Vaikų auginimas yra nuolatinis mokymosi ir prisitaikymo procesas. Vienas iš iššūkių, su kuriais susiduria tėvai, yra vaiko agresija, ypač 2 metų amžiuje. Šiame straipsnyje aptarsime galimas tokio elgesio priežastis ir pateiksime patarimų, kaip elgtis tokioje situacijoje, kad padėtume vaikui išmokti tinkamai reikšti savo emocijas ir elgtis socialiai priimtinu būdu.
Agresija - natūralus instinktas ar išmoktas elgesys?
Agresija yra būdinga kiekvienam žmogui - tai instinktyvi elgesio forma, kurios esminis tikslas - savisauga. Tačiau norėdami rasti sprendimą, turime žinoti agresijos priežastis. Svarbu suprasti, kad tam tikrų agresijos požymių turi kiekvienas vaikas. Tai susiję su neigiamų emocijų išreiškimu - iš pradžių vaikai tiesiog nesupranta, kaip jas ar vidinį diskomfortą išreikšti. Elgiamasi impulsyviai, kai norima atkreipti į save dėmesį ar kažką gauti.
Agresyvumas gali būti kaip savo poreikių, erdvės ir kt. gynimas. Agresyviai besielgiantiems vaikams sunkiau nei kitiems, taip nesielgiantiems, įžvelgti agresyvaus veiksmo arba poelgio priežastį bei tikslą, atpažinti jausmus.
Agresija kaip galios parodymas
Agresyvus vaiko elgesys gali būti jo galios parodymas. Mušdamasis vaikas tarsi parodo mamai: „Mama, aš galiu…“. Tokiu neteisingu būdu, bet galiu - pastumti, pliaukštelėti…". Tokiu atveju suaugęs turi pagalvoti pirmiausia apie save - kaip aš jaučiuosi? Kaip mes visi jaučiamės šeimoje? Dažniausiai tėvai prisiima kaltę sau. Ir aplinka kaltina juos, nes jie atsakingi už vaiko elgesį. Tėvai jaučia, kad tai jų atsakomybė, bet gali būti, kad jie nemoka susitvarkyti su vaiko mušimusi.
Pagrindinės 2 metų vaiko agresijos priežastys
Norint veiksmingai spręsti vaiko agresijos problemą, svarbu nustatyti jos priežastis. Jos gali būti įvairios, pradedant nuo fiziologinių poreikių ir baigiant psichologinėmis problemomis.
Taip pat skaitykite: Depresijos statistika tarp vyrų nėštumo metu
Baimės jausmas ir nepasitikėjimas aplinka
Vaikas mano, kad pasaulis yra nesaugus, tad reikia visada saugotis ir gintis, dar geriau - pulti pirmam. Šis nesaugumo jausmas dažnai būna perimtas iš tėvų, kurie aplinkinį pasaulį mato kaip nesaugų ir pavojingą. Vaikas jaučia įtampą, į tai reaguoja vidinio nesaugumo jausmu, kuris iškyla į išorę. Kai mama viena augina vaiką, jai sunku materialiai, ji jaučiasi nesaugi, yra sutrikusi viduje, nors ji savo veiksmais to ir neparodo, vaikas tai jaučia, ir tą mamos nesaugumą perima pats. Kaip reaguojame į pavojų, lemia pirmaisiais gyvenimo metais (ne)įgytas saugumo jausmas.
Dėmesio siekimas
Sutikime, kad vaikas, kuris smurtauja ir yra agresyvus, gauna dėmesio. Paprastai ir jo tėvai atsiduria dėmesio centre, jei vaikas lanko darželį ar mokyklą, kiti tėvai daug bendrauja su tokio vaiko tėvais, liedami savo nepasitenkinimą. Sutikime, kad vaikas, kuris smurtauja ir yra agresyvus, gauna dėmesio.
Neretai vaiko agresyvumas padidėja gimus jaunesniam broliui ar seseriai. Vyresnysis pavyduliauja jaunėliui mamos, nes pats jaučiasi jos pamirštas ir nereikalingas. Agresyviai elgdamasis jis sulaukia mamos priekaištų ir mėgaujasi bent tokiu jos dėmesiu.
Draudimai ir ribų bandymas
Gerai, jei vaikui būtų paaiškinama, kodėl negalima, o apie bausmes būtų perspėjama prieš atsirandant neigiamam elgesiui, t.y. kad vaikas mokytųsi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Teigiama, kad 1-2 metų vaikas, bandydamas ribas „galima/negalima“, panaudoja fizinę jėgą. Vaikai dažnai savo poreikių nesupranta, todėl negeba įvardinti.
Fizinis skausmas ar diskomfortas
Priežasčių gali būti keletas, viena iš jų - gal vaikui kažką fiziškai skauda?
Taip pat skaitykite: Nuo kada galima pas psichiatrą savarankiškai?
Įtempti santykiai šeimoje
Priežastimi gali būti gimęs brolis ar sesė, įtempti tėvų santykiai šeimoje.
Noras įgyti didesnį savarankiškumą ir nepriklausomybę
Vaikai gimsta visiškai priklausomi nuo tėvų ir laikui bėgant stengiasi tapti savarankiški ir nepriklausomi. Dažnai šis procesas yra gana skausmingas abiems pusėms, ypač psichologiškai jautriaisiais periodais: kai vaikui sueina 3 metukai, pirmaisiais pradinės mokyklos lankymo metais ir paauglystės metu. Vaikai tamp piktesniais, agresyvesniais, nenori klausyti ir atsikalbinėja.
Pavyzdys
Maži vaikai elgiasi pagal pavyzdį, todėl gali būti, kad tokį elgesį jis kažkur mato. Nebūtinai savo šeimoje, tai gali būti televizija. Jis mato, kad toks smurtingas elgesys duoda rezultatą. Vaikų elgesį, be abejo, labiausiai veikia tie elgesio modeliai, kuriuos demonstruoja tėvai.
Prigimtinis agresyvumas
Vienas variantas - jis gali būti agresyvus iš prigimties, tai reiškia, gimsta su padidintu agresyvumo lygiu.
Ribų bandymas
Teigiama, kad 1-2 metų vaikas, bandydamas ribas „galima/negalima“, panaudoja fizinę jėgą. Gali nutikti taip, kad vaikas ir sulaukęs 3 ar 4 metų išlieka agresyvus.
Taip pat skaitykite: Kaip vaistai padeda įveikti panikos atakas
Kaip elgtis su agresyviu 2 metų vaiku?
Svarbu suprasti, kad 2 metų vaikas dar tik mokosi valdyti savo emocijas ir elgesį. Todėl tėvų reakcija į agresiją turėtų būti rami ir suprantanti.
Būkite ramus pavyzdys
Išlikti ramiems, nes atsakydami su pykčiu, galime visą situaciją paversti dar sunkesne. Jeigu vaikas pyksta, šaukia ar net Jums suduoda - jokiu būdu neatsakykite tuo pačiu, nes parodysite, kad elgiatės lygiai taip pat kaip jis! Reaguokite nedelsdami. Į agresyvų vaiko elgesį būtina sureaguoti tuojau pat.
Išmokykite vaiką įvardinti jausmus
Mokykite vaiką įvardinti savo jausmus, paklausdami, ar jis pyksta, nerimauja ir pan. Tegul vaikas mokosi atpažinti savo jausmus ir apie juos pasakyti. Kalbėti su vaiku apie patiriamas emocijas.
Nukreipkite dėmesį
Bandyti nukreipti vaiko dėmesį į jam patinkančią veiklą, mėgstamą žaislą ar muziką.
Paguoskite auką
Visų pirma, būtinai paguoskite nuo agresijos nukentėjusį vaiką. Taip pasielgdami pademonstruosite, kad agresija nėra tinkamas būdas atkreipti į save dėmesį.
Pašalinkite agresijos priežastį, jei įmanoma
Jei įmanoma, pašalinkite priežastį. Kantriai mokykite vaiką susitaikymo su situacijomis, kartu ieškant būdų kaip jas spręsti, kad vaikas ramiau reaguotų.
Padidinkite vaiko savarankiškumą
Pagalvokite, kaip galite padidinti vaiko savarankiškumą. Galbūt nebereikia tikrinti vaiko kuprinės, kad įsitikinti, ar viską susidėjo? Galbūt jau vaikas pats gali spręsti, kokį megztinį vilktis į mokyklą? Arba nuspręsti, kaip norėtų praleisti laisvą laiką?
Pripažinkite jausmus
Kai vaikas pyksta, verkia, isterikuoja, jam labai sunku, jis kenčia. Priimkite tai, kaip pagalbos šauksmą. Vaikui verkiant svarbu būti šalia ir nepalikti jo vieno. Pripažinkite vaiko jausmus. Pasak E. Kennedy-Moore, pripažindami, kad suprantate, kokių jausmų vedinas vaikas pasielgė agresyviai, galite padėti jam nusiraminti.
Stenkitės būti pozityvesni
Stenkitės ir patys būti pozityvesniais. Nepykite ant kitų žmonių, jei jie elgiasi ne taip, kaip Jums norėtųsi, bet stenkitės suprasti jų tokio elgesio priežastis. Analizuokite tokias situacijas garsiai.
Suteikite erdvės
Jei vaikas niekaip nenusiramina, suteikite jam erdvės, atsitraukite bent minutei. Jeigu supykęs vaikas nori pabūti vienas, nesibraukite į jo kambarį, palaukite, kol jis nusiramins ir pats norės kalbėtis.
Venkite agresijos skatinimo
Jei yra vėlus metas ir vaikas pavargęs, reikia pasiūlyti ramesnių veiklų. Kalbinti miegoti reikia dar iki tol, kol vaikas pervargs. Venkite tų situacijų, kurios didina agresiją.
Venkite fizinių bausmių
Dažnai tėvai mėgina aiškinti ir kalbėtis su vaiku, bet jei tai 2 - 4 metų vaikas, ne visus paaiškinimus jis gali suprasti ir priimti. Jei namuose yra baudžiama fizinėmis bausmėmis, vaikas išmoksta fiziniu smurtu spręsti problemas. Taigi, visų pirma, namuose turi būti taisyklė „nesuduoti kitam“ ir jos turėtų laikytis visi šeimos nariai visais atejais be išimties.
Venkite viešo gėdinimo
Neigiamas situacijas aptarinėkite be „liudininkų“ (kitų vaikų, mokytojų, giminaičių ir pan.). Dažnai manoma, kad viešas gėdinimas duos teigiamą rezultatą.
Žaidimų terapija
Tinkamu sprendimu taip pat gali būti pasakų ar žaidimų terapija. Tuomet vaikai atpažįsta savo elgesį veikėjų veiksmuose, o tėvai turi galimybę žaidimo metu pateikti tinkamesnį elgesį situacijoje, kuri vaikui sukelia agresiją. Su vaikais galima žaidimo pagalba, suvaidinant situacijas, kur būtų naudojama agresija, analizuoti kaip galima pasielgti, kaip tinkamai išreikšti pyktį. Tam labiausiai tiktų, pavyzdžiui, pirštininės lėlytės.
Savitvardos ugdymas
Savitvarda - vienas svarbiausių gebėjimų, kuris padeda tinkamai išgyventi nemalonias emocijas: pyktį, nusivylimą, paniką bei įgalina mus valdyti savo troškimams, užuot šiems leidus valdyti mus. Vaikai, kurie pažįsta ir valdo savo emocijas, lengviau susikaupia, susidoroja su kasdieninėmis įtampos ar konfliktinėmis situacijomis, sėkmingiau kuria ryšius su aplinkiniais, mieliau dirba komandoje.
Kaip mokyti(s) savitvardos savo namuose?
Sunku pažinti vien tik savitvardą, nepažįstant kitų savo jausmų, emocijų.
Tėvų pavyzdys
Tėvų pavyzdys - geriausia mokykla. Vaikas daugiausiai išmoksta iš pavyzdžio ir santykio - iš tėvų namuose, auklėtojų ar mokytojų darželyje ar mokykloje.
Vaiko verksmas
Vaikai verkia dėl daugelio priežasčių. Verksmas yra emocinė reakcija į vaiko išgyvenamą jam nemalonią patirtį ar situacijas. Ši reakcija gali būti įvairios trukmės ir įvairaus intensyvumo - nuo tylaus verksmo iki garsaus raudojimo. Ir ne visada reakcijos intensyvumas yra susijęs su didele nesėkme ar dideliu nusivylimu. Dažnai vaikai gali verkti dėl atrodytų menko preteksto, tarsi tai būtų didžiulė problema.
Verksmo nauda
- Verksmas išlaisvina įtampą ir susikaupusias emocijas.
- Verksmas patraukia kitų dėmesį.
- Verksmas padeda kitiems.
- Verksmas išbando suaugusiuosius.
Ką daryti, kai vaikas verkia?
- Jei įmanoma, pašalinkite priežastį.
- Kantriai mokykite vaiką susitaikymo su situacijomis, kartu ieškant būdų kaip jas spręsti, kad vaikas ramiau reaguotų.
- Vaiko išklausymas bei jo verkimo priėmimas stiprina jo pasitikėjimą savo jausmais, o kartu ir saugumo jausmą, nes jaučiasi suprastas tėvų.
- Vaikui verkiant svarbu būti šalia ir nepalikti jo vieno.
- Pripažinkite vaiko jausmus.
- Mokykite vaiką savais žodžiais išreikšti jausmus ir kitaip, ne verkimu, reaguoti į nerimą keliančias situacijas.
Miego problemos
Prastu kūdikių ir vaikų miegu turbūt galėtų pasiskųsti dauguma tėvų. Vaikų augimas kupinas naujovių ir pasikeitimų. Vaikai jautriai reaguoja į aplinką ir iš mūsų perima daugybę emocijų.
Naktiniai siaubai
„Tai tipiški ir labai specifiniai prabudimai, kuriuos seka klyksmas, siaubas akyse, platūs vyzdžiai, prakaitavimas. Vaikas gali muštis, neatpažinti ir negirdėti jūsų, nepasiduoti raminimui. Tai neretai vyksta pirmoje nakties pusėje, praėjus 2 - 3 valandom nuo užmigimo. Tėvai dažnai pastebi tikslų laiką, kuomet tai prasideda. Pirmieji naktiniai siaubai gali pasireikšti ties antruosius vaiko metus, didžiausias pikas ties 3 - 5 metais. Dažniausiais atvejais tai būna darželinio amžiaus vaikai, o tęstis gali ir iki paauglystės.
Ką daryti?
Tikrai svarbiausia, kad šiose situacijose tėvai stengtųsi išbūti ramiai, naudotų sau ir vaikui tinkamus nusiraminimo metodus. Suprastų, kad vaikui tai nėra pavojinga ir kad tai praeis, vaiko miegas susitvarkys.
Kitos rekomendacijos:
- Leisti vaikui daugiau pailsėti, ilginti miego laiką, bandyti eiti anksčiau miegoti.
- Tikrai padeda ir dienoraščio, dienos įvykių užrašymas.
- Kaip prevencinė priemonė naudojamas ir tikslinis vaiko žadinimas 15 - 20 minučių prieš prasidedant naktiniam siaubui, jei tik jis kartojasi dažnai ir pradžios laikas visuomet yra panašus.
- Įtakos vaiko miegui, žinoma, turi ir per ilgas ekranų naudojimas, vaizdų perkrova, nesveikas maistas, saldumynai, kofeinas.
Vaikų nemiga
Nemiga yra negalavimas, kamuojantis įvairaus amžiaus vaikus - nuo kūdikių iki paauglių. Akivaizdu, kad „ožiukai“ ne visus vaikus aplanko vienodai dažnai. Isterijos - nors ir nemaloni - yra normali vaiko raidos dalis. Nusivylimas, susierzinimas, kad ko nors nepavyksta atlikti. Savarankiškumo apribojimas - pavyzdžiui, kai liepiama vaikui ramiai pasėdėti, arba daroma už jį ai tai, ką jis norėtų atlikti pats (pavyzdžiui, apsiauti batukus). Kai negauna to, ko nori (čia ir dabar). Tai labai dažna situacija parduotuvėje, tačiau gali nutikti bet kur. Tokią taktiką linkę naudoti vaikai, kurių nevai yra linkę pastebėti vaiką tuomet, kai jis elgiasi netinkamai, ir užmiršta pagirti ir paskatinti už tinkamą elgesį.
Kada kreiptis į specialistą?
Jei vaiko agresyvus elgesys yra nuolatinis, intensyvus ir trukdo jam bendrauti su kitais vaikais, verta kreiptis į vaikų psichologą ar psichoterapeutą. Specialistas padės nustatyti agresijos priežastis ir parinks tinkamą gydymo planą.