Ar kada pagalvojote: „Kodėl man vis taip išeina?“, „Kodėl vėl atsidūriau tokioje pačioje situacijoje?“, „Aš juk žinau, kad tai man kenkia, bet vis tiek kartoju“, „Kodėl vis kartoju tą pačią klaidą?“, „Kodėl vėl įsivėliau į santykius, kur jaučiuosi nematoma(s)?“, „Kodėl net kai viskas gerai viduje, vis tiek kažkas skauda?“ Kartais šie pasikartojantys scenarijai verčia abejoti savimi. Atrodo, tarsi kažkas manyje vis grąžina prie to paties, net kai noriu kitaip. Kai šie modeliai kartojasi, net kai stengiamės, jie ima kelti klausimų apie tai, kad galbūt kažkas vyksta giliau, to, ko aš nesuprantu. Šiame straipsnyje nagrinėsime agresiją psichoterapijoje, gilindamiesi į schemų terapijos principus ir jų pritaikymą, siekiant suprasti ir transformuoti destruktyvius elgesio modelius.
Įvadas į schemų terapiją
Schemų terapija - tai kryptis, kuri padeda suprasti, kodėl jaučiamės taip, kaip jaučiamės, ir kodėl kartojame tuos pačius scenarijus, tuos pačius emocinius modelius, net jei protu žinom, kad jie mums kenkia. Šiame straipsnyje aptarsime, kas yra schema (pagal schemų terapijos pradininką Jeffrey E. Young), kaip ji veikia savijautą ir sprendimus, kodėl schemos kartojasi, ir kaip psichoterapija gali padėti iš to švelniai išeiti.
Kas yra schema?
Schema - tai pasikartojantis, gilus emocinis modelis, kuris formuojasi jau vaikystėje, kai svarbūs emociniai poreikiai lieka nepatenkinti. Pasak schemų terapijos kūrėjo Jeffrey E. Young, schema nėra tik mintis ar įsitikinimas. Tai yra jautri vidinė būsena, kuri gali pasireikšti tiek minčių pavidalu apie save ar kitus, tiek įvairiais jausmais, tokiais kaip pavyzdžiui gėda, bejėgiškumas, baimė. Taip pat schema gali pasireikšti kaip kūniškas pojūtis ir elgesys, kaip pavyzdžiui gynybines reakcijas, kaip: užsidarymas savyje, susierzinimas, atsitraukimas. Pavyzdžiui, jei vaikystėje nepatyrei saugumo jausmo, tavo viduje galėjo susiformuoti schema: „Aš negaliu pasitikėti kitais. Jie vis tiek mane įskaudins.“ ko pasekoje, gali atitinkamai ir elgetis, ar jaustis jausmus ir reaguoti. Schema veikia tarsi filtras per kurį matai pasaulį, santykius, net patį (-čią) save. Nors realybėje viskas gali būti kitaip, vidinis pasaulis reaguoja taip, tarsi tai kartojasi vėl. Visa tai vyksta automatiškai, žmogui net nesusimąstant. Nors šiandien dienai, jau yra išskirta kur kas daugiau schemų, tačiau klasikinės schemų terapijos pradininkas J. E. Young išskyrė 18 skirtingų schemų, kurios gali formuotis, tuomet kai nebuvo patenkinti pagrindiniai emociniai poreikiai. Autorius pateikia penkis pagrindinius emocinius poreikius, kurių nepatenkinus, vaikaui jau ankstyvojoje vaikystėje pradeda formuotis neadaptyvios schemos, o schema tampa lyg psichologine „žaizda“, kuri skauda ir suaugus: saugumas ir stabilumas, meilė ir priėmimas, autonomija ir savivertė, spontaniškumas, realios ribų.
Schemų veikimas kasdienybėje
Schema - tai tarsi senas vidinis įrašas mūsų smegenyse, kuris aktyvuojasi kas kartą ir vis iš naujo. Kartais gali apimti jausmas, kad viskas aplink atrodo lyg ir gerai, bet viduje kažkas spaudžia, lyg gyventum ne šiandienos situacijoje, o praeities jausmuose. Kai schema „suaktyvėja“, pvz., kai kažkas tave ignoruoja ar kritikuoja, tavo vidus sureaguoja stipriau, nei situacija gal iš tikrųjų to verta. Kyla intensyvios emocijos iškart ir automatiškai. Dažnai apie tai net nepagalvojame tačiau pajaučiame gėdą, liūdesį, pyktį. Mintys tampa aštrios, o kūnas itin įsitempęs. Tai vadinama schemos aktyvacija, kai dabartis paleidžia gilų, seną jausmą, lyg kodą, kuris buvo itin gerai pažįstamas nuo pat vaikystės. Ir tuomet, dažnai automatiškai ir negalvodamas (-a), mes reaguoji, kaip mėgstu sakyti "įveiki" ir susidoroji su schemomis, įvairiose gyvenimo situacijose, trimis galimais būdais:
- Pasiduodame schemai. Nesąmoningai tiki, kad schema yra tiesa, reaguoji pasiduodamas (-a) jai, daug apie tai negalvodamas (-a). Pavyzdžiui, jei tavo saugumo poreikis nebuvo patenkintas, tau galėjo formuotis baimė būti paliktam, nestabilumo schema, ir gali kilti mintis: „Jis tikrai nori mane palikti.“ Tuomet elgiesi taip, tarsi to nusipelnytum, ir susirandi partnerį, kuris iš tiesų nėra patikimas, taip pasitvirtini savo schemos teisingumą.
- Vengimas schemos aktyvacijos. Vengiantis skausmo žmogus, kuriam yra aktyvi buvimo paliktam, nestabilumo schema, vengia emocinio skausmo ir apskritai bet kokio artimo kontakto su kitu žmogumi, kad išvengtų kančios. Jis vengia situacijų, kuriose schema galėtų būti suaktyvinta.
- Hyperkompensavimas. Kovojame su schema. Kai elgiesi visiškai priešingai nei sako schema, esant paliktumo, nestabilumo schemai, gali įsikibti į partnerį taip stipriai, kad tai kartais tai virsta net persekiojimu. Tai galiausiai sukelia kito žmogaus atmetimą ir atstūmimą, ir tokiu būdu, kovodamas prieš schemą, tu patvirtini jos „tiesą“.
Ir tokiu būdu schema tarsi pati save maitina: situacija → stipri emocija → automatinė reakcija → panašus rezultatas → dar stipresnė schema. Štai kodėl, net kai žmogus sako „aš viską suprantu“, vis tiek jaučiasi lyg įstrigęs tame pačiame rate.
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
Kaip atpažinti savo schemas?
Kartais schema pasirodo ne kaip „mintis“, o kaip stiprus jausmas:
- Vėl jaučiuosi atstumtas (-a).
- Jausmas, kad esu niekam nereikalingas (-a).
- Nors viskas lyg ir gerai, bet viduje jaučiuosi netikras (-a), neramus (-i), nepakankamas (-a).
Tai gali būti schemos aktyvacija, kai išorinis įvykis (ar net tonas, žvilgsnis, žodis) pažadina vidinį seną jasumą-modelį. Kad pradėtum atpažinti savo schemas, gali sau užduoti kelis klausimus:
Klausimai sau:
- Kokiose situacijose emocijos tampa stipresnės nei turėtų? Pvz.: nežymus atstūmimas, o viduje jausmas, lyg mane visi paliko.
- Ką dažniausiai galvoju apie save sunkiuose momentuose? „Aš niekam nereikalingas (-a).“ „Esu našta.“ „Su manimi kažkas ne taip.“
- Kokių žmonių ar situacijų „išvengiu“ arba bijau? Pvz.: žmonių, kurie kritikuoja, jei turi esu su trūkumais schemą. Vengi artumo, jei turi paliktumo ar priklausomybės schemas.
- Kada jaučiu, kad „reaguoju kaip vaikas“? Tai viena stipriausių užuominų schemai atpažinti, kai ji dažnai aktyvuojasi vaikiško bejėgiškumo, vienatvės jausmo, sutrikimo forma.
Schemų yra daug - nuo atstūmimo, priklausomybės nuo kitų, didelio savęs kaltinimo ar emocijų slopinimo. Jei kažkur atpažinai save, svarbu paminėti, kad tai nėra diagnozė. Tai kvietimas pažinti save giliau.
Schemų terapijos nauda
Schemų terapija nėra tik apie „mąstymo korekciją“ ar patarimus, kaip reaguoti kitaip. Tai labiau emocinis gijimas, kuris vyksta santykyje su kitu žmogumi, terapijoje su psichoterapeutu. Kai schema suaktyvėja, klientas dažnai jaučiasi kaip mažas vaikas - vienišas, nesuprastas, neturintis saugumo. Psichoterapijoje mes kuriame saugią erdvę, kur pirmą kartą gali būti išgirstas (-a) ne per vertinimą, o per ryšį. Schemų terapijoje dirbama su tuo, kas skauda:
- nuo kur viskas prasidėjo?
- ko tada labai reikėjo, bet nebuvo? Koks mano poreikis nebuvo patenkintas?
- kaip dabar pasireiškia tas pats modelis tavo jau suaugusio žmogaus gyvenime?
Ir tuo pat metu ieškoma, kaip naujai patenkinti tuos senus poreikius - švelniai, realiai, be spaudimo sau. Psichoterapeutas šiame procese nėra „teisėjas“ ar „ekspertas“. Jis tampa tuo, ko tada trūko - priimančiu, palaikančiu, padedančiu suprasti asmeniu. Kai schema pagaliau gauna švelnų atliepimą, viduje atsiranda erdvės naujai patirčiai:
Taip pat skaitykite: Apie vaikų agresiją prieš mokytojus
- „Aš galiu būti sau geras (-a).“
- „Nebūtinai viskas baigsis skaudžiai.“
Be to schemų terapijoje naudojamos ne tik pokalbio, bet ir patyriminės technikos, kurios padeda ne tik „suprasti“, bet ir pajusti ką išgyvena tavo vidinis pasaulis. Dirbama su tuo, kas kartais sunkiai nusakoma žodžiais: vaizdiniais (imagery rescripting), dialogais tarp tavo skirtingų dalių (sveiko suaugusiojo, kritiko, vaikiškos dalies), kūno pojūčiais, emociniu atliepimu. Psichoterapeutas čia nėra tik klausytojas, jis aktyviai dalyvauja, padeda pamatyti schemos veikimą čia ir dabar, kuria saugią erdvę naujai patirčiai, kurios kažkada trūko. Kartais tai atrodo paprasta - pvz., pokalbis apie situaciją. O kartais tai gali būti vaizduotėje perrašomas senas skaudus prisiminimas, kuriame dabar esi ne vienas (-a), bet kartu su saugiu žmogumi. Tokie momentai tampa gydančiais akcentais psichoterapijoje, kai emociškai patiri, kad gali būti kitaip. Ši kelionė nėra greita ar lengva, bet ji tikra. Ir labai dažnai tai tampa pirmas kartas, kai žmogus leidžia sau ne bėgti, ne kovoti, ne slėptis, o tiesiog būti ir jausti.
Agresijos reiškinys psichoterapijoje
Nepaisant agresijos paplitimo bei aktualumo, keliamų prielaidų apie konstruktyvias bei destruktyvias jos galimybes bei vaidmenį psichiniame gyvenime bei raidoje, agresija vis dar lieka nepakankamai ištirta sritis. Gelminis agresijos supratimas, jautrus lyties veiksnio įtakai, gali padėti ne tik plėtoti teorinę bazę, spręsti socialines problemas, bet taip pat ir geriau suprasti pokyčio galimybes psichoterapijoje. Siekiant atskleisti subjektyvią pykčio reakcijų motyvaciją psichoterapiniuose santykiuose, buvo atliktas kokybinis tyrimas, kuriame dalyvavo keturios moterys, baigusios ilgalaikę psichoterapiją. Pusiau struktūruoto pokalbio metu surinkti duomenys toliau buvo analizuojami remiantis teminės analizės principais. Duomenų analizė atskleidė, kad tiriamosios savo pykčio reakcijas terapiniuose santykiuose sieja su grėsme Aš vaizdui, laiko ir erdvės ribų pažeidimais, terapeuto neatitikimu lūkesčiams. Remiantis tyrimo išvadomis, svarbu būtų toliau tyrinėti gelmines agresijos prielaidas, agresijos raiškos bei pokyčio galimybes psichoterapijoje.
Pyktis kaip emocija ir jo prasmė
„Kas įpykęs švelnus, tas žymiai protingesnis.“ - Plautas. Pyktis yra labai dažna emocija - žmogus vidutiniškai per dieną supyksta apie 15-a kartų. Pyksta visi nepriklausomai nuo lyties, išsilavinimo, intelekto ar amžiaus. Pykstame ir mes, todėl yra labai svarbu - ar mes kenčiame dėl savo pykčio, ar mokame juo naudotis. Šiame straipsnyje kalbėdamas apie pyktį turiu omeny visą spektrą emocijų nuo sudirgimo, susierzinimo, pasyvios agresijos iki rūstumo, įtūžio, stipraus pykčio priepuolių. Pyktis yra viena iš daugelio emocijų, kuri taip pat kaip ir kitos emocijos turi savo prasmę. Anot specialisto, pyktis - natūrali emocija, kuri dažnai pasižymi ir teigiamais dalykais. „Visų pirma pyktis atlieka apsauginę funkciją - įspėja mus apie tai, kad mūsų ribos buvo pažeistos. Taip jis padeda jas išsaugoti, siekti mums svarbių tikslų, o kartais supykus netgi atsiranda papildomos motyvacijos“, - akcentuoja specialistas. Svarbu, kaip pyktį išreiškiame. Tinkamas pykčio išreiškimas padeda sėkmingai siekti tikslų, nekenkia žmogui ir aplinkiniams.
Kaip tvarkytis su pykčiu?
Pasak specialisto, jei norite padėti sau lengviau būti su pykčiu, pirmiausia reikia išmokti atpažinti, kad pykstate. Paklausti savęs: ką pradedu jausti, kai pykstu? Gerai netgi kur nors pasižymėti pojūčius: įsitempusias rankas, pakeltą balsą, susiraukusį veidą, antakius, atsirandantį raudonį. Tai padeda sustabdyti automatinį elgesį, pvz., ginčijimąsi, priešgyniavimą. Taip pat, jei emocijos labai stiprios, padeda fizinė veikla - pasivaikščioti, pabėgioti, pasivažinėti su dviračiu. Galime išmokti iš anksto pasiruošti provokuojančioms situacijoms. Kaip sureaguočiau, jei taip atsitiktų?
Svarbu suprasti, kad pykčio išreiškimo būdas suformuojamas dar vaikystėje. Jei vaikas dažnai girdėdavo, kad pykti negražu, jis gali pradėti pyktį slopinti. Specialistas atkreipia dėmesį, kad jei vaikas supyksta, tai rodo, kad kažkoks jo poreikis yra nepatenkintas. Taigi svarbiausia išsiaiškinti tą poreikį ir jį atliepti. Tas pats tinka ir supykusiam suaugusiam. Svarbiausia - neatsakyti pykčių atgal, nes tai ves į dar didesnį konfliktą. Reikia stengtis išgirsti, ką žmogus nori pasakyti, išklausyti jį. Nebandyti sumenkinti to, ką žmogus pasako su frazėmis „neprisigalvok“, „čia smulkmena, nesvarbu“. Pykstančiam žmogui tai yra svarbu. Taigi svarbu parodyti, kad rūpi ir jums, paklausti, kas konkrečiai žmogų suerzino. Jei nėra problemos, galima pakviesti ją spręsti kartu. Pasidalinti, kaip tai matote jūs.
Taip pat skaitykite: Apžvalga: Agresijos psichoanalitinė teorija
Kartais žmogui sunku pačiam atpažinti dirgiklius, mintis, kylančias jam supykus. Psichoterapijoje mokomasi šias mintis, situacijas atpažinti, keisti elgesį, mintis, įsitikinimus. Jei pyktį lemia vaikystės traumos - dirbama ir su jomis.
Darbas su vaikais psichoterapijoje
Kartais, kai sunkumai gilesni ir užsitęsę ilgiau arba kuomet reikalingas išsamesnis vaiko sunkumų pažinimas ir analizė, siūloma ir pačius vaikus įtraukti į terapinį procesą. Egzistuoja skirtingų nuomonių, nuo kada prasminga su vaiku pradėti terapiją, visgi plačiausiai priimta ją taikyti, kai vaikui sueina treji. Kuo mažesnis vaikas - tuo aktyviau į terapinį procesą įtraukiami ir jo tėvai.
Žinoma, mažesnis vaiko amžius atneša savų iššūkių (pvz. vaikas gali bijoti kontaktuoti su nepažįstamu žmogumi). Visgi anksčiau pradėta terapija turi ir pliusų. Kuo vaikas mažesnis - tuo jo asmenybės struktūra silpniau susiformavusi, todėl įmanomi greitesni ir gilesni pokyčiai. Mažo vaiko psichoterapinis procesas, paprastai labai skiriasi nuo to, ką patiria suaugęs psichoterapeuto ar psichologo kabinete. Suaugęs žmogus sugeba apmąstyti, įvardinti ir kitam išreikšti savo emocines patirtis žodžiais, tuo tarpu vaiko simbolinė kalba yra žaidimas. Todėl, kad terapeutas suprastų, kas vyksta vaiko pasaulyje (jo jausmuose, fantazijose, mintyse) - žvelgia į žaidžiantį vaiką. Įvairūs žaidimų terapijos, kūrybiniai metodai ir yra pagrindinės vaikų terapeuto naudojamos technikos. Žaidimas taip pat yra pagrindinė vaiko veikla, jo pagalba vaikas kuria ryšį su kitais. O užsimezgęs ryšys bei pasitikėjimas tarp vaiko ir terapeuto yra esminė sėkmingos terapijos sąlyga. Jei vaikas psichologu nepasitikės - nieko nebus. Vaikai iš ties daug nuoširdesni už suaugusiuosius ir savo jausmų ar išgyvenimų neatskleis, vien dėl to, kad taip reikia, kad mandagiau atėjus netylėti ar dėl to, kad už konsultaciją jau sumokėjo jo tėvai.
Kaip paruošti vaiką terapijai?
Kad vaikas lengviau kurtų ryšį, o psichologas vaikui neatrodytų toks bauginantis ir neaiškus tipas, daug pagelbėti gali ir vaiko tėvai. Prasminga vaiką iš anksto ruošti terapijai. Kurį laiką iki numatyto apsilankymo reikėtų pasakoti, kas yra psichologas (pvz.”jausmų gydytojas”), kokiu tikslu vaikas pas jį eina (pvz.padėtų įveikti baimę) ir ką jo kabinete vaikas veiks (žais žaidimus, kalbėsis apie tai, kaip vaikas jaučiasi). Su vyresniu vaiku galima tai tiesiogiai aptarti, visgi su jaunesniu būsimą situaciją naudinga sumodeliuoti žaidžiant lėlėmis ar figūrėlėmis ar tiesiog nupiešiant. Kuo vaikas daugiau žinos, kas jo laukia, tuo, tikėtina, mažiau priešinsis, labiau pasitikės psichologu, bei jausis saugesniu. Galiausiai nemažiau svarbus yra ir pačių tėvų nusiteikimas psichologo ar apskritai psichoterapijos atžvilgiu. Jei patys tėvai kritiški, nepasitiki psichologais arba iš anksto mąsto, kad terapija neįgali padėti žmonėms- tos žinutės netiesiogiai pasieks ir patį vaiką.
tags: #agresija #psichoterapiniuose #santykiuose #juliana #lozovska