Įvadas
Lietuvių literatūroje abejojančios asmenybės tema reiškiasi įvairiais aspektais, atspindėdama tiek individualius žmogaus išgyvenimus, tiek platesnius visuomeninius ir kultūrinius kontekstus. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip abejonė atsiskleidžia skirtingų laikotarpių ir žanrų kūriniuose, pradedant Vinco Krėvės dramomis ir baigiant šiuolaikine Lena Andersson proza.
Istorinis Kontekstas ir Abejonės Literatūroje
Istorinė tematika lietuvių literatūroje yra nuolatinis kultūrinės sąmonės dėmuo, kuris tam tikrais tautos gyvavimo tarpsniais būna labai intensyvus, o kitais - sulėkštėjęs ir paveiktas deformuojančių ideologemų. Tai yra glaudžiai susiję su tautos būtimi, kuri dažnai jautė grėsmę savo egzistencijai. Istorinį diskursą nuolat veikia įtampos tarp kolektyvinės ir individualios sąmonės, faktografinio objektyvizmo ir literatūrinės fikcijos, siekiamybės rekonstruoti praeitį ir subjektyvios projekcijos, savo ir svetimo, sociumo lūkesčių ir kūrėjo laisvės.
Lietuvos geopolitinė padėtis per ilgus amžius skatino rezistencines nuostatas prieš karinį pavojų ir kitų civilizacinių vertybių spaudimą. Būtis tarp Rytų ir Vakarų yra nuolatinis lietuvių sąmonės topas, tęsiamas nuo viduramžių iki šių dienų. Iki šiuolaikinio etapo, kurio pradžią žymi 1990 m., istorinio diskurso patirtis klostėsi per ilgą laikotarpį, pradedant folkloro kūriniais ir Lietuvos metraščiais. Formuojantis profesionaliajai literatūrai, didelę reikšmę įgavo Vilniaus romantizmo mokykla.
Tuo laikotarpiu, siekiant atkurti sunaikintą Lietuvos valstybę, lietuvių kultūrinėje sąmonėje buvo išsiugdytas nostalgiškas mitas apie herojiškus praeities laikus ir didingus protėvių žygius. Iš to laikotarpio atėjo patriotizmo manifestas, jog Lietuva - didvyrių žemė, ir jos sūnūs savo stiprybę turi semtis iš praeities.
Vinco Krėvės "Skirgaila": Abejonės Valdovo Portretas
Vincas Krėvė-Mickevičius dramoje "Skirgaila" analizuoja rūstaus valdovo tragediją dėl negebėjimo suderinti pareigas su asmeniniu gyvenimu. Krėvė vienas pirmųjų lietuvių literatūroje pavaizdavo laisvą ir maištingą individą, gerbiantį save ir nepripažįstantį autoritetų, bet taip pat ir viskuo abejojantį, patiriantį dvasios krizes. Šio kūrinio veiksmo laikas tiksliai nenurodomas, tačiau iš personažų vardų (Jogaila, Skirgaila) galima spręsti, kad tai Viduramžiai.
Taip pat skaitykite: Abejonės analizė lietuvių literatūroje
Pirmojoje lietuvių tragedijoje Jogailos vietininkas Skirgaila jaučiasi atsakingas už savo tėvynę ir jos piliečius, tad bando pagerinti valstybės padėtį ir priartinti ją prie krikščioniškosios Europos. Tačiau dėl jo atsidavimo tautai valdovas negali realizuotis asmeniniame gyvenime. Tokia vidinė priešprieša veda tragedijos herojų savidestrukcijos keliu. Veikėjo sąmonėje užvirsta vidinė kova. Jis nuolat galvoja, kas yra svarbiau: būti geru valdovu ar žmogumi. Iš vienos pusės, jis pukiai supranta ir netgi slaptai pritaria savo bendražygiams, kurie nori prikelti senąją lietuvių šlovę, ilgisi senųjų laikų, kai Lietuva buvo pagoniška. Tačiau vyras supranta, kad tai yra keiksminga dabartinei valstybei. Jo bandymai suderinti tautos dvasinę sanklodą su naujomis idėjomis tampa nesėkmingos, o pats jis yra kaltinamas dėl tradicijų, LDK papročių laužymo. Ant jo pečių užgulė didelė atsakomybė, nes jis turi išspręsti visas valstybės problemas bei priimti svarbius sprendimus. Blaivaus mąstymo vyras bando rasti laimę bent asmeniniame gyvenime, bet ir čia jis patiria nesekmę.
Lenos Andersson "Estera": Intelektualės Abejonės Meilėje
Šiuolaikinėje literatūroje abejojančios asmenybės tema įgauna naujų atspalvių. Švedų rašytojos Lenos Andersson romanas "Estera. Romanas apie meilę" nagrinėja intelektualės, poetės Esteros Nilson, abejones ir vidinius konfliktus meilės kontekste. Estera tiki, kad pasaulis yra toks, kokį ji suvokia, o tikrovę sukuria jos sąmonė. Tačiau viskas pasikeičia, kai moteris sutinka menininką Hugą Raską ir beviltiškai jį įsimyli.
Šis santykis greičiau primena apsėdimą, gana vienpuses projekcijas, kartėliu atmieštą desperaciją. Esteros meilės objektas taip pat rodo dėmesio ženklus, drauge leidžia laiką ir net mezga su moterimi kūniškus santykius. Vis tik skaitant greitai išryškėja šio ryšio monologiškumas - Hugas viso labo smaginasi ir maitina savo ir taip išsipūtusį ego, vyriškiui Estera reikalinga kaip jo mąstymo ir darbų išskirtinumo įrodymas, beatodairiškas kūrėjo vertės paliudijimas. Hugas grožisi savo atspindžiu Esteros akyse. Tai savotiškas bandymas kritiko ir menininko santykį iš metatikrovės perkelti į tikrovę, užsitikrinti nuolat dievinančių akių žvilgsnį ir karštus širdies polinkius. Estera yra kritiška daugeliui reiškinių - taigi, dar didesnis laimėjimas, kai Tave garbina šiaip jau blaiviai mąstanti, nepriklausoma, savo aplinkoje pripažinta kūrėja.
Skaitytojui, kuriam gana greitai paaiškėja toks Esteros - Hugo santykio modelis, iš tiesų tampa nejauku matyti moters desperaciją, netikslias tarpusavio ryšio interpretacijas ir visišką "išskydimą". Svarbu matyti apsėdimo temą, kuri galbūt visai nieko bendro neturi su tikra meile (tuomet romano pavadinimas ir tema įgauna dar ironiškesnį ir tamsesnį atspalvį). Tikslios ir romano recepcijai aktualios šios recenzijos pradžioje cituotos Esteros gyvenimo prerogatyvos, įvardijamos lakoniška, bet itin talpia fraze - nuvyti nuobodulį. Čia prisimename A. Schopenhauerio išmintį, bylojančią apie gyvenimo švytuoklę, švytuojančią tarp kančios ir nuobodulio - dviejų pagrindinių gyvenimo elementų. Su didele aistra pasinėrusi į intelektinę veiklą ir taip vydama nuobodį, Estera prisiima kūrybines kančias. Su dar didesne aistra atsiduodama menamai meilei ar veikiau - afektui, moteris renkasi kančią. Vengti drungnumo, visomis išgalėmis vengti gyvenimo potenciją žudančio drungnumo - toks galėtų būti Esteros moto.
Per Esteros ir Hugo ryšį parodomas plyšys - tarp realybės ir fantazijos, tarp minties ir žodžio. Ir kad visi intelekto, kritinio mąstymo, analizės resursai gali būti bejėgiai karštai susižavėjus. Kita vertus, savo profesinėje veikloje herojė visada buvo pratusi interpretuoti, ieškoti ženklų ir jų reikšmių. O gyvenimo ženklų reikšmės, it kokios kelio nuorodos, kartais būna labai aiškios ir vienaprasmės. Ir nors kūrybinis Esteros siekis buvo „dešifruoti tikrovę ir atrasti tikslesnes kalbos priemones, kuo suprantamiau ją nusakančias“.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
Jūratė Čerškutė, apibendrindama šio L. Andersson romano apžvalgą, pateikia retorinį klausimą - ar galima pasimokyti iš kitų patirties: „Ar ištikus (neprotingai) meilei, net ir žinant Esteros istoriją, bus elgiamasi taip pat neracionaliai, ar vis tik kiek protingiau? Perskaičiusi „Esterą. Romaną apie meilę“, aš likau ir su šiuo, ir su dar vienu klausimu - ar pati Estera dar kartą neįpultų į tokio susižavėjimo pinkles? Atsakymą randu romano tęsinyje - 2018 metais Lietuvos rašytojų sąjungos išleistoje L. Andersson knygoje „Be įsipareigojimų“. Čia, kaip buvo galima nujausti, Estera vėl įpuola į neperspektyvius santykius ir šįkart - su vedusiu aktoriumi. Naujasis romanas papildo pirmąją knygą ir leidžia suvokti herojės elgesį kaip tendencingą, kaip dalį savasties. Tai skatina galvoti apie savivertę, šešėlines asmenybės puses, dvasios ir kūno alkį (nieko nežinome apie Esteros vaikystę - įsivaizduoju ją po visų išgyvenimų mėginančią susidėlioti save, besilankančią pas psichoterapeutą, bandančią suvokti savo afektų, projekcijų ir pasirinkimų priežastis), nuolatinį poreikį iš nuobodulio pereiti į aktyvios, dinamiškos, karčiai saldžios kančios sferą. Tai labai taikliai įvardijama romane: „O tiksliau - įžvelgė, kad tokia patirtis visada verčia rizikuoti ir gali atsverti pasibjaurėjimą ar nuobodybę, pasyvų gyvenimą, kuriame tėra tik nesėkmės baimė ar baimė būti atstumtai“ („Be įsipareigojimų“, 7 p.). Taip pat skaitytojas gali susidaryti Esteros pasirenkamų vyrų tipų paveikslą - Olofas taip pat nori pramogos, nori būti dievinamas, glosto ego ir ieško teigiamo savo savybių atspindžio kito akyse: „Ar Tu jau nebepriklausoma nuo dėmesio man?“ (ten pat, 126 p.). Kaip interviu su Marijumi Gailiumi sako L. Andersson: „Ji baisiai suklydo, visiškai neteisingai įvertino Olofą. Jis jai visai netinkamas. Net jeigu išsiskirtų, galiausiai taip pat pasielgtų ir su ja - susirastų meilužę jau po mėnesio. Estera nuolat daro tą pačią klaidą“ (Marijus Gailius. Lena Andersson: „Meilužės vaidmuo mene kitoks nei gyvenime“ (literaturairmenas.lt). Kitas svarbus romane keliamas klausimas - meilužės-žmonos dichotomija, pagilinamos jų sampratos, nupučiami stereotipai, kuriais (nevalingai) vadovaujasi ir Olofas: „Esama linksmintojų ir esama žmonų. Linksmintoja, geriau žinoma meilužės pavadinimu, kultūroje yra ikona. (…) Ji daug keliavusi, persisotinusi, egocentriška, greita replikuoti ir apsukri. Nusivylimas jai - nesavas, sielvartas - svetimas, kas nepasiekiama - būna jos. Ji žaidžia vyru ir naudojasi juo, kad leistų laiką, bet mylėti jo nemyli. (…) Ji ta, kuri išlaisvina iš nuobodulio ir pasmerktojo monotonijos būti dviese, bet kuri kartu griauna santuoką, yra žmonos priešė ir moteriškosios giminės kiršintoja“ („Be įsipareigojimų“, 100 p.). Estera neatitinka daugelio meilužės vaizdinio klišių, vis tik yra tam tikrų tendencijų, atsikartojimų. Dažnas įsitikinimas, jog vyriškis žmoną paliks, jam su ja būti negera - net ir tada, jei pats mylimasis tvirtina priešingai. Esteros įtikėjimas savo teisėmis romane pasiekia ir komišką, groteskišką lygmenį: „Tad skambinkit, žmonos, skambinkitǃ Jeigu norite užminuoti santykius tarp jūsų neryžtingo sutuoktinio ir jo meilužės.
Abejonės ir Vidinis Konfliktas Lietuvių Literatūroje
Nuo pat senųjų laikų lietuvių literatūra atskleisdavo vidinį asmeninės laimės ir pareigos konfliktą. Dažnai nuolat abejojanti asmenybė turi rinktis tarp geidžiamų dalykų ir pareigų atlikimu. Vincas Mykolaitis Putinas savo romane „Altorių šešėly“ parodo, kad šis konfliktas gali būti išspręstas. O Vincas Krėvė Mickevičius dramoje „Skirgaila“ nagrinėja nesėkmingus žmogaus bandymus rasti išeitį iš sudėtingos situacijos.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
tags: #abejojanti #asmenybe #lietuviu #literaturoje #mokslo #baze