Individualioji psichologija - tai neopsichoanalizės kryptis, kuri tiria ir atskleidžia žmogaus slaptuosius tikslus, prasmes ir vidinius dėsnius. Šią kryptį XX amžiaus pradžioje sukūrė austrų psichologas Alfredas Adleris, kaip priešpriešą Sigmundo Freudo psichoanalizei. Individualioji psichologija pabrėžia asmens vientisumą, visuminį požiūrį į žmogų ir jo elgesio supratimą socialiniame kontekste. Šiame straipsnyje gilinamasi į pagrindinius individualiosios psichologijos principus, tokius kaip menkavertiškumo jausmas, pranašumo siekis, gyvenimo stilius, socialinis interesas ir gimimo eiliškumo įtaka. Taip pat aptariami individualiosios psichologijos taikymo būdai konsultavimo ir terapijos srityse.
Menkavertiškumo jausmas: varomoji jėga asmenybės raidai
Menkavertiškumo jausmas yra būdingas visiems žmonėms ir yra pagrindinė elgesį sąlygojanti jėga. Tai nėra silpnumo ar nenormalumo požymis, bet veikiau visų žmogiškųjų siekių šaltinis ir jėga, motyvuojanti visą elgesį. Šis procesas prasideda kūdikystėje, kai kūdikis jaučiasi mažas, bejėgis ir visiškai priklausomas nuo suaugusiųjų. Adleris teigė, kad vaikas suvokia santykinai didesnę savo tėvų jėgą ir galią ir supranta, kaip beviltiška yra priešintis šiai jėgai. Dėl to pas kūdikį atsiranda menkavertiškumo jausmas prieš šiuos didelius ir stiprius žmones.
Šis pradinis menkavertiškumo jausmas apima kiekvieną kūdikį, tačiau jis nėra genetiškai sąlygotas. Greičiau tai aplinkos, kuri yra vienoda kiekvienam vaikui - bejėgiškumas ir priklausomybė nuo suaugusiųjų, poveikis. Menkavertiškumo jausmo neįmanoma išvengti, tačiau jis yra būtinas, nes suteikia motyvaciją augti, siekti, progresuoti. Visas judėjimas pirmyn yra bandymas kompensuoti šiuos menkavertiškumo jausmus. Todėl jie yra naudingi, nes motyvuoja mus spręsti prisitaikymo ir augimo problemas.
Tačiau tam tikrais atvejais vaikas nesugeba kompensuoti savo menkavertiškumo jausmo. Tokiu atveju šis jausmas sustiprėja ir išsivysto į menkavertiškumo kompleksą. Jis sąlygoja nesugebėjimą spręsti gyvenimo problemas, ir toks kompleksas yra daugelio psichinių sutrikimų priežastis.
Organų menkavertiškumas davė pagrindą pradinei Adlerio teorijai. Adleris manė, kad defektyvūs (silpni, ligoti) kūno organai ir dalys gali paveikti asmenybės vystymąsi per žmogaus pastangas kompensuoti defektą ar silpnumą. Pavyzdžiui, fiziškai silpnas vaikas gali susitelkti ties savo silpnumu ir tapti geru atletu. Istorijoje žinoma daugybė tokių pavyzdžių: miknius Demostenas, tapęs oratoriumi ir pan. Taip organų menkavertiškumas gali vesti prie ypatingų meninių, atletinių ir socialinių pasiekimų.
Taip pat skaitykite: Giedrius Slaminskas: kas slypi už psichologo fasado?
Gadinimas arba lepinimas taip pat gali suformuoti vaikui menkavertiškumo kompleksą. Sugadintas vaikas yra tas, kuris namie visada yra dėmesio centre, kur patenkinamas kiekvienas jo noras ir kaprizas, kur jam mažai kas draudžiama. Tokiu atveju vaikas pradeda galvoti, kad jis yra pats svarbiausias žmogus ir kad kiti visada turi nusileisti jam. Pirmasis kartas mokykloje, kur vaikas daugiau nebėra visų dėmesio centre, sukelia jam stiprų šoką, su kuriuo vaikas nėra pasiruošęs susitvarkyti. Nes toks vaikas praktiškai neturi jokio socialinio jausmo ir yra ypač nekantrus su kitais. Jis nėra išmokęs laukti to, ko jis nori. Taip pat toks vaikas nėra išmokęs įveikti sunkumus ir prisitaikyti prie kitų žmonių. Tad jei jis susiduria su kliūtimis, jis mano, kad tai yra jo nesugebėjimas, ir tai luošina jį.
Vaikas, kuriuo nesirūpinama, yra tas, kurio nenorima ir kuris yra atstumtas. Vaikystėje jam trūksta meilės ir saugumo dėl tėvų abejingumo ar net priešiškumo. Kaip bekiltų menkavertiškumo jausmas, žmogus gali net per stipriai bandyti jį kompensuoti, ir tada gali atsirasti pranašumo kompleksas. Tada žmogus perdėtai vertina savo sugebėjimus ir pasiekimus. Žmogus gali jaustis tobulu pats savaime ir jam tada nereikės to įrodinėti aplinkiniams savo pasiekimais. Kitais atvejais žmogus gali jausti poreikį įrodyti savo tobulumą ir tai gali jį paskatinti pasiekti itin daug. Taigi, menkavertiškumo jausmas yra gyvybiškai svarbus asmenybės formavimuisi.
Pranašumo siekimas: kelias į tobulėjimą
Menkavertiškumo jausmas skatina visus žmones siekti aukščiausiojo tikslo - pranašumo. Pats pranašumas čia nėra suprantamas tradicine prasme - jo siekimas nereiškia, kad kiekvienas iš mūsų siekia būti geresniu už kitą. Taipogi tai nėra arogancijos ir dominavimo pozicija bei perdėtas savo sugebėjimų ir pasiekimų vertinimas (kas būtų pranašumo kompleksas). Pranašumas - tai greičiau tobulumas, o jo siekimas - tai įveikimas, plėtimasis, judėjimas aukštyn, link išbaigtumo. Tai būtina gyvenimo dalis. Viskas, ką mes darome, yra nukreipta į tobulumo siekimą, kuris mus motyvuoja visada.
Iš esmės Adleris remiasi Darvino evoliucijos idėja, sakydamas, kad visas gyvenimas skirtas individo ir rūšies išsaugojimui ir patobulinimui. Šis tikslas pasiekiamas prisitaikant prie aplinkos ir įvaldant ją. Žmogus iki savo dabartinio lygio evoliucionavo per pastovų prisitaikymą ir visada egzistuoja būtinumas geresniam prisitaikymui - toks procesas negali baigtis. Šis galutinis tikslas yra visada orientuotas į ateitį. Mes visada esame motyvuojami tikėjimo pasiekti ką nors ateityje - šiuo atveju Adleris yra finalizmo - idėjos, kad mes turime galutinį tikslą, link kurio judame - šalininkas.
Tuo pačiu jis teigė, kad tikslai, kurių žmonės siekia, realiai neegzistuoja (t.y, neegzistuoja aktualiai), bet yra tik potencialūs - t.y., mes siekiame idealų, kurie egzistuoja tik mūsų pačių subjektyvioje vaizduotėje. Taigi, visų mūsų tikslai tėra tik fikcinės (įsivaizduojamos) idėjos, kurių negalima patikrinti tikrovėje, nors gyvenimas ir yra nukreiptas į jas. Šie idealai įtakoja mūsų suvokimo ir elgesio būdą ir todėl yra realūs mums patiems. Be to tobulumo siekimas greičiau skatina įtampos augimą nei mažina jį, nes judėjimas į priekį reikalauja vis didesnės energijos ir pastangų Be to tobulumo siekis yra būdingas ne tik individui bet ir visuomenei.
Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus
Gyvenimo stilius: unikalus kelias į pranašumą
Nors visi žmonės teturi vienintelį galutinį tikslą - pranašumo siekimą, tačiau šio tikslo yra siekiama labai įvairiais būdais. Kiekvienas žmogus išvysto unikalų savybių, veiksmų, įpročių rinkinį, kurio pagalba ir siekia tikslo. Būtent šis būdas siekti pranašumo ir yra žmogaus gyvenimo stilius. Jam pagrindą padeda menkavertiškumo jausmas ir kompensacija. Kiekvienas vaikas bandydamas kompensuoti savo menkavertiškumą įgyja tik jam būdingą elgesio būdą. Toks elgesys ir tampa jo gyvenimo stiliumi.
Viskas, ką žmogus daro, yra įtakojama jo unikalaus gyvenimo stiliaus, kuris apsprendžia žmogaus gyvenimo nuostatas bei jo santykį su aplinka. Gyvenimo stilius susiformuoja veikiamas socialinių sąveikų ankstyvoje vaikystėje. Iki 4 ar 5 metų jis jau būna tvirtai susikristalizavęs ir vėliau jį yra sunku pakeisti. Gyvenimo stilius yra įtakojamas žmogaus gimimo eiliškumo ir tėvų-vaiko santykių pobūdžio. Tačiau nors gyvenimo stilių ir stipriai įtakoja ankstyvieji vaikystės metai, tačiau jį kuria ir pats žmogus, kuris nėra tik pasyvi vaikystės patyrimo auka. Šis patyrimas nėra pats savaime tiek svarbus, kiek paties žmogaus požiūris į jį. Nei aplinka, nei prigimtis negali tiesiogiai įtakoti asmenybės, bet greičiau tik tai, kaip žmogus suvokia ar interpretuoja šią įtaką, ir gali turėti įtakos gyvenimo stiliui.
Adleris išskyrė kelis pagrindinius gyvenimo stilius:
- Dominavimo gyvenimo stilius: tai žmonės linkę į dominavimo ir valdymo poziciją, turintys mažai, jei iš viso, socialinio intereso. Tokie žmonės linkę siekti savo tikslų nepaisydami kitų žmonių. Piktesni šio tipo žmonės tiesiogiai puola kitus - sadistai, nusikaltėliai, despotai.
- Vengimo stilius: būdingas žmonėms, kurie nebando susidoroti su gyvenimo problemomis.
Visi šie trys tipai nėra pasiruošę susitvarkyti su kasdieninėmis gyvenimo problemomis. Jie nesugeba bendradarbiauti su kitais žmonėmis, ir jų gyvenimo stiliaus susidūrimas su realiu pasauliu gali baigtis neurozėmis ir psichozėmis.
- Socialiai naudingas gyvenimo stilius: būdingas žmonėms, kurie sugeba bendradarbiauti su kitais žmonėmis ir suderinti su jais savo poreikius.
Socialinis interesas: bendruomeniškumo svarba
Socialinis interesas yra didžiai svarbus žmogaus gyvenime, nes susiderinimas su kitais žmonėmis yra pati pirmoji gyvenimo užduotis ir tai, kokį mes pasiekiame socialinį prisitaikymą (gyvenimo stiliaus dalis), įtakoja mūsų santykį su visomis kitomis gyvenimo problemomis. Žmogus yra labiau įtakojamas socialinių nei biologinių jėgų. Bet pats socialinis interesas yra įgimtas. Tačiau kiek jis realizuosis, priklauso nuo vaiko ankstyvojo socialinio patyrimo.
Taip pat skaitykite: Skirtumai tarp psichologo, psichoterapeuto ir psichiatro
Joks žmogus negali visiškai izoliuotis nuo kitų žmonių. Kiekvienas turi gyventi tam tikroje bendruomenėje - šeimoje, gentyje, valstybėje. Tokios bendruomenės yra būtinos žmogaus apsaugojimui ir jo tikslų pasiekimui. Todėl žmogui visada yra būtina bendradarbiauti su kitais ir toks bendradarbiavimas ir yra socialinis interesas. Jau nuo gimimo kūdikis patenka į situaciją, kurioje reikia prisitaikyti prie kitų - iš pradžių su motina, po to su kitais šeimos nariais, vėliau dar su kitais žmonėmis. Kūdikiai negali funkcionuoti izoliuoti, ir todėl turi išvystyti socialinį interesą. Toliau visą gyvenimą jis bendraus su kitais žmonėmis ir visi jo gyvenimo stiliaus aspektai bus įtakoti jo socialinio intereso išsivystymo lygio.
Socialinio intereso vystymuisi yra ypač svarbus motinos, kaip pirmojo žmogaus vaiko gyvenime, vaidmuo. Ji savo elgesiu gali skatinti ir vystyti socialinį interesą arba gali iškreipti ir stabdyti jo vystymąsi. Motina turi mokyti vaiką bendradarbiavimo, draugystės ir drąsos. Nes tik tada kai žmogus jaučiasi susijęs su kitais, jis turi drąsos bandyti įveikti gyvenimo problemas. Jei vaikas (ir vėliau suaugęs žmogus) žiūri į kitus su priešiškumu ir nepasitikėjimu, į gyvenimo problemas jis žvelgs taip pat.
Gimimo eiliškumo įtaka: skirtingos patirtys šeimoje
Gimimo eiliškumas turi didelės reikšmės žmogaus gyvenimo stiliui. Nors broliai ir seserys turi tuos pačius tėvus ir gyvena tuose pačiuose namuose, jų socialinė aplinka nėra tapati. Su kiekvienu vaiku keičiasi tėvų požiūriai į vaiką, kas kiekvienam vaikui sukuria vis skirtingas socialines sąlygas.
- Pirmasis vaikas: Pirmasis vaikas atsiranda ganėtinai palankioje situacijoje - paprastai tėvai yra labai laimingi dėl pirmo vaiko gimimo ir skiria daug dėmesio ir laiko pirmajam kūdikiui. Todėl jis gauna pilną ir nedalomą tėvų dėmesį, todėl naudojasi visomis jo pozicijos teikiamomis privilegijomis ir jėga. Tad pirmasis vaikas gyvena laimingą ir saugų gyvenimą tol, kol nepasirodo antrasis vaikas. Tai jam sukelia šoką. Daugiau nebėra joks pastovaus dėmesio centras, daugiau nebegauna jokios nedalomos meilės ir tėvų rūpesčio, taigi, jis ‘nukarūnuojamas’. Žinoma, jis nepasiduoda be kovos. Jis bando atgauti ankstesnę poziciją, tačiau jo kova pasmerkta nesėkmei iš pat pradžių - niekas nebegrįš į pradinę būseną, kaip jis besistengtų. Tačiau vaikas bando iš visų jėgų ir jo elgesys gali darytis problemiškas - daiktų ir taisyklių laužymas, užsispyrimas, atsisakymas valgyti ar miegoti, ir pan. Žinoma, tėvai tik baudžia už tokį elgesį ir jie yra galingesni. Žinoma, jo reakcija priklausys ir nuo tėvų auklėjimo - ypatingai didelį šoką jaus itin lepinti vaikai. Be to reakcija priklauso ir nuo pirmojo vaiko amžiaus - 8-metis reaguos į naująjį broliuką mažiau skausmingai nei 2-metis. Tačiau visi šie įvykiai palieka pėdsaką vėlesniame žmogaus gyvenime. Vyriausieji vaikai dažnai yra orientuoti į praeitį, nostalgiški ir pesimistai, žvelgdami į ateitį. Patyrę jėgos poveikį, jie visada yra suinteresuoti ja. Jie gali išnaudoti savo jėgą prieš jaunesniuosius brolius ir seseris, bet tuo pačiu jiems daugiau tenka patirti ir tėvų jėgą nei jaunesniems, nes iš jų daugiau tikimasi. Dėl to pirmagimiai visada pirmiausiai siekia valdžios, yra autoritariški. Be to jie jaučiasi nesaugiai ir yra priešiški kitiems, nes bijo dar kartą prarasti visas pozicijas.
- Antrasis vaikas: Antrasis vaikas niekada nepatiria to dėmesio ir valdžios, kurią patyrė pirmasis, nes jis jau dalinasi tėvų meile su pirmuoju. Todėl net pasirodžius trečiajam, antrasis vaikas nepatiria tokio aštraus praradimo jausmo. Be to keičiasi ir tėvų elgesys - antrasis vaikas jau nebėra tokia nauja patirtis, tėvai auklėdami jį gali labiau atsipalaiduoti ir todėl daug ramiau žiūrėti į antrąjį vaiką. Tačiau antrasis vaikas nuo pat pradžių auga pirmojo šešėlyje. Jis nėra pats vienas vaikas, bet visada turi vyresnį brolį ar seserį kaip pavyzdį ar iššūkį varžytis su juo. Šios varžybos skatina antrojo vaiko vystymąsi ir dažnai jis vystosi daug greičiau nei pirmasis vaikas - jis turi pralenkti pirmąjį. Nepatyręs valdžios antrasis ja taip nesidomi ir yra gerokai optimistiškesnis žvelgdamas į ateitį. Tačiau jo vystymasis gali ir nukentėti. Jei pirmasis vaikas jį lenkia visa kuo, tai antrasis vaikas gali įgyti jausmą, kad jis niekada nepralenks vyresniojo ir tada gali bandyti nustoti augti.
- Jauniausias vaikas: Jauniausias vaikas niekada nesusiduria su ‘nukarūnavimu’ ir dažnai tampa mylimu visos šeimos pagranduku, ypatingai jei vyresnieji vaikai yra vyresni daugiau nei keliais metais. Jį taip pat spaudžia poreikis pralenkti vyresniuosius brolius ir seseris, todėl jis gali vystytis ypač greitai. Tačiau gali įvykti visiškai priešingai, jei jauniausias vaikas yra gadinamas ir lepinamas visos šeimos taip, kad jis neišmoksta nieko sau padaryti. Kai jis išauga, dažnai gali pasirodyti bejėgiu ir priklausomu, koks jis buvo vaikystėje.
- Vienintelis vaikas: Tai iš esmės pirmasis vaikas, kuris niekada nepatiria jėgos praradimo - bent jau ne vaikystėje. Jis visą laiką yra šeimos dėmesio centre. Praleisdamas daugiau laiko su suaugusiais toks vaikas dažnai subręsta gana anksti. Tačiau jis patiria šoką, kada supranta, kad išoriniame gyvenime, už šeimos ribų - pvz.: mokykloje - jis nėra dėmesio centras. Toks vaikas nėra pasiruošęs nei dalintis, nei kovoti dėl dėmesio.
Nagrinėdamas gimimo eiliškumą Adleris neteikia tvirtų vystymosi taisyklių. Vaikas automatiškai neįgyja kokių nors charakterio bruožų tik dėl gimimo eilės. Kaip teigia visuotinė lietuvių enciklopedija, individualioji psichologija yra neopsichoanalizės kryptis, tirianti ir atskleidžianti žmogaus slaptuosius tikslus, prasmes, vidinius dėsnius.
Svarbu paminėti, jog gimimo eiliškumas nėra žmogaus charakterį nulemiantis veiksnys. Mokslininkai pastebi, jog vaiko raidoje egzistuoja eilė įvairių situacinių veiksnių, susijusių su vienokių ar kitokių asmenybės savybių formavimusi, pavyzdžiui: vaikų skaičius šeimoje, amžiaus skirtumai tarp vaikų, lytis, fiziniai ir protiniai vystymosi ypatumai, santykis su tėvais, konfliktai, identifikacija su vienu ar kitu tėvu, netektys šeimoje ir kt. Dėka šių atradimų galima teigti, jog chronologinis gimimo eiliškumas nėra individo charakteryje uždedamas štampas, sąlygojantis tam tikrą tipą. Tad į biologinę gimimo eiliškumo poziciją derėtų žiūrėti ne kaip į duotybę, o kaip į tikimybę vaikui įgyti vienokį ar kitokį specifinį patyrimą.
Psichologinė vaiko gimimo eiliškumo pozicija nusako paties vaiko suvokiamą vietą, kurią jis užima socialinėje struktūroje, t. y. šeimoje. Tam tikras vaidmuo (ar užimama vieta) vaiko raidoje sudaro prielaidas tam tikrų asmenybės savybių formavimuisi. Ar tos asmenybės savybės susiformuos, ar ne, priklauso nuo subjektyvios vaiko patirties, t. y. kaip jis įprasmina (Adlerio žodžiais - interpretuoja) savo patyrimą.
Individualiosios psichologijos taikymas: konsultavimas ir terapija
Individualioji psichologija taikoma konsultuojant ir terapijoje, siekiant padėti žmonėms suprasti savo gyvenimo stilių, įveikti menkavertiškumo jausmą ir siekti pranašumo konstruktyviais būdais. Konsultuojant, kliento gyvenimo stilius yra analizuojamas kognityviniu lygmeniu - atsimenant, galvojant, išbandant naujus vertinimo taškus. Individualiosios psichologijos giluminės terapijos ir analizės procese matome santykį vis gilėjant. Keičiasi kliento pozicija. Jis turi galimybę labiau regresuoti intrapsichiniame lygmenyje - kitais žodžiais tariant, psichoterapijos ir analizės procese jis turi erdvę paliesti giliau esančius jausmus, turi galimybę susiliesti su seniau buvusiomis emocinėmis patirtimis. Klientas terapijos metu ne tik kalba ar galvoja apie gyvenimo stilių ir jo formavimosi aplinkybes, bet realesniu mastu išgyvena tuos jausmus iš naujo.
Adlerio analizės dėmesio centre yra asmens judėjimas gyvenime. Gyvenimo stilius kaip dinamiškas piršto atspaudas unikalus ir jame atsispindi visas individas kiekvieną gyvenimo ir terapijos akimirką. Taigi terapeutas kreipia dėmesį būtent į to judėjimo suvokimą. Adlerio metodo esmė - vidinis terapeuto judesys į kliento gyvenimo judesį (gyvenimo stilių), jo spontaniška - čia ir dabar - empatija šiam judesiui, kūrybinė intuicija.
Individualiosios psichologijos terapija/analizė išlaisvina asmenį iš senojo gyvenimo stiliaus ribojančių gniaužtų ir nuo nerealaus susikurto gyvenimo tikslo. Tokiu būdu asmenybė pasikeičia iš esmės.
Adlerietiško konsultavimo principai:
- Padėti žmogui atskleisti ir pačiam pamatyti savo gyvenimo stilių.
- Lygiavertiškumas: konsultantas nėra ekspertas, nes tik pats žmogus gali geriausiai save pažinti ir suprasti.
- Šeimos konsteliacija: šeimos sudėties, gimimų eiliškumo įtaka asmenybės formavimuisi.
- Ankstyvieji prisiminimai: atsimename tai, kas atitinka mūsų turimą gyvenimo stilių, kas jį palaiko.
- Padrąsinimas: kad žmogus gali, geba pats, ir konsultanto neprisiėmimas atsakomybės už klientą.
- "Stebuklingas klausimas": padeda atskleisti priežastis, kurios sukelia tam tikrus simptomus ar elgesį.
Individualiosios psichologijos konsultavime ir terapijoje yra pabrėžiamas kiekvieno žmogaus individualumas ir kūrybiškas pasaulio bei kitų žmonių vertinimas, todėl gimimo eiliškumo euristika yra panaudojama kaip spėjimas, leidžiantis toliau prieiti prie kliento privačios logikos bei gyvenimo stiliaus supratimo. Be to, Adleris apskritai nepripažino žmonių skirstymo į tipus ir teigė, jog tikrovėje neegzistuoja jokie grynieji tipai.
tags: #psichologas #individualioji #psichologija