Įžanga
Vaikų eilėraščiai - tai ne tik gražūs eiliuoti tekstai, bet ir puikus būdas ugdyti vaikų kūrybiškumą, gerinti atmintį bei turtinti vaiko žodyną. Poezija atskleidžia kalbos žodį ir turtingumą, o ketureiliai dažnai sukelia įvairių emocijų, sužadina tiek vaikų, tiek suaugusiųjų vaizduotę. Eilėraštis yra galinga emocinės išraiškos priemonė, kurioje slypi jausmai ir išgyvenimai, suteikiantys vaikams galimybę geriau suvokti savo patiriamus jausmus, juos įvardinti ir geriau suvokti aplinkinių žodžiais neišreikštas emocijas. Eilėraščių įsiminimas ir jų deklamavimas naudingi vaiko atminčiai ir pažinimo funkcijoms lavinti. Daugelyje eilėraščių slypi kur kas daugiau nei tik eiliuotas, skambus tekstas, nes juose atskleidžiamas tam tikras kultūrinis ar istorinis kontekstas.
Vytautas Mačernis: Nuo Vaikystės Jaudulio Iki Egzistencinių Klausimų
Pradėsiu nuo mažos išpažinties - Vytautas Mačernis buvo vienas iš tų poetų, kurie ir mane patį pastūmėjo rašyti eilėraščius. Todėl jaučiuosi kiek nejaukiai poeto gimimo šimtmečio proga kalbėdamas apie jo kūrybą. Kažkaip panašaus, lyg reikėtų kalbėti apie pirmąjį įsimylėjimą, kai jau žinai, kad tai nebuvo meilė, veikiau kažkokie vaikiški jausmai. Panašiai, dar lankydamas gimnaziją, galvojau, kad esu labai įsimylėjęs, o iš tiesų buvau tik naiviai įsimylėjęs Vytauto eiles.
Ryškesnė rodosi tamsioji šio poeto pusė - didžiąja dalimi Vytautas Mačernis yra nevilties ir nuovargio dainius, braidantis liūdesio pelkėse, rimuojantis nerimo rimus. Kaip dauguma meniškų žmonių, esu imlus būsenoms ir bijau šitų per tamsių egzistencialistinių tonų. Vis dėlto, toks Vytauto kūrybos paveikslas tikriausiai būtų per daug užtamsintas, per daug subjektyvus. Nemažai poeto kūryboje ir erdvės, šviesių spalvų, grožio sužadinto ilgesio. Pasirengimas šiai kalbai man buvo proga iš naujo perskaityti Vytauto eilėraščius. Planavau kalbėti apie vieną kurį nors tekstą, bet planai nueina velniop, susidūrus su poezija.
Rudens Sonetas: Žmogiškos Prigimties Slėpiningumas
Pirmiausiai, eilėraštis, kuris mano buvo labai artimas mano vienatvės metais - 8-asis rudens sonetas, kuris prasideda posmu: „Vidurnaktį dažnai/Aš pabundu./Kada keistai, keistai/Visuos namuos tylu…“. Ir baigiasi klausimais, į kuriuos poetas neturi atsakymo: „Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu // Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?“ Šis sonetas tebėra stebėtinai man artimas. Galbūt todėl, kad pagauna mūsų žmogiškos prigimties slėpiningumą: Kodėl aš pats sau esu paslaptis?
Viena vertus, eilėraštis formuluojamas tarsi priekaištas kūrėjui, kodėl tu mus sukūrei būtent taip? Ir kodėl davei neramų protą, kuris verčia ieškoti atsakymų, kurie tarytum slepiasi? Beje, kalbant apie išraišką, šis eilėraštis yra paradoksalus - jis kyla iš nuostabos ir kartu pasitelkia tiksliųjų mokslų - matematikos - sąvoką, kaip metaforą. Mūsų tikrovė yra gyvybės ir mirties lygtys su begale nežinomųjų. Ši metafora primena, kad poezija nėra tikslusis mokslas, ji nėra orientuota į praktinius tikslus, jos neįrašysi į savo CV, į savo gyvenimo aprašymą. Ir vis dėlto, tam, kad būtum orientuotas į tikslus, turi išmokti būti tikslus. Turi išmokti įvardyti ir nupasakoti, kas vyksta tavo viduje, kaip tave veikia aplinka ir įvykiai, kas tau kelia nuostabą ar pasigėrėjimą.
Taip pat skaitykite: Schemos batukams
Žiemos Sonetas: Teisė Klysti Ir Žmogiškoji Laisvė
Antra, eilėraštis, kurį mokykloje mokiausi atmintinai - 29-asis žiemos sonetas, poetinė sūnaus paklydėlio/dukters paklydėlės parafrazė: „Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės/Noriu pats surasti savo kelią“. Poetas čia sako, kad kiekvienas žmogus turi teisę klysti, ieškoti ir tai yra žmogiškosios laisvės esmė. Žvelgiant iš patirties, aš, kaip ir jūs, esu ne kartą savo gyvenime klydęs ir išgyvenęs šią sūnaus palaidūno istoriją savo kailiu.
Kiekviena išpažintis, kiekviena nuoširdi malda iš dalies atkartoja šį mūsų santykį su Dievu Tėvu. Tai yra įrašyta giliai kiekvieno žmogaus viduje - mūsų širdis yra tarytum padalyta. Ir mes visi kartais norime to, ko išties nenorime (noras nusidėti). Ir mums sunku prieš tą vidinį susipriešinimą atsilaikyti. Kartais taip nesinori klausytis vidinio sąžinės balso, sakančio, kad darai klaidą… Neseniai šventuoju paskelbtas Johnas Henry Newmanas mėgdavo sakyti - sąžinė yra čiabuvis Kristaus vikaras. Aš pridėčiau - o mūsų sieloje vyksta karas. Vytautas Mačernis tarytum sako, kad sąmoningos klaidos yra mūsų laisvės, o ne mūsų silpnumo išraiška. Ši prieštaringa laikysena yra viena iš priežasčių, kodėl mano santykiai su V. Mačernio poezija ilgainiui komplikavosi. Juk bandymas pabėgti nuo savo sąžinės iš anksto yra pasmerktas nesėkmei.
„Pavargimas“: Absurdas, Nuovargis Ir Netobuli Idealai
Ir galiausiai, „Pavargimas“, kurį pats poetas pavadino nepasisekusiu eilėraščiu (nes rimuota ne kiekviena eilutė). Man šis eilėraštis pirmiausiai sužadina prisiminimą: studijuojant universitete teko gyventi vienuolyno bendrabutyje ir kažkokie vaikiščiai buvo negražiai išteplioję vienuolyno sieną. Mes su vienu bičiuliu ją uždažėme. Šiame eilėraštyje dominuoja absurdo, nuovargio patirtis, tokia būdinga egzistencialistinei filosofijai, iš kurios išaugo nemažai Vytauto Mačernio poezijos gėlių. Bet juk šias būsenas savo kasdienybėje puikiai pažįstame ir mes patys - kas iš jūsų nėra pagalvojęs: lekiu lekiu, skubu skubu, ir kam visa tai?
Poetas šią patirtį nušlifuoja ir sukoncentruoja, pasitekdamas saulės dėmes kaip įvaizdį, kad net šviesiausi dalykai gyvenime turi dėmių, kad ir didžiausi idealai nėra tobuli. Ką norėjau pasakyti, pažvelgęs į šiuos tris eilėraščius? Vytauto Mačernio kūryba nėra lengvas pasivaikščiojimas saulėtą vasaros popietę dailiame parke. Vis dėlto, iš poeto eilėraščių trykštanti neviltis, dvejonės, klausimai, yra kaip skiepai vidinio gyvenimo imunitetui stiprinti. Juk be atsparaus, tvirto vidinio gyvenimo - nėra ir tikro žmogiško gyvenimo. Metaforiškai kalbant, poeto eilėraščiai yra tarytum didžiuliai namai, su tamsokais langais. Ir su begale įvairių durų. Ir kažkurios durys laukia, kad būtent tu pro jas įeitum šiandien. Ir atrastum šviesos, kuri turi galios išbandyti, atnaujinti tavo vidinį gyvenimą.
Kaip Parinkti Eilėraščius Vaikams?
Parinkite eilėraščių, tinkamų vaiko amžiui ir raidos etapui. Paprastas eilėraščio rimas, patraukli, vaiko interesus atliepianti poezijos kūrinio tema paskatins vaiko susidomėjimą, o mokymosi procesas bus malonus ir efektyvus. Mokymo procesą pradėkite garsiai skaitydami vaikui eilėraščius. Sukurkite palankią aplinką, kurioje vaikai jaustųsi patogiai ir galėtų išreikšti save. Skatinkite juos pasidalinti mintimis ir jausmais, aplankančiais išklausius eilėraštį. Kartojimas - būtinas veiksmas siekiant įsiminti. Kartu su vaiku periodiškai deklamuokite eilėraštį. Džiaukitės vaiko pastangomis ir pasiekimais mokantis ir deklamuojant eilėraščius.
Taip pat skaitykite: Skausmas ir žydėjimas Radausko poezijoje
Eilėraščių įtraukimas į vaiko literatūrinį pažinimą - neįkainojama dovana vaikui. Lietuvių poezijoje gausu įdomių, pralinksminančių, priverčiančių susimąstyti, originalaus kalbos stiliaus, labai turiningų eilėraščių.
Pavyzdžiai Lengvų Eilėraščių Apie Gamtą
Štai keletas pavyzdžių, kurie gali patikti vaikams:
Kiški Piški
Kiški piški,Greitakoji,Pasakyk,Kur tu nakvoji?
- Prie miškelio,Po egle,Balto sniegoPatale.
Kiški piški,Stačiaausi,Kur šiandienąTu keliausi?
- PamiškėjUgnelė dega,Kepsiu tenVaikams pyragą.
O ar mumsPyrago duosi,Kiški piški,Skeltanosi?
Taip pat skaitykite: Emocijos ir forma Radausko poezijoje
- Kas klausysMamytės, tėtės,Tam…
Žiema
Apšerkšniję mūsų žiemos -Balta, balta - kur dairais -Ilgas pasakas mažiemusSeka pirkioj vakarais.
Apie klaidžią sniego pūgą,Saulės nukirptas kasas -Apie žąsiną moliūgą,Kur išskrido į dausas.
Gintarai
Banga suklups prie kranto:Bangele, ką darai?Tau iš prijuostėsKrentaĮ krantąGintarai.
Ir tas, kas ieško -Randa.įsižiūrėk gerai.Nubarstė visą krantąGeltoni Gintarai.
Trolis
Trolis uždegė žvakelęSeno miško pakrašty.Šen, balti žiemos vaikeliai,Balto gandro atnešti.
Prie žalių ledinių kūdrųVarvekliukų skambesyPažiūrėti trolio burtųSusirinksime visi.
Jau kankorėžis nupuolėIr išsiskleidė delne.Jau melsva neužmirštuolėŽydi ežero dugne.
Lakštingalos
Lakštingalos,Kregždės,Varnėnai,Balandžiai,Dagiliai,Maži gegužiukai,Kikiliai,ŽalvarniaiIr zylės,-Lai erdvęUžpildoNerimstantysJūsųBalsai,Kai visasPasaulisPražystaBaltaiIr rausvai…
Neptūnas
Karalius NeptūnasAnt jūržolių sostoPutojantį vandenįDelnu užglosto.
Pažiūri į jūrą,Pažiūri į dangųIr laivui jis pasiunčiaVėją palankų.
Karalius NeptūnasŠiandieną ramus.Sugrįžo laivaiĮ gimtuosius namus.
Kriauklė
Kriaukle,Mažo perlo aukle,Visą ilgą vasarąSupsi jūros ašarą.
Kriaukle,Užsidarius aukle,Kaipgi tu ten gyveniJūrų marių vandeny?
Kriaukle,Užsispyrus aukle,Smalsūs žvilgsniai nepadės -Neatskleisi paslapties.
Kriaukle,Mažo perlo aukle,Perlas bus užaugęs -Nereikės jam…
Du Gaideliai
Du gaideliai,Du gaideliai,Baltus žirnius kūlė.Dvi vištelės,Dvi vištelėsĮ malūną vežė.
Ožys malė,Ožys malė,Ožka pikliavojo,O ši trečia ožkytėlėMiltus nusijojo.
Musė maišė,Musė maišė,Uodas vandens nešė.
Vaikų Erdvė Ir Aplinka Valdemaro Palčinskaitės Poezijoje
Rašant apie vaikų kūrėją, visada norisi ieškoti sąsajų ir brėžti paraleles su paties poeto vaikyste, nes, kaip teigė V. Palčinskaitė, į vaikystės pasaulį „galbūt visą gyvenimą - kiekvienas savaip - ieškome kelių grįžti“. V. Palčinskaitė yra sakiusi, jog ir perskaitytos knygos, ir vaikystė, ir namai, kuriuose buvo tiek šviesos ir džiaugsmo, lėmė, kad ji tapo rašytoja. Laiminga vaikystės aplinka turėjo įtakos namų, kaip jaukios ir būtinos egzistencijos dalies, įvaizdžiui. Namai - vertybė. Juos turi lėlė, lapė, ežiukas, pelė, lokys, „net ir vėjas neramus / Turi vis dėlto namus“. Sraigė, nešanti namą ant pečių, - dažnas ir apibendrinančią funkciją atliekantis įvaizdis. Jei neturi namų - esi vienas.
Taip nepastebimai žaidžiant vilko tinginyste vaikui peršama moralinių nuostatų sistema: “Ak, tas rąstas, tas nedoras, - / Čia per laibas, ten per storas. // Čia per lygus, ten per kreivas. / Vilkas žiovaudamas raivos. // Vilkas vėpso į mėnulį / Ir kanapėse sau guli. // Ir todėl jis, kiek menu, / Liko vienas. Be namų“ („O vilkas?“). Prarasti namų nevalia. Papuošta kambaryje eglutė „lyg ne ta“, jos vieta miške, ten, kur tikrieji jos namai, todėl ją kankina ilgesys („Eglutė“). Akivaizdi H. K. Anderseno pasakų dvasia. Beje, tai irgi ateina iš pačios poetės vaikystės. Namai, nesvarbu, kur jie būtų, kaip dvasinės šilumos vieta, būtini kiekvienam: „Saulelė leidžias, / Takelis žvilga. / Namai namučiai / Nors ir po smilga“ („Piešiam namučius“). Eilėraščių vaizdai reikalauja erdvę įprasminti. Namų erdvėje saugu, jauku, šilta. Jaukumo iliuzija sukuriama iš dėmesio ir meilės kiekvienam - mažai žolytei, lapui, žiogui, skruzdėlei ir vaikui. Upeliukui siuva pūgos antklodėlę, žemė sūpuoja rugį kaip mylinti mama, patyliukais atkeliavęs vakaras sutirpsta prijuostėlėje mamos… Ilgainiui namų įvaizdis įgauna metaforišką, platesnę prasmę, ir kuriama lyrinio subjekto saugumo, darnos, vienovės pasaulyje jausena: „Visi, kas gyveno… / Už tavo pečių / Tylius jų žingsnius / Aš per naktį girdžiu. (…) Neverk, mano vaike. / Pasaugos tave / Žibuoklė ir sraigė, / Ir aš - kelyje“ („Žibuoklė ir sraigė“).
Gerumas Ir Jautrumas Aplinkai
Iš pačios poetės vaikystės, jos perskaitytų knygų ateina ir gerumo samprata. Epitetu „geras“ įvardijamas santykis su aplinka: geras dėdė Rugsėjis, mamytė pati geriausia, geras, ramus vakaras, gera senų namų dvasia. Akcentuotu gerumu sąmoningai slopinama pagieža, pyktis, jam V. Palčinskaitės poezijoje dažniausiai neatsiranda vietos: net ir besitrankančiam vėjui nėra ūpo bartis („Svečiuose pas bobutę“). Pyktį keičia žaismingas juokas: balionai sprogsta ne iš pykčio, o iš juoko („Aus baus“). Kita vertus, V. Palčinskaitės poezijos pasaulis nėra sterilus, ir ryškių emocijų, nuspalvinančių lyrinio subjekto pasaulį, neatsisakoma. Paerzintas ir įsižeidęs, kaip tik iš pykčio užverda arbatinukas: „Šū-šū-šū! / A-ta-ta! / Pasipylė arbata!“ („Senas virdulys“).
Pasak pačios poetės, svarbiausia, kad vaiko širdelėje neliktų „miesčioniško abejingumo aplinkiniam pasauliui, žmonėms“. Gerumo ir jautrumo ieškoma visur, svarbiausia - tikima, jog tai slypi paties vaiko sieloje: „Palesinti paukštį… / Priglobti paklydusį šunį. / Ir sapną pašaukti, / Siūbuojantį eglės viršūnėj. (…) Pakalbinti gražiai / Mūsų kiemą bešluojančią sargę. / Sugrįžus namo, / Apkabinti močiutę - ji verkia…“ („Palesinti paukštį“). Gerumu ir iš gerumo kuriamas lyrinio subjekto pasaulis: „Iš ko padarytas pasaulis? / Iš medžių, drugelių ir krūmų. / Iš saulės šešėlių, / Iš vargo upelių, / Iš tavo ir mano gerumo“ („Iš ko padarytas pasaulis“). Siekdama meninės įtaigos, V. Palčinskaitė neretai vartoja išvardijimus, primenančius formulinių kumuliacinių vaikų dainų kompozicijai būdingus išskaičiavimus. Tokia kompozicija paremti eilėraščiai „Paprašykime paukščių“, „Baltas eilėraštis“, „Žaislų parduotuvė“, „Kas?“ ir kt. Poetei nepaprastai svarbu vertybių paieškos ir jų įtaiga vaikui. Kita vertus, ne mažiau svarbu, pasak pačios poetės, „kokia kalba prabilti į savo mažametį skaitytoją, kad jis suvoktų esąs dalelytė visos mus supančios gamtos, visatos, kuri turi savo amžiną gėrio, grožio, tiesos - amžiną pražydėjimo ir nuvytimo dėsnį“. Svarbiausia, jog cikliškame grįžimo ir atsinaujinimo periode pagrindiniu vaiko jausenos matu visada išlieka gerumas ir džiaugsmas, kad vaikas yra to pasaulio dalis: „Naktį pakeičia dienelė. / Verksmą pakeičia dainelė. / Rudą lapą - žalias lapas. / Sniego kvapą - šilo kvapas. (…) Tam pasaulį - iš tiesų / Kaip gerai, kad aš esu!“ („Aš esu“).
Miesto Poetės Tautosakiškumas
Lietuvių vaikų poezijos neįsivaizduojame be tautosakos stilizacijų. Folklorinę jauseną laikome svarbiausia kūrybinių galių versme. Tuo tarpu V. Palčinskaitė ne viename straipsnyje vadinama miesto poete, teigiama, kad jos poezija nutolusi nuo tautosakos motyvų ir stilistikos. V. Palčinskaitės eilėraščio erdvė - miestas, kitaip tariant, poetinis miesto kasdienybės pasaulis. Miestas jos poezijoje - tai ne bedvasė erdvė, ji nekuriama kaip romantinio polėkio, idealų kontrastas. Miesto balos žydros, o laivelio burės baltos, pasivaikščiojimas senamiesčio stogais ankstų rytmetį smagiai švilpaujant dainelę sukuria darnaus pasaulio vaizdinį: „Tai smagu, / Tai smagu, / Laukia vėl / Šimtai / Stogų. // Noriu aš, / Kad mūsų / Miestas / Ryto saulėj / Auksu šviestų“ („Kaminkrėčio dainelė“).
Lyrinio subjekto pasaulis spinduliuoja šviesa ir džiaugsmu. Mieste linksma ir smagu. Rodos, nieko ypatinga nenutinka, tačiau įprasti daiktai stebina, džiugina, kelia naivų juoką: „Rieda melsvas troleibusas. / Troleibuso ilgas ūsas. / Vienas ūsas, / Antras ūsas, - / Tai juokingas / troleibusas!“ („Troleibusas“). Kita vertus, mieste pilna stebuklų. Įprasti daiktai virsta paslaptingais. Nuostaba kuria pasakiško miesto pasaulio vaizdinį. Lyg gyvas vaikus gundo skelbimų stulpas, viliodamas į cirką ar koncertą, iš automatinio telefono galima paskambinti net į mėnulį („Telefonas automatas“). Mieste knibždėte knibžda linksmybių, į kurias kviečiami „maži linksmi piliečiai“. Miestas šurmuliuoja ir gyvena įprastu ritmu. Nenurimstama ne tik dieną, bet ir naktį: vikriai sukdamiesi, kepėjai naktį kepa duonutę („Duonutę kepa“). Miestietiško kolorito apstu ne tik kūryboje, bet ir jausenoje. Ir iš tiesų pačios poetės filosofija veda ją „kreida išrašinėtom grindinio plytelėm į siaurą miesto skersgatvį, kur gėlėta sudaužyto puodelio šukė (neįkainojamas turtas!), stumdoma akmeniniais langeliais, gali suteikti tiek džiaugsmo, kiek nesuteiktų brangiausia lėlė, nupirkta parduotuvėje. Nulytas grindinys taip gaiviai dvelkia pavasariu, taip juokingai atsispindi veidai kreivame balos veidrodyje.“ Gražiausi poetės prisiminimai susiję su miestu. Siaura miesto gatvelė, nuaižėjusi siena senamiestyje jai reiškia kur kas daugiau nei pats gražiausias peizažas. Gamtoje poetė jaučiasi svetima, jos prisibijanti ir bet kokioje situacijoje pirmenybę atiduodanti miesto vaizdiniui. Miesto vizija - subtili dvasinė būsena, užliejanti sąmonę, persikūnijanti į būtį, pripildanti eilėraščių erdvę. Vaiko fantazijos erdvė - ne bet koks miestas, o senamiestis su savo skersgatviais, lėlių teatru, fotografo ar laikrodžių meistro dirbtuvėle, naktinio miesto gyvenimo paslaptimis, su savo kasdienybės džiaugsmais ir įprastu liūdesiu.
Kita vertus, vertybių paieškos, pastangos, kad jų atspindžiai poezijoje pasiektų adresatą, tapatūs ir miesto, ir kaimo vaikui. Galbūt tik tai, kas supa miesto vaiką, V. Palčinskaitės poezijoje jam yra artima ir geriau pažįstama. Pasak V. Kukulo, iki V. Palčinskaitės vaikų poezijoje „nebuvo taip lengvai kalbama su miesto vaiku, pagaliau nebuvo ir tokio vitališko temperamento“. Miesto filosofija leidžia įžvelgti kasdienybės grožį. Kita vertus, „tautosakinė meninio mąstymo forma sąmoningai ar nesąmoningai glūdi autorės kūryboje“, - teigia P. Jokimaitienė ir tautosakinio mąstymo apraiškomis laiko aplinkos sudvasinimą bei įasmeninimą. Pasakojimo paprastumas ir įtaigumas, kalbos muzikalumas - tai tik dar keletas bruožų, kurie artintų V. Palčinskaitės eilėraštį prie folkloro ištakų. Poezijoje ryški pasakų fantazija. O vienas iš pagrindinių bruožų, pasak M. Vainilaičio, ir yra „poetinės fantazijos, kuri remiasi tautosakos motyvais ir elementais, spalvingumas. Dažname eilėraštyje, rodos, viskas prasideda nuo pasakos, nuo mįslingo klausimo, nuostabos, kurią sukelia situacijos nekasdieniškumas.“ Įtaigūs tradiciniai tautosakos personažai - lapės, ežiai, vilkai. Gyvūnai įasmeninami, sugyvinama viskas - daržovės, žaislai, buities daiktai, gamtos reiškiniai: „Susikibę už rankučių, / Lietui lyjant, vėjui pučiant, / Šokam šokam sau ratu - / Ir po vieną, ir po du. // Tru-tu-tū! Tru-tu-tū, / Ir po vieną, ir po du“ („Agurkų dainelė“).
V. Palčinskaitės eilėraščio stilistika artima liaudies dainai. Originaliai įkomponuotas refrenas primena lopšinės žanrą. Paprasti žodžiai, kalba apie miegą, kreipimasis į vaiką, grafinis išskyrimas, supimo judesio imitacija ryški eilėraštyje „Dėdė miegas“: „- Jau pavargot? / Aš einu. / Daug sapnų / Da-a-linu. (…) Jau pavargot? / Aš einu. / Daug žvaigždžių / Da-a-linu… (…) - Jau pavargot? / Dalinu / Daug saldžių / Sa-a-ap-nų…“ Jaustukiniais, onomatopėjiniais žodelyčiais („Gegutė“, „Gaidys žadina“), garsų sąskambiais, kartojimais, klausimų ir atsakymų deriniais, humoristinėmis situacijomis V. Palčinskaitės eilėraštis artimas liaudies dainos kompozicijai. O įkomponuotas mįslės modelis ar skaičiuotės ritmika primena smulkiųjų tautosakos žanrų stilistiką: „Vienas du, / Vienas du, / Kuo tu, vasara, vardu?“ („Vasaros vardai“). Pasak V. Palčinskaitės, „visais laikais poetai sėmėsi įkvėpimo iš liaudies dainų, kuriose glūdi ir mūsų vaikų poezijos ištakos. Kokios nepakartojamos yra mūsų lopšinės, žaidimai, vaikiškos skaičiuotės, artimos vadinamajai nonsenso - absurdo poezijai. Kiek jose spalvų, netikėtų garsų ir žodžių derinių, lavinančių ne tik poetinę klausą ir įtraukiančių mažuosius į žaidimą. Čia yra labai daug elementų, iš kurių rašytojas taip pat mokosi žaisti poetiniais garsais, keičia savo stereotipinį santykį su žodžiu. Tokia poezija labai artima vaikams. Juk ir patys vaikai, vos pramokę kalbėti, artikuliuoja garsais, tam tikra eilės tvarka dėlioja žodžius, kurdami savąją - paradokso poeziją.“ Dainiškos intonacijos, lyrizmo apraiškos ir žaismės bei ypač džiaugsmingo pasaulėvaizdžio kūrimas lemia V. Palčinskaitės poezijos tautosakiškumą, o žaidimo pojūtis.
#