Priklausomybės ligos - tai ne tik asmens, bet ir visos jo šeimos problema. Šiame straipsnyje aptarsime agresijos apraiškas priklausomybės ligose, jų priežastis, pasekmes ir galimus pagalbos būdus tiek priklausomiems asmenims, tiek jų artimiesiems. Taip pat aptarsime senatvinę agresiją ir jos ryšį su psichikos sutrikimais.
Priklausomybė kaip šeimos liga
Yra manoma, kad vieno žmogaus priklausomybė nuo alkoholio neigiamai paveikia vidutiniškai šešių-septynių jam artimų žmonių gyvenimus. Jeigu šeimos narys yra priklausomas nuo alkoholio, dažniausiai „suserga“ ir jo artimieji - tampa priklausomais nuo jo ligos, t. y. kopriklausomais.
Priklausomybė ir kopriklausomybė: skirtumai ir panašumai
Kuo skiriasi priklausomybė nuo kopriklausomybės? Pavyzdžiui, vyras - alkoholikas, o žmona - negerianti. Tokiu atveju, jis - priklausomas nuo alkoholio, o ji gali būti priklausoma nuo jo priklausomybės, t.y. būti kopriklausoma nuo vyro polinkio gerti.
Kaip tai atrodo „realybėje“? Žmogus nuolat galvoja apie išgėrimą. Apie buvusį („vakar gerai pasėdėjom“), būsimą („greičiau baigtųsi darbas, tada atsipalaiduosiu“) arba esamą („noriu išgerti“). Kartais mintys apie alkoholį aplanko periodiškai. Jos gali atsirasti netikėtai, netgi nebūti susijusios su jokiomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, vieno žmogaus pasakojimas: „Išsimušiau banke bilietėlį, laukiu kartu su kitais klientais, staiga ateina į galvą mintis: „O kad taip dabar išgėrus!“.
Kopriklausomybė - tai veidrodinis priklausomybės atspindys. Žmonos galvoje taip pat nuolat sukasi mintys, tačiau ne apie alkoholį, o apie vyrą - kad jis gėrė, geria ar vėl gers. Ką ji bedarytų, kur bebūtų - šis rūpestis visvien „guli jai ant pečių“. Ji dirba savo darbą, o galvoja apie tai, ar vyras darbe neišgėrė, o jei išgėrė, jaudinasi, kad nebūtų padauginęs, rūpinasi, kas bus, jei vėl girtas grįš, o jei negrįš?..
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
Kontrolės praradimas
Pabandykime palyginti priklausomybę su kopriklausomybe. Pavyzdžiui, aptarkime kontrolės praradimą. Vyras atkakliai tvirtina, kad niekada neprisigeria tiek, kad prarastų kontrolę. Tačiau vakar jis taip ir neparėjo iki namų: užsnūdo laiptinėje, atsisėdęs ant pirmo laiptelio, parvažiuot iki kiemo parvažiavo, tačiau išlipt iš automobilio jau nebepajėgė, pametė pinigus ar dokumentus, nesivaldė prieš vaikus ar kaimynus ir t.t. Jau seniai prarado gebėjimą kontroliuoti išgeriamus alkoholio kiekius. Manydavo, kad išgers šiek tiek, o ir butelio pasirodydavo per maža. Prarado ir situacijos kontrolę. Sakydavo sau, kad žino, kada, kur ir su kuo gerti, o kada, kur ir su kuo - negalima.
Tačiau ir žmona praranda savikontrolę. Ji eikvoja savo jėgas, laiką, energiją, kad sulaikytų ir apsaugotų vyrą nuo gėrimo. Visas jos elgesys nukreiptas į bandymą sukontroliuoti vyro gyvenimą ir suvaldyti jo polinkį gerti. Žmona kamuojasi ir svyruoja nuo visiško bejėgiškumo („gyvenimas mano pražuvo“) iki neapykantos ar energijos antplūdžio („pasieksiu savo - atvesiu į kelią tą dvokiantį chronių“). Atsiriboti nuo vyro problemų ji nebepajėgi.
Neigimas
Beveik visi alkoholikai neigia, kad jie serga. Iš esmės jie daug ką neigia, kas susiję su jų alkoholizmu: sveikatos pablogėjimą, nuostolius šeimos biudžetui, problemas darbe, neigia, kad dėl jų girtavimo pašlijo santykiai su šeimos nariais. Beje, dažnai kaip savo gėrimo priežastį nurodo būtent santykių pablogėjimą, kas eigoje iš tiesų suformuoja tarpusavio priklausomybę: vyras geria, todėl šeimoje susibara, o kai susibara, tada vyras geria ir t.t. Dažnai žmogus nemato, kad liga užblokuoja jam kelią į pilnavertišką ir kokybišką gyvenimą.
O žmona kankinasi ir taip pat neieško pagalbos, nes naudojasi tuo pačiu neigimo principu, t.y. nepripažįsta, kad ji pati jau turi problemų - kopriklausomybę nuo alkoholiko. Yra žinoma, kad vyras-alkoholikas negali pilnavertiškai auklėti savo vaikų. Tačiau blogiausia tai, kad ir jo žmona ilgainiui nebegali būti pilnaverte motina.
Agresija
Alkoholikai paprastai darosi agresyvūs, agresyviomis tampa ir jų žmonos. Tik pirmieji dažniausiai agresiją reiškia veiksmais, o pastarosios - žodžiais. Pats alkoholikas jaučia didžiulį „širdies skausmą“, kaltę, gėdą, pyktį, nerimą, susierzinimą. Būtent tuos pačius jausmus išgyvena ir jo žmona. Tiesa, kopriklausoma žmona nenusigeria taip, kaip tai daro vyras-alkoholikas. Tačiau ilgainiui ji ima gerti kartu su juo, tik tiek, kad jis geria degtinę, o ji - raminamuosius vaistus.
Taip pat skaitykite: Apie vaikų agresiją prieš mokytojus
Uždaras ratas
Formuojasi užburtas ratas - nei vienas iš jų neprašo pagalbos sau. Suardyti šį ratą gali tik suvokimas: „Aš bejėgis prieš alkoholį. Ne aš valdau savo gyvenimą, bet alkoholis valdo mano gyvenimą“ arba „Aš bejėgė prieš vyro alkoholizmą. Reikia pripažinti, kad aš nebekontroliuoju savo gyvenimo, kuris tapo rezultato neduodančia ir beprasme kova su vyro alkoholizmu“.
Svarbu paminėti ir tai, kad kai vyrą kamuoja pagirios, tai paprastai ir žmoną vargina „pagirios“: liūdna nuotaika, nusivylimas, apetito stoka, galvos skausmai, diegliai ir t.t. Ir taip, kaip vyrui, nutraukus alkoholio vartojimą, pasireiškia alkoholinio abstinencinio sindromo požymiai (lengva neilgai trunkanti depresija, nerimas, įtampa, baimingumas), žmonai taip pat pasireiškia tam tikra prasme „abstinencinis sindromas“.
Sveikimo kelias
Alkoholikui pasveikti reikalingas blaivumas, todėl žmogaus pagrindiniu tikslu turėtų tapti - nustoti gerti ir gyventi sveiką, produktyvų gyvenimą. Jo žmonai, kad pradėti sveikti nuo kopriklausomybės, taip pat reikalingas „išblaivėjimas“ - tik tiek kad emocinis.
Svarbu žinoti, kad nuo alkoholio priklausomam žmogui blaivininkas pavyzdžiu nebus. Todėl artimųjų pateikiami pavyzdžiai apie kitus, kad „antai tas net per šventes negeria“ ir pan., gali būti neišgirsti. Geriausiu pavyzdžiu gali tapti tik jis pats sau, prisiminęs tuos laikus, kai „negėrė“ ir buvo patenkintas gyvenimu, arba „to paties likimo broliai ir seserys“, kuriems pavyko atsisveikinti su alkoholiu.
Pirmiausiai, reikia suvokti, kad alkoholizmas yra liga, todėl tai neturėtų būti laikoma „šeimos gėda“. Priekaištai, apeliavimas į sąžinę dažnai tampa barnių priežastimi, kas tebūna dar viena priežastimi gerti. Kalbėti reikia tik su blaivu ir apie tai, kuo mes galime jam padėti (bet ne kaip „užglaistyti“ girtuoklystės pasekmes, o kaip pasveikti!).
Taip pat skaitykite: Apžvalga: Agresijos psichoanalitinė teorija
Bandymas sukontroliuoti ar tikrinti alkoholiką dažnai tik paskatina jį griebtis melo ir išsisukinėjimų. O prašymai prisiekti, kad daugiau to nebus, alkoholizmo atveju prilygsta tam pačiam, kaip kad prašyti hipertenzija sergančio žmogaus, kad jam ateityje nekiltų kraujospūdis.
Sutikite su bet kuriuo akoholiko paties pasirinktu gydymo metodu, nekritikuokite, nesiūlykite to, kuris, Jūsų nuomone, būtų geresnis. Neužgniaužkite iniciatyvos, tegul jis eina savo ieškojimų keliu, kad tai būtų jo kelias, o ne kažkieno kito „primestas“. Dažnai norima pasiryžusį nutraukti ryšius su alkoholiu apsaugoti nuo progų ir pasiūlymų išgerti. Daugeliui tų, kurie apsiprendžia eiti sveikatos keliu, pavyksta pasiekto tikslo.
Alkoholis ir smegenys
Pasak Respublikinio priklausomybės ligų centro Metodinio vadovavimo ir monitoringo skyriaus vedėjo Andriaus Lošakevičiaus, alkoholis žmogui turi dvejopą poveikį. Bendrąja prasme jis yra laikomas centrinės nervų sistemos veiklos slopintoju. Jo pavartojus lėtėja smegenų veikla, o kartu ir bendras organizmo fiziologinis ir psichologinis aktyvumas. Paprastai tariant, tai reiškia, kad alkoholio pavartojęs žmogus atsipalaiduoja.
Tuo pat metu pasireiškia, nors ir skamba paradoksaliai, stimuliuojamasis poveikis, priešingas slopinimui. Tai lengva pastebėti pavartojus nedidelius alkoholio kiekius - žmogus gali tapti aktyvesnis, drąsesnis, labiau bendraujantis ir pan. Alkoholis slopina centrinę nervų sistemą, tačiau kartu pasireiškia stimuliuojamasis poveikis.
Didėjant suvartojamo alkoholio kiekiui slopinamasis poveikis stiprėja, silpnėja raumenų tonusas, tampa sunkiau koordinuoti judesius, išlaikyti pusiausvyrą, ilgėja reakcijos laikas į įvairius dirgiklius. Protinė veikla taip pat lėtėja - darosi sunkiau sukaupti ir išlaikyti dėmesį, sunkiau priimti racionalius, aiškius sprendimus, aiškiai išreikšti savo mintis. Išgėrus žmonėms būna sunkiau save kontroliuoti - valdyti emocijas, elgesį, jie gali pasielgti taip, kaip paprastai nesielgtų.
Kaip alkoholio poveikis pasireikš konkrečiam žmogui, yra labai individualu. Tai priklauso ne tik nuo vartojamo alkoholio (jo kiekio ir stiprumo), tačiau ir nuo paties žmogaus fiziologinių savybių (biocheminių ypatumų, kūno masės, amžiaus, lyties), jo psichologinės būsenos, lūkesčių ir socialinės aplinkos.
Negrįžtami pokyčiai smegenyse
Koučingo specialistė Lina Kraučiūnienė, dirbusi su priklausomomis moterimis sveikstančių nuo alkoholizmo reabilitacijos namuose „Ramunėlė Rehab“, pridūrė, kad alkoholis turi smarkų neurotoksinį poveikį žmogaus centrinei nervų sistemai ir veikia visas organų sistemas. Vartojant alkoholį dėl toksinių ir kancerogeninių medžiagų labiausiai kenčia kepenys, kasa, širdies ir centrinė nervų sistema: riebėja organai, sutrinka medžiagų apykaita, dirginamos smegenys. Net maži alkoholio kiekiai veikia žmogaus emocijas, jausmus ir nuotaiką.
Pasak mokslininkų, pavartojus alkoholio galutinai smegenų veikla atsistato tik per 18-20 dienų. O jei išgertuvės tęsiasi savaites, mėnesius, metus? Vartojant daugiau, dažniau atsiranda (ne)grįžtami neurocheminiai pokyčiai smegenyse ir nervų sistemoje, kas lemia racionalaus mąstymo, elgesio, socialinių santykių sutrikimus. Ilgainiui asmens psichologinė būsena tampa patologiška ir sunkiai prognozuojama. Žmogus tarsi įstringa kreivų veidrodžių karalystėje, kur vis dažniau ima matyti savo, aplinkinių, aplinkos atspindį ne tokį, apie kokį svajoja.
Kaip atpažinti priklausomybę?
Pasak L. Kraučiūnienės, pirmieji signalai, įspėjantys apie priklausomybę, labai nepastebimi, tačiau jie akivaizdžiai parodo, kad viskas prasideda nuo to, kad žmogus nesijaučia gerai.
6 priklausomybės kriterijai
A.Lošakevičius pabrėžė - kad alkoholio vartojimas tapo priklausomybe, nustatoma remiantis 6 pagrindiniais kriterijais, kurie apima ne tik fiziologinius kūno pokyčius (tolerancija alkoholiui), tačiau ir psichologinius bei socialinius ypatumus:
- Ryškus troškimas vartoti alkoholinius gėrimus.
- Sunku valdyti savo elgesį - alkoholio vartojimo pradžią, pabaigą, sunku nutraukti jo vartojimą.
- Padidėjusi alkoholio tolerancija - žmogus vienu kartu gali išgerti vis daugiau.
- Abstinencijos būklė - po alkoholio vartojimo dideliais kiekiais (paprastai kelias dienas), nutraukus ar sumažinus jo vartojimą, pasireiškia skirtingo stiprumo nerimas, miego sutrikimas, depresija, padidėjęs kraujospūdis, drebulys, prakaitavimas ir kt.
- Susiaurėję interesai - mažėja pomėgių, silpnėja domėjimasis jais, nebelieka interesų. Žmogus didžiąją savo laiko dalį skiria tam, kad gautų alkoholio, jo vartojimui ar tam, kad atsigautų po jo vartojimo. Vis mažiau laiko lieka šeimai, darbui ir kitoms socialinėms funkcijoms.
- Net ir suvokdamas, kad alkoholio vartojimas daro žalą sveikatai, žmogus vis tiek jį vartoja.
Jei per paskutinius dvylika mėnesių gydytojui akivaizdūs bent trys iš šių kriterijų, jis gali nustatyti priklausomybės nuo alkoholio sindromą. Tačiau minėti simptomai gali būti sunkiai pastebimi. Pavyzdžiui, žmogus pradeda gerti penktadienį ir dideliais kiekiais vartoja visą savaitgalį, o pirmadienį, pasireiškus pagirioms ar abstinencijos simptomams, norėdamas juos susilpninti, išgeria dar šiek tiek alkoholio ir išeina į darbą įkaušęs, arba ryžtasi pravaikštai, slepiasi. Svarbu suprasti - kad tai ne tik darbo tvarkos pažeidimas, tai gali būti rimtos ligos požymis.
Priklausomybės ratas
Pasak L. Kraučiūnienės, vystantis priklausomybei, žmogų ima kamuoti nuolatinės įkyrios mintys apie alkoholį. Jo siekiama „bet kokia kaina“ - meilikavimu, pažadais, melu, grasinimais, pykčiu. Priklausomi asmenys tampa išsisukinėjimo ir manipuliacijų virtuozais. Keičiasi jų vertybinės kryptys ir gyvenimo prioritetai, gavę alkoholio, svaiginasi nepaisydami neigiamų jų elgesio pasekmių. Neretai priklausomi asmenys į savo melo pinkles įtraukia artimuosius, prašydami už juos meluoti darbdaviams, kolegoms, gydytojams.
Vėliau seka abstinencijos periodas, pasižymintis neigiamais reiškiniais ir kaskart sunkėjančia vartotojo emocine būsena. Baimė, kaltė, gėda, pyktis tampa nuolatiniais vartojančio asmens palydovais. Asmeniui su šiais jausmais ir prasta psichoemocine būsena išbūti nepaprastai sunku, o jei dar nėra į ką atsiremti kasdienybėje, vėl ieškoma alkoholio ir patologinis priklausomybės ratas ima suktis…
Kodėl sunku pripažinti priklausomybę
Kodėl net tuomet, kai žmogus jau giliai įklimpęs, priklausomybę mato visi, išskyrus patį žmogų, kuris vis dar tiki, kad sugeba kontroliuoti alkoholio kiekį ir susitvarkyti pats? Pasak A. Lokaševičiaus, negebėjimas to pripažinti yra būdingas daugeliui žmonių, kurie susiduria su priklausomybe. Tai iš tiesų yra reikšmingas požymis, kuris atsispindi trijuose iš anksčiau išvardintų 6 priklausomybės kriterijų - žmogui pasidaro labai sunku kontroliuoti savo troškimus ir elgesį, jis vartoja alkoholį nepaisydamas patiriamos žalos ir yra linkęs pateisinti vartojimą ar nesureikšminti pasekmių. Reikia daug kantrybės ir supratimo siekiant suprasti ir pagelbėti žmogui pakeisti savo gynybos mechanizmus.
Tai paaiškinti galima remiantis psichologiniais gynybos mechanizmais: žmonės naudojasi įvairiais psichologiniais gynybos mechanizmais, kuriais apsaugo save nuo patiriamo streso ir psichologinės įtampos. Šie mechanizmai asmeniškai žmogui turi svarbią reikšmę, padeda reguliuoti emocinę būseną, tačiau kai kurie jų yra ydingi ar net tampa žalingi, pavyzdžiui, alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimas. Todėl reikia daug kantrybės ir supratimo, siekiant suprasti ir pagelbėti žmogui pakeisti savo gynybos mechanizmus. Psichiką veikiančių medžiagų vartojimo atveju tai yra apsunkinama ir biocheminiais pokyčiais smegenyse. Dažniausiai žmonės sugeba patys imtis veiksmų ir spręsti su alkoholio vartojimu susijusias problemas, tačiau kai kuriems būtina sveikatos specialistų pagalba. Artimųjų parama taip pat labai svarbi.
Neigimo liga
L. Kraučiūnienė, paklausta, kodėl žmogui taip sunku pripažinti savo priklausomybę, pasitelkia pasakojimą apie Alisos kreivų veidrodžių karalystę. Priklausomas asmuo tampa jos karaliumi. Pradžioje jis tikrai euforijoje, gėrisi savo visagalybe (pavartojęs alkoholio tampa atviresnis, drąsesnis, patrauklesnis sau), tačiau neilgai. Kuo dažniau karalius soste, tuo dažniau veidrodžiai rodo kreivesnį jo atspindį ir sukelia nusivylimą, agresiją, apatiją. Manoma, kad kiekvienas priklausomas asmuo sužeidžia 6-8 savo artimuosius. Todėl dažniausiai ir jo artimieji tampa tos karalystės dvariškiais (ko-priklausomais asmenimis). Karaliaus realybė ima sparčiai tolti nuo trokštamos.
Paradoksas, tačiau priklausomas asmuo apie savo priklausomybę sužino paskutinis, kai draugai, kolegos, vaikų mokytojai, net taksistas jau būna ne kartą apie tai kalbėję. Kodėl? Todėl, kad sutrikusi suvartojamo alkoholio kiekio kontrolė, nuolatiniai tušti pažadai liautis vartoti alkoholį ar mažinti kiekį, tolesnis jo vartojimas, nepaisant neigiamų pasekmių, reiškia tik viena - tu JAU sergi.
Paprastai kelyje į priklausomybę žmogus daug ką praranda - darbus, draugus, santykius, turtą. Tačiau svarbiausia - jis praranda dalį savasties, kurią pasiglemžia liga. Gyventi nejautroje ir neigime savotiškai saugiau - mažiau skauda. Todėl pripažinti priklausomybės ligą yra labai sunku, nes tai reiškia faktą, kad tu sergi ir tam, kad sveiktum, turi prisiimti atsakomybę už save ir savo sveikatą.
O jei tos savasties tiek nedaug likę, kad pačiam žmogui neužtenka savo resursų - noro, jėgų, disciplinos - savarankiškai sveikti? Tada vėl kyla noras bėgti nuo skausmo į tariamą malonumą. Šiuo atveju kažkas iš artimųjų galėtų pakalbėti - tik nuoširdžiai, nesmerkdamas, suteikdamas vilties. Arba reikėtų kreiptis į profesionalus, dirbančius su priklausomybėmis, kurie padės pasirinkti sveikimo kelią.
Kaip gali padėti artimieji?
A. Lokaševičius pabrėžė, kad artimieji turi ne tik aiškiai suvokti ir įsisąmoninti problemą, bet ir nuolat raginti bei skatinti žmogų gydytis, aiškiai įvardinti paties žmogaus patiriamus (ir kitų pastebimus) sunkumus, padėti žmogui suvokti su alkoholio vartojimu susijusias pasekmes ir palaikyti jo mėginimus gydytis. Psichikos liga sergančio asmens aplinka yra svarbus rodiklis - jei aplinkiniai teigia, kad problema yra akivaizdi, didesnė tikimybė, kad asmuo kreipsis pagalbos. Priklausomybė, kaip ir kitos ligos, lengviau ir sėkmingiau gydoma, kol yra dar neįsisenėjusi.
Paklaustas, ką mano apie nuostatą, kad žmogus pirmiausiai turi pasiekti savo dugną ir tik tuomet sugebės pripažinti problemą ir atsispirti kilimui aukštyn, A. Lošakevičius teigė, kad tai žalingas įsitikinimas, nes jis suponuoja idėją, kad neverta ką nors daryti, „kol nepasiektas dugnas“. Žmonės kreipiasi ir priima pagalbą dėl įvairiausių priežasčių ir į gydymą reikia nukreipti kuo anksčiau, nes priklausomybė, kaip ir kitos ligos, lengviau ir sėkmingiau gydoma, kol yra dar neįsisenėjusi. Sergantį asmenį supantys žmonės (šeima, draugai, darbdavys, kolegos ir kt.) turėtų aiškiai komunikuoti, kad žmogaus vartojimas daro matomą žalą jam ir aplinkiniams, visi tai pastebi ir reikia kreiptis pagalbos. Galima padėti susirasti specialistų kontaktus ir užsiregistruoti ar palydėti į gydymo įstaigą.
Pasak L. Kraučiūnienės, dugnas, nuo kurio priklausomas nuo alkoholio žmogus galėtų atsispirti, kad pradėtų sveikti, kiekvienam savas ir labai subjektyvus. Vienam, regis, pakanka, kad jam svarbus žmogus tartų žodį, ir to pakaks gyvenimo krypčiai pakeisti. Kitam ir suirusių santykių, prarasto verslo, sugadintos reputacijos, artimųjų mirčių negana - žmogus vis dar neigime. Visiškas žmogaus priėmimas neteisiant, nesmerkiant, nes liga jau jį pasirinko, gali padėti jam nebegrimzti giliau ir rinktis sveikimo kelią. Padrąsinimas iš išorės gali padėti žmogui pamatyti savo tikrąjį atspindį veidrodyje ir nustoti meluoti, visų pirma, sau. Tik nuoširdžiame santykyje su kitu žmogumi priklausomo asmens gėda, kaltė, baimė ima tirpti. Atsiranda daugiau pasitikėjimo savimi, palaipsniui susigrąžinama atsakomybė už savo gyvenimą ir sveikatą.
Kopriklausomybė: artimųjų priklausomybė nuo priklausomybės
Kopriklausomybė yra išmoktas elgesio modelis, paveikiantis žmogaus jausmus ir mintis, kuriam būdinga atviros jausmų raiškos ir veiksmų autonomijos stoka. Kopriklausomybė yra itin glaudžiai susijusi su priklausomybe. Priklausomybė - šeimos liga, emociškai, dvasiškai ir neretai fiziškai paveikianti visus šeimos narius. Kiekvienas priklausomas asmuo paveikia bent 4-5 žmones savo aplinkoje. Tokioje šeimoje alkoholiu piktnaudžiaujančio asmens elgesys ir poreikiai tampa šeimos gyvenimo centru - taip artimieji tampa kopriklausomi (netiesiogiai priklausomi). Didžioji dalis priklausomybe sergančio asmens ligos sukeltų pasekmių nugula ne ant jo pečių, o ant artimųjų. Kopriklausomybės paveikti šeimos nariai gali tapti priklausomi nuo priklausomo asmens taip pat, kaip jis pats yra priklausomas nuo psichoaktyviųjų medžiagų.
Įprastai šeimos nariai mėgina savomis jėgomis sumažinti sergančiojo daromą žalą, stengiasi nuslėpti šeimos „gėdą“, jaučia kaltę, bejėgiškumą, o jų pačių poreikiai, sveikata, pasiekimai, interesai ir ateities planai tampa ne tokie svarbūs. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į priklausomo asmens problemų sprendimą. Probleminės situacijos neigimas - vienas ryškiausių nuo alkoholio priklausomos šeimos bruožų. Dangstydami ir neleisdami priklausomam šeimos nariui susidurti su visomis jo elgesio pasekmėmis, artimieji nesąmoningai padeda jam sirgti. Kadangi kopriklausomybė yra išmoktas elgesys, galima išmokti jį pakeisti ir susigrąžinti savo gyvenimo kontrolę, pasirūpinti savo emocine sveikata.
Kopriklausomybės požymiai
- Sąmonė užvaldyta objekto: vyrauja mintys apie alkoholį ar kitas psichoaktyviąsias medžiagas, vyrauja mintys apie priklausomybę turintį asmenį.
- Kontrolės praradimas: prarandama alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo kontrolė, prarandama savo jausmų, savo elgesio, viso savo gyvenimo kontrolė.
- Neigimas: „Aš nesu priklausomas“, „Kiti vartoja daugiau už mane“, „Aš neturiu problemų“, „Aš neturiu problemų, jų turi mano vyras / žmona/ vaikas“.
- Agresija: žodinė, fizinė (tiek priklausomo, tiek kopriklausomo asmens).
- Vyraujantys jausmai: pyktis, kaltė, gėda, baimė (tiek priklausomo, tiek kopriklausomo asmens).
- Savivertė: žema savivertė. Būdingas save griaunantis elgesys (tiek priklausomo, tiek kopriklausomo asmens).
- Fizinė sveikata: turi daug nusiskundimų. Kepenų, širdies, skrandžio ir kt. sutrikimai (tiek priklausomo, tiek kopriklausomo asmens).
Šeimos sistemos teorija ir priklausomybė
Šeimų konsultantė Sharon Wegscheider Cruse, aiškindama priklausomybės paliestai šeimai būdingą santykių dinamiką, pasitelkė ir išplėtojo sistemų teoriją. Ši teorija taikliai perteikia, kaip šeimos nariai veikia vienas kitą. Pagal sistemų teoriją šeimos narius galima laikyti šeimos sistemos komponentais, kurie sąveikaudami tarpusavyje siekia palaikyti sistemoje pusiausvyrą. Pusiausvyra šeimos sistemoje nebūtinai reiškia darną ar pozityvią būtį. Šeimos sistemą galime įsivaizduoti kaip mechaninio laikrodžio mechanizmą: kad laikrodis rodytų laiką, reikalingas nepriekaištingas visų sraigtelių darbas.
Šeimą, kurioje yra priklausomybė, galima vadinti disfunkcine. Pats žodis „disfunkcinė“ sufleruoja, kad šeimos sistema veikia neteisingai. Jei grįžtume prie mechaninio laikrodžio metaforos, kurią sugretintume su priklausomo žmogaus šeima, tuomet ratelį, prisukantį laikrodžio mechanizmą, galima būtų tapatinti su priklausomu žmogumi, nes būtent jis sprendžia, kaip šeimos nariai turi „veikti“, t. y. gyventi.
#
tags: #agresija #pacientu #serganciu #priklausomybe