prašau, ačiū, pasisveikinimą, atsisveikinimą žyminčias frazes, atsiprašymus), nuo 3 metų jie jau geba varijuoti prašymų raiška ir pritaikyti ją socialinei situacijai (pvz., į tėvus kreiptis įsakmiai, o į svečius - mandagiai), vėliau pradeda pasitelkti mandagumą suponuojančią intonaciją, vartoti klausimais formuluojamus netiesioginius prašymus, pamažu vaikai suvokia ir pragmatinę socialinio konteksto paisymo ir mandagumo raiškos naudą, t. y. Apie 4 m. (kai kada anksčiau ar vėliau) vaikai pradeda vartoti daugiskaitos įvardį jūs ir daugiskaitines veiksmažodžio formas. Vis dėlto netiesioginių prašymų ir situacinio mandagumo raiška vaikams sunkumų kelia dar ir priešmokykliniame amžiuje, o kartais - net ir mokykliniame. Tai nėra stebėtina, nes netiesioginei mandagumo raiškai suvokti reikalingas kontekstas, svarbu išmanyti tam tikras pokalbio taisykles, pajausti socialinį nuotolį, todėl natūralu, kad net ir priešmokykliniame amžiuje vaikai, kreipdamiesi į svetimą suaugusįjį, sako Duok man arba Duokite man, o tokius pasakymus kaip Gal galėtumėt man paduoti? Mokslininkai teigia, kad įvestis (tai, ką vaikas girdi) didžiąja dalimi lemia vaiko kalbos kokybę, taigi siekdami vaikui padėti suvokti ir įsisavinti įvairias mandagumo strategijas turėtume atsigręžti į savo ir aplinkinių kalbą. Jau minėto tekstyno suaugusiųjų kalbos analizė parodė, kad apskritai net ir suaugusiųjų kalboje mandagumo raiška nėra intensyvi. Čia galima prisiminti Rytų ir Vakarų europiečių kultūrinius skirtumus: vakariečiai kalba norėdami palaikyti ryšį, užėję į įstaigą jie pasisveikina, paklausia, kaip sekasi, stengiasi palaikyti akių kontaktą ir užmegzti trumpą pokalbį, mėgsta pasikeisti komplimentais, o Rytų europiečiai šneka pirmiausia turėdami instrumentinį tikslą ir jaučiasi patogiai netgi tyloje, pavyzdžiui, klientas gali vienu žodžiu pasakyti pageidavimą, o pardavėjas - pageidaujamą daiktą paduoti tylėdamas. Štai ir lietuvių kalbos tyrimas atskleidė, kad parduotuvėse ir kitose aptarnavimo įstaigose beveik 80 % pageidavimų ir prašymų buvo išreikšti griežtai tiesiogiai, t. y. Tik 5 % parduotuvėse ir kitose aptarnavimo įstaigose užfiksuotų prašymų buvo pasakyti žodžiai prašau, prašyčiau, šiek tiek dažniau pavartotas ačiū; apie 7 % sudarė mandagios frazės su dalelytėmis ar, gal (Gal galėčiau) ar tariamosios nuosakos veiksmažodžiais (norėčiau, prašyčiau), 6 % − įvadiniai sakiniai (Turiu tokią problemėlę. Gal galite padėti?). Vadinasi, jei lietuvių kultūroje net ir esant dideliam socialiniam nuotoliui tarp pašnekovų (klientas - aptarnaujantis asmuo) mandagumo raiška nėra žymi, galime teigti, kad lietuvių kalbai apskritai nėra labai būdinga intensyvi mandagumo raiška. Kaip galėtume paskatinti vaiką naudotis mandagumo raiškos priemonėmis, pajausti socialines situacijas, kai mandagumas yra būtinas, pagerinti vaiko kalbinį jausmą, kuris bus jam būtinas ateityje siekiant įvairių komunikacinių tikslų? Tiesioginius nurodymus keiskite į pasiūlymus (pvz., Tu, ko gero, labai alkanas, jau praėjo daug laiko nuo pusryčių. Negailėkite komplimentų, rodykite susidomėjimą vaiko darbais (pvz., Koks nuostabus tavo bokštas!), vaikas dažnai girdėdamas komplimentus, išmoks pats juos sakyti.