Įvadas
Šiuolaikinėje visuomenėje agresija tampa vis ryškesnė įvairiose gyvenimo srityse. Siekiant efektyviai mažinti agresijos apraiškas, būtina suprasti, kas ji yra, kokios jos priežastys ir kaip ji plinta. Agresija pasireiškia ne tik suaugusiems, bet ir vaikams, todėl ypač svarbu suvokti, kodėl vaikai tampa agresyvūs ir kaip jiems tinkamai padėti, nes vaikystėje patirta agresija gali tęstis ir vėlesniame amžiuje. Paauglystė yra sudėtingas laikotarpis, kuriame jaunuoliai susiduria su įvairiais iššūkiais, galinčiais paskatinti agresyvų elgesį. Šiame straipsnyje apžvelgsime agresijos apibrėžimą, jos šaknis, veiksnius, skatinančius vaikų agresiją, ir būdus, kaip padėti agresyviems vaikams, remiantis įvairių autorių tyrimais.
Agresijos apibrėžimas ir formos
Agresija - tai priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas arba jėgos naudojimas kito žmogaus ar žmonių grupės atžvilgiu. Psichologijos žodynas (1993 m.) apibrėžia agresiją kaip priešišką elgesį, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės atžvilgiu, siekiant pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. V. Kučinskas savo darbe "Socialinis darbas švietimo sistemoje" agresiją apibrėžia kaip pranašumo demonstravimą arba puolimą, turint tikslą ką nors fiziškai sužaloti ar psichiškai paveikti. Pedagogikos žodynas (1993 m.) ją apibūdina kaip frustracinę puolamąją reakciją į neįveikiamas kliūtis, įprotį žodžiais ar veiksmais priešiškai reaguoti į kitų žmonių veiksmus, daiktinę aplinką ar net save, arba poreikį puolant gintis.
Agresyvus elgesys - tai agresyvių reakcijų visuma, apibūdinanti individo bendravimo su aplinka ir savimi puolamąjį pobūdį. Agresyvaus elgesio priežastys yra įvairios: bejėgiškumas susidūrus su kliūtimis (frustracija), siekis išspręsti prieštaravimus (pvz., diskusijoje), noras laimėti varžybas, asmeninis priešiškumas, pyktis, konfliktai, psichozės ir kt.
Agresija gali būti klasifikuojama pagal įvairius kriterijus. Vienas iš būdų yra skirstymas į fizinę ir verbalinę agresiją. Fizinė agresija apima veiksmus, tokius kaip mušimas, stumdymas ar spardymas, o verbalinė agresija apima įžeidinėjimus, grasinimus ir šaukimą. Taip pat agresija gali būti skirstoma į instrumentinę ir priešišką. Instrumentinė agresija naudojama kaip priemonė tikslui pasiekti, o priešiška agresija yra impulsyvi ir siekiama padaryti žalą kitam asmeniui.
Agresija gali būti:
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
- Tiesioginė: Nukreipta tiesiai į nepasitenkinimo ar priešiškumo šaltinį.
- Perkeltinė: Dėl tam tikrų priežasčių nukreipiama į kitą asmenį. Ši agresijos forma yra smerktina, todėl kai kurie asmenys linkę ją nukreipti į save, pasireiškiant savęs žeminimu, kaltinimu, žalojimu ar net savižudybe.
Agresijos šaknys ir teorijos
Agresijos kilmės klausimas yra senas. Prieš du šimtus metų pedagogas Christianas Gotthilfas Salzmanas pateikė ironišką agresyvaus elgesio susiformavimo pavyzdį, kuriame atpažįstama šeimų pedagoginė praktika: vaikas, pargriuvęs ar susimušęs, imdavo klykti, tėvai ramindavo, klausinėdavo, o paskui mušdavo vaiką nuskriaudusį daiktą. Taip vaikas priprato užsipulti ir išlieti nepasitenkinimą ant to, kas yra šalia.
Psichologė Maria Fiurst knygoje „Psichologija“ agresiją nagrinėja keliais aspektais, teigdama, kad agresija gali būti pakartojama kaip išmoktas veiksmas. Išmokimu pagrįstos agresijos teorijos teigia, kad agresyviai reaguoti išmokstama stebint kitų elgesį. Socialinio išmokimo teoriją pagrindė kanadiečio psichologo A. Banduros (1977) eksperimentai. Pavyzdžiui, vaikas stebi konfliktines situacijas šeimoje, kur mama pyksta, bet valdosi, o tėvas kalba garsiai ir sarkastiškai. Sūnus pradeda bendrauti su seserimi, ją žemindamas. Tačiau A. Bandura teigia, kad elgesį galima pataisyti stebint kilniaširdiškus poelgius, pagarbą ir bendradarbiavimą.
Instinktų teorijos
Šias teorijas galima priskirti seniausioms ir turbūt labiausiai ginčytinoms agresijos teorijoms. Jų atstovai kelia prielaidą, kad agresyvus elgesys yra įgimtas.
Zigmundo Froido agresijos teorija
S.Freudas išskyrė dvi pagrindines asmenybės varomąsias jėgas - gyvenimo ir mirties instinktus. Gyvenimo instinktai (pvz., alkio, troškulio, seksualinis) užtikrina žmogaus fizinę egzistenciją ir giminės pratęsimą. Mirties, arba destruktyvūs, instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, tačiau, nepaisant to, jie galiausiai pasiekia savo tikslą -kiekvienas žmogus miršta. Mirties instinktų buvimas grindžiamas prielaida, kad visos gyvos būtybės siekia sugrįžti į tą stabilumo būklę, kuri būdinga neorganiniam pasauliui. Svarbus išvestinis mirties instinktų darinys yra agresijos potraukis. S.Freudo manymu, „Agresijos potraukio atsiradimas yra susijęs su savisauga - tam, kad apsaugotų organizmą, gyvenimo instinktai pasipriešina mirties instinktams ir nukreipia jų energiją į išorę (prieš kitus žmones arba objektus)“. Tačiau kai kada agresija gali vėl būti nukreipiama atgal, ten iš kur ji kilo (t.y. prieš savąjį Aš). Dalį į vidų nukreiptos agresijos potraukio energijos gali perimti Superego (ši energija naudojama baudžiant Ego bei sukeliant kaltės išgyvenimą), o kraštutiniais atvejais gali pasireikšti savidestrukcija, arba suicidiniai bandymai. Be to, kadangi mūsų veiksmus paprastai skatina ne vienas, bet keletas motyvų, tai realybėje dažnai pasireiškia gyvenimo ir mirties instinktų tarpusavio sąveika.
Kaip pažymi S.Freudas, „Žmogus nėra švelni, meilės trokštanti būtybė, kuri gali tiktai gintis ir tik tada, kai ją kas nors užpuola. Žmogaus prigimtyje slypintis agresijos potraukis lemia tai, kad palankiomis aplinkybėmis (pvz., kada nėra kliūčių arba slopinančių jėgų) šis agresyvumas pasireiškia stichiškai, pažadindamas žmoguje laukinį žvėrį, kuris gali kankinti ir žudyti savo gentainius“. Dėl šio žmonėms būdingo pirmapradžio priešiškumo bei agresyvumo kultūrai ir civilizacijai kyla nuolatinė grėsmė (nes įgimti žmogaus potraukiai yra stipresni už racionalius interesus). Todėl socialinė-kultūrinė aplinka turi sutelkti visas pastangas, kad galėtų prislopinti agresijos potraukį. Reikia pabrėžti, kad S.Freudas analizavo ne tik tarpasmeninę, bet ir tarpgrupinę agresiją. Viena iš pagrindinių tarpgrupinės agresijos funkcijų -tai savosios grupės stabilumo ir vieningumo palaikymas. Pagal S.Freudo teoriją galima teikti, kad visada galima susieti tarpusavyje didelį žmonių skaičių, jeigu dar liks ir tokių, į kuriuos bus galima nukreipti savo agresiją. Jo manymu, tarp kaimyninių tautų (arba atskirų etninių grupių) dažnai kyla nesantaika, kuri padeda joms santykinai „nekaltu“ būdu patenkinti agresyvius potraukius ir išlaikyti savosios grupės vieningumą. Šį priešiškumo „svetimiesiems“ ir prieraišumo „saviesiems“ formavimąsi galima būtų paaiškinti remiantis Edipo komplekso funkcionavimo analogija. Kitaip tariant, ankstyvosios vaikystės emocinių santykių ambivalentiškumas vėliau yra perkeliamas į socialinę tarpusavio sąveiką. Meilė tėvui yra transformuojama į identifikaciją su savosios grupės lyderiu, taip pat į susitapatinimą su kitais grupės nariais, kurie irgi jį pripažįsta.
Taip pat skaitykite: Apie vaikų agresiją prieš mokytojus
K. Lorenzo agresijos teorija
Daugelį metų tyrinėjęs gyvūnų elgseną, K.Lorenzas priėjo išvados, kad agresija yra įgimta. Tačiau jeigu S.Freudas mirties instinktą traktavo kaip destruktyvų pradą ir priešpriešino jį gyvenimo instinktams, tai K.Lorenzas manė, kad agresija yra toks pat instinktas, kaip ir visi kiti. Jo manymu, esant natūralioms sąlygoms, agresija yra adaptyvi ir padeda išsaugoti gyvybę ir rūšį. Pavyzdžiui, agresijos instinktas užtikrina, kad tos pačios rūšies atstovai negyventų pernelyg arti vienas kito, o išsiskirstytų platesnėje teritorijoje (taip sudaromos geresnės sąlygos užsitikrinti pakankamas maisto atsargas). Kaip rašo K.Lorenzas, „Tam, kad pasireikštų agresija, reikalingas išorinis reakciją sukeliantis stimulas, kuris nukreipia sukauptą energiją į fiksuotus elgesio būdus (pvz., savo rūšies atstovo užpuolimą, kai jis pažeidžia kito gyvūno teritoriją). Kai sukaupta agresijos instinkto energija yra panaudojama, agresyvių reakcijų pasireiškimo tikimybė sumažėja“. Tačiau, jeigu agresija nebuvo išreikšta ilgą laiko tarpą ir susikaupė didelės energijos atsargos, tai agresyvias reakcijas gali išprovokuoti netgi silpni orientuojantys stimulai (šiuo atveju agresijos pasireiškimo slenkstis tampa toks žemas, kad ji pratrūksta pirmai palankiai situacijai pasitaikius). Taigi galima sakyti, jog agresija funkcionuoja pagal hidraulinio modelio principą -susikaupus dideliam agresijos instinkto energijos kiekiui, ji turi būti išreikšta.
K.Lorenzo manymu, tenka tiktai apgailestauti, kad žmogus neturi grobuoniškos prigimties. Daug pavojų, gresiančių žmogui, atsiranda būtent todėl, kad iš prigimties jis yra santykinai nepavojinga, viskuo mintanti būtybė“. Žmogus neturi pavojingo natūralaus ginklo (pvz., didelių ir aštrių nagų arba dantų), kuriuo jis galėtų užmušti kitą stambią būtybę. Dėl to per visą evoliuciją nesusiformavo agresiją slopinantys mechanizmai, kurie trukdo visiems „profesionaliems“ plėšrūnams naudoti natūralius ginklus prieš savo rūšies atstovus ir kartu užkerta kelią rūšies susinaikinimui.
Tiek S.Freudo, tiek K.Lorenzo agresijos teorijos susilaukė nemažai kritikos. Galima būtų išskirti tokius pagrindinius kitų autorių priekaištus. Pirma, instinktų teorijos negali paaiškinti, kodėl vieni žmonės yra daug agresyvesni už kitus ir kodėl egzistuoja tokia didelė žmogaus agresyvaus elgesio formų įvairovė (jeigu agresija yra įgimta, tai tam tikras agresyvaus elgesio modelis turėtų būti būdingas visiems tos rūšies atstovams). Antra, nors žmogus ir neturi tokių stiprių instinktyvių agresijos slopinimo būdų kaip plėšrūs gyvūnai, tačiau savo agresiją jis gali kontroliuoti aukštesniaisiais psichiniais procesais ir kalba. Trečia, net jeigu žmogus ir turi agresijos instinktą, jo agresyvių impulsų pasireiškimą gali stipriai paveikti besikeičiančios aplinkos sąlygos, socialinė patirtis ir kiti ontogenezės metu vykstantys pokyčiai. Kai kurie eksperimentiniai tyrimai liudija, kad įgyta patirtis gali turėti įtakos net plėšrių gyvūnų agresijos instinkto pasireiškimui.
Frustracijos teorija
Tai buvo viena iš pirmųjų teorijų, atkreipusių dėmesį į išorinių sąlygų įtaką agresijos pasireiškimui. Dar 1939 m. J.Dollardas su kolegomis paskelbė savo garsųjį veikalą „Frustracija ir agresija“, kuris keletą dešimtmečių buvo agresyvaus elgesio tyrimų teoriniu pagrindu. Minėti autoriai iškėlė prielaidą, kad agresija visuomet yra frustracijos pasekmė, ir kad frustracija visuomet skatina tam tikras agresijos formas. Šiuo atveju frustracija yra suprantama kaip trukdymai siekiant kokio nors tikslo. Galima sakyti, kad frustracija atsiranda tada, kai žmogus negali siekti trokštamo tikslo arba atlikti atitinkamų veiksmų, kai jis to nori. Didėjant frustracijai, stiprėja ir agresyvaus elgesio stimuliacija.
Svarbūs faktoriai, stiprinantys ryšį tarp frustracijos ir agresijos:
Taip pat skaitykite: Apžvalga: Agresijos psichoanalitinė teorija
- Blokuojamo potraukio (susijusio su tikslo siekimu) stiprumas.
- Frustracijos visapusiškumas.
- Nedidelių frustracijų susikaupimas.
Susikaupusios nedidelės frustracijos arba trukdymai galiausiai sukelia stiprias agresyvias reakcijas (atskiros nedidelės frustracijos paprastai stiprios agresijos nesukelia). Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad žmogus skuba papietauti, tačiau pakeliui į kavinę jį sutrukdo pažįstamas, kuris paprasčiausiai nori paplepėti (pirma nedidelė frustracija). Vėliau tas žmogus patenka į „kamštį“ kelyje (antra nedidelė frustracija) ir, pagaliau atvykęs į vietą, randa kavinę uždarytą (trečia nedidelė frustracija). Apimtas pykčio, žmogus apspardo kavinės duris, dėl to jį sulaiko pro šalį važiavę policininkai.
Vis dėlto labai greitai J.Dollardas ir jo kolegos susilaukė nemažai kritikos. Pavyzdžiui, kiti autoriai atkreipė dėmesį į tai, kad frustracija ne visuomet sukelia agresiją (po frustracijos gali pasireikšti ir kitos reakcijos) arba kad frustracija ne visada yra būtina agresijos pasireiškimo sąlyga (samdytas žudikas gali atlikti savo užduotį nieko nežinodamas apie auką ir nepatirdamas jokios frustracijos). Atsižvelgdami į pareikštas pastabas, frustracijos-agresijos teorijos autoriai pripažino, kad ryšys tarp frustracijos ir agresijos nėra toks paprastas, kaip buvo manyta. Jie patikslino anksčiau iškeltą prielaidą ir nurodė, kad agresija yra tik viena iš galimų frustracijos pasekmių. Frustracija taip pat dar gali sukelti tokias reakcijas kaip atsitraukimą, apatiją, regresiją arba fiksaciją (t.y. stereotipinį elgesį).
Kalbant apie šiuolaikinę frustracijos sampratą, reikia pažymėti vieną labai svarbų dalyką - toleranciją frustracijai. Ši tolerancija yra tam tikras slenkstinis dydis, kurį viršijus, pasireiškia kokybiškai skirtingos elgesio formos. Pavyzdžiui, žmogus gali patirti gana stiprią ir santykinai ilgalaikę frustraciją nedemonstruodamas jokių elgesio dezorganizacijos požymių (t.y. gali ir toliau siekti užsibrėžto tikslo arba pasirinkti alternatyvų patrauklų užsiėmimą). Tačiau jeigu frustracija ima didėti, nuo tam tikro momento žmogus praranda psichinę pusiausvyrą ir nebegali konstruktyviai susidoroti su iškilusia problemine situacija.
Perkelta agresija
Kaip pažymi frustracijos-agresijos teorijos autoriai, frustracijos sukelta agresija paprastai yra nukreipiama į žmogų arba į kitą objektą, trukdantį siekti norimo tikslo. Tačiau kartu jie pripažįsta, kad žmogus negali visada elgtis agresyviai nesulaukdamas atitinkamo atsako arba iš agresijos objekto, arba iš kitų žmonių. Tokio potencialaus atsako galimybė įsisąmoninama jau vaikystėje, nes tėvai dažnai skiria savo vaikams bausmes, jeigu vienas iš jų nuskriaudžia kitą. Taigi, nors patiriama frustracija ir provokuoja agresyvias reakcijas, jos gali būti nuslopintos, jeigu už agresiją gresia bausmė arba kokios nors kitos nemalonios pasekmės. Tačiau tokiais atvejais, kai žmogus už agresiją prieš frustratorių bijo būtį nubaustas, arba kai frustracijos šaltinis konkrečiu momentu yra nepasiekiamas, jis savo agresiją gali perkelti į kurį nors kitą objektą.
Grįžtant prie agresyvių reakcijų perkėlimo, galima pasakyti, jog tada, kai individas nori išreikšti agresiją į originalų objektą, bet jo nėra (arba objektas yra neprieinamas), tai tikėtina, kad jis savo agresiją perkels į kitą panašų objektą. Tuo atveju, kai individas nori išreikšti savo agresiją į originalų objektą, bet kartu išgyvena silpną bausmės baimę, jis perkels agresiją į objektą, turintį tiek panašumų, tiek ir skirtumų, palyginti su originaliu. Tačiau, jeigu individas nori išreikšti agresiją į originalų objektą ir kartu išgyvena stiprią bausmės baimę, yra tikėtina, kad agresija bus perkeliama į labai nepanašų (palyginti su originaliu) objektą. Kitaip tariant, kuo didesnę baimę išgyvena individas, tuo mažesnė tendencija perkelti agresiją į panašų objektą, ir, priešingai, kuo mažesnę baimę išgyvena individas, tuo didesnė tikimybė, kad agresija bus perkelta į panašius objektus.
Pavyzdžiui, darbuotojas, kuriam sunku išreikšti pyktį tiesiogiai savo viršininkui, gali perkelti savo agresiją ant jaunesnių kolegų arba šeimos narių. Jeigu darbuotojas šiek tiek bijo viršininko, ir tas jį frustruoja, tai tikėtina, kad darbuotojas savo agresiją išreikš į tarpinį pagal panašumą objektą (pvz., į viršininko pavaduotoją).
Frustracija, aplinkos sąlygos ir agresija
Autoriai, bandę papildyti pagrindinę frustracijos-agresijos teorijos prielaidą, akcentuoja tai, kad frustracija sukelia pasirengimą agresijai, bet ar agresija bus išreikšta, priklauso nuo papildomų aplinkos sąlygų. Šioms papildomoms sąlygoms, lemiančioms agresyvų elgesį, ypač daug dėmesio skyrė L.Berkowitzas. Jo manymu, „Frustracija tiesiogiai nesukelia agresijos, tačiau skatina emocinio sužadinimo būseną, kurią galima apibūdinti kaip pyktį. Pyktis lemia vidinį žmogaus pasirengimą agresijai, tačiau agresyvus elgesys pasireiškia tik tada, kai aplinkoje yra atitinkami orientuojantys stimulai. Šių stimulų funkcijas gali atlikti kitų žmonių poveikiai, mažinantys agresyvaus elgesio apribojimus, objektai, vienaip ar kitaip susiję su agresija, negatyviais išgyvenimais ir pan“. Įvairūs stimulai gali mokymosi būdu įgauti agresiją sukeliančių savybių (pvz., taikant klasikinio sąlygojimo principus). Taigi, teoriškai bet koks įvykis arba objektas gali tapti agresiją sukeliančiu stimulu.
Norėdami pademonstruoti agresiją sukeliančių orientuojančių stimulų vaidmenį, L.Berkowitzas ir jo kolegos atliko nemažai „ginklų efekto“ tyrimų. Kadangi ginklai tiesiogiai asocijuojasi su agresija, buvo manoma, kad jie atlieka agresiją sukeliančių stimulų funkcijas. Vadinasi, frustruotiems arba supykintiems žmonėms ginklai turėtų sukelti daug stipresnę agresiją negu neutralūs objektai. Pirmajame eksperimento etape tiriamieji (studentai vyrai) turėjo atlikti užduotį, kurią vėliau vertino eksperimentatoriaus pagalbininkas, stimuliuodamas juos elektros smūgiais. Elektros smūgių skaičius nepriklausė nuo užduoties atlikimo - jais buvo siekiama sukelti skirtingą tiriamųjų pykčio būseną. Kaip ir buvo tikėtasi, tie tiriamieji, kurie gaudavo daug elektros smūgių, buvo piktesni už tuos, kurie gavo tik vieną elektros smūgį. Antrajame eksperimento etape tiek supykinti, tiek ir nesupykinti tiriamieji turėjo vertinti eksperimentatoriaus pagalbininko užduoties atlikimą (jie taip pat galėjo skirti elektros smūgius). Šiame etape tiriamiesiems buvo sudaromos įvairios sąlygos. Pirmuoju atveju ant šalia stovinčio stalo buvo padedamas medžioklinis šautuvas ir revolveris, o tiriamiesiems sakoma, kad šie ginklai priklauso ek…
Priežastys, skatinančios vaikų agresiją
Agresyvumas vaikystėje yra normalus reiškinys. Jei vaikui kas nors nepavyksta, jis reaguoja nepasitenkinimu, pykčiu ir nusivylimu, išliedamas apmaudą ant daiktų ar kitų vaikų. Kaip vaikas reaguoja, priklauso nuo temperamento. Kartais vaikai stumdosi, mušasi ar gnaibosi be jokios matomos priežasties, o kartais tampa agresyvūs iš nuobodulio. Maži vaikai negali numatyti pykčio išsiliejimo pasekmių, o jei tėvai į tokius išsiliejimus per daug dėmesio kreipia, padidėja kartojimosi galimybė.
M. Fiurst pabrėžia, kad agresyvius veiksmus iš esmės sąlygoja tai, kad iš jų tikimasi norimų rezultatų. Kadangi agresyvūs veiksmai patys save apdovanoja, jie pasikartos vis dažniau. Jei visuomenė mušimą laiko tinkama auklėjimo priemone, tai, ją panaudojus, atrodo, jog padaryta tai, kas reikia, taigi sulaukiama apdovanojimo. Kognityvinių elementų įtaka agresyviam elgesiui išties didelė. Anot jos, aiškinimas, užuojauta ir empatija gali agresiją sumažinti. Padidėti ji gali, kai gaunama papildomos informacijos ir planuojamas veiksmas pasirodo kitokiame kontekste. Be to, tokių veiksmų pasekmes mintyse galima sušvelninti. Kada ir kiek agresyvus elgesys bus pateisinamas, iš esmės priklauso nuo įsigalėjusios vertybių hierarchijos.
Industrinėje visuomenėje nesaugumas, nerimas ir rezultatų siekimas yra susiję. M. Fiurst, remdamasi Ch. Shmerl, R. Ansager ir G. Wenninger (1980) teorijomis, teigia, kad stipriai į rezultatus ir konkurenciją orientuotose sistemose labai daug „pasmerktųjų pralaimėti“. Juos slegia keliami reikalavimai, baimė, jog nepasiseks, jie jaučiasi nepelnytai atstumti ir privalantys paklusti drausmei. Žinant, kad emocinė įtampa ir stresas yra beveik nuolatinė daugelio šeimų ir televizijos žiūrovų būsena, agresiją skatinantis derinys „agresyvus pavyzdys plius susijaudinimas“ nebegali neutralizuoti tiesiogiai ar netiesiogiai agresyvių televizijos programų. Tokie pavyzdžiai - tai ne vien skandalingi fizinės agresijos atvejai, bet ir visos netiesioginės ar net įteisintos agresijos, sėkmingai demonstruojamos ne tik per televiziją ar kitas žiniasklaidos priemones. Eksperimentai patvirtino, jog linkę į agresyvius veiksmus jaunuoliai, matydami smurtą, tampa dar agresyvesni. Kuo pozityvesnis santykis su modeliu (aktoriumi), tuo labiau su juo identifikuojamasi ir perimamas jo elgesys. Visuomenės informavimo priemonės formuoja išorinio pasaulio sampratą, požiūrį į įvairius reiškinius, elgesio normas, vertybių sistemą ir yra populiarus laisvalaikio praleidimo šaltinis. Jos turi teigiamą ir neigiamą poveikį besivystančiam vaikui, plečia akiratį, supažindina su kitomis sociokultūrinėmis tradicijomis.
Kiti veiksniai, skatinantys agresyvų elgesį:
- Kitų artimiausios aplinkos asmenų reakcijos į smurtą ir vertinimas. Demonstruojamas smurtas greičiausiai paskatina agresyvų elgesį tada, kai asmenys išgyvena emocinį susijaudinimą ir pyktį, pvz., kai nėra jokių stiprių agresijos slopinimo šaltinių. Vaikai, kurie buvo supykdyti ir po to žiūrėjo smurtinio turinio filmą, daug daugiau išreiškė agresiją.
- Jei vaikas dažnai mato, kad jo mėgstamas herojus pasiekia tikslą naudodamas smurtą ir agresiją, gali padaryti išvadą, kad agresija yra tinkamas įvairių problemų sprendimo būdas.
- Jeigu TV laidų skatinama agresija sukelia dar ir teigiamas pasekmes kasdieninėje vaiko veikloje, tai agresyvios reakcijos gali įsitvirtinti vaiko elgesyje ilgą laiką.
- Mažas vaizduotės, žinių troškimo ir kūrybingumo skatinimas šeimoje ir mokykloje.
Kodėl vaikas nori žiūrėti agresyvias laidas?
- Agresyvūs vaikai yra nepopuliarūs ir išgyvendami tarpasmeninių santykių sistemoje diskomfortą prie TV ekranų praleidžia daugiau laiko.
- Išmoksta daugiau agresyvios technikos kurią panaudoja tarpasmeninėje sąveikoje.
- Atsiliekantys vaikai, stebėdami herojiškas televizijos laidas, stengiasi išgyventi netiesioginę sėkmę ir kompensuoti patiriamas nesėkmes mokykloje.
- Kadangi šių vaikų galimybės sprendžiant įvairias problemas yra labiau ribotos nei gerai besimokančių vaikų, tai jie dažniau panaudoja tuos agresyvius problemų sprendimo būdus, kuriuos jie mato TV laidose.
- Toks elgesys atriboja juos nuo bendraamžių, verčia juos dar dažniau žiūrėti TV laidas, dėl to lieka mažiau laiko mokymuisi ir bendravimui.
Socialiniai - pedagoginiai veiksniai, lemiantys agresyvų paauglių elgesį
Šeimos įtaka agresyviam elgesiui
Šeima yra vienas svarbiausių socializacijos institutų, turinčių didelę įtaką vaiko elgesiui. Agresyvus elgesys šeimoje, pavyzdžiui, smurtas ar nuolatiniai konfliktai, gali paskatinti paauglį elgtis agresyviai. Jei paauglys mato agresiją suaugusiųjų elgesyje, jis gali pradėti laikyti tai priimtinu elgesio būdu ir naudoti agresiją kaip gynybą. Vaitekonienės (2001) ir I. Micienės (2005) tyrimai pabrėžia šeimos svarbą formuojant vaiko socialinius įgūdžius ir elgesį.
Tėvai su paaugusiais vaikais nesusitvarko todėl, kad augino juos be jokių apribojimų, be leistinų elgesio ribų, be nuostatų, be vertybių sistemos kūrimo. O berniukus auginti dažniausiai sunkiau, nei mergaites - jų pati prigimtis jau šaukia į kovą, į ieškojimus ir atradimus. Tik nieko neveikiant nieko blogo ir neatsitinka.
Ribos yra būtinos. Kiekvienam. Ir ne tik vaikui. Taip saugiau, paprasčiau gyventi, kai žinai savo elgesio pasekmes. Vaikui jos nustatinėjamos ir savo gyvenimo pavyzdžiu, ir atitinkamu elgesiu, ir žodžiais. Tos ribos, augant vaikui, pamažu keičiasi, nes jos paslankios, lanksčios, priklausančios nuo situacijos, bet jos visada yra. Turėtų būti. Kol taps ne gyvenimu tarp ribų, o įpročiu, norma, nes žmogus negyvena vienas negyvenamoje saloje.
Mokyklos ir bendraamžių įtaka agresyviam elgesiui
Mokykla ir bendraamžiai taip pat daro didelę įtaką paauglių elgesiui. Mokyklos aplinkoje paaugliai konkuruoja tarpusavyje, siekdami pripažinimo ir statuso. Paaugliai, kuriems sunku pritapti socialinėje grupėje, gali elgtis agresyviai, norėdami apginti savo interesus arba įgyti aplinkinių pripažinimą. Patyčios, kurias nagrinėjo V. Targamadzė ir D. Valeckienė (2007), L. Pakalkaitė (2002), Dobryninas ir kt.
Mokykloje ar darželyje susidaro palankios sąlygos agresyviam elgesiui atsirasti. Pasikeičia vaiko dienos ritmas, jam tenka laikytis naujų taisyklių, mokytis, daugiau bendrauti, spręsti konfliktus su bendraamžiais. Visa tai kelia įtampą ir pareikalauja daug papildomų jėgų prisitaikyti.
#