Alfredo Adlerio individualioji psichologija, kaip neopsichoanalizės kryptis, jau daugelį metų domina psichologus ir psichoterapeutus. Ši teorija, sukurta XX amžiaus pradžioje, siūlo unikalų požiūrį į žmogaus asmenybę, pabrėždama individualumą, kūrybinę galią ir socialinį ryšį. Šiame straipsnyje panagrinėsime pagrindinius individualiosios psichologijos principus, jos skirtumus nuo kitų psichologinių mokyklų ir praktinį pritaikymą šiuolaikinėje psichoterapijoje ir auklėjime.
Individualiosios Psichologijos Esminiai Aspektai
Adlerio individualioji psichologija remiasi keliais pagrindiniais principais, kurie formuoja unikalų požiūrį į žmogaus asmenybę ir elgesį.
Individualumas ir Gyvenimo Stilius
Adleris pabrėžė kiekvieno žmogaus individualumą ir unikalumą. Savasties unikalumas, arba personos esmė, nuspėjama intuityviai. Adleris teigė: „Kai vieną fenomeną išplėšiame iš konteksto, visada nesuprantame. Paskiri garsai mums nieko nesako, jei nežinome melodijos.“
Vienas kertinių Adlerio individualiosios psichologijos konceptų yra gyvenimo stilius. Tai psichologinis žmogaus piršto antspaudas, nusakantis būdus, kuriais žmogus stengiasi pasiekti reikšmingumo ir priklausymo jausmą. Gyvenimo stilius - tai kiekvieno iš mūsų individualus būdas įveikti problemas, eiti į sėkmę, tai judėjimo per gyvenimą dėsnis. Gyvenimo stilių galime išskaityti bendravimo manieroje, sapnuose, pasirinktoje profesijoje, prisiminimuose, meilės santykiuose ir t. t.
Anot Adlerio, gyvenimo stilius susiformuoja ankstyvoje vaikystėje, maždaug iki penkerių-septynerių metų, per santykį su artimiausiais žmonėmis. Jis tampa tarsi žmogaus elgesio „šablonas“, kuris nulemia jo reakcijas į įvairias situacijas ir santykius su kitais žmonėmis.
Taip pat skaitykite: Adlerio teorija apie vaikų elgesį
Menkavertiškumo Jausmas ir Pranašumo Siekis
Adleris teigė, kad kiekvienas žmogus jaučia menkavertiškumo jausmą, kuris kyla dėl fizinio bei psichinio nebrandumo vaikystėje. Menkavertiškumo jausmas - būdingas visiems žmonėms ir yra pagrindinė elgesį sąlygojanti jėga. Tai nėra silpnumo ar nenormalumo požymis. Greičiau menkavertiškumo jausmas yra visų žmogiškųjų siekių šaltinis ir jėga, motyvuojanti visą elgesį.
Norėdamas šį kompleksą įveikti ir įsitvirtinti kaip asmenybė, individas susikuria tikslus, siekia tobulumo, stengiasi įsitvirtinti. Pasak Adlerio, tai būdinga visiems žmonėms. Žmogus, galima sakyti, taip sukurtas - su tokiu vidiniu mechanizmu.
Adleris manė, kad defektyvūs (silpni, ligoti) kūno organai ir dalys gali paveikti asmenybės vystymąsi per žmogaus pastangas kompensuoti defektą ar silpnumą. Pvz.: fiziškai silpnas vaikas gali susitelkti ties savo silpnumu ir tapti geru atletu. Taip organų menkavertiškumas gali vesti prie ypatingų meninių, atletinių ir socialinių pasiekimų.
Socialinis Interesas ir Bendruomeniškumo Jausmas
Vienas žymiausių A. Adlerio teiginių - antrasis įgimtas pagrindinis žmogaus poreikis yra priklausyti grupei. Tad psichologas itin akcentavo bendruomeniškumo jausmą. Tai skiriasi nuo S. Freudo psichoanalizės, nes jis daugiau analizavo ir suvokė žmogų kaip individualų, kaip atskirtą, kur visi procesai vyksta jo viduje. O A. Adleris visą laiką matė žmogų tarp kitų žmonių. Jis kalbėjo, jog vienas žmogus yra per silpnas, kad išgyventų. Ir tai pasireiškia dviem aspektais - poreikiu priklausyti grupei ir prisidėti prie jos veiklos. Nes kai prisidedi, jautiesi priklausantis.
Adleris apibūdina bendruomeniškumo jausmą kaip psichinę būseną ar jausmą, kad esi pasaulio dalis. Žmogus yra labiau įtakojamas socialinių nei biologinių jėgų. Bet pats socialinis interesas yra įgimtas. Tačiau kiek jis realizuosis, priklauso nuo vaiko ankstyvojo socialinio patyrimo. Joks žmogus negali visiškai izoliuotis nuo kitų žmonių. Kiekvienas turi gyventi tam tikroje bendruomenėje - šeimoje, gentyje, valstybėje. Tokios bendruomenės yra būtinos žmogaus apsaugojimui ir jo tikslų pasiekimui. Todėl žmogui visada yra būtina bendradarbiauti su kitais ir toks bendradarbiavimas ir yra socialinis interesas.
Taip pat skaitykite: Asmenybės visuma
Individualiosios Psichologijos Skirtumai Nuo Kitų Psichologinių Mokyklų
Alfredo Adlerio Individualiosios psichologijos mokykla priklauso gelminės psichologijos mokykloms greta S. Freudo ir G. Jungo. A. Adleris, kaip ir G. Jungas, taip pat buvo S. Freudo mokinys, vienu metu - mylimas mokinys. Tačiau gan anksti jis pradėjo kelti savo skirtingas nei S.Freudo idėjas.
Pagrindinis skirtumas tarp A. Adlerio Individualiosios psichologijos ir S. Freudo psichoanalizės yra tai, kad, priešingai nei jo mokytojas, A. Adleris galvojo, jog seksualinė energija nėra pagrindinis motyvas, kuris žmogui sukelia visus dinaminius procesus. Vėliau A. Adleris išvystė teoriją, teigiančią, kad pagrindinė žmogų motyvuojanti vara yra jo poreikis jaustis reikšmingam.
Adlerietiškas Psichologinis Konsultavimas ir Terapija
A. Pagrindinis adlerietiško konsultavimo principas - padėti žmogui atskleisti ir pačiam pamatyti savo gyvenimo stilių. Labai įdomu, kad A. Adleris nevartojo žodžio pasąmonė ar neįsisąmoninimas. Jis tiesiog sakė, kad yra dalykų, kurių mes nežinome. Esminis adlerietiško konsultavimo, terapijos aspektas yra lygiavertiškumas. Konsultantas nėra ekspertas. Nes tik pats žmogus gali geriausiai save pažinti ir suprasti. Bet konsultantas gali padėti jam tai pamatyti, būti veidrodžiu, liudytoju ir pan.
Kalbant apie konsultavimo metodus, vienas jų - šeimos konsteliacija. Tai - šeimos sudėties, gimimų eiliškumo įtaka asmenybės formavimuisi. Pastebėta, kad skirtingų šeimų vaikai tose pačiose pozicijose dažnai turi panašias patirtis. Taip pat yra ne tik biologinis gimimų eiliškumas, bet ir psichologinis. Kitas adlerietiško konsultavimo metodas - tai ankstyvųjų prisiminimų. A. Adleris iškėlė mintį, kad mes atsimename tai, kas atitinka mūsų turimą gyvenimo stilių, kas jį palaiko. Todėl per konsultavimo ir terapijos procesą tie atsiminimai gali keistis. Taip pat gyvenimo stilius gali keistis ne tik dėl konsultavimo ar terapijos, bet ir dėl įvairių įvykių - tiek teigiamų, tiek neigiamų. Tiesa, suaugusiam tai keičiasi sunkiau.
Kadangi, pasak A. Adlerio, žmogaus elgesys visada yra tikslingas, konsultavimo metu siekiama atskleisti tą sąmoningai nežinomą tikslą, susijusį su reikšmingumo ir bendrystės siekimu, kuris lemia vienokį ar kitokį žmogaus elgesį ar netgi fizinį negalavimą. Adlerietiškoje terapijoje, ypač trumpalaikėje, orientuotoje į vieną problemą, naudojamas vadinamasis „stebuklingas klausimas“, kurį pirmasis suformulavo A. Adleris.
Taip pat skaitykite: Žmogaus slapti tikslai
Konsultuojant gali būti naudojami ir tokie metodai kaip vardo istorija - ką apie jį žinai, kaip jį gavai. Taip pat - pasaka, istorija, eilėraštis ar filmukas, labiausiai patikęs vaikystėje. Nes juose visada atsispindi žmogaus gyvenimo stilius. Adlerietiškame konsultavime labai svarbus kliento padrąsinimas, kad jis gali, geba pats, ir konsultanto neprisiėmimas atsakomybės už klientą.
Adlerietiškas Auklėjimas
A. Adleris daug dėmesio skyrė vaikų auklėjimo problematikai bei tėvų švietimui. A. Adleris išskyrė du pagrindinius netinkamo auklėjimo aspektus - lepinimą ir nepriežiūrą. Nes tiek vienu, tiek kitu atveju formuojasi menkavertiškumas.
Kalbėdami apie auklėjimą adleriečiai išskiria tris paradigmas. Pirmoji - „daryk ką nori“ - tai tarsi visiškas vaikų „paleidimas“, gan būdingas Vakarų visuomenėje. Jam priešingas variantas - autokratiškas auklėjimas su fizinėmis bausmėmis, emociniu smurtu. O trečiasis - tai autoritetinis, demokratiškas auklėjimas, kai vaikams suteikiama laisvė suaugusiojo nustatytose ribose. Čia labai svarbu pagarba vaikui, jo išklausymas, matymas, poreikių tenkinimas, tačiau, kaip minėta, tėvų nustatytose ribose. Ir tėvai jas turėtų išlaikyti. Taip pat adlerietiškame auklėjime labai svarbus padrąsinimas. Tačiau padrąsinimas skiriasi nuo paskatinimo ar pagyrimo. Čia vertinamas ne rezultatas, o pastanga, tai, kad tu stengiesi, ir nors tau nepasisekė, pasiseks kitą kartą.
Taigi, kad tai būtų ne bausmė, o pasekmė, reikia visa tai iš anksto su vaiku aptarti ir nustatyti taisykles bei nuosekliai to laikytis. Adlerietiškoji mokykla buvo viena iš pirmųjų, kuri pradėjo tėvų mokymus. STEP - tai pirmoji Lietuvoje veikianti tėvų mokymo programa, kurios efektyvumas yra moksliškai patvirtintas.
Individualiosios Psichologijos Instituto Veikla
Individualiosios psichologijos institutas (IPI) Lietuvoje siūlo tris pagrindines mokymų programas:
- Bazinė programa, skirta žmonėms, kurie nori per save pažinti šią psichologinę teoriją. Tai programa, kurioje nėra teorinių paskaitų, o taikomi įvairūs metodai, kuriamos patirtys, ir žmogus, pažindamas save, susipažįsta su teoriniais dalykais ir kaip jie jame reiškiasi.
- Individualiosios psichologijos konsultantų mokymo programa. Jos tikslai - suteikti Individualiosios psichologijos teorijos ir konsultavimo žinių bei įgūdžių, kuriais remdamiesi programos dalyviai galėtų padėti žmonėms sukaupti daugiau drąsos ir pasiekti didesnę sėkmę sprendžiant meilės, draugystės ir darbo uždavinius.
- Konsultantai dirba su žmonėmis, kurie yra sveiki, bet ieško būdų, kaip labiau realizuoti save gyvenime, atrasti savo norus ir tikslus, mokytis būti atsakingiems ir laisviems.
Individualiosios Psichologijos Aktualumas Šiandien
Individualiosios psichologijos idėjos aktualios ir šiuolaikinėje psichologijoje (pavyzdžiui, asmeninių santykių svarba asmenybės raidai, savivaizdžio kūrimui ir savęs vertinimo stiprinimui, sveiko gyvenimo stiliaus formavimui). Stiprus A. Adlerio bendruomeniškumo, bendrystės su žmonėmis jausmas, lėmė jo „socialistines“ idėjas. Jis didelį dėmesį skyrė švietimo, auklėjimo, sveikatos apsaugos sistemos organizavimui.
Adlerio pasaulio sampratoje bendruomeniškumo jausmas buvo metafizinis tikslas, kurio siekia žmogus (ar net žmonija), galutinis socialinės evoliucijos tikslas. Taigi matome, kad dvasinio gyvenimo lygmuo Adlerio teorijoje sietinas su bendruomeniškumo jausmo raida - individualiai ir visuomeniškai.
tags: #adleris #individualioji #psichologija