Socialinio Darbuotojo Asmenybės Potencialo Ugdymas

Socialinio darbuotojo profesija yra dinamiška ir reikalaujanti nuolatinio tobulėjimo. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip asmenybės potencialo ugdymas veikia socialinių darbuotojų motyvaciją ir darbo kokybę.

Įvadas

Socialinis darbas Lietuvoje yra gana nauja profesija, siekianti įgyti autoritetą ir pripažinimą. Nepaisant to, kad ši profesija nėra labai gerai apmokama, stebima tendencija, jog nemažai jaunų žmonių renkasi šią profesiją, o socialinių paslaugų įstaigose nėra didelės socialinių darbuotojų kaitos. Tai paskatino patyrinėti socialinių darbuotojų, dirbančių socialinių paslaugų įstaigose požiūrį į savo potencialą, kaip motyvacijos darbui prielaidą ir motyvacijos darbui veiksnius. Socialinis darbas laikomas kompleksinio pobūdžio profesija. Jos kompetencijos pagrindinės sudedamosios dalys yra žinios, vertybės ir įgūdžiai. Be specifinių socialinio darbo žinių, ši profesija žinias gali skolintis ir iš kitų socialinių mokslų. Tai daro socialinį darbą daugialypį ir kompleksišką.

Socialinio darbuotojo profesijos ypatumai

Socialinio darbuotojo darbas yra profesinė veikla, reikalaujanti nuolatinio tobulėjimo. Be specifinių socialinio darbo žinių, reikalingos ir kitų sričių žinios, nuolatinis socialinio darbo įgūdžių ugdymas. Socialinis darbuotojas - asmuo, besinaudojantis socialinio darbo žiniomis, vertybėmis ir įgūdžiais. Šios profesionalios pagalbos bruožas yra tai, jog ji nekyla iš savanaudiškų paskatų, tai yra pagalba teikiama nesitikint, kad tas, kuriam reikia pagalbos, prireikus taip pat padės. Todėl socialiniams darbuotojams be kompetencijos ir kvalifikacijos reikalingas ir pasišventimas šiam darbui, motyvacija bei, kaip ir kitų profesijų atstovams, svarbus pasitenkinimo savo darbu jausmas.

Socialinio darbo kompetencijos

R. L. Barkeris (1995) socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimą atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Kompetencija socialiniame darbe apima visus susijusius edukacinius ir empirinius reikalavimus: rodytus gebėjimus per įvertinimo ar atestavimo egzaminą, taip pat gebėjimą atlikti darbo užduotis ir, laikantis vertybių bei profesinio etikos kodekso, pasiekti socialinio darbo tikslus. Autorė teigia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius žinias, vertybes ir įgūdžius. Socialinis darbuotojas, kuris savo darbe bandydamas bendrauti ir įsipareigoti kuriam nors klientui, turinčiam konkrečią problemą, privalo remtis teorine literatura ir tyrimais, ieškoti naujų papildomų žinių apie klientą ir apie problemą (žinios); jis turi būti nuovokus ir jautrus atsiradus etinių sunkumų (vertybės); be to turi pademonstruoti įžvalgumą ir pagrįstumą veikdamas (įgūdžiai). Tik praktine veikla, kuri grindžiama vertybėmis, kuri tinkamai atliekama ir paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, yra laikoma kompetentinga.

Kieran O’Hagan (1997) pasiūlyta socialinio darbo kompetencijos schema yra labai svarbi, ją galima pavadinti pagrindine, stengiantis geriau suprasti socialinio darbuotojo kompetencijas.

Taip pat skaitykite: Bihevioristinis požiūris į socialinį darbą

Žinios

Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. R. L. Barker Socialinio darbo žodyne (1995) teigia, kad žinių pagrindas socialiniame darbe yra sukauptos informacijos, mokslinių duomenų, vertybių ir įgūdžių bei to, kas jau yra žinoma, ieškojimo, naudojimo ir vertinimo metodologijų visuma. Žinių pagrindas sukuriamas iš paties socialinio darbuotojo tyrimų, teorijų plėtojimo ir sistemiško svarbių fenomenų stebėjimo bei iš tiesioginės ir netiesioginės kitų socialinių darbuotojų patirties. B. R. Comptonas ir B. Socialinio darbo tyrėjai skolinasi daug žinių iš kitų socialinių mokslų. Kompetentingas darbas priklausys nuo teisės, socialinės politikos, filosofijos, sociologijos, socialinio administravimo, organizacinių strategijų ir procedūrų, įvairių teorinių žinių. Kieran O’Hagan (1997), pabrėždama įvairialypių socialinio darbo žinių svarbą, taip pat akcentuoja ir būtinybę nuolat tikrinti visas šias žinias. Socialiniai darbuotojai privalo plėsti savo žinias apie problemų sprendimo procesus, socialinio darbo vertinimą ir intervenciją.

Bendradarbiavimas

Bendradarbiavimas - tai vienoje ar kitoje veikloje taikoma procedūra, kai bendradarbiavimo objektas nulemia bendros veiklos vienoje ar kitoje srityje specifiką, apibrėžia darbuotojų arba institucijų suderintą darbą pagal vieną veiklos planą. Socialinis darbas - tai veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jo galimybes ir jam dalyvaujant, nežeminant žmogiškojo orumo ir didinant jo atsakomybę, pagrįstą asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu. Vakaruose analizėse vis dažniau pasitelkiamas bendradarbiavimas kaip esminė sėkmingos veiklos strategija, nes bendradarbiavimo procesų valdymas reikalauja gebėjimo efektyviai koordinuoti skirtingas institucijas, organizacijas ir socialines grupes. Bendradarbiavimo socialinis reikšmingumas dažnai vertinamas nepakankamai. L. Mažylis ir D. Šiaučiulis (2004) teigia, kad dabartiniam tarpžinybiniam bendradarbiavimui trūksta motyvacijos ir teisės aktų, kurie detalizuotų tarpžinybinį bendradarbiavimą. Lietuvos Respublikos (toliau - LR) socialinių paslaugų įstatymo (2006) 4 str. nurodomi socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo principai, vienas iš kurių - bendradarbiavimas. Tai žmonių socialinių grupių interesus ir teises, socialinių paslaugų įstaigų, savivaldybės ir valstybės institucijų bendradarbiavimu bei tarpusavio pagalba. Šiais suteikti pagalbą asmeniui ar šeimai. Tai reikalinga inspekcija, sveikatos priežiūros įstaigomis, švietimo bei ugdymo įstaigomis ir kt. N. P. Šakienės ir I. Šiaučiulio teigimu, šios organizacijos veikia siekdamos bendrų tikslų, laikydamosi naujų sprendimo taisyklių ir bendrų reikalavimų (Savivaldybės ir nevyriausybinės organizacijos partnerystė, 2001). B. Žyvedaitės teigimu, 2004 m. dažniausias tikslas - kliento (re-) integracija į visuomenės gyvenimą, t. y. jo galios savarankiškai gyventi tam tikroje socialinėje aplinkoje suaktyvinimas. Pati viena organizacija, be socialinių partnerių ir intensyvaus dalykinio bendradarbiavimo su jais, nėra pajėgi įgyvendinti šį tikslą. Tai ne tik jos paslaugos, bet ir jos paslaugų kokybės kriterijus. Tuo tarpu nebendradarbiaujanti arba nepajėgi bendradarbiauti organizacija yra uždara institucija, ji neįgyvendina vieno iš svarbiausių socialinės pagalbos tikslų - nevisiškai integruoja klientus į visuomenę. Pagal D. Bell (2003, p. 223), šiuolaikinės postindustrinės visuomenės socialinis vienetas yra ne individas, o bendruomenės organizacija. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad šiandien svarbiausi yra bendradarbiavimo ir tarpusavio santykių prioritetai, o koordinavimas yra reikšmingesnis už hierarchija grįstą valdymą. Prioritetas tenka ne individualiai, bet komandinei veiklai. Todėl socialinio darbuotojo, kaip profesionalo ir komandos nario, veikla tampa dar sudėtingesnė. M. Kouzes ir B. Z. sunkiomis sąlygomis, kai reikia greitai priimti sprendimus. Šiomis institucijomis bei specialistais padeda efektyviau spręsti problemas, kartu siekti išsikeltų tikslų, didinti teikiamų socialinių paslaugų kokybę. Bendradarbiaujant yra telkiamos pastangos teikti paslaugas klientams. Tai informacija, žinios, gebėjimai. Pastebima, kad bendradarbiavimu manoma esant ir paviršutinius, formalius, biurokratinio pobūdžio (pavaldaus) ryšius. Tokia samprata rodo nepakankamai suvokiant bendradarbiavimą socialinės pagalbos srityje. Dalykiniam institucijų bendradarbiavimui reikia sąmoningo apsisprendimo ir tam tikro įdirbio: pirmiausia suvokti bendradarbiavimo reikšmę ir naudą organizacijoje; taip pat darbuotojų gebėjimo dirbti komandoje - bendrai planuoti ir atlikti užduotis; organizacijos bendradarbiavimas turi remtis ne kontroliavimu ar pavaldumu, o lygiavertiškumo principu, abipusiu pasitikėjimu ir bendrų tikslų siekimu. Institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą. Stokojant koordinacijos ir bendradarbiavimo yra didelė tikimybė priimti skubotą sprendimą. Dažniausiai nebendradarbiaujant nėra žinoma, ką veikia kitos institucijos. Tokiu atveju iškyla tam tikros paslaugos pasikartojimo arba visai jos nebuvimo problema. Pavyzdžiui, R. Civinskas (2006) pastebėjo, kad organizuojamos paramos vaikui mechanizmas neveikia dėl to, kad neveikia tėvų ir mokyklos bendradarbiavimo mechanizmas. Šis besikeičiantis kontekstas reikalauja ypatingo bendradarbiavimo, nuolat tikslinant bazinę socialinio darbo sampratą. Šiais agentais ir pastarasis ryšys su klientais - tai svarbus teigiamas socialinio darbo veiklos baras, susijęs su tuo, kad būtent telkiamos pastangos koordinuoti ir derinti klientams teikiamas paslaugas. Tai asmens ar kitas ekologinis veiksnys. Čia atsispindi socialiniam darbui būdinga ir plintanti filosofija, kartu socialinio darbo praktikos bruožas - pastangos taip spręsti problemas, kad jos didintų kliento individualų ir kolektyvinį integralumą ir stiprintų jo pajėgumą įveikti keblias situacijas, į kurias jis yra patekęs. Ši integrali socialinio darbo profesinio modelio orientacija atspindi bendrą praktinės veiklos pagrindą, kuris yra esminis, užtikrinant socialinį žmonių funkcionavimą, įveikiant gyvenimo problemas. Tai pagrindinis profesijos reikalas, kuriam yra skirta visa vertybių ir profesinių žinių sistema. Bendradarbiavimo ir komandinio darbo naudą tyrinėjo ir aprašė nemažai Lietuvos ir užsienio autorių J. R. Hackman nuo 1967 m. iki dabar nagrinėja komandinio darbo ypatumus. Bendruomeninius tinklus tyrė S. Trevillion (1999). Tarpdisciplininio bendradarbiavimo naudą tyrė L. R. Bronstein (1999, 2002, 2003). Tarpasmeninius tinklus analizavo K. E. Campbell (1990). M. Dromantas tyrinėjo komandinio darbo Lietuvos organizacijose diagnostinius aspektus (2008), komandinio darbo vaidmenį šiuolaikinėje darbo organizacijoje (2007). O. Merfeldaitė nagrinėjo socialinės pedagoginės pagalbos komandą ugdymo institucijoje (2007). L. Miltenienės (2005) daktaro disertacijoje nagrinėjo bendradarbiavimo modelio konstravingą tenkinant specialiuosius ugdymo poreikius. Apie komandos formavimą rašė S. Raižienė ir A. Endriulaitienė (2008), komandos nario vaidmenis - J. Vijeikis (2004), V. Barvydienė, J. Kasiulis (2005). A. G. Raižienė nagrinėjo tarporganizacinį bendradarbiavimą (2007, 2008). Socialinio tinklo intervenciją kaip socialinės paramos metodą aprašė L. Gvaldaitė (2004). B. Žyvedaitė (2004) nagrinėjo sėkmingos socialinės pedagoginės veiklos veiksnius, socialinio darbo sistemą Lietuvos visuomenės kaitos aspektu. Taip pat tarporganizacinį bendradarbiavimą ir sektorių partnerystę nagrinėjo M. Casey (2008), T. Seddon, S. Billett, A. Clemans (2004), A. G. Raižienė (2006, 2008), N. Mažeikienė (2006), L. Mažylis, D. Šiaučiulis (2004). Lietuvos mokslininkų publikacijose bendradarbiavimas dažniausia nagrinėjamas kaip santykių palaikymo ir bendravimo būdas, priešingybė konkuravimui, biurokratiniams ir hierarchiniams pavaldumo santykiams.

Apibendrinant galima teigti, kad bendradarbiavimas yra darbas kartu, pagalba ir poveikis vienas kitam, poreikių realizavimas, bendras tikslų siekimas bei problemos sprendimas. Bendradarbiavimo procedūra taikoma per neformalius kontaktus, kuriuos užmezga atskiri žmonės arba grupės, arba per formalias struktūras.

Socialinis darbas kintančiame kontekste

Socialinis darbas - viena iš naujausių pagalbos žmogui profesijų Lietuvoje. Socialinis darbas, kaip mokslas ir kaip praktika, formuojasi sąveikaudami ir papildydami vienas kitą. Socialinių darbuotojų profesinės patirties studijos teikia galimybę praturtinti socialinio darbo teoriją, numatyti konsultacijos, kaip profesinės pagalbos, metodo taikymo perspektyvas. Šis besikeičiantis kontekstas. Minėta prieštara kuria įtampą ir reikalauja profesionalaus bendradarbiavimo, nuolat tikslinant bendrąją socialinio darbo sampratą, plėtojant sudėtingus profesinius santykius. Šias atitinkamus kliento poreikius. Organizuodami bendrą veiklą, vienydami pastangas socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai gali sukurti bendradarbiavimo veiksmų sistemą, kuri lemts sėkmingą socialinių problemų sprendimą.

Šių dienų politiniai, ekonominiai, vertybiniai socialiniai ir kiti valstybėje vykstantys pokyčiai turi didelę įtaką jos piliečiams. Didėjant nelankančių mokyklos mokinių skaičiui, daugėjant beglobių, gatvės vaikų, didėja nusikalstamumas nepilnamečių tarpe, sparčiai plinta narkomanija, alkoholizmas ir kiti žalingi įpročiai, kurie įtraukia vis daugiau moksleivių, kelia pavojų jų sveikatai, intelektiniam žmonių potencialui ir socialiniai plėtrai, sudaro sąlygas plisti organizuotam nusikalstamumui, kelia grėsmę visuomenei. Susidarius tokiai padėčiai mūsų visuomenėje iškilo būtinybė ieškoti išeities. Buvo pradėtos steigti socialinės institucijos, kurios rūpintųsi socialiai pažeistomis šeimomis, įstatymiškai gintų vaikus bei jaunuolius nuo prievatos bei išnaudojimo ne tik šeimose, bet ir mokyklose, asocialiose jaunimo grupėse, suteiktų psichologinę - socialinę pagalbą. Kadangi socialinis darbuotojas dirba išskirtinėmis sąlygomis su įvairiais žmonėmis, žmonių grupėmis, jam tenka paveikti ne vien globotinį, bet ir tuos asmenis (ypač vaiko tėvus, artimuosius), nuo kurių priklauso vaiko - jaunuolio kasdienis gyvenimas, jo ateitis. Todėl socialinis darbuotojas dirba įvairiose specifinėse sąlygose: darbo diena nenormuota, kupina įtampos, stresų, emocinių sukrėtimų, o tokiomis sąlygomis dirbdamas žmogus patiria psichinį, protinį bei fizinį nuovargį. Taigi, ši profesija patenka į profesijų, reikalaujančių didelių emocinių sąnaudų, didelės atsakomybės bei turinčių labai neapibrėžtus sėkmės kriterijus, ratą.

Taip pat skaitykite: Karjera socialiniame darbe

Socialinio darbuotojo veiklos tikslai ir uždaviniai

Pagrindinis socialinio darbuotojo veiklos tikslas - kliento gerovė, saugumas, siekiant pozityvios integracijos ir socializacijos visuomenėje, skatinant visavertę asmenybės raišką, pilietinę brandą bei iniciatyvumą. Socialinis darbuotojas padeda vaikams ir paaugliams adaptuotis visuomenėje, švietimo ar globos įstaigoje panaudodami visas priimtinas ugdymo formas, bendradarbiaudami su pedagogais, tėvais, kitomis institucijomis, užtikrinančiomis vaikų ir paauglių saugumą, teises ir pareigas, fiziologinių ir psichologinių poreikių tenkinimą. Taip pat socialiniai darbuotojai dirba su rizikos grupės vaikais, jų šeimomis, vykdo ir koordinuoja prevencinę veiklą mokykloje, ypač neformalioje aplinkoje, koordinuoja papildomojo ugdymo socialines programas (pvz. NVO dirbančiose su prevencinėmis programomis prieš kvaišalus). Bendra socialinio darbuotojo paskirtis, teigia B.Bitinas ir E. Giedraitienė, - sudaryti optimalias ugdytinio asmenybės tobulėjimo sąlygas. Realizuodamas šią paskirtį, socialinis darbuotojas dirba sistemingą pedagoginį darbą su klientų grupėmis, individualų darbą su to reikalaujančiais individais. Socialinis darbuotojas - ypatingos ir humaniškos profesijos atstovas, kaip tarpininkas asmenybės, šeimos ir visuomenės santykiuose. Jis sprendžia uždavinius, stiprinant jų moralę, psichologinę ir fizinę sveikatą, įvairias asmenybės gynimo formas, darbo organizavimą, mokymą ir laisvalaikį, teikdamas socialinę pagalbą šeimai bei asmenims, kuriems ypatingai jos reikia. Dirbdamas su klientu soac. drbuotojas glaudžiai bendradarbiaudja su jo šeima, artimaisiais, pedagogais, draugais su kuriais turi reikalų globotinis, jeigu to reikalauja esamo kliento būklė, emocinė nuostata, specifinė problema kaip narkomanija. Todėl labai išsiplečia socialinio darbuotojo veiklos barai. O tai lemia jo darbo specifiką, kurio negalima įsprausti į konkrečius rėmus ir taikyti daugeliui kientų, kurių kiekvienas turi savas problemas, būdingas tik jam vienam tik jam būdingoje aplinkoje, tik jam būdingoje situacijoje. Tad dirbdamas su klinetu soc. darbuotojas turi išsiaiškinti ir atsižvelgti į problemas su kuriomis susidūrė jo klientas ir kodėl dažnu atvejų iš mokyklų arba iš asocialių šeimų, jis buvo rekomenduotas darbui su soc.

Individualus darbas su klientu

Individualus darbas su klientu yra viena iš pagrindinių socialinio darbuotojo veiklos formų. Individualią pagalbą socialinis darbuotojas teikia asmeniškai individui. Ši profesionali pagalba mobilizuoja ir kaupia individo energiją, nukreipdama ją didesniems ir aukštesniems siekiams bei pozityviems socialiniams santykiams ir didesniam individo potencialo panaudojimui. Dirbdamas individualų darbą, socialinis darbuotojas dirba su asmenybe, turinčia problemų, kuri tampa jo profesionalios veiklos instrumentu. Socialinio darbuotojo veiklos poveikis priklauso nuo socialinio darbuotojo bei kliento tarpusavio santykių, bendradarbiavimo, kurie ir sudaro individualaus socialinio darbo esmę. Teigiami socialinio darbuotojo ir kliento santykiai pokyčius skatina labiau nei neigiami, tad verta siekti šioje srityje profesionalumo.

Svarbu įveikti kliento baimes, tokias kaip baimė būti teisiamam, pasmerktam, kad bus iškelti per sunkūs uždaviniai. Baimė gali sukelti pyktį. to klientas gali vengti dirbti kartu. Baimė gali atsirasti ir dėl išankstinio nusistatymo. Taip pat svarbu, kaip darbuotojas supranta tikslą. Jei darbuotojas turi nerealių lūkesčių savo ir kliento (jaunuolio) atžvilgiu, klientas gali tai pajusti ir atsisakyti dalyvauti atliekant užduotis. Vieni darbuotojai trokšta viską ištaisyti, žinoti, mylėti; tai skatina nerealius lūkesčius. Kiti darbuotojai labai linkę auklėti ir klientus padaryti nuo savęs priklausomus. Tai gali sutrukdyti pasireikšti jausmams, kas yra būtina kuriant veiksmų sistemą (Johnson L. Nemotyvuotais, kurie savo pasipriešinimą teikiamai pagalbai išreiškia įvairiais būdais: vėluoja arba neateina į susitikimus, pasipriešinimą išsako tylėjimu, savo išvaizda parodo, kad jo tiesiog nėra socialinio darbuotojo kabinete, arba priešiškumą išreiškia tiesiogiai (pvz. pasakyti, kad nenori bendrauti ar kad specialistas nesupranta to, ką jis yra išgyvenęs).

Taigi, individualios socialinės pagalbos jaunuoliui proceso eigoje reikalaujama parengti bei užpildyti daug įvairių dokumentų. Dokumentų parengimas bei užpildymas atima daug socialinio darbuotojo darbo laiko, kurį jis galėtų išnaudoti kitiems darbams. Teikdamas individualią pagalbą klientui - jaunuoliui, atsižvelgdamas į jo problemą bei situaciją, socialinis pedagogas gali atlikti šiuos vaidmenis: tarpininko (tarpininkauja tarp asmens ir šeimos, vaiko ir suaugusiojo ir t.t.), (advokato (užtikrina vaiko teisių apsaugą, suteikia galimybes asmens savirealizacijai), pagalbininko (sprendžia kliento problemas), psichoterapeuto (siekia asmens ir šeimos psichinės sveikatos), eksperto (diagnozuoja problemą ir siūlo galimus sprendimo būdus), visuomeninio veikėjo (plečia, palaiko piliečio socialines iniciatyvas) ir kt.

Darbas su grupe

Darbas su grupe yra vienas iš socialinio darbo metodų, taikomų mokykloje, nevyriausybinėse organizacijose dirbančių socialinių darbuotojų. Šis metodas naudojamas tose situacijose, kur aplinkos vaidmuo labai akivaizdus ir iškilusios problemos siejasi su daugybe panašių situacijų (Socialinis ugdymas., 1999m., p10). Turime pabrėžti neformalių grupių poveikį jaunuoliui. Darbo su grupe metodas labai efektyvus veiklos metodas dirbant su nepasitikinčiais savimi, nedrąsiais, bendravimo įgūdžių stokojančiais, bei probleminio elgesio vaikais ir paaugliais. Tai padeda daug greičiau išspręsti esamas problemas, palengvina individo adaptaciją visuomenėje, ugdo jo fizines ir dvasines savybes. Šio metodo pagalba klientas mokomas savarankiškumo, jam suteikiama galimybė pažvelgti į problemą skirtingais aspektais. Grupės nariai išmokomi pajusti atsakomybę už savo veiksmus, kitus narius. Grupės darbo metu ne tik vyksta esamų konkrečių problemų aptarimas, bet jaunuoliams suteikiama galimybė dalyvauti problemų sprendimo procese išsakant nuomonę ir atrandant jiems tinkamus sprendimo būdus. Tuo parodoma, kiek jų nuomonė yra svarbi ir reikšminga, ugdomas atsakomybės už save ir savo poelgius jausmas. Taigi, darbo autorė gali teigti, jog grupinio darbo metodas yra naudingas ir veiksmingas metodas, sprendžiant įvairias jaunuolių problemas.

Taip pat skaitykite: Socialinis mąstymas: asmens ar situacijos įtaka?

Grupės vystymosi fazės:

1. Pradinė grupės fazė. Šiai fazei būdinga: primityvus priešinimasis, negatyvus lyderiavimas, pasyvumas, nieko neveikimas, nuobodulys irzlumas, nerimas. Šioje grupės raidos fazėje socialinio pedagogo vaidmuo yra pats svarbiausias. Nuo jo vadovavimo bei kompetencijos, įveikiant neigiamas grupės emocijas, nuostatas bei teigiamo psichologinio klimato sukūrimo priklausys tolimesnis grupės funkcionavimas.
2. Vidurinė fazė.
3. Pilnai funkcionuojančios grupės fazė.

Darbas su grupe reikalauja didelių socialinio darbuotojas pastangų.

#

tags: #210010043 #socialinio #darbuotojo #asmenybes #potencialo #pletojimas