Įvadas
Tarpusavio priklausomybė yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, glaudžiai susijusi su santykiais ir bendra gerove. Šiame straipsnyje išnagrinėsime tarpusavio priklausomybės fenomeną, jo pasireiškimą įvairiuose gyvenimo kontekstuose ir poveikį emocinei sveikatai bei tarpasmeniniams santykiams. Gilinsimės į priklausomybės ir kopriklausomybės sąvokas, aptarsime jų simptomus ir galimus sprendimo būdus.
Tarpusavio priklausomybė: žmogiškųjų santykių esmė
Artūro Tereškino romane „Nesibaigianti vasara“ pabrėžiama, kad žmonės yra tarpusavio priklausomos būtybės, egzistuojančios ir klestinčios pasitikėjimo tinkle. Net oras, kuriuo kvėpuojame, yra susijęs su abipuse atsakomybe.
Chižniak (2016) teigimu, tarpusavio priklausomybė yra būdinga žmogaus gyvenimui. Jokie pasiekimai neįmanomi be kitų žmonių. Tačiau priklausomybė santykiuose įgauna neigiamą atspalvį, kai atsisakoma savarankiškumo ir laisvės.
Priklausomybė ir kopriklausomybė: dvi skirtingos pusės
Į priklausomybę galima žiūrėti dvejopai: kaip į ligą arba kaip į asmeninį pasirinkimą. Priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, lošimų yra tik „ledkalnio viršūnė“. Šeima, kurioje egzistuoja priklausomybės problemos, laikoma disfunkcine.
Emocinė priklausomybė nuo priklausomo žmogaus yra sudėtingas reiškinys, reikalaujantis ypatingo dėmesio. Pirmiausia būtina rūpintis savimi, savo sveikata ir poreikiais. Priklausomi žmonės labiau tiki pavyzdžiais nei žodžiais. Geriausi pavyzdžiai - aplinkiniai, kurie yra laimingi, sėkmingi ir neįklimpę į priklausomybes arba jas įveikę.
Taip pat skaitykite: Kraujo judėjimo iššūkiai
Kai šeimos nariai sprendžia kopriklausomybės problemas, tai teigiamai veikia ir priklausomą žmogų, skatinant jį pripažinti ir spręsti savo problemas. Artimiesiems patariama vengti kankinio pozos ir moralizavimo. Priklausomybių ir kopriklausomybių terapijoje mokomasi prisiimti atsakomybę už save, atpažinti manipuliacijas, nustatyti ribas, konfrontuoti nesugadinant santykių ir toleruoti emocinį artumą. Kaltinimai, grasinimai ir skyrybos nėra tinkami sprendimai. Šeimos psichoterapija gali padėti disfunkcinei šeimai.
Kopriklausomybė: kas tai?
Dirbant su priklausomybėmis, dažnai susiduriama su žmonėmis, kurie negali išsivaduoti nuo alkoholio, narkotikų ar vaistų. Iš pradžių gali atrodyti, kad priklausomybė susijusi tik su cheminėmis medžiagomis. Tačiau konsultuojant priklausomų žmonių šeimos narius paaiškėja, kad priklausomybė yra sudėtingesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ji apraizgiusi visą priklausomo žmogaus šeimą, paliečia ne tik sutuoktinius, bet ir tėvus, vaikus, brolius, seseris, draugus, kaimynus - visus aplink esančius artimus žmones. Ji nuolatos keičia savo pavidalą, persimeta nuo vieno šeimos nario prie kito, nuo vienos apraiškos prie kitos. Pavyzdžiui, žmogus, sustabdęs alkoholio vartojimą, gali pradėti kompulsyviai lošti, o pavyzdinga sutuoktinė - vartoti vaistus. Arba žmona, ilgus metus kovojusi su vyro priklausomybe, pagaliau sulaukusi jo blaivybės, pati praranda gyvenimo prasmę ir puola į depresiją.
Kovodami su savo šeimos narių priklausomybėmis, artimieji kreipiasi pagalbos į specialistus, iš kurių išgirsta terminą „kopriklausomybė“. Jie nustemba, kad ne tik jų šeimos nariai yra apimti priklausomybės, bet ir jie patys yra įsipainioję į šį tinklą. Specifinė terminologija reikalinga specialistams, tačiau sunku jos išvengti bandant susikalbėti tarpusavyje.
Kopriklausomybė yra nevienareikšmiškas reiškinys, plačiai tyrinėjamas populiarioje ir akademinėje literatūroje, sukeliantis daug prieštaravimų ir ginčų tarp autorių. Literatūroje pateikiama daug įvairių kopriklausomybės apibrėžimų, tačiau nėra nei vieno bendrai priimto ir universalaus, taip pat nėra diagnostinių kriterijų (Bacon, 2014). Kopriklausomybė oficialiai nepripažįstama kaip sutrikimas ir nėra įtraukta į sisteminį ligų sąrašą (TLK-10).
Oksfordo žodyne „kopriklausomybė“ (codependency, codependence) apibrėžiama kaip „pernelyg didelė emocinė ar psichologinė priklausomybė nuo partnerio, paprastai nuo to, kuriam reikia palaikymo dėl ligos ar priklausomybės“. Etimologiniame žodyne šis terminas (co+dependent) aiškinamas kaip „disfunkcinis kito palaikymas santykyje su priklausomybe ar kitu save griaunančiu elgesiu“. Priešdėlis „co“ reiškia „kartu, bendrai“. Bulotaitė (2009) naudojo „netiesioginės priklausomybės“ sąvoką ir apibrėžė ją kaip „savo individualybės, asmenybės praradimo ligą… tai ypatinga priklausomybė (emocinė, socialinė, kartais net fizinė) nuo kito žmogaus“ (p. 129).
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
Kunigas Kęstutis Dvareckas priklausomybę vadina „vidine žmogaus emigracija“, kai žmogus siekia „patogesnės tikrovės“ ir pasiduoda iliuzijai, kad gali visiškai kontroliuoti pasaulį. Apie svaigalus jis rašo: „tai tėra tvarstis ant pūliuojančios žaizdos, kuris leidžia nebematyti gąsdinančio žaizdos vaizdo“ (Dvareckas ir kiti, 2014, p. 23).
Kopriklausomybės požymiai
Priklausomybės ir kopriklausomybės simptomai yra panašūs. Sidorova (2014) mini tris pagrindinius klinikinius priklausomybės požymius: negalėjimas kontroliuoti savo elgesio santykyje su chemine medžiaga; medžiagos „panaikinimo“ sindromas (sunkią fizinę būklę galima greitai panaikinti tik vėl pavartojus tos medžiagos); asmenybės interesų sumažėjimas ir apsiribojimas tik kontaktais su medžiaga (ieškojimas, pirkimas, kalbėjimas apie tai). Visi šie požymiai pasireiškia kopriklausomų žmonių santykiuose su kitais. Priklausomų nuo cheminių medžiagų žmonių artimieji negali nustoti kontroliuoti savo šeimos narių, o negalėdami to padaryti patiria nerimą, kuris sumažėja vėl atsiradus galimybei kontroliuoti vartojantį šeimos narį. Kopriklausomų žmonių interesų ratas labai susiaurėjęs, dažniausiai jie neskiria laiko niekam kitam.
Bulotaitė (2009) aprašo paraleles tarp priklausomybės ir kopriklausomybės. Beveik veidrodiniu principu atsikartoja priklausomybe sergančių ir kopriklausomų žmonių elgesys, mintys bei jausmai. Tiek vieniems, tiek kitiems būdinga „sąmonė užvaldyta objekto“, kopriklausomų žmonių mintys nuolatos sukasi apie priklausomybės užvaldytą asmenį. Toks žmogus nebegali išsivaduoti ir nustoti galvoti apie priklausomą šeimos narį, o priklausomas asmuo nebegali kontroliuoti medžiagos vartojimo. Taip pat abiem pusėms pasireiškia: neigimas, žodinė ar fizinė agresija, žema savivertė, panašūs vyraujantys jausmai (pyktis, kaltė, gėda, baimė); sutrikusi fizinė sveikata (širdies ligos, nemiga, skrandžio skausmai); panašūs psichiniai susirgimai (depresija, mintys apie savižudybę) bei vienodas požiūris į gydymą (pagalbos atsisakymas).
Siaurąja prasme kopriklausomais vadinami priklausomų nuo cheminių medžiagų žmonių šeimos nariai. Tačiau žvelgiant plačiau, Beattie (1992) teigimu, kopriklausomybė apima ir tokias žmonių grupes, kaip suaugę alkoholikų vaikai, emociškai ar psichiškai nestabilių žmonių artimieji, lėtinėmis ligomis sergančiųjų artimieji, elgesio problemų turinčių vaikų tėvai, neatsakingų žmonių artimieji. Kopriklausomybė ypač dažnai pasireiškia slaugytojams, socialiniams darbuotojams ar žmonėms, teikiantiems pagalbą kitiems. Taip pat pastebėta, kad kopriklausomybė pasireiškia ir sveikstantiems priklausomiems nuo alkoholio ar narkotikų žmonėms. Psichologai taip pat gali „susirgti“ kopriklausomybe, persiimdami priklausomų klientų gelbėjimu.
Kopriklausomybės apibrėžimai
Ingrid Bacon (2014) fenomenologinėje studijoje išsamiai aprašė kopriklausomybę ir pateikė šio reiškinio tyrimų istorinę apžvalgą. Kopriklausomybės fenomeno tyrinėjimų pradžia siejama su XX amžiaus 40-aisiais metais ir Karen Horni vardu, kuri tyrinėjo alkoholikų žmonų elgesio modelius. Vėliau, 50-aisiais metais AA (anoniminių alkoholikų) judėjimas padarė įtaką tolimesniems šio fenomeno tyrimams. Amerikos sveikatos profesionalai sukūrė terminus „ko-alkoholikai“, „ko-priklausomieji“, taip pat šiuo dešimtmečiu susikūrė Al-Anon grupės (anoniminės alkoholikų šeimos narių grupės). 60-aisiais metais prasidėjo klinikinių kopriklausomybės fenomeno tyrimų epocha, o 80-aisiais metais susikūrė CODA grupės, tai yra kopriklausomų anonimų grupės. Visos minėtos savipagalbos grupės veikia ir Lietuvoje.
Taip pat skaitykite: Priklausomybė nuo laiko
Ingrid Bacon pateikė išsamią kopriklausomybės apibrėžimų analizę:
- Pagal Wegscheider-Cruse (1981), tai „priklausomybė nuo asmens ar objekto, kuri gali tapti patologinė ir turinti įtakos visiems asmens santykiams“.
- Pagal Whitfield (1984), tai „liga ir neadaptyvus elgesys, kuris išsivysto kartu gyvenant, dirbant ar esant artimuose santykiuose su žmogumi, priklausomu nuo cheminių medžiagų ar turinčiu lėtinių sutrikimų“.
- Pagal Hemfelt et al (1989), tai „sutrikimas, sukeltas nesėkmingų individo bandymų kontroliuoti savo jausmus, kontroliuojant žmones, daiktus ar įvykius esančius ne savyje, kopriklausomas žmogus gali būti priklausomas nuo kito žmogaus, kuris yra apibrėžiamas kaip priklausomas nuo santykių ar prisirišęs prie cheminių medžiagų (alkoholio, narkotikų, vaistų), ar pinigų, sekso ar darbo“.
Taip pat kopriklausomybė minima kaip asmenybės sutrikimas, kuriam būdingas polinkis kontroliuoti, savo poreikių nepaisymas, iškreiptos ribos, neigimas, depresija, su stresu susiję psichologiniai susirgimai. Kaip pagrindinis gynybos mechanizmas akcentuojamas neigimas, kuris atitolina kopriklausomuosius nuo realybės suvokimo. Jiems būdingas elgesys - kitų kontroliavimas, tokiu būdu siekiant pakelti savo savivertę (Cermak, 1986, cit. pagal Bacon, 2014).
Weinhold autorių duetas įvardina, kad „kopriklausomybė - tai įgytas disfunkcinis elgesys, kylantis kaip vienos ar daugiau asmenybės vystymosi ankstyvoje vaikystėje užduočių neužbaigimo pasekmė“ (B. Weinhold, J. Wеinhold, 2002, p. 5). Milushyna (2015) atliko išsamią literatūros apie kopriklausomybę apžvalgą ir pateikė tokį kopriklausomybės apibrėžimą: „tai tokia psichologinė būsena, kuriai būdingas stiprus nerimas ir ekstremali emocinė, socialinė ir kartais fizinė priklausomybė nuo asmens ar objekto. Dėl šios priežasties tokia priklausomybė tampa patologine būsena, kuri paveikia visus asmens santykius“ (Milushina, 2015).
Dear, et al (2004), (cit. pagal Bacon, 2014), atliko sisteminę įvairių apibrėžimų analizę ir išskyrė keturis kopriklausomybei būdingus pasikartojančius komponentus: „fokusavimasis į išorę, pasiaukojimas, tarpasmeniniai konfliktai ir kontrolė, emocinis ribotumas“.
Daugumoje šių apibrėžimų akcentuojamas santykių aspektas. Remiantis aukščiau pateiktais apibrėžimais, kopriklausomybė: „turi įtakos visiems asmens santykiams“, išsivysto „esant artimuose santykiuose“, „paveikia visus asmens santykius“, o žmogus apibrėžiamas kaip „priklausomas nuo santykių“. Būtent per santykių aspektą kopriklausomybė tampa labai plati, sunkiai aprėpiama sąvoka.
Stebint šį intensyvų informacijos, tai yra įvairių mokslinių studijų bei straipsnių srautą, kai kuriems autoriams kilo minčių, kad kopriklausomybės „etiketė“ gali būti užklijuota bet kuriam žmogui (Bacon, 2014). Bacon atskleidė, kad savęs tapatinimas su kopriklausomybe gali būti naudingas. Tapatinimasis su kopriklausomybės sąvoka suteikia žmonėms realumo ir apčiuopiamumo pojūtį: „kopriklausomybė viską paaiškina“; „kopriklausomybė padeda man save atskleisti“; „padeda rasti prasmę“ ar įvardinti savo būseną.
Būtent šiuo, susitapatinimo, principu veikia visos savitarpio pagalbos grupės, kuriose priklausomų žmonių šeimos nariai gali dalintis savo istorijomis ir išgirsti kitų žmonių pasidalinimus apie savo patirtis.
Žvelgiant iš egzistencinės krypties psichologo pozicijos, kopriklausomybės „diagnozės“ suteikimas klientui tolygus „etiketės užklijavimui“ ir gali skatinti žmogų neprisiimti atsakomybės už savo elgesį ir santykius su aplinkiniais, viską nurašant „ligai“ ar „sutrikimui“.
Dauguma autorių kopriklausomybę pateikia kaip „ligą“ ar „sutrikimą“. Jie siekia suprasti priežastis, stengiasi pateikti apibrėžimus ir ieško būdų, kaip „išgydyti“ pacientus. Egzistencinės krypties terapeutai nenaudoja žodžio pacientas. Į kliento simptomus ar sutrikimus žvelgiama kaip į jo „buvimo būdą pasaulyje“, rašė Spinelli (2006). Bolšanin (2012) rašė, kad šiuolaikinė egzistencinė tradicija atsisako nuo skuboto kliento būsenos vertinimo, diagnozių skyrimo, „akivaizdžių“ kliento problemų įvardinimo.
Tarpusavio santykių modeliai
Tarpasmeniniai santykiai - tai subjektyviai išgyvenami dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio ryšiai, kurie objektyviai (visuomeniniame gyvenime) reiškiasi tų žmonių sąveikos įvairiais būdais. Svarbiausi tarpasmeninių santykių elementai - bendravimas, keitimasis informacija, tarpusavio supratimas, sąveika, priklausomybė. Tarpasmeniniai santykiai gali būti trumpalaikiai (vienkartiniai arba susieti su tam tikru įvykiu ar aplinkybėmis, pavyzdžiui, gydytojo ir paciento) ir nuolatiniai (pavyzdžiui, sutuoktinių, šeimos, giminės narių, draugų, bendradarbių). Tarpasmeniniai santykiai dažnai grįsti simpatija, meile, prieraišumu, rūpinimusi vienas kitu, solidarumu, tačiau gali atsirasti ir pyktis, neapykanta, nesutarimai, keršto troškimas ir kita (kartais tokie tarpasmeniniai santykiai nutrūksta).
Skiriami du tarpasmeninių santykių modeliai: tarpusavio priklausomybės ir socialinio įsiskverbimo. Tarpusavio priklausomybės modelis rodo, kaip formuojasi dviejų žmonių tarpasmeniniai santykiai nuo pirmojo kontakto, įsisąmoninimo (vienas kito pažinimo, nuomonės susidarymo, jausmų atsiradimo), sąveikos, bendrumo, artumo užsimezgimo iki poveikio vienas kitam. Socialinio įsiskverbimo modelyje tarpasmeninių santykių raida suprantama kaip laipsniškas savęs atskleidimo procesas, leidžiantis pamažu skverbtis į kito žmogaus asmenybės vidų. Tarpasmeniniams santykiams plėtojantis nuo paviršutiniškų iki labai artimų, bendraujantieji atskleidžia vis daugiau asmeninių, intymių detalių apie save.
Tam tikros grupės narių tarpusavio nuostatų, orientacijų ir lūkesčių sistema priklauso nuo bendros veiklos turinio ir organizacijos, taip pat vertybių, kuriomis grindžiamas tos grupės narių bendravimas. Kartais individo subjektyviai išgyvenami ryšiai su kitais žmonėmis nesutampa su objektyviai egzistuojančiais (būdinga tų pačių tarpasmeninių santykių skirtingas supratimas arba suvokimas). Nevienodo raidos lygio grupės tarpasmeniniai santykiai skiriasi ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai. Nuo tarpasmeninių santykių priklauso pavienių grupės narių statusas ir savijauta grupėje, psichologinis klimatas, veiklos efektyvumas.
Terapijos nauda
Egzistencinis požiūris terapijoje padeda žmogui plačiau pažvelgti į savo gyvenimą ir atrasti naujų galimybių, priimti tai, kas neišvengiama, ir rasti savyje jėgų bei slypinčio potencialo.
„Kopriklausomybė“ susiformuoja artimuose santykiuose su kitais žmonėmis, o terapinis susitikimas - tai erdvė, kurioje susitinkama su „kitu“ žmogumi - terapeutu. Terapijoje atsirandantis santykis padeda įveikti sunkumus santykiuose su šeimos nariais. Du Plock (2009) rašė, kad terapija suteikia galimybę klientui įsisąmoninti savo buvimą santykyje su kitais per „atkuriamųjų santykių“ galimybę. Spinelli (2006) teigė, kad egzistencinė terapija gali būti suprantama kaip struktūruotas ir rekonstruojantis žmogaus gyvenimo tyrimas, kuris per terapeuto ir kliento bendradarbiavimą ir dialogą „suteikia psichoterapijai transformuojančios patirties“ potencialo.
tags: #priklausomybe #nuo #sekso #pavadinimas