Žmogaus asmenybė - tai sudėtingas ir unikalus darinys, kurį formuoja įgimtos savybės, aplinkos poveikis ir paties žmogaus pastangos. Norint geriau pažinti save ir kitus, svarbu suprasti, kokie veiksniai daro įtaką asmenybės formavimuisi ir kokie bruožai gali būti laikomi ryškiausiais. Šiame straipsnyje aptarsime veido skaitymo meno (fiziognomikos) principus, asmenybės bruožų tipus ir savęs pažinimo svarbą.
Fiziognomika: Veidas kaip Atvira Knyga
Veidų skaitymo menas, arba fiziognomika, reikalauja ne tik stebėjimo, bet ir psichologijos žinių. Veido bruožai ir mimikos ženklai gali daug ką pasakyti apie žmogų. Žmogaus veidas yra tarsi atvira knyga, kurioje kiekvienas elementas turi prasmę ir slepia tam tikras tiesas apie žmogaus gyvenimą. Veide kalba viskas: antakiai, akys, burna, lūpos, smakras, mimikos raukšlės.
Šiandien fiziognomika dažnai naudojama visame pasaulyje. Šis mokslas padeda suprasti žmogų dar prieš sudarant sandorį, derybų metu. Pirmoji pažintis su žmogumi gali daug pasakyti, jei į jį pažiūrėsite įdėmiu žvilgsniu. Galbūt žinant, ką išduoda žmogaus akys, nosis, burna, ausys ir kt.
Veido Elementų Analizė
Yra penki pagrindiniai veido elementai, nuo kurių pradedama veido bruožų analizė. Pirmas kontaktas su žmogumi - tai jo akys ir jo žvilgsnis. Veidotyros specialistas būtinai atkreips dėmesį į akių formą, dydį, spalvą, padėtį, antakius. Pavyzdžiui, didelės akys rodo žmogaus polinkį į artistiškumą. Tokie žmonės lengvai bendrauja, reiškia emocijas, jiems lengva siekti sėkmės. O ką reiškia mažos akys? Punktualumą, tvirtus moralinius pricipus, atsidavimą. Ar esate girdėję pasakymą - kokios gilios akys? Turbūt nesunku numanyti, kad šie žmonės ramūs, patikimi, mėgsta pasigilinti, yra konservatyvūs. Apie kitus yra sakoma, gudrus kaip lapė. Dažniausiai šių žmonių akys didelės su mažomis rainelėmis, akių baltymas matyti ne tik iš šonų, bet ir apačios.
Kuo didesnė nosis, tuo žmogus sėkmingesnis. Galime su tuo nesutikti, bet tai yra. Pas jį gera uoslė - sakoma apie žmogų, kuris atrodo tarsi net užuodžia sėkmę, pinigus. Didelės nosies savininkai nemėgsta smulkmenų, jie gilinasi į didelius dalykus. Ilga nosis, nors ir kelia asociaciją su Pinokiu ar melagiu, bet tai ne tiesa. Užriestė nosį - irgi daug kam girdėta frazė, kai kalbama apie žmogų, kuris mėgsta pasipuikuoti. Tačiau šie žmonės yra entuziastai, jie pasitiki kitais žmonėmis.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Nuodugniai išanalizavus veido bruožus, galime nustatyti asmenybės tipą. Be to, kad žmonės yra ekstraveriški, jie ir gali būti ir patrauklūs, patikimi, seksualūs, nuoširdūs, lengvai darantys įtaką. Šalia to jie pasižymi ir kitokiomis savybėmis, kurios kalba ir apie tamsiąją asmenybės pusę. Nuolatinis stengimasis būti dėmesio centre, susirūpinimas savo išvaizda, perfekcionaizmas, noras susilaukti liaupsių.
Fiziognomikos Nauda
Pažinę kitų žmonių charakterį, mes galime koreguoti ir savo santykį bei elgesį su jais. Fiziognomika padeda gerinti savo bendravimo įgūdžius su kitais žmonėmis prisitaikant prie jų pasaulio modelio supratimo, žinant jų mąstymo ir elgesio ypatumus. Beje, šį įgūdį - analizuoti veido bruožus - mes jau turime iš vaikystės. Netgi sakome, koks malonus veidas, tuo išreikšdami savo palankumą ir atvirumą tam žmogui.
Veidotyra, taikydamas veido bruožų analizę, gali nustatyti, koks žmogaus asmenybės tipas, ryškiausi ir subtilieji charakterio bruožai daugelį kitų dalykų. Pradėti galima nuo ryškiausių, dominuojančių veidų bruožų pastebėjimo. Kaip nėra dviejų vienodų, identiškų veidų, taip nėra ir vienodų žmonių charakterių. Analizuojant veido bruožus, veido elementus, jų išsidėstymą veide, patyręs veidotyros specialistas gali sudaryti unikalų žmogaus asmenybės portretą.
Asmenybės Bruožų Tipai
Žmogus mato pasaulį ir kitus žmones per savo suvokimo prizmę, todėl priimtiniausi jam yra tie žmonės, kuriuos jis supranta, t.y., tie, kurie labiausiai atitinka jo suvokimą. Būtent todėl bendravime kyla daugiausia problemų: mes įsivaizduojame, kad kiti žmonės yra (arba turi būti) tokie patys, kaip mes. Tokiu atveju labai naudingos įvairios klasifikacijos arba skirstymai į tipus - tuomet pamatome, kad visi mes esame labai, labai jau skirtingi. Be to, tai naudinga ir saviugdai - juk tam, kad tobulėtume, turime žinoti įvairias savo charakterio puses - ir geras, ir negatyvias. Čia pateikti įvairūs charakterio bruožų tipai, kur akcentuojami tam tikri negatyvūs ar patologiniai bruožai - bet juos pirmiausiai ir turime pastebėti ir ištaisyti, jei norime tobulėti, tiesa?
- Nestabilus tipas: Jam būdinga valios ir pusiausvyros stoka, tingumas. Mėgsta pramogas ir pasilinksminimus, žavisi blogais pavyzdžiais ir bando jais sekti. Visos negatyvios jų savybės tarpsta ten, kur jiems nuolaidžiaujama ir viskas atleidžiama. Linkę į azartinius lošimus ir svaigalus.
- Konformistinis tipas: Ryškiausias bruožas - pasyvus prisitaikymas prie bet kokios aplinkos. Jie siekia būti kaip visi, neišsiskirti, supanašėti. Konformistai nekenčia didelių permainų ir stereotipų laužymo, todėl visais būdais priešinasi naujovėms. Pasiduoda gandams ir patys juos skleidžia. Nepalankiose sąlygose įsisavina visas blogas aplinkos savybes.
- Hipertiminis tipas: Būdinga nuolat pakili nuotaika, entuziazmas, aktyvi gyvenimo pozicija, komunikabilumas, trykštantis aktyvumas, polinkis į kraštutinumus, bendravimo troškimas. Iš kitos pusės - nepastovumas, tendencija blaškytis ir nepabaigti pradėtų darbų. Jie labai susierzina, jei kažkas vyksta ne taip, kaip jie nori, nekenčia monotonijos. Lengvai ir dažnai keičia pomėgius, mėgsta riziką.
- Cikloidinis tipas: Ryškiausia - nuolatinė, cikliška nuotaikų kaita, kai prislėgtą būseną (apatiją, bejėgiškumą) keičia pakylėta (fizinis ir emocinis aktyvumas). Kai būsena prislėgta - žmogus pasidaro itin jautrus aplinkinių pastaboms ar priekaištams, pasidaro apatiškas.
- Sensityvus tipas: Ypatingai jautrūs ir drovūs - todėl paauglystėje neretai sulaukia pašaipų iš bendraamžių. Dėl savo kuklumo sunkiai bendrauja, užsidaro savyje. Mėgsta intelektualią, meninę ir estetinę veiklą.
- Šizoidinis tipas: Būdingas uždarumas, atsiribojimas nuo kitų, nenoras ir nemokėjimas užmegzti bendravimą. Tai ne minios žmonės. Kalba nedaug, reaguoja jautriai. Vidinis pasaulis labai turtingas, tačiau kitų į jį neįsileidžia.
- Psichosteninis tipas: Polinkis į savianalizę, ilgus svarstymus ir abejones. Būdingos baimės, įkyrios mintys, neryžtingumas.
- Isteroidinis tipas: Ryškiausi bruožai - egocentrizmas, susireikšminimas, troškimas būti dėmesio centre, valdingumas. Įžeidūs, silpnavaliai, patologiški fantazuotojai ir manipuliatoriai.
- Epileptoidinis tipas: Charakteringas dirglumas, nepakantumas, pykčio proveržiai, autoritariškumas. Linkę į niūrias nuotaikas, ieško “atpirkimo ožio“ savo vidinės įtampos iškrovai. Paklusnūs viršininkams, bet despotai savo pavaldiniams.
- Asteninis-neurotinis tipas: Būdingas greitas nuovargis, dirglumas, irzlumas ir polinkis į hipochondriją (pernelyg didelį susirūpinimą sveikata, ligų ieškojimą ir baimę susirgti). Sunkiai pakelia sudėtingas, įtemptas situacijas, gali pernelyg emocingai reaguoti į smulkmenas.
- Labilus tipas: Ryškiausias bruožas - žaibiška nuotaikų kaita. Ji gali keistis dėl menkiausios priežasties: smulkūs nemalonumai gali akimirksniu numušti nuotaiką, ir atvirkščiai. Labai jautrūs, sunkūs pergyvenimai jiems tampa trauma.
Asmenybės Vystymasis ir Savęs Pažinimas
Asmenybės vystymuisi, kaip ir savęs realizavimui, nėra nei parengtų instrukcijų, nei tiesioginio vadovo. Yra tik didelė žmonijos patirtis, labai daug, bet neintegruotų mokslo duomenų, tikėjimu ir dora pagrįstų nuostatų, nurodančių asmenybės ugdymo kelią. Yra daug gana išsamių psichologinių, pedagoginių ir filosofinių teorijų, aiškinančių žmogaus brendimo uždavinius.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Asmenybės Brandos Kriterijai
Išsiaiškinti brandžios asmenybės kriterijus. Ir suaugę, ir vaikai - labai sudėtingos būtybės, apibūdinamos individo, asmens ir asmenybės sąvokomis. Individas - atskira būtybė, atskirta nuo kitų būtybių laiko ir erdvės atžvilgiu, iš kitų išsiskirianti kokybinėmis stuktūromis ir elgesio ypatybėmis. Tai savitas įgimtų ir įgytų ypatybių derinys. Protingas indivas - asmuo, metafiziniu požiūriu - žmogiškosios būtybės pagrindas, visų galių nešėjas. Asmuo junta, galvoja, išgyvena, turi kūną, protą, valią ir jausmus, tačiau nesutampa nei su savo kūnu, nei su protu, nai su jausmais. Asmuo visada tapatus sau. Asmenybė - asmens ypatybės, kurias jis įgyja gyvendamas, pastovi jų sistema, nusakanti asmens vietą žmonių bendrijoje. Asmuo tampa asmenybe, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais. Asmuo savo asmenybę suvokia kaip sąvajį Aš. Tai žmogaus savęs vertinimas, savigarba, siekimai, savęs įįsivaizdavimas dabar ir ateityje. Asmuo, lygindamas savo mintis bei vaizdinius apie save gyvenimo aplinkybėmis, remdamasis savo patirtimi, kaičia savo elgesį, gali užsiimti savimoka ir saviaukla. Tai bendra psichologinė pažiūra į asmenybę.
Studijuoti asmenybę - tai atskleisti, kaip žmogus tampa tuo, kuo jis yra. Pats žmogus ir jo psichika yra labai sudėtingi. Žmogaus elgesį lemia daugelis veiksnių, todėl psichologiniai tyrinėjimai negali visiškai atskleisti asmenybės. Tiriant biologinę asmenybės raidą, gilinantis į genetines prielaidas, raidos dėsningumus ir analizuojant ankstyvają patirtį, aiškėja, jog asmenybė labai priklauso nuo vaiko prigimties ir nuo ankstyvosios patirties. Eksperimentiniai suvokimo, įsivaizdavimo, atminties, mąstymo, kalbos, vaizduotės, mokymo ir išmokimo tyrimai rodo, kaip konkretūs gyvenomo įvykiai veikia individo elgesį per jo vidinę stuktūrą. Socialiniai asmenybės raidos tyrimai atskleidžia didelę žmogaus santykių su kitais žmonėmis, socialinių veiksnių ir kultūros įtaką. Konkrečios asmenybės brendimo stebėjimai ir psichometriniai jos ypatybių vertinimai padeda apibūdinti vidinę jos struktūros ir pasireiškimo lygmenis.
Egzistencinė Terapija ir Asmenybės Laisvė
Egzistencinės terapijos tikslas - padėti žmogui troškimą, valią ir sprendimą. Žmogus mokomas įsisamoninti ir išgyventi savo troškimus, laikyti save nepriklausoma asmenybe, pasirinkti sprendimus ir už juos atsakyti. Be to, egzistencinė terapija akatina žmogų kelti naujus tikslus, keisti savo laikyseną ir galvoseną. Tai trys asmenybės pastatą laikančios kolonos. Kuo labiau žmogus įsisąmonina savo būseną ir norus „čia ir dabar“ savo gyvenimo vertybių fone, tuo jis sąmoningiau pasirenka. Kuo dažniau jis elgiasi, kaip jam atrodo, ir remiasi svarbiausiomis savo vertybėmis, tuo labiau jaučia atsakomybę už tai, ką daro ir kaip daro, ir už savo veikismų pasekmes. Kuo daugiau vidinės ir išorinės laisvės, tuo daugiau atsakomybės. Mes galime pasirnkti, kaip reaguoti kraštutinėmis iišorinės nelaisvės situacijoms. Išsivaduoti iš kitų kontrolės - tai atsiduoti savo vertybių ir gyvenimo tikslo kontrolei, būti sąžiningam ir atsakingam sau pačiam. Tik būdamas laisvas visuose trijuose lygmenyse ir vadovaudamasis svarbiausiomis savo vertybėmis bei svarbiausiais gyvenimo tikslais, žmogus gali pasijusti tikru žmogumi. Tik tada, kai jo elgesį ir gyvenimo būdą lemia vidinis balsas ir savo misijos gyvenime supratimas, jis gali jaustis laimingas ir rikšmingas. Žmogui, pradėjusiam reikšti savo valią, kyla didžiulis noras dirbti ir gyventi dėl savęs, dėl esančių ir ateinančių. Tokiam žmogui pastumdėlio ir vyjdytojo vaidmuo, kaip ir noras įtikti visiems, pasidaro svetimas. Jis nori gyventi atsakingai, rūpintis savimi ir kitais. Sumažėja nerimo, baimės, kaltės ar neapykantos jausmas. Jį pakeičia rami vidinė išmintis ir tikra meilė, skatinanti dalytis su kitais savo jausmais, darbais ir gyvenimu.
Paauglystė kaip Tapatybės Formavimo Laikotarpis
Pažvelgus į Erikson‘o mintis apie jaunystę kaip tapatybės suformavimo laikotarpį, susidarome tokį požiūrį. Tai llaikotarpis tarp vaikystės ir suaugusiojo gyvenimo pradžios (maždaug 12 - 19 m. amžius), apimantis paauglystę ir jaunystę. Jis charakterizuojamas jaunuolio pastangomis susikurti savo tapatybę. Tai savaimingas siekis atsakyti sau: kas aš? O į tą klausimą galima ir net reikia atsakyti iš įvairių taškų: kūnas, lytis, karjera, pašaukimas, tautybė, ideologija, pasaulėžiūra, tikėjimas, asmeniškai pasirinktos ir siekiamos vertybės, talentai ir jų panaudojimas. Paauglystės amžius dar vadinamas pereinamuoju, nes tada pereinama iš vaikystės į suaugusiūjų pasaulį. Paauglys augantis žmogus, stovintis ant suaugusiūjų amžiaus (pasaulio) slenkščio. Pasiektas vystymosi lygis, išaugusios pasaulio galimybės skatina savarankiško, savojo Aš įvertinimo poreikį. Paauglys siekia, kad suaugusieji pripažintų jo teises ir potencialias galimybes. Dažnai suaugusieji, pabrėždami, kad paauglys jau nebemažas, iš jo daugiau reikalauja, ignoruoja jo teises į savarankiškumą. Tokia prieštaringa padėtis sunkina santykius su suaugusiaisiais, sukielia konfliktines situacijas arba įvairias protestų formas. Todėl paauglystės amžius kartais vadinamas „sunkiu“, „kritiniu“.
Pasak V. Krutickio (1999), lytinis brendimas, ir fizinio vystymosi poslinkiai skatina naujų psichologinių veiksnių atsiradimą. To paties paauglio ryškiai jaučiami pasikeitimai objektyviai daro jį suaugesnį. Ilgą laiką paauglystės amžius tarpsnis buvo įvardijamas terminais, apibendrinančiais sąvoka „vystymosi krizė“, pabrėžiančia negatyvius šio amžiaus aspektus. Daug dalykų, laidžiamų suaugusiajam, darudžiama vaikui. paauglys saistomas visuomenės normų ir reikalavimų. Šios normos ir reikalavimai vaikui tampant suaugusiu keičiasi. Paauglio supratimas apie save kaip žmogų, jau peržengusį vaikystės ribas, lemia jo persiorientavimą nuo vienų normų ir vertybių į kitas. Paauglio lygiavimasis į suaugusiuosiuspasireiškia siekimu būti panašiam į juos išore, pritapti prie kai kurių jų gyvenimo ir vaiklos sričių, įgauti suaugusiųjų savybių, įgudžių, teisių, privilegijų, pirmiausia tų, kurios nusako ryškiausią suaugusiųjų skirtumą ir panašumą, palyginti su vaikais. Taigi asmenybė yra tai kkuo tampama, o ne tai, kas stabilu. Bendriausia prasme asmenybe galime vadinti kiekvieną žmogų, suvokiantį aplinką bei save ir kontroliuojantį savo veiksmus. Žmogus savo asmenybės raida pradeda sąmoningai rūpintis tuomet, kai tampa suaugęs. Tam, kad žmogus pažintų ir suprastų save, jis turi žinoti, kaip vyksta asmenybės kūrimo procesas. Kiekvieno žmogaus savitumą sudaro įgimti bruožai, taip pat tie, kuriuos suformavo aplinka, ir tie, kuriuos išsiugdė jis pats.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Jaunystės Amžius ir Tapatybės Paieškos
Vaikystei pasibaigus per paauglystę žengiama į jaunystės aamžių, kuris labiausiai pasižymi fiziologine revoliucija, vaiko kūnui keičiantis į suaugusiojo ir bręstant lytiškai. Kyla reikalas ruoštis suaugusiojo užsiėmimams, darbams ir santuokai. Ieškant naujos tapatybės „viršidentifikuojamasi“ su bendraamžių grupe, taip pat su herojais ir įžymybėmis. Erikson‘as mano, kad jaunuolio įsimylėjimas dažnai nėra tiek lytinis, kiek ieškojimas savo tapatybės kitame. Šiais laikais pavojų sudaro vaidmenų maištas. Jei tai susiję su stipria abejone dėl savo lyties iš anksčiau, gali pasireikšti sutrikimai ir net psichiniai epizodai, tačiau paprastai jie nėra tokie stiprūs kaip ankstyvosioje fazėse. Daug dažniau maišatis liečia užsiėmimo tapatybę, t.y. jaunuoliai pasimeta, neįstengdami ateičiai pasirinkti amato, užsiėmimo, profesijos. Identiteto sudaryme kiekvienas periodas prieš jaunystę atlieka tam tikrą uždavinį, ant kurio pasėkmių kuriamas identitetas. Krizę tinkamai įveikus, kiekvienas amžius pparūpina charakteringą paruošiamąją savybę, kuri, jaunystę pasiekus, prisideda prie tapatybės sudarymo. Iš tų ankstyvesniųjų „amžių“ išlaikytos savybės - tarpusavis atpažinimas, valia būti savimi, vaidmenų numatymas, darbo aptarimas - padeda jaunuoliui suformuoti savo tapatybę.
Pradžioje jaunuolis į viską nežiūri planingai. Jis tik pasijunta kūnu bręstąs, „suaugęs“, tad ir „nepriklausomas“. Nori elgtis nepriklausomai, bet negalvoja atsakingai. Jaunystės susiskirstymas fazėmis kaip tik žiūri į tą pradinę jaunuolio laikyseną, kuri vėliau surimtėja ir tampa atsakingesnė.
- Ankstyvoji jaunystė (12-14 m.): stipri negatyvi, maištaujanti, emocinga. Neigiama tai, kas vaikiška, praeitis ir priklausomybė, tėvų autoritetas. Atsižadama to, kas „sena“. Daroma „kitaip“. Eksperimentuojama - apranga, elgesiu, pažiūromis. Jie idealizuoja „didvyrius“, filmų ir sporto žvaigždes.
- Vidurinioji jaunystė (14-16 m.): ne tiek negatyvi, tačiau energinga, entuziastinga. Neigiam laikysena sumažėja. Mažiau ir emocijų sąmyšio. Stipriau pasireiškia energija, entuziazmas. Metamasi į sportą.
- Vėlyvoji jaunystė (16-19 m.): dar mažiau negatyvumo, mažiau emocijų, jausmų nepastovumo. Labiau sukalbami. Daugiau pasireiškia pritas savo ieškojimais. Gali kilti polinkis mąstyti, filosofuoti. Daugiau žiūrima į ateitį. Jei ne anksčiau, tai dabar tinkamas laikas patirti intuicinius išgyvenimus ir pirmąją meilę. Formuojama pasaulėžiūra. Renkamasi darbas, profesija.
Tapatybės Krizė ir Jos Įveikimas
Tapatybės susidarymas paprastai nepasiekiamas be kūrybinės krizės, kuri įvyksta jaunystėje. Anot Erikson‘o , „kiekviena stadija tampa krize“, nes joje reikia atsiliepti į tam tikras vystymosi iškeliamas galimybes, kurios yra problematinės, nes jose slypi ir „pažeidžiamumas“, jei tinkamai natsiliepiama. Taip vyksta visose stadijose, bet ypač jaunystės amžiuje, kuris yra kuris yra kritiškas perėjimas iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą. Jei tapatybės krizė neišsprendžiama, lieka vaidmenų maišatis, t.y. jaunuolis neišsiaiškina, kas jis, ko jis nori, ko jam ssiekti. Jis blaškosi, lieka pasimetęs - viena pradeda, bet meta, griebiasi kito, eikvoja energiją, dėmesį arba nustoja blaškęsis ir tampa pasyvus, plūduriuoja paviršiuje ir tenkinasi malonumais, tampa pats sau tikslu. Krizei įveikti ir tapatybei susidaryti reikia ne tik suderinti visus savo ankstesnius nuo vaikystės likusius susitapatinimus, bet ir transformuoti juos taip, kad sudarytų gan vieningą darną su asmenine savimone, galutinai susijungiant tiek nauju atsidavimu kam nors aukštesniam už save, tiek ir išliekančia ištikimybe tam aukštesniam už save. Tai suradus ir visą suderinus krizė baigiasi, tapatybė suformuojama. Tada dėmesys krypsta nebe į savęs vystymą, bet į gyvenimo uždavinių vykdymą ir veiksmingą ryšį su aplinka ir kitais.
Krizę galima apibūdinti kaip sunkią, problemišką gyvenimo situaciją, kai įprastas elgesys tampa neefektyvus, reikalaujančia iš žmogaus pokyčių, naujų prisitaikymo būdų. Tokią situaciją lydi įtampa, stresas, sumaištis. Kaip kritinis laikotarpis paauglystė neretai vertinama prieštaringai. XX a. Pradžios amerikiečių psichologas G. S. Hallas paauglystę pavadino audrų ir stresų laikotarpiu. Taigi vieni mano, kad tai sudėtingas psichinės raidos etapas, paženklintas audromis, stresais, keliantis daug rūpesčių tėvams ir visuomenei. L. S. Vygockio (1930, 1984) teigimu, vaiko raidą sudaro tam tikri stabilūs laiotarpiai, kkai vyksta laipsniški pokyčiai. Taip pat egzistuoja kritiniai laikotarpiai - krizės, kai vaiko asmenybė išgyvena staigius pokyčius ir lūžius. Psichoanalitinių koncepcijų požiūriu, paauglystė yra kritinis laikotarpis, kai atsinaujina seni vaikiški konfliktai. E. Eriksonas (1968), neatmesdamas bendrų psichoanalitinių teiginių, pabrėžia asmenybės tapatumo krizę. Jo teigimu, paauglystėje savotiškai eksperimentuojama bandant įveikti ego ribas ir praturtinti asmenybę nauja patirtimi. Tačiau patologinės sumaišties būsenos gali grąžinti paauglį į asnkstesnes raidos stadijas iš naujo peržiūrėti praeities konfliktus. Savęs ieškojimas visų pirma atsiskleidžia formuojant identitetą. Pasak E. Erikson‘o, identitetas - tai žmogaus ir sociumo santykio kitimo vidinis išgyvenimas, kai kiekviename vystymosi lygmenyje sėkmingai išspręsta krizė sukuria palankias sąlygas tam tikrų atsakingo žmogaus asmenybės savybių formavimui. Taigi asmenybės brendimo procese krizių laikotarpiai dažniausiai yra pozityvūs, bet kai kada jie gali ir pakenkti asmenybės raidai. Jaunystės fazės reikšmingos tuom, kad žinodami vaiko amžių ir atsižvelgdami į jo galimybes tame amžiuje galime tiksliau ir efektingaiu taikyti poveikio priemones.
Emocinė Laisvė ir Atsakingi Santykiai
Emocinės prilausomybės nuo tėvų ir kitų suaugusiųjų įgyjimas nėra lengvas. Paauglys vis labiau ima jaustis pakankamai suautgęs ir santykius su kitais suaugusiaisiais bando grįsti lyvertiškumo principu. Emocinė laisvė būtina, kad asmuo taptų suaugusiu, nes ji skirta labai stipraus ryšio užmezgimui su tuo asmeniu, su kuriuo bus kuriama šeima. Kai paauglys auga mylinčioje ir protingai jo laisvę reguliuojančioje šeimoje, tai santykiai su tėvais išlieka nuoširdūs ir neįtempti. Jis be vargo pakeičia paklusnumoryšį į pagarbų draugiškumą ir tuo pat metu rengiasi prisiimti vadovavimo savo paties būsimai šeimai atsakomybę. PPaauglys tarsi keleivis vykstantis iš vaikystės į jaunystę - jis „nei šis, nei tas“: vieną akimirką elgiasi lyg būtų suaugęs, kitą jau prašo globos, užuojautos jausdamasis lyg vaikas. Paauglys dažnai būna irzlus ir neramus, o kartais - perdėtai jautrus bei impulsyvus, o suaugusiojo norą padėti jis traktuoją kaip kišimąsi į jo laisvę, nors laikia jo pagalbos. Kitas reikšmingas uždavinys - ekonominio savarankiškumo garantijos siekimas.
#
tags: #asmenybes #bruozus #galetum #ivardinti #kaip #ryskiausius