Šiame straipsnyje nagrinėjamas socialinio mąstymo elgesio aiškinimas, atsižvelgiant į asmens ir situacijos veiksnius. Bus aptariami psichikos sutrikimai, kuriuos jungia bendra etiologija, socialinis emocinis ugdymas, emocinis intelektas ir jo įtaka vaiko sėkmei, socialinių emocinių kompetencijų formavimasis ir įtaka gyvenimo kokybei bei mokymuisi.
Psichikos sutrikimai ir smegenų disfunkcija
Psichikos sutrikimai, kuriuos jungia bendra etiologija, yra aiški smegenų liga, pažeidimas ar kitoks pakenkimas, sukeliantis smegenų disfunkciją. Ji gali būti pirminė, kai liga, pažeidimas ar kitoks pakenkimas tiesiogiai veikia smegenis, arba antrinė, kai sisteminės ligos ir sutrikimai pažeidžia smegenis kaip vieną iš daugelio organų ar sistemų.
Demencija (F00-F03) - tai sindromas, sukeltas smegenų ligos, dažniausiai lėtinės ir progresuojančios, kuria sergant pažeidžiama daugelis aukštesniųjų smegenų žievės funkcijų: atmintis, mąstymas, orientacija, suvokimas, skaičiavimo įgūdžiai, sugebėjimas mokytis, kalba, protavimas. Sąmonė sutrikusi nebūna. Paprastai pažinimo proceso sutrikimus lydi, o kartais būna iki jų atsiradimo, emocijų kontrolės, socialinio elgesio ar motyvacijos pablogėjimas.
Alzheimerio liga yra nežinomos etiologijos pirminė degeneracinė smegenų liga, kuriai būdingi saviti neurologiniai ir neurocheminiai pakitimai. Demencija yra smegenų infarkto, sukelto kraujagyslinio susirgimo, pavyzdžiui, hipertoninės ligos, rezultatas. Infarktai paprastai būna maži, bet jų efektai kumuliuojasi. Paprastai atsiranda staiga po kelių insultų dėl trombozės, embolijų ar hemoragijų galvos smegenų kraujagyslėse. Šiuo atveju anamnezėje galima hipertenzija ir išeminės destrukcijos židiniai smegenų pusrutulių baltojoje medžiagoje.
Demencija ne dėl Alzheimerio ligos ar smegenų kraujagyslių pažeidimo. Progresuojanti demencija su įvairia neurologine simptomatika, atsirandančia dėl specifinio morfologinio nervų sistemos pakenkimo, kurį, manoma, sukelia tam tikras paveldimas faktorius. Prasideda paprastai vidutiniame ar vyresniame amžiuje, bet gali bet kuriame suaugusiojo žmogaus amžiuje. Demencija, atsirandanti kaip plačios smegenų dalies degeneracijos išraiška. Hantingtono liga paveldima autosominiu-dominantiniu būdu. Simptomų dažniausiai atsiranda trečiajame ar ketvirtajame amžiaus dešimtmetyje. Demencija, kuri atsiranda nustatytos Parkinsono ligos fone.
Taip pat skaitykite: Bihevioristinis požiūris į socialinį darbą
Sindromas, kai dominuoja didelis atminties sutrikimas neseniai ir seniai buvusiems įvykiams. Nors išlikęs sugebėjimas pakartoti, sugebėjimas išmokti naują medžiagą yra gerokai pablogėjęs, nebesiorientuojama laike. Gali būti konfabuliacijų, tačiau suvokimas ir kitos kognityvinės funkcijos, tarp jų ir intelektas, paprastai išlieka nepakenktos. Etiologiškai nespecifinis organinis smegenų funkcijos sutrikimo sindromas, apibūdinamas kartu pasireiškiančiais sąmonės ir dėmesio, suvokimo, mąstymo, atminties, psichomotorinio elgesio, emocijų bei miego ir budrumo ciklo sutrikimais.
Sutrikimas, kuriam būdingos nuolatinės ar pasikartojančios haliucinacijos, dažniausiai regos ar klausos, esant nesutrikusiai sąmonei. Gali būti kliedesinė haliucinacijų interpretacija, tačiau kliedesiai nėra dominuojantis klinikinis požymis. Sutrikimas, kuriam būdingas sumažėjęs (stuporas) ar padidėjęs (sujaudinimas) psichomotorinis aktyvumas, susijęs su katatoniniais simptomais. Sutrikimas, kai vyrauja nuolatiniai ar pasikartojantys kliedesiai. Jie gali būti kartu su haliucinacijomis.
Sutrikimai, kuriems būdingi nuotaikos ar afekto pokyčiai, paprastai lydimi pakitusio bendro aktyvumo lygio. Sutrikimai gali atitikti depresijos, hipomanijos, manijos ar bipolinio sutrikimo kriterijus. Sutrikimas, kuriam būdingas normalios praeities atsiminimų integracijos, tapatumo suvokimo, dabarties pojūčių įsisąmoninimo ar kūno judesių kontrolės dalinis ar visiškas praradimas.
Tai sutrikimas, kuriam būdingas atminties susilpnėjimas, sunkumai mokytis ir sumažėjusi dėmesio koncentracija, kai atliekant užduotį reikia nuolat daryti pertraukas, bandant atlikti užduotį, dažnai pajuntamas protinis nuovargis, o išmokti naują informaciją subjektyviai atrodo sunku, net jei objektyviai vertinant sunkumų nepastebima. Šie simptomai yra nepakankami demencijos (F00-F03) arba delyro (F05) diagnozėms nustatyti. Ši diagnozė turi būti nustatoma tik esant ryšiui su somatine patologija ir neturi būti naudojama, jei yra bet kuris psichikos ar elgesio sutrikimas, klasifikuojamas F10-F99. Šis sutrikimas gali atsirasti prieš, kartu arba po daugelio smegenų ir sisteminių infekcinių ar somatinių sutrikimų. Nebūtinai randamas pirminis neurologinis smegenų pakenkimas. Šis sutrikimas turi būti skiriamas nuo poencenfalitinio sindromo (F07.1) ir potrauminio sindromo (F07.2), atsižvelgiant į skirtingą etiologiją, švelnesnius ir ne tokius gausius simptomus bei trumpesnę eigą.
Šiam sutrikimui būdingas labai pakitęs įprastinis premorbidinis elgesys. Ypač pakinta emocijų, poreikių ir impulsų išraiška. Kliniškai taip pat gali pasireikšti kognityvinių funkcijų ir seksualinės sferos pakitimai. Šis sindromas apima liekamuosius nespecifinius ir kintančius elgesio pokyčius, atsirandančius sveikstant po virusinio ar bakterinio encefalito.
Taip pat skaitykite: Karjera socialiniame darbe
Šis poskyris apima platų spektrą sutrikimų, kurie skiriasi sunkumu ir klinikine išraiška, bet visus juos galima susieti su vienos arba daugiau psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu (gali būti skiriamos medicininiams tikslams arba ne). Trečiasis kodo ženklas nurodo vartotą medžiagą, o ketvirtasis - klinikinę būklę. Kodai turi būti naudojami kiekvienai atskirai medžiagai, kaip reikalaujama, bet reikia pažymėti, kad ne visi keturženkliai kodai gali būti pritaikyti visoms medžiagoms.
Identifikuoti vartotą psichoaktyviąją medžiagą reikia remiantis kiek įmanoma daugiau šaltinių: anamneze, objektyviu kraujo ir kitų kūno skysčių mėginių tyrimu, būdingais somatiniais ir psichologiniais simptomais, klinikiniais požymiais ir elgesiu bei kitais šaltiniais, tokiais kaip paciento turimi narkotikai ar trečiųjų asmenų liudijimai. Dauguma narkotikų vartotojų vartoja daugiau nei vieną narkotikų rūšį, tačiau sutrikimo diagnozė turėtų būti klasifikuojama (kai tai įmanoma) pagal medžiagą arba jų klasę, kuri sukėlė ar labiausiai prisidėjo prie klinikinio sindromo atsiradimo. Kategorijoms F10-F19 toliau pateikiama ketvirtojo skaitmens subklasifikacija:.0 ūmi intoksikacija Tai būklė, kuri atsiranda dėl psichoaktyviosios medžiagos pavartojimo, kai sutrinka sąmonė, pažinimas, suvokimas, afektas, elgesys ir kitos psichofiziologinės funkcijos bei reakcijos. Sutrikimai yra tiesiogiai susiję su ūmiu medžiagos farmakologiniu poveikiu. Ilgainiui ūmios intoksikacijos sukelti sveikatos sutrikimai praeina. Pasveikstama visiškai, išskyrus atvejus, kai pažeidžiami audiniai arba atsiranda kitų komplikacijų, tokių kaip trauma, paspringimas vėmalų mase, delyras, koma, traukuliai ir kitos medicininės komplikacijos. Jų pobūdis priklauso nuo vartotos medžiagos farmakologinio poveikio ir vartojimo būdo.
Staigus girtumas, sergant priklausomybe nuo alkoholioNemalonus apsvaigimas dėl haliucinogeninių narkotikų (angl..1 žalingas vartojimas Tai psichoaktyviosios medžiagos vartojimo būdas, kuris kenkia sveikatai. .2 priklausomybės sindromas Tai elgesio, kognityvinių ir fiziologinių reiškinių kompleksas, kuris atsiranda dėl kartotinio medžiagos vartojimo. .3 abstinencijos būklė Tai grupė įvairiai besiderinančių ir įvairaus sunkumo laipsnio simptomų, atsirandančių visiškai ar santykinai susilaikant nuo medžiagos po ilgalaikio ir nuolatinio vartojimo. Abstinencijos būklės pradžia ir eiga priklauso nuo laiko ir nuo medžiagos, kuri buvo vartota prieš pat susilaikymą ar vartojimo sumažinimą, rūšies bei dozės. Abstinencijos būklę gali komplikuoti traukuliai. .4 abstinencijos būklė su delyru Tai būklė, kuriai esant, abstinencijos būsena (žr. .3) yra komplikuota delyru, aprašytu F05.-. Gali būti ir traukulių. .5 psichozinis sutrikimas Tai psichozinių reiškinių visuma, pasireiškianti vartojant psichoaktyviąją medžiagą ar tuoj po vartojimo ir nepaaiškinama vien kaip ūmi intoksikacija arba dalis abstinencijos būklės. Šiam sutrikimui būdingos haliucinacijos (dažniausiai klausos, tačiau gali būti ir kitų jutimo organų), klaidingi pažinimai, kliedesiai (dažnai paranoidinio arba persekiojimo pobūdžio), psichomotorinio aktyvumo sutrikimai (sujaudinimas arba stuporas) ir nenormalus afektas, kuris gali svyruoti nuo intensyvios baimės iki ekstazės. .6 amnezinis sindromas Tai sindromas, susijęs su dideliu lėtiniu trumpalaikės ir ilgalaikės atminties pakenkimu. Pakartojimas paprastai išlieka nepakitęs, o trumpalaikei atminčiai yra pakenkiama labiau nei ilgalaikei. Dažniausiai būna didelių laiko ir įvykių eiliškumo suvokimo, taip pat sugebėjimo išmokti naują medžiagą sutrikimų. Konfabuliacijų gali būti arba ne. .7 rezidualinis arba vėlai atsirandantis psichozinis sutrikimas Sutrikimas, kai alkoholio arba psichoaktyviosios medžiagos sukelti kognityviniai, afekto, asmenybės ir elgesio pakitimai užsitęsia ilgiau nei laikotarpis, per kurį, kaip priimta manyti, tiesiogiai veikia psichoaktyvioji medžiaga. Sutrikimo pradžia turėtų tiesiogiai sietis su alkoholio arba psichoaktyviosios medžiagos vartojimu. Tie atvejai, kai sutrikimas prasideda vėliau nei medžiagos vartojimo epizodas, turėtų būti koduojami šiame skyriuje, tik kai yra aiškūs ir įtikinami įrodymai, kad būklę galima susieti su rezidualiniu medžiagos poveikiu. Reminiscencijos gali būti atskiriamos nuo psichozinių sutrikimų dėl savo epizodinės prigimties, dažniausiai neilgos trukmės, kartais besikartojančių ankstesnių, susijusių su alkoholiu ar narkotikais, pojūčių (angl.
Šis kodas turi būti taikomas tik tada, kai yra žinoma, kad vartojamos dvi ar daugiau psichoaktyviųjų medžiagų, tačiau neįmanoma įvertinti, kuri medžiaga padarė didžiausią įtaką sutrikimams atsirasti. Be to, kadangi dauguma narkotikų vartotojų vartoja daugiau nei vieną narkotikų rūšį ir patys dažnai tiksliai nežino, kokią psichoaktyviąją medžiagą vartoja, šis kodas gali būti naudojamas ir situacijoms, kai nėra žinoma kelių ar net visų vartojamų psichoaktyviųjų medžiagų identifikacija.
Šis skyrius apima svarbiausią šios grupės sutrikimą šizofreniją, šizotipinį sutrikimą, nuolatinius kliedesinius sutrikimus ir didesnę grupę ūminių bei praeinančių psichozinių sutrikimų. Šizofreniniams sutrikimams apskritai yra būdingi esminiai ir specifiniai mąstymo bei suvokimo sutrikimai ir neadekvatus arba blankus afektas. Būdinga aiški sąmonė, intelektas paprastai išlieka, nors tam tikrų kognityvinių trūkumų, bėgant laikui, gali atsirasti. Svarbiausi psichopatologiniai fenomenai yra minčių skambėjimas, minčių įdėjimas ar atėmimas, minčių perdavimas, kliedesinis suvokimas, poveikio, įtakos ar pasyvumo kliedesiai, klausos haliucinacijos, pasireiškiančios balsais, komentuojančiais arba aptariančiais pacientą trečiuoju asmeniu, mąstymo sutrikimai ir negatyvūs simptomai.
Taip pat skaitykite: Socialinio elgesio analizė
Šizofreninių sutrikimų eiga gali būti nepertraukiama arba epizodinė su progresuojančiu arba nekintamu defektu, gali būti vienas arba daugiau epizodų su visiška arba daline remisija. Šizofrenija neturėtų būti diagnozuojama, kai yra ryškių depresijos ar manijos simptomų, nebent yra aišku, kad šizofrenijos simptomai pasireiškė anksčiau už afektinius. Šizofrenija taip pat neturi būti diagnozuojama, esant aiškiai smegenų ligai, narkotinei intoksikacijai ar abstinencijai. Klinikiniame vaizde dominuoja sąlyginai stabilūs, dažniausiai paranoidiniai kliedesiai, kuriuos paprastai lydi haliucinacijos, ypač klausos, ir kiti suvokimo sutrikimai. Šizofrenijos forma, kuriai būdingi ryškūs afektiniai pakitimai, trumpalaikiai ir fragmentiški kliedesiai bei haliucinacijos, neatsakingas ir neprognozuojamas elgesys bei manieringumas. Nuotaika yra paviršutiniška ir neadekvati, mąstymas sutrikęs, o kalba inkoherentiška. Būdingas polinkis į socialinę izoliaciją. Prognozė bloga, nes greitai atsiranda negatyvių simptomų, ypač afekto nuskurdimas ir valios praradimas. Katatoninės šizofrenijos klinikinėje išraiškoje dominuoja ryškūs psichomotorinio aktyvumo sutrikimai.
Vaiko psichoseksualinės raidos etapai pagal Z. Froidą
Vaiko psichoseksualinės raidos etapai pagal Z. Froidą iškelia prielaidą apie 2 varas- seksualią ir agresyvią.
- Oralinė stadija (0-1m.) Maitinimas yra labiausiai vaiką stimuliuojanti veikla. Bet oraliniai veiksmai tiek malonūs, tiek skausmingi. Burnoje vyksta energijos iškrova, tiek seksualinio (čiulpimas, valgymas sukelia malonius pojūčius lūpose, liežuvyje), tiek agresijos (išspjauna, kanda) pasitenkinimo. Maitinimas leidžia bendrauti su mama tiek fiziškai, tiek emociškai. Pasitenkinimas per šilumos, lietimo pojūčius. Be malonumų kūdikis išgyvena frustraciją (nebemaitina naktį) ir nerimą (pats gimimas, kai negauna stimuliacijos, kurią gaudavo gimdoje), nerimauja kai mama išeina, bijo, jog gali jos netekti. Patyrus per daug ar per mažai malonumo kokioje nors stadijoje- fiksacija (priešinimasis pereiti į kitą stadiją), regresuojama (grįžtama į fiksacijos tarpsnį).
- Analinė stadija (1-3m.) Išangė yra malonių kūno pojūčių šaltinis, svarbiausia veikla- mokymasis naudotis tualetu. Susidomėjimas tuštinimusi, išange, išmatomis. Tėvai reikalauja tuštintis valingai, todėl slopinama patirti pasitenkinimą- konfliktas su autoritetu. Vaikas laipsniškai išmoksta kontroliuoti (savikontrolė). Agresyvumas išreiškiamas tarša ar tuštinimos susilaikymu. Pasitenkinimas patiriamas iš socializacijos (tėvų pagyrimas). Jei motina pernelyg griežta ir reikalaus per anksti- defekacija.
- Falinė stadija (3-6m.) Svarbiausia kūno dalis varpa. Berniukai ja didžiuojasi, o mergaitės pavydi. Vaikas jaučia kaltę dėl seksualinių fantazijų. Seksualinis sujaudinimas ir malonumas sutelktas į klitorį ir varpą. Liečiami lytiniai organai. Išreiškiant agresiją naudojami įvairūs ginklai, puolimai. Sudėtingas jausmų Edipo kompleksas (berniukas susitapatina su motina, po to ima seksualiai jos trokšti, nekenčia savo konkurento tėvo, bet jo ir bijo, kad jis sužinos apie jo troškimus ir jį kastruos). Svarbu nuslopinti libido motinai ir priešiškumą tėvui ir susitapatinti su tėvu- įvyksta identifikacija. Susiformuoja superego.
- Latentinis periodas (7-11 metų) seksualiniai poreikiai ramūs, o vaikas gali nukreipti energiją į mokymąsi, žaidimus.
- Genitalinė stadija (paauglystė) malonūmų pojūčių šaltinis yra lytiniai organai. Froidas manė, kad ši stadija trunka visą likusį gyvenimą. Rimtį sutrikdo lytinis brendimas. Gali atsinaujinti Edipo konfliktas, jei nebuvo išspręstas. Mėginimas atsiskirti nuo šeimos (nenori būti emociškai priklausomi). Seksualiniai impulsai nukreipti į priešingą lyt. asmenį, meilė altruistiškesnė. Pagrindiniai siekiai meilė ir darbas.
Psichosocialinės raidos etapai pagal E. Eriksoną
Psichosocialinės raidos etapai pagal E. Eriksoną (1902m.) pratęsė Froido darbą. Pasiūlė psichosocialinę sampratą. Išskyrė 8 st. Kiekvinoje stadijoje augimo krizė. Kiekvienai būdinga tarpasmeniniai ir intrapsichiniai uždaviniai. Pozityviai išsprendus padidėja jėgos, esant nesekmiai- fiksacija. Mokosi pats pasirūpinti savimi, naudotis tualetu, kalbėti arba abejoja savo sugebėjimais. Nori išsiaiškinti kas jis yra.
Kognityvinės raidos stadijos pagal J. Piaget
Kognityvinės raidos stadijos J. Piaget mažiau analizuoja motyvus ir elgesio pasekmes, dėmesio centre- žmogaus mąstymas, mąstymo aktyvūs procesai. Pastebėjo, kad to paties amžiaus vaikai daro tas pačias klaidas: kaip vaikas mąsto priklauso nuo protinių sugebėjimų, o ne nuo to ką išmoko. Įrodė, kad vaikui būdinga ypatinga mąstymo logika, kuri skiriasi nuo suaugusiųjų logikos kokybiškai. Manė, kad suaugę ir vaikai kuria protines schemas, kurios padeda organizuoti savo suvokimą ir patyrimą. Protinė pusiausvyra vyrauja tol, kol asmuo nesusiduria su prieštaraujančiais vienas kitam suvokimu ar patirtimi.
- 0-2m Sensomotorinė- aplinkai pažinti vaikas naudoja jutimus ir motorinius sugebėjimus. Įsisamonina objektų pastovumą, jog jie yra nors jų nemato.
- 2-6m. Priešoperacinė - Naudoja simbolinį mąstymą, kalba, mąstymas egocentriškas, kuris palaipsniui mažėja, bando suprasti kitų požiūrį.
- 7-11m. Konkrečių operacijų - Taiko logines operacijas, mokosi suprasti masės, svorio, skaičių tvermės dėsnius. Vyresnis nei 7m.
- Nuo 13m. Formalių operacijų - Paauglys ir suaugęs sugeba mąstyti abstrakčiai, hipotetinėmis sąvokomis. Dažnai pervertina savo sugėbėjimus.
Klinikinio ištyrimo ir terapijos plano sudarymo vaikų ir paauglių psichiatrijoje principai
Stebint, kaip vaikas žaisdamas bendrauja su kitais vaikais, galima spręsti apie bendravimo įgūdžius, stebėti, kaip reaguoja į aplinką, kiek rodo iniciatyvos, kaip reiškia emocijas. Esant depresijai naudojamos specifinės depresijos skalės (BDI), tikams įvertinti taip pat yra specialios skalės (Yale Global Tic Severity Scale). Psichosocialinio vaiko funkcionavimo (adaptacijos) įvertinimo skalės: Galių ir sunkumų klausimynas (1 pav.), jo pagalba galima įvertinti emocinius, elgesio, hiperaktyvumo simptomus. Nuodugnesniam įvertinimui galima naudoti raidos ir gerovės įvertinimo klausimyną (Development and Well-Being Assesment). Prieš pradedant medikamentinį gydymą reikia ištirti kraujo, kepenų funkciją, atlikti EKG.
Daug vaikų psichikos sutrikimų atsiranda veikiant biologiniams ir psichosocialiniams veiksniams, todėl gydant vertinga derinti biologinius ir psichologinius bei socialinius metodus. Psichosocialiniai veiksniai ypač svarbūs nerimo, prieraišumo, elgesio sutrikimams atsirasti, jie pablogina tikų, hiperkinezinio ir dėmesio sutrikimo, specifinių mokymosi sugebėjimo sutrikimų eigą, nes skatina antrinių būklių (depresijos, nerimo) atsiradimą. Pvz., jei hiperkineziniu sutrikimu sergantį vaiką nuolat barsime, liepsime sėdėti ramiai, kaltinsime dėl blogų mokymosi rezultatų ir pan., mažės jo savivertė, blogės nuotaika, atsiras nerimas, baimė ir kiti antriniai sutrikimai.
Psichosocialiniai gydymo metodai; tai šeimos konsultavimas (pvz. mokyti autistų, protiškai atsilikusių vaikų tėvus, kaip juos auklėti, siekti, kad tėvų lūkesčiai taptų realistiški, t.t. kad jų vaikas niekada nebus toks, kaip kiti, kad reikia prisitaikyti prie savito vaiko pasaulio suvokimo, o ne mėginti jį pakeisti). Tas pats tinka ir hiperkineziniu sutrikimu sergančių vaikų tėvams: mokyti sudaryti struktūruotą dienotvarkę, vaizdiniu būdu pateikti užduotis, dažniau pagirti vaiką už pastangas, o ne bausti, mokyti juos tinkamų emocinio reagavimo būdų, tokiu būdu mažinant antrinių emocinių sutrikimų atsiradimo riziką. Informacijos tėvams teikimas padeda sumažinti tėvų patiriamą emocinį stresą ir pagerina emocinę aplinką šeimoje. Tėvus būtina įtraukti į gydymo procesą gydant valgymo sutrikimus (žr. Valgymo sutrikimų psichoterapija). Gydant vaikus dažniausiai pradedama nuo kognityvinės elgesio terapijos, struktūruotų savireguliacijos metodų (sergantiems hiperaktyvumo sutrikimu mokoma reguliuoti impulsyvumą, ugdyti savikontrolę, savireguliaciją, užbaigti skirtas užduotis, stiprinti empatiją), žaidimų terapijos, piešimo terapijos, ir tik jei šie metodai neefektyvūs, skiriama vaistų. Gydant kai kuriuos sutrikimus (pvz. tikus) didžiausias dėmesys pradžioje skiriamas antriniams emociniams sutrikimams gydyti, nes tada pagerėja pirminės ligos eiga. Vaistų skiriama atsargiai, nes vaikai jautrūs neuroleptikų sukeliamiems EPS (dažnos distonijos), o SSRI depresija sergantiems vaikams padidina suicido riziką (iš SSRI tinkamiausias yra fluoksetinas, TCA dažniausiai yra blogai toleruojami, vaikai ypač jautrūs kardiotoksiniam jų poveikiui). Vaistų dozės turi būti mažos, didinamos iš lėto. Medikamentinis gydymas dažnai būna simptominis (pvz., agresijos slopinimas autizmu sergantiems vaikams), nes etiotropinio gydymo nėra.
Protinio atsilikimo ypatumai
Dažnis 2-3 proc. Šis skaičius nevisai atspindi situaciją, nes psichometriniai tyrimai tiesiog taip sukurti, kad 2-3 proc. vaikų patektų į lengvai protiškai atsilikusių grupę (IQ<70). Lengvo protinio atsilikimo atvejų daugiau skurdžiose šeimose, nes čia mažesnės sąlygos vaiko lavinimuisi. Lengvą atsilikimą dažniau sukelia keleto biologinių ir socialinių veiksnių (ligos, nepriežiūra, socialinė deprivacija) tarpusavio sąveika. Iki 3 metų amžiaus nustatyti protinį atsilikimą labai sunku, nes sunku atskirti nuo kitų raidos sutrikimų. 25 proc. vidutiniškai ir sunkiai protiškai atsilikusių vaikų nustatomas cerebrinis paralyžius, taip pat 25 proc. Gera mechaninė atmintis, kalba g.b. Asmenybė - suvokia savąjį „aš“, g.b. Yra ankstyvos reabilitacijos tarnybos, kuriose teikiama pagalba (medicininė, psichologinė, pedagoginė) su raidos sutrikimais gimusiems vaikams. Po to vaikai lanko bendrąsias arba specialiąsias ugdymo įstaigas. Ankstyvosios reabilitacijos skyriuje teikiama pagalba šeimoms, auginančioms sutrikusios raidos vaiką arba vaikus su rizikos faktoriais raidos sutrikimui atsirasti. Ankstyvosios reabilitacijos tikslas - vaiko ir šeimos medicininė, psichologinė ir socialinė reabilitacija, gerinant jų socialinę adaptaciją ir funkcionavimą.
- 2. 3. kompleksiškai tiriame vaikus (komandos principu).
- 5. 6. Per metus skyriuje gydome vidutiniškai 400 vaikų. Tai 0-7 metų vaikai, kuriems nustatome mišrius raidos sutrikimus, cerebrinį paralyžių, autizmą, protinį atsilikimą, kalbos ir kalbėjimo, elgesio ir emocijų sutrikimus bei kitus. Dauguma vaikų turi gretutinių psichosocialinių rizikos faktorių, klausos, regos, augimo ir maitinimo sutrikimų. Kiekvienam vaikui sudaromas individualus tyrimo ir reabilitacijos planas. Didelį dėmesį skiriame tėvų/globėjų mokymui. Suteikiame informaciją apie raidos sutrikimą, įstaigas, kur šeima gali gauti pagalbą, tolimesnį gydymą. Dirbame komandos principu. Specialistų komandą sudaro gydytojas, psichologas, logopedas, kineziterapeutas, ergoterapeutas, specialusis pedagogas, socialinis darbuotojas, med. slaugytoja. Manome, kad labai svarbūs komandos dalyviai yra tėvai/globėjai. Stengiamės, kad jie taptų mūsų partneriais, aktyviai reikštų savo nuomonę, dalyvautų reabilitacijos procese.
- 3. 4. Šeimos psichosocialinė reabilitacija.
- 3. 4. 5.
- raidos tyrimo testai ir duomenų interpretacija. vaiko - mamos santykių terapija, elgesio terapija, šeimos terapija.
- 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. psichosocialine pagalba šeimai.
tags: #socialinio #mastymo #elgesio #aiskinimas #asmens #ir