Gyvenimas neįmanomas be bendravimo, komunikacijos. Taigi, kaip gyvenimas neįmanomas be nesklandumų, taip ir pats bendravimas suteikia ne tik džiaugsmą, bet ir diskomfortą, liūdesį ir skausmą. Koks bendravimas ardo asmenybių tarpusavio santykių harmoniją? Tai pyktis, per didelis altruizmas, smurtas, nesusikalbėjimas, neištikimybė, užsisklendimas, egoizmas, agresija - ją plačiau ir apžvelgsiu šiame darbe, bei daugelis kitų elgesio būdų veiksmų ir emocijų.
Agresijos apibrėžimas ir formos
"Mes negalime gyventi tik dėl savęs - rašė rašytojas Hermanas Melville, - nes mūsų gyvenimus sieja tūkstančiai neregimųjų gijų”. Bendravimas yra viena iš psichologijos kategorijų. Žmogus asmenybe tampa tik sąveikaudamas ir bendraudamas su kitais žmonėmis. Tačiau kito žmogaus buvimas šalia keičia mmūsų jausmus ir veiksmus. Tuomet mes nesame visiškai laisvi ir negalime daryti to, ką norime, mums tampa svarbu, kaip atrodome, mes negalime būti visiškai atsipalaidavę. Jei pradedame bendrauti su kitu žmogumi, keičiamės dar labiau. Tai pati paprasčiausia iliustracija, rodanti, kad kkiti žmonės yra svarbus stimulas daugelyje situacijų. Kasdieninis gyvenimas neįmanomas be bendravimo, komunikacijos. Taigi, kaip gyvenimas neįmanomas be nesklandumų, taip ir pats bendravimas suteikia ne tik džiaugsmą, bet ir diskomfortą, liūdesį ir skausmą. Koks bendravimas ardo asmenybių tarpusavio santykių harmoniją? Tai pyktis, per didelis altruizmas, smurtas, nesusikalbėjimas, neištikimybė, užsisklendimas, egoizmas, agresija - ją plačiau ir apžvelgsiu šiame darbe, bei daugelis kitų elgesio būdų veiksmų ir emocijų.
Agresija - tai priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas arba jėgos naudojimas kito žmogaus ar žmonių grupės atžvilgiu. Tokio elgesio tikslas yra pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. Agresija gali reikštis nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu, įžeidinėjimais ir fiziniu smurtu.
Agresija gali būti:
- Tiesioginė: Nukreipta tiesiai į nepasitenkinimo ar priešiškumo šaltinį.
- Perkeltinė: Dėl tam tikrų priežasčių nukreipiama į kitą asmenį. Ši agresijos forma yra smerktina, todėl kai kurie asmenys linkę ją nukreipti į save, pasireiškiant savęs žeminimu, kaltinimu, žalojimu ar net savižudybe.
Psichologijos žodynas (1993 m.) apibrėžia agresiją kaip priešišką elgesį, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės atžvilgiu, siekiant pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. V. Kučinskas savo darbe "Socialinis darbas švietimo sistemoje" agresiją apibrėžia kaip pranašumo demonstravimą arba puolimą, turint tikslą ką nors fiziškai sužaloti ar psichiškai paveikti. Pedagogikos žodynas (1993 m.) ją apibūdina kaip frustracinę puolamąją reakciją į neįveikiamas kliūtis, įprotį žodžiais ar veiksmais priešiškai reaguoti į kitų žmonių veiksmus, daiktinę aplinką ar net save, arba poreikį puolant gintis.
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
Agresyvus elgesys - tai agresyvių reakcijų visuma, apibūdinanti individo bendravimo su aplinka ir savimi puolamąjį pobūdį. Agresyvaus elgesio priežastys yra įvairios: bejėgiškumas susidūrus su kliūtimis (frustracija), siekis išspręsti prieštaravimus (pvz., diskusijoje), noras laimėti varžybas, asmeninis priešiškumas, pyktis, konfliktai, psichozės ir kt.
Agresyvaus elgesio priežastys ir teorijos
- Agresyvus žmonių elgesys kelia labai daug problemų. Dėl to kenčia ir visuomenė, ir patys agresyviai besielgiantys asmenys. Tai elgesys, kuriuo vykdomas fizinis arba žodinis smurtas kito asmens atžvilgiu. Kai kurių psichologų nuomone, agresija yra veiksmai, kuriuos sukelia priešiškumas to asmens, į kurį nukreipiama agresija, atžvilgiu arba kaip iš anksto numatyta priemonė tikslui pasiekti.
Agresijos kilmės klausimas yra senas. Prieš du šimtus metų pedagogas Christianas Gotthilfas Salzmanas pateikė ironišką agresyvaus elgesio susiformavimo pavyzdį, kuriame atpažįstama šeimų pedagoginė praktika: vaikas, pargriuvęs ar susimušęs, imdavo klykti, tėvai ramindavo, klausinėdavo, o paskui mušdavo vaiką nuskriaudusį daiktą. Taip vaikas priprato užsipulti ir išlieti nepasitenkinimą ant to, kas yra šalia.
Biologinė teorija
Pirmieji agresyvumo prigimtį aiškino filosofai. Žinomas yra Hobso aiškinimas, esą pirmykštėje bendruomenėje galiojęs dėsnis „ žmogus žmogui - vilkas” ir valstybė kartu su savo institucijomis atsiradusi todėl, kad būtų ggarantuotas kiekvieno žmogaus saugumas. Priešingai tvirtino Dž. Lokas (J. Locke) ir D. Pagal šią teoriją agresyvumas žmogui yra įgimtas, tai dalis jo instinktyvios prigimties. Žymiausi biologinės agresyvumo teorijos šalininkai yra Zigmundas (Sigmundas) Froidas ir Konradas Lorencas (Lorenz). Z. Froido tvirtinimu, žmogui būdingi du vienas kitam priešingi instinktai: giminės pratęsimo (eros) ir naikinimo (tanatos). K. Lorenco tvirtinimu, agresyvumas esąs natūralus, įgimtas, jis neturi savojo antipodo ( priešingybės), tai įgimtas kovos instinktas, kurį vis dėl to įmanoma sumažinti ar kontroliuoti. Tai dinamiškas instinktas, jis kaupiasi, o pasiekęs tam tikrą ribą gali būti kenksmingas pačiam žmogui, todėl būtina periodiškai leisti jam pasireikšti. Agresyvumo impulso susilpnėjimas, leidus jam tiesiogiai ar tarpiškai pasireikšti, vadinamas katarsiu. Šis žodis, atėjęs iš senovės graikų dramaturgijos, reiškia apsivalymą, taurių jausmų suaktyvėjimą. Kai šis žodis vartojamas, kalbant apie agresyvumą, turima galvoje palengvėjimas, emocinės įtampos sumažėjimas. Pastaruoju metu katarsio efekto samprata kritikuojama. Aiškinama, kad ne pats agresijos proveržis sukelia įtampos sumažėjimą, bet agresoriaus dėmesio nukrypimas į kitus dirgiklius. K. Lorenco tvirtinimu, agresyvumas turi prisitaikomosios reikšmės, nes padeda išgyventi stipriausiems. K. Lorenco nuomone, žmonės pasidaro agresyvūs todėl, kad yra išsivystę iš palyginti nepiktų žolėdžių būtybių, neturinčių natūralių ginklų ir todėl neturinčių stabdžių. Dirbtinių ginklų atradimas sujaukė natūralią žudymo galios ir slopinimo pusiausvyrą. Tai tas pat, kaip balandžiui duoti erelio snapą, bet neduoti laiko natūralios atrankos būdu išsivystyti slopinimui. O kodėl žmogus iki šiol dar savęs nesunaikino? Pasak K. K. Nors įvairių kultūrų agresija per daug skiriasi, kad ji galėtų būti laikoma neišmoktu instinktu, visgi ir biologiniai veiksniai turi įtakos agresijai. Dirgikliai, sukeliantys agresyvų elgesį, veikia per mūsų biologinę sistemą.
- Genetinė įtaka. Kartais veisiami agresyvūs gyvūnai sportui arba tyrimams. Suomių psichologė Kirsti Lagerspetz (1979) iš normalių pelių būrio atskyrė ir suporavo agresyviausias su agresyviausiomis ir mažiausiai agresyvias su mažiausiai agresyviomis.
- Nervinių procesų įtaka. Gyvūnų ir žmonių smegenyse yra sritys, kurias dirginant sukeliamas agresyvus elgesys (Moyer, 1983). Aptvare gyvenančios beždžionių kolonijos vadui smegenų srityje, kurią dirginant slopinama agresija, įsodinamas radijo bangomis valdomas elektrodas. Jungiklis, kuriuo suaktyvinamas elektrodas yra aptvare. Kruopščiai ištyrus 15 mirties bausme nubaustų kalinių, paaiškėjo, kad visiems jiems buvo stipriai sužalotos galvos.
- Biocheminė įtaka. Žmonės yra ne tokie jautrūs hormonų pokyčiams, kaip gyvūnai, tačiau žiauriausi nusikaltėliai dažniausiai būna žemesnio negu vidutinio intelekto jauni vyrai, turintys didesnį negu vidutinį testosterono kiekį (Dabbs ir kt., 1987; Wilson ir Herrnstein, 1985). Vaistai, ryškiai sumažinantys testosterono kiekį, pažaboja jų agresyvumą. Paauglių berniukų ir suaugusių vyrų didelis testosterono kiekis turi įtakos jų nusikalstamumui, narkotikų vartojimui, priekabiavimui, kuris iššaukia erzinimą, o šis savo ruožtu sukelia agresiją (Archer, 1991; Dabbs ir Morris, 1990 ir kt., 1988). Hormonų ir elgesio sąveika yra abipusė. Alkoholis atpalaiduoja agresyvias reakcijas į iššūkį ir dėl biologinių, ir dėl psichologinių priežasčių (Bushan ir Cooper, 1990; Taylor ir Leonard, 1983). Policijos duomenys bei apklausų, atliktų kalėjimuose, rezultatai patvirtina eksperimentų išvadas apie alkoholio ir agresyvumo ryšį. „ Tam, kuris iš prigimties įpratęs prie pykčio, liepkite susilaikyti nuo vyno, nnes jis tik pakurstytų ugnį”( Seneca „ De Ira”, 49 m.
Socialinių mokslų atstovai nesiginčija dėl genetinės, nervinės ir biocheminės įtakos agresijai, bet jie nerimauja, kad dauguma žmonių mano, jog agresija yra itin biologiškai būdinga žmonių prigimčiai, kad taika neįmanoma. Amerikos psichologų asociacija ir Tarptautinė psichologų taryba, prieštaraudamos tokiam pesimistiniam nusistatymui, patvirtino daugelio šalių mokslininkų sukurtą „Pareiškimą dėl smurto“ (Adams ir kt., 1987).
Frustracijos teorija
Daugelis psichologų nepalaiko biologinę agresijos prigimtį. Dažniau remiamasi stimulų teorija, kurioje teigiamas, kad agresiją sukelia tam tikras motyvas arba stimulas. Anksčiausiai stimulų teoriją, aiškinančią agresiją, suformulavo L. Berkovizas (L. Berkowitz), Dž. Donardas (J. Dollard), N. Mileris ((N. Miller), R. Syrsas (R. Searsas) bei iškėlė hipotezę, kad agresija yra frustracijos padarinys ir pavadino frustracine agresijos teorija. Ši teorija teigia kad žmonių parengtis elgtis agresyviai didėja tuomet, kada jie negali pasiekti tikslo. Kai frustraciją patiria žmogus, esantis arčiau tikslo, jo reakcija būna didesnė nei toliau nuo tikslo esančiojo. Studentas, pašalintas iš universiteto prieš pat valstybinius egzaminus, labiau krimsis, nei pašalintas po pirmosios egzaminų sesijos. Agresyvumo stiprumą sąlygoja ir kliūčių kilmės suvokimas. Vienaip reaguos žmogus, kuris bus įsitikinęs, kad jam kažkas trukdo pasiekti tikslą, kitaip - manydamas, kad kliūtys yra atsitiktinės (L. Tyčinė frustracija siejasi su diferencijuota ir nediferencijuota frustracija. Autobuse gali galvoti, kad tave vieną stumdo arba, kad visi vienodai kenčia. Tačiau reakcija nebūtų tokia ppati, kai mokinį ištinka nesėkmė - galvoja, kad tik jam vienam specialiai prastą pažymį parašė. Darbuotojas - kad viršininkas tik su juo vienu nesiskaito, o su kitais elgiasi pagarbiai. Tad kitokia socialinės aplinkos interpretacija sukelia ir kitokią reakciją. Pagrįsta frustracija. Kai kuriuos frustratoriaus veiksmus subjektas gali paaiškinti kaip pagrįstus, teisingus, kitus - priešingai. Todėl ir agresyvumas esti nevienodas. Didelį agresyvumą sukelia esminių asmenybės poreikių - prestižo, bendravimo - blokavimas. Dėl šios priežasties kilęs agresyvumas pakeičia patį poreikio patenkinimo būdą. Pavyzdžiui, jei mama dėl įvairių priežasčių tuo momentu negali vaikui skirti pakankamai dėmesio, pažaisti su juo, paimti ant rankų ar kartu pabūti, vaikas gali provokuoti konfliktą - triukšmauti, priekabiauti, sugadinti daiktą. Žmogaus poreikių tenkinimas yra susijęs su kitais žmonėmis - jie gali padėti subjektui patenkinti poreikius arba atvirkščiai, blokuoti jų patenkinimą. Ir pats subjektas gali prisidėti prie kitų žmonių poreikių tenkinimo arba blokavimo. Tad žmogus žmogui yra arba frustracijos, arba pastiprinimo šaltinis. Kai kurie asmenys ar grupės dažniau esti frustracijos, nepasitenkinimo šaltiniu. Paprastai tokia dalia tenka asmenims, darantiems poveikį, vadovaujantiems. Dažnai susiklosto agresyvi nuostata mokytojų, tėvų, viršininkų atžvilgiu, ji darosi pastovi ir vėliau tampa apibendrinta - nukreipiama prieš visus tos kategorijos žmones, kitaip sakant formuojasi stereotipai. Daugeliu atvejų padėtis komplikuojasi, nes tas pats asmuo esti ir pastiprinimo, ir frustracijos šaltinis (pvz. tėvas, motina, sutuoktinis). Pasekmė - ambivalentiškumas to asmens atžvilgiu, pasireiškiantis ir artėjimo į jį, ir jo vengimo tendencijomis. Kartais kančia grūdina būdą, tačiau ji geba pažadinti ir blogiausias mūsų savybes.
Taip pat skaitykite: Apie vaikų agresiją prieš mokytojus
Socialinio mokymosi teorija
Pasak šios teorijos, agresija yra socialinio elgesio specifinių bruožų rinkinys. Šie specifiniai bruožai siejasi vieni su kitais, su asmens lūkesčiais ir išoriniais stimulais. Kartą sukurtus tuos bruožus gali būti labai sunku pakeisti. Ši teorija yra visiška priešingybė biologinei agresyvumo teorijai. Pasak šios teorijos, agresyvaus elgesio išmokstama. Socialinį išmokimą sudaro du procesai: tiesioginis pastiprinimas (kai kurių vaikų agresija pasiekia savo tikslą ir taip pastiprinama) ir socialinis modeliavimas (vaikas gali pradėti kitaip elgtis, stebėdamas savo aplinkoje kito asmens elgesį). Agresiją gali tiesiogiai skatinti kiti asmenys, gyvų arba nufilmuotų elgesio modelių stebėjimas, padidėjęs fiziologinis sužadinimas, aplinkos stresai ( pvz. kaitra, nemalonus stiprus garsas ir kt.). A. A. Bandūros nnuomone, agresyvų elgesį palaiko paskatinimas, kitų žmonių socialinis sankcionavimas, agresyviai besielgiančio asmens pasiektas rezultatas (dėmesys, privilegijos). Jis teigia, kad agresija yra išmoktas ir niekuo nesiskiria nuo bet kurios kitos vaiko įgytos elgesio formos. Tas išmokimas paprastai vyksta pasyviai, stebint kitų žmonių elgesį. Ilgainiui agresyvumas pasidaro įsitvirtinimo forma. Agresyvaus elgesio išmokstama asmenybei vystantis. Šeima, visuomenė daugiau ar mažiau sankcionuoja subjekto agresyvumą, nusako, kurios agresyvumo formos leistinos, kurios ne. Vadinasi, agresyvumas yra įvairiai sankcionuojamas ar pastiprinamas. Svarbu ir lyties faktorius. Nevienodai reaguojama į berniukų ir mergaičių agresyvumą. Socialinio elgesio išmokimo teorijos atstovų aiškinimu, agresyvumas atlieka instrumentinį vaidmenį, t.y. jis yra priemonė tikslui pasiekti. Jei agresyvumu pasiekiama tikslo, tai jau ir yra pastiprinimas. Jis gali būti pasiekiamas įvairiais būdais. Kitų žmonių pritarimas yra vienas iš jų, bet ne vienintelis. Pavyzdžiui, žmogui, agresyvumu tenkinančiam dominavimo poreikį, pastiprinimą duoda ne tik stebėtojų pritarimas ( jei tai susiklosto situacija), bet ir jų pasyvumas, aukos pasitraukimas iš konfliktinės situacijos ar nusileidimas, verksmas, prašymas neliesti ir panašiai. Pakankamai dažnai tokios reakcijos dar labiau pastiprina agresorių, nes jis tada pasijunta kompetentingas, jaučia pasitenkinimą. Agresyvaus elgesio galima išmokyti tiesiogiai jį pastiprinant. sėkmingai išsikovojo maisto arba patelę, darosi vis žiauresni. Išmokti galima ir stebint. Vaikai, kurie augdami stebi agresyvius pavyzdžius, dažnai imituoja tą elgesį, kurį mato. Neretai nusikaltimą padariusius jaunuolius tėvai auklėja diržu ir antausiais. Taip modeliuojamas agresijos, kaip būdo įveikti problemą, panaudojimas ( Patterson ir kt., 1982). Kartą įtvirtintą elgesio modelį sunku pakeisti. Tėvai ne vieninteliai modeliuoja agresyvų elgesį. Per pirmuosius aštuoniolika metų dauguma vaikų daugiau laiko praleidžia prie televizoriaus nei mokykloje. Populiariausiu laiku rodomose JAV televizijos programose galima pamatyti apie 6 smurto veiksmus per valandą. Savaitgalio programose vaikams - apie 26 veiksmus ( Gerbner ir Signorielli, 1990).
#
Taip pat skaitykite: Apžvalga: Agresijos psichoanalitinė teorija
tags: #agresija #socialinis #reiskinys