Šiame straipsnyje apžvelgiama agresijos samprata psichoanalitinėje teorijoje, remiantis psichoanalizės pradininko Sigmundo Freudo ir jo pasekėjų idėjomis. Straipsnyje nagrinėjama pykčio emocija, jos ryšys su priešiškumu ir agresija, biologiniai ir socialiniai aspektai, taip pat ankstyvosios patirtys, formuojančios agresyvų elgesį.
Asmenybės struktūra ir įtampa
Psichoanalitinė teorija teigia, kad asmenybė yra tarpasmeninių situacijų šablonas, kognityvinė sistema, kurioje energija egzistuoja kaip įtampa arba veiksmas. Įtampa - tai potenciali veiksmo galimybė, kuri organizme nuolat kinta, svyruodama nuo ramybės iki siaubo. Įtampa kyla dėl nepatenkintų poreikių arba kaip nerimo pasekmė. Poreikius patenkinus, įtampa atslūgsta. Nerimas, atsirandantis dėl realios ar įsivaizduojamos grėsmės, trukdo patenkinti poreikius ir mažina žmogaus efektyvumą.
Veiksmas - tai energijos transformacija, kurios tikslas - patenkinti poreikį ir sumažinti įtampą. Kiekvienas žmogus energiją transformuoja savitais elgesio būdais, priklausančiais nuo visuomenės, t. y. dinamizmų.
Dinamizmai skirstomi į dvi pagrindines klases: susijusius su specifinėmis kūno zonomis (burna, lytiniai organai, anusas) ir tarpusavio santykius (izoliuojantys ir konjunkciniai). Aš sistema laikoma centriniu dinamizmu, laiduojančiu normalų žmogaus funkcionavimą.
Nerimas ir Aš sistema
Nerimas yra tarpasmeninių santykių produktas. Vaikas, būdamas 12-18 mėnesių, pradeda suprasti, kurie jo poelgiai mažina, o kurie didina nerimą. Bet kokia tarpasmeninė patirtis, nesiderinanti su Aš vaizdu, traktuojama kaip pavojinga ir kelianti nerimą. Aš sistema gina asmenį nuo nerimo, neigdama ar iškraipydama patirtį, konfliktuojančią su saviverte.
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
Personifikacijos - tai vidinis savęs ar kito vaizdas, jausmų vaizdinių kompleksas, atsirandantis kaip patirtis, tenkinanti poreikius bendraujant. Šie vaizdiniai retai atspindi tiksliai tuos žmones, kuriuos vaizduoja, ir gali būti iškraipyti poreikių ir nerimo. Ilgainiui personifikacijos tampa stereotipiškos ir gali turėti įtakos santykiams su kitais, iškraipant tų žmonių realų vaizdą.
Aš personifikacija formuojasi tarpasmeniniuose santykiuose. Personifikacija „Aš blogas” yra bausmių pasekmė, o „Aš geras” - pagyrimų ir paskatinimų rezultatas. „Ne Aš” personifikaciją formuoja stiprus nerimas, dėl kurio tam tikrų išgyvenimų vaikas nepriima ir neigia juos. Suaugusiame amžiuje „Ne Aš” išgyvenimas patiriamas sapne ar sergant šizofrenija.
Mąstymo lygmenys
Salivanas išskyrė tris mąstymo lygmenis:
- Protaksiniai: pojūčių, vaizdinių, jausmų srautas be ryšio ir reikšmės subjektyviai patirčiai.
- Parataksiniai: mąstymo būdas, kai įžvelgiami priežastiniai ryšiai tarp vienu metu vykstančių, bet logiškai nesusietų reiškinių. Pavyzdžiui, žmogus atsisėda ant suoliuko ir tada pradeda lyti.
- Sintaksiniai: įvaldoma kalba.
Salivanas manė, kad socialiniai faktoriai yra svarbesni už biologinius žmogaus vystymuisi, o lemiamą reikšmę turi santykiai su kitais.
Pyktis: emocijos esmė ir struktūra
Pyktis - viena iš esminių ir gyvybiškai svarbių neigiamų emocijų, kurios išgyvenimas yra universalus. Pyktis kyla fizinės prievartos, žalos sukėlimo, turto likvidavimo, užpuolimo arba grėsmės atvejais. Susierzinęs žmogus pyktį nukreipia kieno nors atžvilgiu, pasireiškia kaip atsakas į padarytą blogį, sutrikdo reakcijas.
Taip pat skaitykite: Apie vaikų agresiją prieš mokytojus
Adleris pyktį įvardijo kaip afektą, simbolizuojantį galios, viešpatavimo siekį: „pykstantis žmogus visais įmanomais būdais siekia pranašumo“. Taigi, pyktis yra viena svarbiausių aktyvių emocijų, kuri pasireiškia tuomet, kai kyla grėsmė, ir gali pakeisti žmogaus elgesį, sutrikdyti jo reakcijas.
Pyktį sudaro fiziologinis, kognityvinis ir elgesio komponentai. Pyktis dažniausiai reiškiasi energijos antplūdžiu, fizinės veiklos poreikiu, sustiprina pasitikėjimą savo jėgomis, įkvepia drąsos, o kartu susilpnina savikontrolę. Pyktis suteikia drąsos ir jėgų ginti teisėtus savo ir kitų žmonių interesus.
Pyktis, kaip priešiškumas ar įtūžis, kenkia tarpasmeniniam bendravimui, susilpnėjus gebėjimui priimti sprendimus, padidėja rizikingas elgesys, sutrinka motoriniai veiksmai, mąstoma apie kerštą, padidėja agresija, atsiranda sveikatos problemos.
Galima teigti, kad pyktis yra viena svarbiausių aktyvių emocijų, kurią žmogus išgyvena kaip neigiamą. Pyktis gali pasireikšti kaip priešiška reakcija į negatyvų aplinkos poveikį. Jį sudaro fiziologinis, kognityvinis ir elgesio komponentai. Pykčio emociją sukelia neigiami išoriniai veiksniai ir ji pasireiškia stipriu energijos antplūdžiu. Ši emocija visada nukreipta į tikslo siekimą, nes pyktis reguliuoja asmens savigarbą. Pykčio pasekmės dažniausiai būna negatyvios: atsiranda bendravimo problemos, gali sutrikti sveikata arba padidėja agresyvaus ir delinkventinio elgesio tikimybė.
Priešiškumas ir Agresija
Priešiškumas yra jausmų ir elgesio kompleksas, pasireiškiantis agresyviu ir dažnai kerštingu elgesiu. Tai neigiamas asmenybės bruožas, padarantis daug žalos kitiems. Priešiškumas apjungia pyktį, pasibjaurėjimą ir panieką, kurie sudaro priešiškumo triadą.
Taip pat skaitykite: Kaip valdyti orientuotą agresiją?
Priešiškas nusistatymas - tai įsitikinimai, kurių veikiamas žmogus gali pasielgti pozityviai ar negatyviai. Jei žmogui šie įsitikinimai yra pagrindiniai, ilgą laiką palaikomi kitų žmonių, pastiprinami šeimoje ir bendraamžių, tuomet jų pakeisti jau nebegalima. Tačiau paviršines nuostatas pakankamai lengvai galima pakoreguoti, dažnai logikos pagalba. Geriausias būdas keisti nusistovėjusias nuostatas - kontakto, bendravimo ir tarpusavio sąveikos pagalba.
Pyktis pasireiškia kaip nepageidaujama reakcija, kurios žmogus nori išvengti. Pyktį žmogus išgyvena kaip pakankamai nemalonų jausmą. Nors pykčio emocija tiesiogiai nesukelia agresyvaus elgesio, nepažabotas pyktis siejamas su agresyviu elgesiu. Pykčio pasireiškimas gali sukelti agresiją, priešingu atveju, reikalinga nuolatinė jo kontrolė. Dažniausiai pyktį jaučia išaugę ir agresyvūs suaugusieji. Pykčio išgyvenimas padidina agresyvaus elgesio tikimybę.
Agresija apibūdinama kaip motorinis veiksmas, kuriuo norisi keršyti arba pakenkti kitam žmogui, o kartais ir sunaikinti kieno nors turtą. Agresija yra pastovaus ekstremalaus, asocialaus, delinkventiško ir kriminalinio elgesio dalis. Jei motoriniu veiksmu norima pakenkti objektui, sukėlusiam pyktį, tai vadinama tiesiogine agresija. Agresyvus elgesys gali sukelti pyktis arba priešiškumas, bet jis gali būti ir suplanuotas, apgalvotas, kai dar visai nepykstama, arba pyktis yra labai nestiprus. Tokiu atveju, tai vadinama priešiška agresija.
Priešiška agresija yra stichiška ir impulsyvi. Ji pasireiškia kaip tikslo dalis: priešiškas santykis + pyktis = agresija. Agresyvus elgesys gali būti labai įvairus: pradedant psichologine ir baigiant fizine agresija. Atviras agresyvumas būna dviejų formų: 1) jėgos naudojimas kito atžvilgiu, 2) įžūlus pranašumo demonstravimas, bauginimas, priekabių ieškojimas. Agresijos išraiška gali būti ir verbalinė. Daugelis autorių verbalines agresijos išraiškas, tokias kaip garsus riksmas, barniai, įžeidimai, priskiria verbalinės agresijos kategorijai. Į tai galima sureaguoti arba ne.
Taigi, agresija - motorinis arba verbalinis veiksmas, kurio tikslas pakenkti. Apibendrinant pykčio ir agresijos sąvokas, galima teigti, kad priešiškas santykis gali peraugti į pyktį, kuris dažnai išgyvenamas kaip nemalonus jausmas. Pykčio emocija gali pasireikšti agresyvus elgesys arba veiksmas.
Pykčio emocijos samprata filosofijoje ir psichologijoje
Klasikinėje filosofijoje pyktis buvo tapatintas su palaimos vaizdiniais. Stoikai pateisina žmonių siekius išreikšti savo teigiamus ar neigiamus jausmus. Tačiau kiti filosofai tvirtina, kad reikšti savo emocijas yra beprasmiška, nes tai neatitinka visuomenės normų. Pyktis, bet kokiu atveju, nėra pateisinamas, kadangi nelengva nustatyti, kodėl, su kuo, ir kaip ilgai yra pykstama. Taip pat, labai sunku nustatyti, nuo kada prasideda ir baigiasi neteisybė, dėl kurios žmonės pykstasi. Todėl svarbi pykčio kontrolė, kuri padeda išlaikyti pusiausvyrą.
Hipokratas patarė išsiaiškinti žmonių skirtumus pagal temperamentus, nurodydamas, kad cholerikai yra labai pažeidžiami, nes jie temperamentingi ir impulsyvūs.
Freudas, sukūręs depresijos psichodinaminę sampratą, bandė paaiškinti, kodėl pyktis nukreipiamas į save. Depresija atsiranda ankstyvojoje raidos stadijoje vaikui patyrus sunkų nusivylimą, kai vaikas praranda meilės objektą. Todėl patirti įvykiai, kurie sukelia frustraciją ir neviltį, skatina pyktį. Pyktis, nukreiptas link savo ego, dažnai pavirsta kaltės ir depresijos jausmais. Tokiomis situacijomis, pyktis gali būti represuotas ir netiesiogiai patirtas.
Jau ankstyvojoje vaikystėje, kai netenkama meilės objekto, vaikas patiria nusivylimą. Pykčio patyrimas formuojasi jau vaikystėje, kai vaikas internalizuoja negatyvius afektus ir siekia nepriklausomybės. Vaikas savo pyktį ir nuoskaudas nukreipia į palikusius jį žmones. Pykčio objekto vaizdas išstumiamas iš sąmonės ir išgyvenamas kaip blogoji savęs dalis. Vaikas idealizuoja prarastą objektą ir pamažu susitvarko su ankstyvos netekties patyrimu. Taip susiformuoja gilus savo blogumo išgyvenimas. Šis išgyvenimas būna atskirtas nuo gero objekto, su kuriuo siekiama suartėti. Toks vaikas atsisako priklausomybės ir depresyviai siekia autonomijos. Vaikas laiko save blogu už įžūlumą, pyktį, pavydą, nors kiti žmonės laiko jį tolerantišku, kukliu, neagresyviu.
Vaikas pyksta ant žmonių, kurie jį paliko. Tuomet palikusieji objektai išstumiami iš sąmonės, o pats vaikas save suvokia kaip blogą už pyktį ir pavydą.
Kaip pyktis vertinamas mūsų visuomenėje? Pykčio vertinimo kriterijai: 1) pagal lytį (berniukams leidžiama supykti ir pyktį išlieti „kovojant“ su draugais, o mergaitėms pykti draudžiama, sakant, jog taip elgtis negražu); 2) pyktis dažniausiai atrodo kaip agresija. Tačiau pripažinta, kad tai nėra ryškiausia jo išraiškos priemonė. Todėl pyktį reikia kontroliuoti, kadangi toks elgesys netoleruotinas.
Biologinė pykčio ir baimės samprata
Šioje teorijoje abi emocijos traktuojamos kaip universalios, įgimtos tiek gyvūnams, tiek žmonėms su jų charakteringomis elgsenomis. Pykčio išraiškos priklauso nuo grėsmingos aplinkos ir savo tolesnės evoliucijos išlaikymo. Baimė padeda išvengti pavojaus. Mimikos veido išraiška yra universali - ji išliko tokia pati evoliucijos eigoje su kai kuriais motoriniais veiksmais. Pykčio pasireiškimui turi įtakos jo pasekmės.
Hill ir Skinner įrodė, kad individo elgesį apsprendžia praeities veiksmai. Elgesys, kurį individas pasirinko, dažniausiai pasikartos ateityje. Piktas elgesys, kuris nesukelia pozityvių įvykių (pvz., ignoravimas), tampa mažiau intensyvus ir paprastai jis nesikartoja. Piktas elgesys, už kurį asmuo buvo nubaustas, gali būti nuslopintas. Ar pyktis pasikartos ateityje, priklauso nuo praeityje patirtų jo pasekmių.
Su pykčiu dažnai susijusios kai kurios fiziologinės reakcijos. Supykęs žmogus labiau prakaituoja, tampa nervingas arba pradeda drebėti, jo širdis pradeda smarkiau plakti. Žmogus raudonuoja, įsitempia raumenys ir daro kitokius motorinius judesius, kelia balsą. Džeimsas ir Langė teigė, kad pykčio protrūkis atsiranda po to, kai individas savyje aptinka fiziologines ir judesio reakcijas. Pykčio scenarijus mums yra įgimtas ir suformuotas evoliucijos eigoje kaip naudingos motorinės reakcijos - „kovoti arba bėgti“. Tokios pat reakcijos būdingos ir gyvūnams, vos jie pajunta nemalonų kvapą, garsą ir t.t. Šios reakcijos atsiranda pykčio situacijoje ir nukreiptos į nemalonaus stimulo paveikimą.
Pykčio emocinio patyrimo interpretavimas žmogaus sąmonėje
Žmogus psichofiziologines įvykio pasekmes nustato remdamasis tuo, kokiomis emocijomis jis vertina tą įvykį. Pyktis - tai kognityvinė reakcija, kurią asmuo vertina asmeniškai ir interpretuoja.
Kognityvinis komponentas yra būtinas pykčiui. Pykčio hormonai tol nepasireikš, kol prie jo neprisijungia kokia nors provokacija, neteisybės išgyvenimas arba koks nors kitas įvykio paaiškinimas. Vadinasi, psichologinis komponentas yra būtinas pykčio emocijai kilti. Prie pastarojo prisijungus psichologiniam komponentui (neteisybei, provokacijai), pyktis išgyvenamas kaip suprantamas ir pateisinamas jausmas. Kas įtakoja pykčio emociją? Pyktis slopina mąstymo ir atminties (kognityvinius) procesus ir įtakoja jo netiesioginę išraišką. Pyktis sumažėja, jei frustruojantį veiksnį laiko teisėtu, neišvengiamu ar pagrįstu. Žmogus gali sumažinti pyktį, jei supranta jam pyktį sukėlusias priežastis, jei jos yra pagrįstos, pyktis sumažėja iki susierzinimo.
Taigi, žmogus suvokia įvairius įvykius ir juos interpretuoja sąmonėje. Pykčio išgyvenimas gali sumažėti nuo smarkaus įtūžio iki menko susierzinimo. Kognityvinis požiūris leidžia suprasti pažintinių procesų reikšmę interpretuojant pyktį. Kiekvienas žmogus skirtingai suvokia įvairius įvykius. Kiekvienas požiūris pyktį apžvelgia iš savitos pusės. Tačiau pyktis yra neišvengiama emocija.
Pykčio lygis ir išraiškos būdai
Žmonės, kurie patiria didesnį pykčio lygį, patiria padidintą emocinį susijaudinimą. Jie dažniau jaučia pykčio jausmus ir patiria sunkumus tarpasmeniniuose santykiuose. Jei pykčio lygis yra aukštas, gali atsirasti somatinės problemos.
Yra keletas būdų įvertinti pykčio rodiklius, įskaitant pykčio lygio nustatymą. Pykčio būsenos-bruožo klausimynas (STAXI) yra plačiai naudojamas įrankis, skirtas įvertinti pykčio emocinės būsenos intensyvumą ir individualų polinkį į pyktį. Pykčio jausmai pagal intensyvumą skirstomi nuo silpno susierzinimo iki intensyvaus įtūžio. Pykstant sujaudinama autonominė nervų sistema. Bėgant laikui, ši būsena gali kisti kaip frustracijos funkcija.
Žmonės, kurie dažnai jaučia pykčio jausmus, linkę pykti ilgą laiko tarpą. Pykčio būsena gali paveikti jų sveikatą ir tarpasmeninius santykius. Svarbus pykčio išgyvenimo dažnumas. Žmonės, kuriems būdingas didelis pykčio bruožas, mano, kad kiti yra traktuojami nesąžiningai. Jie linkę pykčio jausmus išreikšti tuoj pat, vos tik atsiras kokia nors provokacija. Jie dažnai būna impulsyvūs, jiems sunku kontroliuoti pyktį. Pykčio bruožo rodikliais gali būti autoritarinis elgesys ir pykčio naudojimas kitiems įbauginti. Jie yra labai jautrūs kritikai, įžeidimams ir negatyviam kitų vertinimui. Pykčio išraiška priklauso nuo pykčio kontrolės stiliaus. Žmonės, kurie sugeba kontroliuoti pyktį, jaučiasi mažiau pikti, o jų pykčio lygis yra labiau priimtinas visuomenėje. Pykčio kontrolė padeda išvengti neigiamų pykčio pasekmių. Žmonės, kurie linkę slopinti pykčio jausmus, yra piktesni.
Yra keturi pagrindiniai pykčio išraiškos būdai: 1) pykčio sulaikymas; 2) pykčio ekspresija negatyviu/agresyviu elgesiu; 3) kontrolė arba pastangos nusiraminti ir kontroliuoti tas emocijas; 4) atspindėjimas arba bandymas pakalbėti su kažkuo, kol paauglys pasijus geriau. Pykčio išraiškos prigimtis priklauso nuo individualių skirtumų. Kai kuriems žmonėms sulaikyti pyktį yra natūralu.
Freudo indėlis į psichoanalitinę teoriją
XIX amžiaus prieangyje Sigmundo Freudo sukelta minties audra vis dar nenurimsta. Freudo gerbėjai linkę jame matyti Prometėją, atnešusį eros (meilės) ugnį į puritoniškos moralės atšaldytą žmogaus širdį. Gi Freudo priešai įžiūrės jame demoną, iškirtusį plačią spragą krikščioniškos moralės pylime. Freudas tvirtai įsitaisė Vakarų pasaulio mintį formuojančių dievų Panteone.
Freudas, būdamas žydas ir gyvendamas krikščioniškoje aplinkoje, jautėsi tai aplinkai svetimas. Daugiau išoriškai negu praktiškai krikščioniška XIX a. Europa nebuvo žydų intelektualams draugiška. Jų šviesuoliams, bandantiems įsilieti į gyvenamojo krašto kultūros ir mokslo gyvenimą, neretai būdavo religijos vardu pastojamas kelias. Gal būt, antisemitiniame Europos klimate ir reikėtų ieškoti Freudo neapykantos krikščionybei psichologinių šaknų.
Freudo kelias yra pilnas paradoksinių susikryžiavimų. Augdamas Kristaus išpažinėjų tarpe, vietoj šiltos tolerancijos iš jų lūpų Freudas ne sykį išgirsdavo "smirdančio žydelio" epitetų. Gracingų valsų ir mėlyno Dunojaus miestas nebuvo jam svetingas. 38 savo gyvenimo metus praleidęs Vienoje, jis patyrė daug piktos kritikos sau ir savo teorijoms. Kai Vakarų pasaulis pradėjo Freudą pripažinti, tai linksmoji Viena nuo jo visai nusisuko. Laisvųjų kraštų sostinės vertė Freudo veikalus į savas kalbas, o Berlynas juos viešai degino. Kai Vienos universitetas, to meto medicinos Meka, užtrenkė Freudui duris, tai kitų šalių mokslo institucijų langai plačiai atsivėrė jo idėjoms.
Įtakingiausios psichologinės sistemos kūrėjas neturėjo formalinio pasiruošimo psichologijoje. Projektuodamas objektyvią asmenybės teoriją, padėjo jai dogmatinius, t. y. empiriškai neįrodomus, net faktams prieštaraujančius pamatus. Sekdamas fiziką, žadėjo sukurti mokslu paremtą psichoanalizę, o iš tikro pavertė ją pasaulėžiūriniu sąjūdžiu, religijos pakaitalu. Teorijoje priėmęs determinizmą, paneigęs žmogaus laisvą valią, jis praktikoje (terapijoje) apeliuoja į paciento apsisprendimą. Laikydamas protą vienintele žmogaus galia, pajėgiančia apspręsti žmogiškos būties uždavinį, savo studijose Freudas leidžiasi į neracionalios pasąmonės labirintus. Raštuose akcentuoja seksą, bet gyvenime palieka tipiškas puritonas. Juokėsi iš moralistų, pats būdamas kilnios etikos žmogumi. Malonumą padaro visų žmogaus veiksmų versme, pats šešiolika metų stoiškai kentėdamas vėžio ligą. Religiją laiko neurotine iliuzija, o apgailestauja tikėjimo silpnėjimą žmonėse. Maištauja prieš autoritetą, o pats iš savo sekėjų reikalauja besąlyginio atsidavimo. Viešai išpažįsta judaizmą, bet atsižada Dievo. Emocijomis užsidaro žydiškame gete, o mokslu išeina į pasaulinę areną. Gyvenimą laiko pasiruošimu mirčiai, bet netiki į jokį anapus.
Freudas pasistengė susirasti gabių mokinių įvairių tautybių tarpe, bijodamas, kad psichoanalizė netaptų tik žydų mokslu. Norint psichoanalizę išlaikyti gryną, diktatoriniais pagrindais sukurta tarptautinė analistų sąjunga. Ši sąjunga šaukdavo uždarus suvažiavimus, kuriuose skelbdavo psichoanalitines dogmas, ekskomunikuodavo heretikus, įspėdavo nuklydusius, taikydavo besipešančius. Tačiau psichoanalitinio sąjūdžio priežiūra ir vadovavimas buvo paliktas slaptam tarptautiniam 7 narių komitetui (Jonės, Ferenczi, Abraham, Rank, Sachs, Eitington ir Freud). Visi to komiteto nariai buvo Freudo analizuoti. Visi nešiojo žiedus - ištikimybės simbolius Freudui ir jo mokslui. Suprantama, neklystančio mokytojo sostą užėmė Vienos pontifex maximus, nepakentęs jokių nukrypimų, nei nuomonių skirtumo. Kiekvienas, kuris su juo nesutiko, buvo laikomas kvailiu arba apgaviku. Tiems, kurie jį dievino ir niekuomet jam neprieštaraudavo, Vienos gydytojas buvo tėviškas ir malonus, bet kietas, neatlaidus ir piktas tiems, kurie drįso jį kritikuoti.
Aplamai Freudui trūko emocinės šilumos, žmogui artumo, meilės ir sugebėjimo džiaugtis gyvenimu. Tai egocentriškas žmogus, persisunkęs misijos idėja, laukiąs, kad kiti jį sektų, jam tarnautų, jam paaukotų savo savarankiškumą ir intelektualinę laisvę. Tai vieniša, tragiška figūra, paskyrusi visą nepailstamą energiją ir darbštumą savo kūriniui - psichoanalizei.
Psichoanalizė Freudui tapo idee fix. Jis ja viena tesidomėjo, nieko kito neveikdamas, nematydamas, neskaitydamas. Tik per jos vienos akinius žvelgė į tikrovę. Kovoje už būvį išmėgintos tokios savybės, kaip veržlumas, užsispyrimas, misijos pajautimas, ištvermė ir drąsa būti kitokiam, pakelti kritiką, pajuoką ir net panieką, prisidėjo prie freudinės revoliucijos pasisekimo.
tags: #agresija #kaip #psichoanalitine #teorija