Psichologinė Pagalba Išgyvenantiems Netektį: Kaip Įveikti Sielvartą ir Rasti Naują Prasmę

Netektis yra neišvengiama žmogaus gyvenimo dalis. Anksčiau ar vėliau, visi susiduriame su artimųjų, brangių žmonių netektimis. Ši patirtis visada paliečia daug emocijų: skausmą, neviltį, pyktį, pasimetimą, nerimą ir kaltę. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip suteikti psichologinę pagalbą išgyvenantiems netektį, kaip įveikti sielvartą ir rasti naują prasmę gyvenime.

Netektis: Skaudi Patirtis Kiekvienam

Netektis - tai itin skaudi patirtis, kai nebelieka to, su kuo identifikuojame savo praeitį ir siejame ateitį. Tai gali būti ilgalaikiai santykiai, finansinė padėtis ar sveikata. Kai staiga to esminio dalyko nebelieka, pereiname iš sau suprantamos būklės į neaiškumą, kai patys neįsivaizduojame, kaip toliau atrodys mūsų gyvenimas. Dėl to su netektimi susitaikyti ir yra taip sudėtinga.

Tabu Tema Mūsų Kultūroje

Kalbėtis apie netektį ir mirtį sudėtinga, nes dažnu atveju mūsų kultūroje ši tema vis dar pridengta tabu nuostata, kai skausmą dėl artimojo netekties stengiamasi išgyventi savyje. Susidūrę su netektimi, ne visada drįstame kreiptis į artimuosius, nes nesame tikri, kad sulauksime reikiamos pagalbos. Girdėdami apie skausmingas patirtis, žmonės dažniausiai bando jas sušvelninti, sakydami, kad „situacija nėra tokia bloga“ arba „jums tik taip atrodo, negalvokite apie tai“.

Kaip Jaučiasi Žmogus, Išgyvenantis Netektį?

Netekties išgyvenimas visuomet skausmingai liūdnas. Ypač šis išgyvenimas sunkus, kai netenkame žmonių, kurie mums buvo patys svarbiausi. Tik netektį išgyvenantis žmogus gali įvertinti, kiek artimas ir reikšmingas jam buvo tas, kurio jis neteko, tik jis vieną ar kitą įvykį gali pavadinti netektimi arba ne. Todėl visuomet labai svarbu įsigilinti - ką reiškė konkrečiam žmogui tie, kurių jis neteko. Kiekviena netektis - be galo individuali.

Netekties jausmai beveik visada prieštaringi: liūdesys, širdgėla, pasimetimas, nerimas, pyktis, kaltė, savigrauža, kitų kaltinimas, įtampa, baimė, bejėgiškumas, tuštuma. Kai kažkas svarbaus ir labai brangaus negrįžtamai baigiasi, tai labai sunku priimti ir išgyventi. Norisi užsimiršti, negalvoti, nejausti. Bet tai neįmanoma, nerealu. Sielvartas − neišvengiamas netekčių palydovas. Tai normali ir natūrali žmogaus reakcija į netektį. Sielvarto, netekties skausmo įveikti greičiau, užmiršti, negalima ir nereikia. Jį galima tik išgyventi. Tik išgyvenę sielvartą galime grįžti į normalų gyvenimą po netekties.

Taip pat skaitykite: Psichologiniai romanai

Netekties Stadijos

Populiariojoje kultūroje jau įprasta išskirti tam tikras netekties stadijas, pasikartojančias žmogui pereinant nuo įvykio iki susitaikymo su pasikeitusia tvarka:

• Šokas: Išgyvenant šoką dar nesuvokiama, kaip kažkas tokio galėjo nutikti.
• Neigimas: Situacija suprantama, bet nepriimama.
• Depresija, Pyktis ir Kiti Jaumas: Žmogus gali jausti liūdesį, gėdą, pyktį, kaltę, bejėgiškumą, net tokias keistas kombinacijas kaip meilė kartu su pykčiu. Tai pats sunkiausias ir ilgiausias etapas, kurio metu turime leisti sau išsiverkti ir išsikalbėti, nes kaip sunku bebūtų, to neperėjus netekties jausmas išlieka ir toliau.

Beveik neįmanoma pasakyti, kiek trunka įveikti trečiąją netekties stadiją - tai priklauso nuo įvykio, žmogaus savybių ir nuo jį supančiųjų paramos bei kitų faktorių. Jo metu patartina dalintis išgyvenimais su draugais, nebandyti tikrų jausmų nuslėpti, aplankyti psichologinės sveikatos specialistą ar nuvykti į jų organizuojamus susitikimus su tą patį išgyvenančiais žmonėmis.

Vienas pamatinių mūsų poreikių yra būti suprastiems. Mes norime žinoti, kad su savo patirtimi nesame vieniši ir izoliuoti. Todėl bene geriausia pagalba yra pokalbis su tais, kurie jau išgyveno arba dabar išgyvena kažką panašaus, nes jiems nereikia ilgai pasakoti - jie supranta tave iš keleto žodžių. Netektį įveikti pačiam vienam yra be galo sudėtinga ir net jei žmogus visai nemėgsta dalintis jausmais su aplinkiniais, vertėtų pabandyti tai bent keletą kartų padaryti.

Derinant tokį emocinės pagalbos ratą su veiklomis, kai gali atsiriboti nuo išgyvenimų (sportas, kelionės, knygos, kompiuteriniai žaidimai ir t. t.), ilgainiui pasiekiamas susitaikymas, imama mažiau galvoti apie praeities situaciją, ir daugiau apie tai, kaip susikurti naują gyvenimo tvarką. Tai gali trukti ne vieną mėnesį.

Mūsų kultūroje vyrauja noras šį etapą pereiti kuo greičiau. Tačiau toks sprendimas atsisuka prieš patį žmogų - jis mano susitaikęs, o iš tiesų jausmus tiesiog prarijo. Paprastai jie visgi sugrįžta užgniaužtu pavidalu, dažnai net fiziškai mus paveikdami - ima skaudėti skrandį, kauptis rūgštis, mausti galvą. Gydytojai sprendimo neranda ir vaistai nepadeda, nes iš tiesų priežastis yra slopinti išgyvenimai.

Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Rokiškyje

Kaip Paguosti Netektį Išgyvenantį?

Netektį išgyvenantis žmogus yra be galo kenčiantis, jam kyla visokiausių jausmų, sielvartas stingdo kūną ir mintis, būti šalia kenčiančio žmogaus ir jį paguosti yra labai sudėtingas uždavinys. Guodžiantis žmogus išsigąsta, sustingsta, pasimeta ir tai visiškai natūralu. Jei pritrūkstame paguodos žodžių, pirmiausia apkabinkime kenčiantįjį, leiskime jam verkti, išbūkime šalia. Mirties akivaizdoje labiausiai gydo iš širdies, o ne iš proto pasakyti žodžiai.

Ką Sakyti ir Ko Nesakyti?

Ką sakyti:

• Užjaučiu, reiškiu užuojautą.
• Mano mintys su tavimi.
• Esu čia, kartu su tavimi, nepaliksiu tavęs.
• Myliu tave, tu man svarbus, noriu būti šalia.
• Padėsiu tau kaip tik įstengsiu.
• Jei nori pasikalbėti, aš išklausysiu.
• Ar galiu atvažiuoti atvežti tau pietus, vakarienę, padėti buityje?

Ko nesakyti:

• Ką padarysi, nebesigraužk.
• Dar viskas prieš akis, pasistenk nurimti.
• Turi susiimti, dabar reikia pasirūpinti savimi, vaikais.
• Būk stiprus.
• Bet jis nugyveno gražų gyvenimą.
• Bet jis nesikankino.
• Liūdėdamas jau nieko nebepakeisi.

Kaip Galime Padėti Netektį Patyrusiam Žmogui?

Tai klausimas, kylantis daug kam. Širdyje artimos aplinkos žmonės daug daugiau atjaučia netekusius artimųjų asmenis, negu atrodo iš išorės. Dažniausia problema, kylanti visiems - kaip parodyti savo atjautą, kaip padėti gedinčiajam? Dažnas žmogus tokioje situacijoje galvoja: „Ką aš galiu gero padaryti? Juk mirusiojo nesugrąžinsi“.

Pati didžiausia pagalba šiuo atveju - norėti ir gebėti išbūti kartu su išgyvenančiuoju sielvartą - su jo liūdesio perpildytais jausmais, skausmingais prisiminimais apie mirusįjį, ašaromis, tylėjimu, o kartais pykčiu, kurio nereiktų priimti asmeniškai. Norint padėti netekusiajam, verta atsakyti sau į klausimus - ar nebijau priimti stiprių kito žmogaus jausmų? Ar galiu kantriai išklausyti pačias liūdniausias istorijas? Ar nepulsiu per greitai raminti ir sakyti, kad „viskas praeis“? Ar turiu pakankamai laiko, ar noriu jo tiek rasti, kad galėčiau pabūti su gedinčiuoju ramiai ir neskubindamas jo greičiau baigti liūdėti? Net jei į visus klausimus nerandate atsakymo - palaikantis žvilgsnis, rankos paspaudimas, apkabinimas, kitas jums priimtinas būdas išreikšti atjautą ir palaikymą - visuomet bus parama netekusiajam ir ženklas, kad kažkas yra šalia jam liūdint.

Išgyvenančiam netektį žmogui labai svarbu kalbėti apie tai, kas įvyko. Poreikis išsikalbėti turi savo gydančią prasmę: kai pakartotinai grįžtama prie sukrėtusių faktų ir su jais susijusių skaudžių išgyvenimų, juos papasakojant tai su vienomis, tai su kitomis detalėmis, išreiškiami susikaupę ir naujai susitvenkiantys jausmai. Taip išsipasakojant mažėja emocinė įtampa, viduje vyksta „raminimosi“ - priėmimo ir susitaikymo su tuo, kas įvyko, darbas. Netektį išgyvenantiems žmonėms labai reikia palaikymo, net kai jie tai neigia ir sako „aš pats ar pati“. Taip, išgyventi netektį tenka tik tam, kas ją patyrė - pačiam ar pačiai.

Dažnos Klaidos, Bandant Paguosti

„Neliūdėk, nepergyvenk, neverk“, - taip dažnai raminami žmonės išgyvenantys sielvartą. Už šio raminimo - žmogiškas linkėjimas nesijausti blogai. Bet netektį išgyvenantis žmogus negali gerai jaustis. Gyvename visuomenėje, kurioje atvirai liūdėti, blogai jaustis, juolab sielvartauti, nedera. Šią kasdienos gyvenimo „normą“ įsisaviname jau nuo vaikystės. Yra netekusiųjų, kurie lyg neliūdi ir nesielvartauja, kas paprastai būdinga visiems, išgyvenusiems netektį. Tai žmonės, kurie neneigia mirties fakto, bet neigia, slopina sielvarto jausmus. Tai galima aiškinti nesąmoninga gynyba nuo skausmingų išgyvenimų, kurią lemia dar vaikystėje išmoktas jausmų slopinimas.

Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Globejams

Kai gedėjimas užsitęsia ilgiau nei vienerius ar kelerius metus, sielvartas nesilpsta, nepraeina, kartojasi gedėjimui būdingi sveikatos sutrikimai − gedėjimas tampa komplikuotas, arba jis vadinamas patologiniu gedėjimu. Tuomet reikia specialistų pagalbos, nes vienas, be pagalbos žmogus tokio gedėjimo paprastai neįveikia. Komplikuotas gedėjimas užsitęsia, o kartais gali tęstis visą likusį gedinčiojo gyvenimą. Užsitęsus gedėjimui, žmonės apie mirusįjį ir po daugelio metų gali kalbėti esamuoju laiku. Neretai namuose sukuriamas mirusiojo kampelis ir altorius - nepajudinti guli jo daiktai, visur pakabintos mirusiojo nuotraukos. Tai sukuria iliuziją, kad mirusysis yra kažkur šalia. Vienas iš sunkesnių komplikuoto gedėjimo padarinių - depresija. Neįveiktas sielvartas, kuriame telpa visi prieštaringi jausmai, jei jie nebuvo suvokti ir išgyventi, ir ypač pyktis ir kaltė, gali virsti depresija, atsirasti savižudybės rizika.

Kada Kreiptis Pagalbos?

Reikia atkreipti dėmesį, jei netektis ilgai neigiama, piktnaudžiaujama alkoholiu, raminamaisiais vaistais, vartojami narkotikai, pasireiškia nuolatinis polinkis persivalgyti ar nebevalgyti, atsiranda psichikos sutrikimų, pasireiškiančių nuolatiniu nerimu ir įtampa, nevaldomu nuolatiniu liūdesiu ir nesustabdomu verksmu, apatija, ryškiu interesų susiaurėjimu ir pan. Šie simptomai - labai rimtas signalas, kad gedintysis vienas, be pagalbos neįveikia netekties krizės.

Gedėjimo Procesas

Tai normali būsena lydinti kiekvieną netektį. Įvairiose religijose ir kultūrose priimta skirti gedėjimui apie vienus metus. Tai laikas, per kurį netekęs artimojo žmogus, palaipsniui išgyvena netektį, ją priima, su ja susitaiko ir pradeda naują pilnavertį gyvenimo etapą po netekties. Visgi neįmanoma įtalpinti konkretaus žmogaus sielvarto į visiems vienodus laiko rėmus.

Gedėjimo Stadijos

• Šokas ir neigimas. Šiuo etapu gali būti patiriamas šokas, pasimetimas, susikaustymas, sąstingis. Žmogui sunku patikėti netekties faktu. Tai tarsi apsauginė reakcija nuo skausmo ir širdgėlos, gynybinis mechanizmas, padedantis palaipsniui suvokti visą emocijų laviną, užgriūnančią susidūrus su netektimi. Svarbu, jog neigimo etapas neužsitęstų per ilgai, pavyzdžiui, kai žmogus nepaleidžia mirusiojo artimojo visą gyvenimą.
• Pyktis. Įsisąmoninę mirties faktą žmonės dažnai pajunta didelį pyktį, nukreiptą į bet ką - Dievą, save, kitą žmogų, aplinką. Tada dažniausiai pasigirsta tokių minčių, kaip „už ką man taip?“, „tai neteisinga!“, „kas kaltas?“, „kodėl taip atsitiko?“. Tai padeda atitraukti dėmesį nuo patiriamo skausmo ir nukreipti gedinčiojo energiją kaltininkų paieškai. Šioje stadijoje svarbu neužgniaužti pykčio, pasikalbėti apie šiuos jausmus su artimaisiais ar psichikos sveikatos specialistais, ypač jei kylantis pyktis toks stiprus, kad transformuojasi į agresiją kitų ar savęs atžvilgiu.
• Derybos. Šis etapas suteikia vilties, kad savo veiksmais pavyks atitolinti, o gal net išvengti realybės ir su ja susijusio skausmo. Gali būti išgyvenamas tada, kai, pavyzdžiui, sunkiai serga artimasis arba ligos patale guli pats žmogus - tuomet deramasi su aukštesnėmis jėgomis, kad jos neatimtų gyvybės. Arba kad, pavyzdžiui, atsirastų dingęs be žinios asmuo.
• Sielvartas, depresija. Šią stadiją pajuntame suvokę tikrovę ir nebeprisidengdami jokiomis gynybinėmis taktikomis, atitraukiančiomis dėmesį nuo to, kas įvyko. Tai didelio skausmo išgyvenimo periodas, dažnai lydimas visaapimančio beviltiškumo jausmo, nesibaigiančių ašarų ir nesugebėjimo atlikti paprastų kasdienių užduočių. Svarbu atkreipti dėmesį, jog užsitęsus šiai stadijai gali išsivystyti klinikinė depresija, kuri pati savaime gali ir nepraeiti, tad net ir didžiausio liūdesio apimti turėtumėme visiškai neprarasti budrumo ir pripažinti sau, kada reikia kreiptis pagalbos.
• Susitaikymas - netekties fakto priėmimas. Kartais nutinka taip, jog kai kurios gedėjimo stadijos užsitęsia, o kai kurios - peršokamos, neišgyvenamos. Nėra vienos taisyklės, kiek turėtų tęsti gedėjimas, tačiau dažnai minimas 6-12 mėnesių laikotarpis.

Kaip Padėti Sau Išgyventi Netektį?

• Įsisąmoninkite savo jausmus, neslopinkite jų, nebėkite nuo savo išgyvenimų, leiskite sau pykti.
• Leiskite sau kalbėti apie netektį su tais, kuriais pasitikite ir kurie yra pasiruošę jus išklausyti.
• Jei mirė artimas žmogus, nesakykite išėjo, paliko, o geriau sakykite taip kaip yra - mirė.

Gedėjimas niekada nesibaigia - nepaliausite gedėję mylimo artimojo, tačiau išmoksite gyventi su netektimi. Žaizda užgis, po netekties ir kentėjimo vėl atsitiesite, patirsite pilnatvę, tačiau nebebūsite toks, koks buvote anksčiau - greičiausiai net ir nenorėsite toks būti. Gedėjimas perkeičia sugniuždytą, sužeistą sielą, padeda priimti realybę ir iš naujo atrasti prasmę.

Kur Kreiptis Pagalbos?

Jei jaučiate, kad vieni negalite susidoroti su netekties skausmu, kreipkitės į specialistus. Psichologinę pagalbą teikia psichologai, psichoterapeutai, dvasininkai. Taip pat galite kreiptis į įvairias paramos grupes, kuriose galėsite pasidalinti savo išgyvenimais su kitais, patyrusiais panašią netektį.

"Sidabrinė Linija"

Į „Sidabrinę liniją“ žmonės kreipiasi įvairiausiose gyvenimo situacijose: kai nori pasidalinti džiaugsmingomis mintimis, slegiančiu kasdienybės „sunkumu“ ar pasiguosti išgyvenę netektį. Anot K. Kristina Čiuželienės, vyresnio amžiaus žmonėms skirtos „Sidabrinės linijos“ Skambučių centro vadovės, išgyvenančiajam netektį svarbiausia kalbėtis su kitu žmogumi, o ne gauti „instrukcijas“ kaip gyventi toliau. Atsakymus į dvasinius klausimus žmogus laikui bėgant randa pats, o mes šiose situacijose atliekame „nepriklausomo dvasinio konsultanto“ vaidmenį - išklausome, suteikiame emocinę paramą, pasiteiraujame, ar yra artimųjų, draugų, į kuriuos būtų galima atsiremti. Taip pat informuojame ir apie kitas profesionalią psichologinę pagalbą teikiančias tarnybas - jei žmogus jaustų poreikį aptarti savo situaciją su specialistu.

Su senolių nerimu susidurianti „Sidabrinės linijos“ skambučių centro vadovė sako, kad didelio liūdesio ir nevilties akimirką žmonėms labiausiai padeda suvokimas, kad jie - ne vieni, kad yra, kas juo išklauso ir supranta. Jie žino, jog patirtos netekties fone yra artimas pokalbių bičiulis, kuris visada išklausys ar tiesiog pabus kartu tyloje. Pokalbis - tarsi vaistas - pastato žmogų ant kojų ir leidžia pajusti, kad jis pasaulyje ne vienas, kad gyvenimas tęsiasi net ir po netekties.

Gedėjimo Svetainė Internetu

Netektį išgyvenusiems žmonėms atsirado nauja psichologinės paramos galimybė - pradėjo veikti interneto svetainė www.gedintiems.lt. Tai pirmoji tokio pobūdžio interneto svetainė Lietuvoje. Šis puslapis - tai galimybė stabtelėti ir pabūti su savo ar kitų liūdesiu, pasidalinti netekties skausmu ir prisiminimais apie tuos, kuriuos mylėjome, kurie buvo mums svarbūs, kurie buvo reikšminga mūsų gyvenimo dalimi ir kuriuos visuomet prisiminsime.

Gedėjimo svetainę sukūrę ir prižiūrintys Jaunimo psichologinės paramos centro psichologai tikisi, kad tai bus vieta pasidalinti išgyvenimais, kuriuos sukėlė netektis. Tikimasi, kad ateityje svetainėje bus realizuota daugiau savitarpio pagalbos galimybių. Puslapis suteikia galimybę ne tik pasidalinti savo skausmu, bet ir aptikti, kad šalia yra daugiau žmonių, kurie panašiai jaučiasi. Kartais gedintys žmonės nedrįsta ar neturi galimybių kreiptis paramos ir palaikymo į aplinkinius ar specialistus. Gedėjimo svetainėje netektį išgyvenantys žmonės gali parašyti atsiminimus apie mirusįjį, patalpinti jo fotografiją, pasidalinti savo išgyvenimais, jausmais ir mintimis, kuriuos sukėlė netekties skausmas. Šalia skilties apie mirusius artimuosius, svetainės lankytojai ras skiltį gyvūnams, kurių neteko.

Savižudybės Prevencija

Savižudybe yra vadinamas elgesys, kuriuo siekiama pasitraukti iš gyvenimo. Vieno žmogaus savižudybė skaudžiai paveikia bent 6 asmenis, tarp kurių yra ne tik šeimos nariai, bet ir nusižudžiusį asmenį artimiau pažinoję žmonės. Dažniausiai asmuo, kuris galvoja apie savižudybę, aplinkiniams siunčia ženklus apie savo ketinimą.

Savižudybę dažniausiai sąlygoja gilus beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmas. Žmogus nebemato jokių problemų sprendimų ir galimybių susitvarkyti su sudėtingomis gyvenimo aplinkybėmis, tad pasirenka galimybę nutraukti kančią nutraukdamas savo gyvenimą. Vis dėlto asmenys, kurie bandė žudytis, dėl profesionalios psichologinės pagalbos sugeba išspręsti daugelį problemų ir toliau gyventi pilnavertį gyvenimą.

Požymiai, į Kuriuos Verta Atkreipti Dėmesį:

• Kalba, kad nenori gyventi.
• Teigia, kad mirtis būtų geriausia išeitis.
• Sako, kad yra našta kitiems.
• Jaučia nepakeliamą emocinį skausmą, kaltę ar gėdą.
• Grasina, kad „kai numirsiu, tada pasigailėsite“.
• Bet kokiais kitais žodžiais kalba apie mirtį ar savižudybę, neįprastai ir perdėtai ja domisi.

Visada pasitikėkite savo nuojauta, jei ji jums sako, kad artimasis nori negyventi ir turi savižudiškų ketinimų. Pasikalbėkite su juo ir pasakykite, kad nerimaujate dėl jo, bei tiesiai paklauskite, ar neturi minčių apie savižudybę.

tags: #7 #psichologine #pagalba #isgyvenantiems #netekti