Išmokdamas kalbą, vaikas įgyja galimybę suvokti ir atspindėti tikrovę, logiškai mąstyti, apibendrinti, planuoti ir reguliuoti savo ketinimus, sumanymus bei veiksmus. Tačiau pasitaiko atvejų, kai vaiko kalbos raida vėluoja. Šiame straipsnyje aptarsime foneminio suvokimo raidą ketverių metų vaikui, jo svarbą bei būdus, kaip tėvai gali padėti vaikui lavinti šį įgūdį.
Kalbos raidos etapai
Mokymasis kalbėti yra ypatingas procesas, nes vaikai per gana trumpą laiką (maždaug trejus metus) įgyja pagrindines sakytinės kalbos žinias, kurios vėlesniais gyvenimo metais vis tobulėja. Nuo biologinių garsų skleidimo, kūdikis pereina į vogravimo, čiauškėjimo, holofrazių, dviejų žodžių stadiją, telegrafinę kalbą ir galiausiai - daugiažodinę stadiją. Kaip ir bet kokių kitų įgūdžių, taip ir sakytinės kalbos mokymasis vyksta palaipsniui, o kiekvienas iš paminėtų etapų turi skirtingą vaidmenį kalbėjimo raidoje. Kiekvieno vaiko kalbėjimo raida yra savita, todėl galima tik apytiksliai, preliminariai nurodyti kiekvienos stadijos pradžią ir pabaigą. Nebūtinai visi etapai to paties amžiaus vaikams prasidės vienu metu, tačiau kai kuriose stadijose į amžių reikėtų atkreipti dėmesį ir, jei kyla nerimas, visada galima kreiptis į specialistus konsultacijai.
Ikimokyklinis amžius (3-5 metai) yra laikomas tarpsniu, kai sakytinės kalbos mokymasis vyksta intensyviausiai. Labai svarbu suprasti, kuo vaiko sakytinė kalba yra ypatinga šiuo laikotarpiu, todėl toliau verta aptarti dvi raidos stadijas: telegrafinės ir daugiažodinės kalbos. Ši raida vyksta, kai vaikas yra 3-5 metų amžiaus.
Telegrafinė kalba
Telegrafinės kalbos stadija prasideda vaikui sulaukus maždaug 2,5-3 metų. Pagrindinis požymis, parodantis šio etapo pradžią - mažylis pradeda kalbėti ilgesniais nei dviejų žodžių sakiniais. Ši stadija yra laikoma svarbiausia vaiko kalbos vystymosi procese, nes, jai pasibaigus, jis jau pradeda kalbėti laisvai. Aplinkiniams tampa daug paprasčiau bendrauti su vaiku, nes jis jau turi gana platų žodyną: tiek aktyvų (kiek žodžių jis supranta ir pasako pats), tiek pasyvų (kiek žodžių supranta, bet dar negeba jų pasakyti pats). Mokslininkai teigia, kad šiame amžiuje jau galima suprasti apie 75 proc. vaiko kalbos, nes telegrafinės kalbos laikotarpiu trejų metų ikimokyklinuko žodynas išauga iki maždaug 900 žodžių. Jį sudaro įvairios kalbos dalys: veiksmažodžiai, daiktavardžiai, būdvardžiai, įvardžiai. Vaikas ima varijuoti naujai išmoktais žodžiais ir juos visaip derinti.
Daugiažodinė kalba
Telegrafinės kalbos etapas palaipsniui pereina į daugiažodinę stadiją, kurioje vaikai išmoksta kalbėti sakiniais, sudarytais iš trijų, keturių ar net penkių žodžių. Šis etapas tęsiasi maždaug nuo 2,5 iki 6 metų amžiaus. Daugiažodinė stadija laikoma paskutiniu sakytinės kalbos raidos etapu, kurio metu mažylio kalba tampa panašiausia į suaugusiųjų. Visiškai nebelieka čiauškėjimo - tai reiškia, kad po visais vaiko pasakytais sakiniais slypi ketinimas bendrauti: jis gali pasakyti, ką galvoja, apibūdinti, kaip jaučiasi ar papasakoti kokią nors istoriją. Užsienio tyrėjai pastebėjo, kad, sulaukus penkerių metų, aktyvus žodynas siekia apie 6 tūkstančius žodžių ir plečiasi maždaug papildomais 20 žodžių per dieną: pradedami naudoti jungtukai, prielinksniai, prieveiksmiai. Jei mokymasis kalbėti vyksta įprastai, be sutrikimų, galima tikėtis, kad, pasibaigus ikimokyklinio amžiaus tarpsniui, vaiko žodynas jau sieks apie 13 tūkstančių žodžių.
Taip pat skaitykite: Depresijos statistika tarp vyrų nėštumo metu
Kada tėvams reiktų sunerimti?
Vaikas pagal amžių vysto tam tikrus kalbos įgūdžius. Iki 5 mėn. kūdikis tik leidžia garsus, maždaug nuo pusės metų pradeda guguoti; nuo 10 mėn. iki metų mažasis pradeda tarti pirmuosius žodžius. 1,5 metukų mažylio žodyną turėtų sudaryti apie 20 žodžių, dvimetis jau pradeda formuluoti trumpas frazes: „Mama, pats!“, „Tėti, duok!“
Kūdikiai čiauškėti pradeda apie ketvirtą - penktą mėnesį. Metinukai jau taria nuo 2 iki 30 žodžių, o trimečiai jau gali ištarti apie 1500. Tad jei jūsų vaikui treji, o jis taria tik kelis žodžius, pvz., „mama“, „tete“, „baba“, nereiktų laukti stebuklo. Kreipkitės į logoterapeutą, nes kuo ilgiau mažylis nekalbės ar kalbės netaisyklingai, tuo vėliau lavės jo gebėjimas girdėti garsus, mokytis rišliai pasakoti, skaityti, rašyti. Anksčiau ar vėliau logoterapeuto pagalbos jam tikrai prireiks.
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, jei vaikas:
- Perdėlioja garsus ir skiemenis žodžiuose: ne „tada“, o „data“, ne „kalbu“, o „kablu“.
- Keičia vienus parastus garsus kitais, vietoj k taria t, vietoj d - v.
- Turi greblavimą, t. y. problemos tariant „r“ garsą priešmokykliniame amžiuje.
- Turi menką žodyną, negausi kalba pradinėse klasėse.
Kas yra foneminis suvokimas?
Foneminė klausa - tai gebėjimas iš klausos skirti kalbos garsų akustinius požymius, pvz., [p]-[b], [k]-[g] duslumą ir skardumą, [i]-[y], [u]-[ū] trumpumą ir ilgumą, [o]-[uo], [ė]-[ie] siaurumą ir platumą bei kitus skambėjimo skirtumus. Vaikai, turintys neišlavintą foneminę klausą, kalbėdami daro įvairių garsų keitimo klaidų, o rašydami keičia atitinkamas raides.
Kaip tėvai gali padėti vaikui lavinti kalbą ir foneminį suvokimą namuose?
Nuo pat pirmų dienų tėvai, bendraudami su mažyliu ne tik kuria artimą ryšį, bet ir padeda jam sėkmingai augti, tobulėti.
Taip pat skaitykite: Nuo kada galima pas psichiatrą savarankiškai?
- Kalbinti kūdikį jo tariamais garsais. Kiekvieną garsą pakartoti keletą sykių.
- Padėti vaikui suprasti pažįstamų daiktų pavadinimus, t. y. vienu metu rodyti ir aiškiai tarti konkretaus daikto, žaislo pavadinimą, įvardyti atliekamus veiksmus.
- Žaisti su lėlėmis, mašinėlėmis ar kitais mėgstamais vaiko žaislais.
- Skaičiuoti su vaiku įvairius daiktus, kūno dalis: dvi rankos, dvi kojos, du batai.
- Įsiklausyti į aplinkos garsus (vėją, lietų, medžių ošimą), laukinių paukščių balsus: kar kar (varna), ga ga (gandras); automobilio (žžž), traukinio (tuku tuku) skleidžiamus garsus; naminių gyvūnų ir paukščių balsus: miau (katė), au au (šuo), mū mū (karvė), kakariekū (gaidys), kut kuda (višta).
- Skambinti, barškinti, groti su dviem žaislais (daiktais, muzikos instrumentais).
- Paslėpti kokį nors žaislą į spintelę ar už kėdės. Vaikas turi rasti paslėptą daiktą pagal jūsų plojimą ar kitą signalą.
- Jei tokio amžiaus vaikutis dar nekalba, reikia jį kalbinti naudojant kuo daugiau dviskiemenių žodelių ir skatinti mažylį juos atkartoti. Rezultatas išryškėja ne iškart.
- Tokio amžiaus mažylis turėtų kuo mažiau laiko praleisti spoksodamas į televizorių, išmanųjį telefoną ar planšetinį kompiuterį. Visų pirma tai neatstoja gyvo bendravimo, o antra - vaikas visa tai žiūri užvėręs burnytę.
- Kai toks pipiras judina lūpas, liežuvį, t. y. visą artikuliacinį aparatą, sužadinami jo kalbos centrai. Todėl specialistai ir rekomenduoja nuo pat kūdikystės tėvams šnekinti mažylį.
- Kalbantis su vaiku reikėtų vengti mažybinių maloninių žodelių. 3-3,5 m. vaikas turėtų pasakyti apie 1500 žodžių.
- Jei vaikas taria vos keletą žodžių, reikia kreiptis į logopedą. 4-4,5 m. mažylis jau turėtų gebėti įvardyti daugelį daiktų, veiksmų, ypatybių. Taip pat kalbėti sakiniais, bet jis gali netarti daug garsų. 4,5 m. vaikui reikėtų pasirodyti logopedui tam, kad šis įvertintų, ar visi garsai tariami gerai.
- Specialistai mažuosius nuo 4,5 metukų moko taisyklingai tarti garsus. Tik garso „r“ fiziologinis šveplavimas gali tęstis iki 5,5 metų.
- 5-5,5 m. - ruošimosi mokyklai metas. Vaikai jau turėtų gebėti atsakyti į klausimus pilnais sakiniais. Tai padeda formuoti rišliosios kalbos pagrindus. Itin svarbu, kad tėvai tinkamai formuluotų klausimą. Šiuo amžiaus etapu labai svarbu plėsti vaiko žodyną, įtraukiant rečiau vartojamų žodžių. 6-erių vaikas turi kalbėti rišliais, trumpais sakiniais.
Pratimai, padedantys lavinti foneminę klausą namuose
- Lavinkite vaiko kalbinę klausą skatinant klausytis gyvūnų skleidžiamų garsų pamėgdžiojimų: varna-„kar-kar", karvė-„mū-mū", šuo-„au-au" ir t.t.
- Kalbinę vaiko klausą galima lavinti ir judrioje gatvėje, prašant mažamečio atkreipti dėmesį į transporto priemonių skleidžiamus garsus:
- Kaip važiuoja mašina?
- Kaip važiuoja traukinys?
- Kaip važiuoja sunkvežimis?
- Analogiškai foneminė klausa lavinama leidžiant laiką gamtoje:
- Kaip karksi varna?
- Kaip zyzia uodas?
- Kaip kukuoja gegutė?
- Kaip loja šuniukas?
- Buitinėje aplinkoje foneminę vaiko klausą galima lavinti pasitelkiant žaidimą, kuomet vaikui parodomi tam tikri daiktai, pademonstruojama, kokius garsus koks daiktas skleidžia ir užrišamos akys. Tuo tarpu mama ar tėtis pažvangina vienu iš tų daiktų.
- Siklausyti galima ir namų aplinkoje:
- Kaip virtuvėje burzgia šaldytuvas?
- Kaip tiksi laikrodis?
- Kaip sprogsta balionas?
- Mažamečiui gebant atsakyti girdėti ir įvardinti, kas vyksta jį supančioje aplinkoje, galima pereiti prie sudėtingesnių užduočių, skirtų foneminei klausai lavinti.
- Vėliau galima sakyti trumpus skiemenis ir klausti vaiko, iš kokių garsų jie sudaryti, pvz.: mū, aš, op, am ir pan.
Nepamirškime pasimokyti eilėraščių, mįslių ir kuo dažniau su vaiku kalbėtis apie viską, kas jam rūpi, na, ir, žinoma, paskaityti ar pasekti kasdieninės pasakos, pasikalbėti apie jos herojų nuotykius ir atsakyti į visus jam rūpimus klausimus.
Priežastys, lemiančios kalbos sutrikimus
Pasak logoterapeutės, kalbos sutrikimų esti labai įvairių ir juos dažniausiai lemia kompleksinės priežastys, galinčios atsirasti tiek vaisiui dar esant gimdoje, tiek vėlesniais metais.
Kalbos centrai formuojasi trečią-ketvirtą nėštumo mėnesį. Jų raidai sukliudyti gali vaisiaus centrinės nervų sistemos ar galvos smegenų pažeidimai, galintys kilti dėl mamos persirgtos infekcinės ligos, traumos, apsinuodijimo, vaistų, alkoholio, narkotikų vartojimo. Gimdymui užsitęsus daugiau nei 18 valandų ar pagimdžius itin greitai, iki valandos, deguonies stygius gali paveikti naujagimio kalbos raidą.
Pirmaisiais vaiko metais persirgtos ligos, jų komplikacijos gali paveikti kalbą. Pvz., jei pirmąjį pusmetį vaikui yra nustatomas raumenų tonuso sutrikimas, jis yra glebus, nenoriai sėdasi, tai greičiausiai ir jo artikuliacinis aparatas - liežuvis, apatinis žandikaulis, minkštasis gomurys - bus pasyvūs, lūpos - nejudrios.
Vaiko kalbos trūkumų priežastys skirstomos į dvi grupes: anatomines (paveldimumas, sudėtingas nėštumas) ir socialines. Jei mažojo kalba sutriko dėl anatominių priežasčių, būtina specialistų pagalba.
Taip pat skaitykite: Kaip vaistai padeda įveikti panikos atakas
Be to, tam tikrais atvejais pas logoterapeutus vaikus atvedantys tėvai prisipažįsta, kad su jais mažai kalbėjosi, bendravo ir vaikas valandų valandas leisdavo prie televizoriaus ar kompiuterio. Jokios įdomios pažintinės laidos ar lavinamieji žaidimai neatstoja gyvo bendravimo. Dvimetinukai, kasdien dvi dar daugiau valandų sėdintys prie ekranų, patiria nuolatinę įtampą. To padariniai - skurdesnė kalba, šlubuojantis elgesys, sunkumai sukaupiant dėmesį, įsitraukiant į darbą. Netgi logoterapeutams su jais dirbti sudėtingiau - jie nesiklauso, laksto kabinete, griebia visus žaislus iš eilės.
Sunkumų dažniau gali kilti ir emigrantų šeimose, kai dar nekalbantis arba tik pradedantis kalbėti vaikas patenka į svetimą kalbinę aplinką ir sutrinka jo natūralus gimtosios kalbos vystymasis. Tokiu atveju pastebėjus vėluojančią kalbos raidą patariama šeimoje kalbėti tik viena kalba.
Pastaraisiais metais kalbos sutrikimų vis daugėja, nes dėl įtempto gyvenimo tempo vaikai yra kiek pamirštami, nekreipiama dėmesio į jų sutrikusią kalbos raidą.
Ką daryti, jei vaikas nekalba?
Jei vaiko kalba vėluoja, pradžioje svarbu išsiaiškinti medicinines priežastis ir, atsižvelgiant į vaiko amžių, patarti tėvams, kaip bendrauti, kad kalbos raida būtų sėkminga. Kai kalbos raida vyksta natūraliai, vaikas nesunkiai pradeda suprasti aplinkos daiktų ar veiksmų pavadinimus, laiku pradeda tarti pirmuosius žodžius ir sakinius. Ankstyvame amžiuje su vaiku reikėtų bendrauti neskubant, paprastais, aiškiais žodžiais, kalbėti apie tai, ką vaikas mato savo aplinkoje. Vaikai moksi kalbėti kartodami aplinkinių sakomus žodžius, todėl pradžioje suaugusieji turėtų atkartoti tai, ką sako vaikas. Bendravimas turėtų būti malonus, linksmas, rodantis vaikui, kad norite išgirsti ir suprasti, ką jis bando jums pasakyti.
Sėkmingas mokymosi kalbėti procesas, vedantis link taisyklingos sakytinės kalbos, panašios į suaugusiųjų, priklauso ne tik nuo biologinių faktorių (pavyzdžiui, paveldimumo, ligų), bet ir nuo socialinės aplinkos veiksnių. Visų pirma, kaip ir minėta, vaiko gebėjimas kalbėti pastebimai patobulėtų, jei jis reguliariai lankytų ikimokyklinę įstaigą. Tai - vieta, kur patogu mokytis kalbėti per socialinį bendravimą su kitais vaikais. Sakytinės kalbos mokymosi procesas vyksta žaidžiant žaidimus, klausantis bendraamžių ir bandant išreikšti save. Taigi, jei vaikas visiškai negeba kalbėti ar turi skurdžius sakytinės kalbos įgūdžius, tėvų, senelių ar kitų artimųjų pareiga būtų užtikrinti reguliarų ikimokyklinės įstaigos lankymą.
Jei vaikas kalba, tačiau netaisyklingai (nederina galūnių, giminių, skaičiaus, žodžių pagal prasmę), jam tikslinga kuo daugiau bendrauti su suaugusiaisiais. Juk taisyklingos sakytinės kalbos geriausiai galima išmokti iš įgudusių jos vartotojų. Taigi, mažyliui būtų naudinga sakytinės kalbos mokytis ir per socialinį bendravimą su pedagogais: ikimokyklinės įstaigos auklėtojais, muzikos, šokių ar kitų būrelių mokytojais, sporto treneriais.
Mokslininkai teigia, kad pedagogai gali įtraukti vaikus į tikslingus pokalbius, kurie reikalauja sudėtingo žodyno vartojimo, jų metu naudojami atviri klausimai ir pasirenkamos mąstymą lavinančios temos. Svarbiausia, kad tie pokalbiai atlieptų vaikų interesus. Tokiu atveju jis bus labiau įsitraukęs ir susidomėjęs dalyvavimu pokalbyje. Tai, kuo vaikas domisi, ir jam kylančius kalbėjimo sunkumus galima aptarti su ugdytojais ir bendradarbiauti lavinant vaiko sakytinę kalbą.
Tėvų vaidmuo kalbos ugdyme
Vaiko sakytinės kalbos ugdyme tėvai yra patys svarbiausi asmenys. Ankstesniuose tyrimuose mokslininkai nustatė, kad vaikų, kurių sakytinės kalbos raida yra įprasta, tėvai skiria daugiau laiko pokalbiams su jais, negu vaikų, kurių sakytinės kalbos raida galimai sulėtėjusi. Natūralu, kad kuo daugiau žodžių atžala girdi nuo ankstyvojo amžiaus, tuo platesnis jos žodynas. Girdėdami kuo daugiau įvairių žodžių, vaikai sužino, kokiame tiksliai kontekste jie turi būti vartojami. Taip jie išmoksta atskirti skirtingas žodžių kategorijas: veiksmažodžius, būdvardžius, prieveiksmius ir kt., ką turėtų gebėti daryti ikimokyklinukas.
Siekdami lavinti savo atžalų sakytinės kalbos įgūdžius, tėvai turėtų su vaiku ne tik daug, taisyklingai ir įvairiai kalbėti (parinkdami skirtingą intonaciją, balso garsumą, skirtingas pokalbių temas), bet ir pateikti jam grįžtamosios informacijos, pavyzdžiui, linksėti galva, atsakant į jo pasisakymus. Pastebėjus, kad atžala ėmė varijuoti naujai išmoktais žodžiais ir juos visaip derinti, reikia skirti daugiau dėmesio skirtingų žodžių formų mokymui. Pavyzdžiui - savo kalboje vartoti sinonimus: įprastą žodį „bėgti“ keisti žodžiais „lėkti“, „skuosti“, „rūkti“ ir t.t.
Šių dienų visuomenėje itin paplitę išmanieji prietaisai, kuriais labai sėkmingai naudojasi ir suaugę, ir vaikai, todėl gyvo bendravimo vis mažėja, tačiau jis turėtų būti pirmoje vietoje: prasminga kartu su vaiku aptarti daiktus ir veiksmus, kai, pavyzdžiui, rengiamasi, vaikštoma lauke, prausiamasi, važiuojama į svečius. Gyvas bendravimas turėtų būti dažnas, aktyvus siekiant geriausių vaiko sakytinės kalbos vartojimo rezultatų.
Netinkamai elgiasi tie tėveliai, kurie per mažai bendrauja su vaiku, neįvardija matomo daikto (pvz., kėdė, katė, vanduo), atliekamo veiksmo (pvz., geria, miega). Nepasakoja vaikui, kas vyksta, pavyzdžiui, kai jis valgo, ruošiasi miegoti. Nenaudoja kuo paprastesnių, trumpesnių žodžių ir nekalba paprastais sakiniais. Persistengia ir be reikalo vartoja „vaikišką kalbą“. Tarkim nereikėtų vadinti katės „miau-miau“, nes daugumai vaikų „katė“ lengvai „įkandamas“ žodis. Labai svarbu, kad tėvai vaikui parodytų, jog suprato jo mintį ir palydėtų tai taisyklinga kalba, pakeisdami iš išplėsdami vaiko vieno žodžio sakinį, pvz.
Vaiko pasakymas: „Po."Tėvų pasakymas: „Taip, čia yra puodelis."
Toks elgesys netinkamas, svarbu nepamiršti, kad gimtosios kalbos vaikas išmoksta pamėgdžiodamas, todėl tėvai turėtų vengti „vaikiškos kalbos“, visokių šveplavimų, iškraipymų, netaisyklingos kalbos.
Kalbos sutrikimai: tipai ir apibūdinimas
Yra įvairių kalbos sutrikimų tipų, kurie gali paveikti vaiko gebėjimą aiškiai kalbėti, suprasti kalbą ar bendrauti. Štai keletas dažniausiai pasitaikančių kalbos sutrikimų:
- Dislalija (šveplavimas) - garsų tarimo sutrikimas, nustatomas esant normaliai klausai ir nesutrikusiai periferinio kalbos aparo inervacijai.
- Dizartrija - būdingos pastovios balsių ir priebalsių tarimo klaidos (netikslus dvibalsių ir balsių tarimas, priebalsių iškraipymas, praleidimas, kietųjų priebalsių minkštinimas, skardžiųjų priebalsių duslus tarimas), netikslus priebalsių samplaikų tarimas, nuovargis kalbėjimo metu.
- Alalija - visos kalbos sistemos neišsivystymas, esant normaliai klausai ir intelektui, dėl kalbos zonų pažeidimo galvos smegenų žievėje nėštumo, gimdymo metu arba ankstyvoje vaikystėje.
- Artikuliacinė dispraksija - neurologinis kalbėjimo motorikos sutrikimas, apibūdinamas motorinio programavimo, tai yra kalbėjimo raumenų padėties atradimo, bei nuoseklių raumenų judesių, reikalingų kalbėjimo procesui, esant nepakitusiam raumenų tonusui, trūkumais.
- Rinolalija (organinis hipernosinumas, dar vadinamas kaip kalbėjimas pro nosį) - tai patologinis balso tembro ir garsų tarimo pasikeitimas, kurį nulemia anatominiai ir funkciniai periferinio kalbos aparto pažeidimai: gomurio nesuaugimai, viršutinės lūpos nesuaugimas, pakitimai nosyje ar nosiaryklėje, minkštojo gomurio funkcijos sutrikimas.
- Kalbos neišsivystymas (skiriami nežymus, vidutinis, žymus) - tai kalbos sutrikimas, apimantis visos kalbos sistemos grandžių neišlavėjimą: sutrikdytą garsų tarimą, foneminės klausos sutrikimą, žodyno skurdumą, gramatinės kalbos sandaros, rišliosios kalbos nepakankamą susiformavimą.
- Mikčiojimas (sklandaus kalbėjimo sutrikimas) - kalbos tempo ir ritmo sutrikimas, kada išsakant mintis atsiranda kalbos organų traukuliai, dėl to sutrinka bendravimas.
- Disfonija - tai dalinis balso sutrikimas dėl anatominių ar funkcinių balso aparato pasikeitimų.
- Vaikų afazija - tai susiformavusios kalbos išnykimas, kuris pasireiškia dėl kalbos zonų pakenkimo galvos smegenų žievėje.
- Specifinė kalbos raida - šiuo terminu apibūdinama netipinė kalbos raida, kuri nustatoma vaikams, turintiems negalių: raidos (sutrikusio intelekto, įvairiapusių raidos sutrikimų), sensorinių (klausos, regos sutrikimų), fizinių funkcijų (judesio ir padėties sutrikimų) ir kitų sveikatos sutrikimų (lėtinių neurologinių sutrikimų), kurių kilmė gali būti biologinė.
- Disgrafija - specifinis rašymo sutrikimas. Disgrafija traktuojama kaip rašymo kodavimo operacijų: rišlaus teksto bei atskiro sakinio vidinio programavimo gramatinio apiforminimo, fonemų parinkimo, foneminės analizės trūkumai.
- Disleksija - specifinis skaitymo sutrikimas, nustatomas vaikams, turintiems normalų intelektą, geras socialines, kultūrines sąlygas.
Lyčių skirtumai kalbos suvokime
Čikagos Northwesterno universiteto mokslininkai pirmieji nustatė, kad vaikams atliekant kalbėjimo užduotis, tam tikra mergaičių smegenų sritis yra aktyvesnė nei analogiška berniukų smegenų sritis. Tyrimų rezultatai rodo, kad berniukų kalbos suvokimas labiau sensorinis, o mergaičių - abstraktesnis. Šie duomenys gali turėti didžiulę reikšmę mokant vaikus.
Atlikdami regimojo modulio užduotis, vaikai skaitė (matė) tam tikrus žodžius, tačiau jų negirdėjo. Mergaičių atliktų užduočių analizė parodė, kad jų už kalbą atsakingos smegenų sritys veikia kur kas aktyviau nei berniukų. Berniukų smegenys veikia visiškai kitaip. Jei jie žodžius girdi, aktyviausiai veikia smegenų klausos sritys, jei mato - vizualinės sritys. Matyt, dėl šių kalbinių skirtumų mergaičių kalbos raida ankstyvajame amžiuje yra spartesnė nei berniukų, o lyčių skirtumai išnyksta tik sulaukus pilnametystės.