Agresija socialinių situacijų kontekste: apibrėžimas, priežastys ir valdymas

Įvadas

Šiame straipsnyje nagrinėsime agresijos fenomeną socialinių situacijų kontekste. Aptarsime agresijos sampratą, jos teorinius aspektus, priežastis ir faktorius, lemiančius agresyvų elgesį, ypač paauglių tarpe. Taip pat paliesime agresijos raiškos lyties aspektu ir agresijos pasireiškimą sporte. Galiausiai, pateiksime praktinių patarimų, kaip valdyti pyktį ir agresiją.

Smurto ir agresijos samprata

Dauguma autorių, nagrinėdami smurto ir agresijos fenomenus, siekdami pabrėžti vieną arba kitą reiškinio požymį, vartoja skirtingas sąvokas, pabrėžiant nukrypimą nuo socialinių normų. Vartodami sąvokas, ne visuomet jas tiksliai apibrėžia, apibūdindami tam tikrus reiškinio aspektus, kuriuos jie nagrinėja arba skirtingas sąvokas vartoja kaip sinonimus. Enciklopediniame edukologijos žodyne L. Jovaiša agresiją apibrėžia trimis apibūdinimais:

1. Frustracinė puolamoji reakcija į neįveikiamas kliūtis.
2. Įprotis žodžiais ar veiksmais priešiškai reaguoti į kitų žmonių veiksmus, daiktinę aplinką ar net save.
3. Poreikis nuolat gintis.

Taigi L. Jovaišos apibrėžime dominuoja mintis, kad agresija - tai atsakomasis elgesys, susidūrus su kliūtimis, fiziniais ar žodiniais kitų žmonių veiksmais, esant nepatenkintam savimi ir pan.

Agresijos apibrėžimų įvairovė būdinga ir Lietuvos, ir užsienio šalių suformuluotiems teiginiams. R. Baron ir D. Richardson agresiją apibrėžia kaip elgesį, nukreiptą į tikslą padaryti žalą ar sužeisti kitą gyvą būtybę, kuri vengia tokio elgesio. Jie teigia, kad agresija yra bet kokia elgesio forma, kuria siekiama sužeisti ar pakenkti kitai gyvai būtybei, kuri nenorėtų, kad taip su ja būtų elgiamasi. Analogiškai agresijos apibrėžimą formuluoja L. Berkowitz: agresija - tai elgesio forma, kuria siekiama kažkam padaryti fizinės ar psichologinės žalos. Akivaizdu, kad visose cituotose agresijos sampratose elgesys apibūdinamas neigiamai.

Tačiau "Psichologijos žodyne" rašoma: "Socialiai priimtinomis formomis reiškiama agresija kartais gali padėti spręsti konfliktines situacijas, įveikti kliūtis, kurios trukdo pasiekti tikslą". Taigi agresija, šia žodžio prasme, nėra vien negatyvus reiškinys. Ir moksliniu, ir praktiniu požiūriu svarbūs yra reiškinį apibūdinantys kriterijai, kuriais remiantis galima būtų atpažinti reiškinį, įvertinti jo raišką, pobūdį, mastą. B. Kairienė analizuodama E. Kwast & S. Laws pateiktą agresijos apibrėžimą teigia, kad agresija - tai įžeidžiantis, bauginantis ar gąsdinantis veiksmas, sukeliantis kitam asmeniui diskomfortą ar žalingą poveikį. Agresija - įgimta emocija, kuri pirmiausia pasireiškia ginant ar realizuojant individo interesus.

Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai

Vieno individo agresija yra puolamojo pobūdžio (atimti ką nors, įrodyti savo jėgą ir pranašumą, pažeminti ir nuskriausti, priversti paklusti ir tarnauti), o kito dažniausiai pasireiškia kaip gynybinė (reaktyvi). Anot V. Legkausko, agresija yra siekimas pakenkti kitam žmogui. Toks siekimas gali pasireikšti aktyviais veiksmais arba neveiklumu. Ryškiausi agresyvaus veiksmo pavyzdžiai yra žmogžudystė ir fizinis smurtas. Taip pat agresija gali būti sąmoninga ir pasąmoninga. Pasąmoninga agresija dažniausia pasireiškia artimuose santykiuose, šeimoje, kai vienas šeimos narys siekia pakenkti kitam, sąmoningai to nepripažindamas ir aiškindamas savo agresyvų elgesį gerais norais kito šeimos nario atžvilgiu. Pvz., tėvai gali viešai pašiepti savo vaiko prastą mokymąsi ir pabandyti pateisinti tokį savo elgesį siekimu paskatinti savo vaikus geriau mokytis.

L. Berkowtiz teigia, kad gyvenime dažnai tapatinamos dvi sąvokos: agresija ir pyktis. Pyktis - tai emocinė būsena, kuri dažniausiai atsiranda dėl vidinių fiziologinių reakcijų ir nekontroliuojamos emocinės ekspresijos, nulemtos nepalankių aplinkybių. Taigi pyktis nesiejamas su jokiais tikslais. Tai tik emocinė būsena, kuri nesitapatina tiesiogiai su agresija, bet yra prielaida pastarajai atsirasti. Taip pat L. Berkowitz pateikia pavyzdžiu apie šių reiškinių skirtumus. Žmogus gali jausti pyktį, bet nebūti agresyvus, ir atvirkščiai - gali būti agresyvus nejausdamas pykčio (pvz., samdomas žudikas).

Labiausiai paplitusi A. Bass ir A. H. Buss agresijos klasifikacija:

1. Fizinė (atakavimas, mušimas).
2. Verbalinė (rėkimas, įžeidinėjimas).
3. Netiesioginė (apkalbos, intrigos).

G. E. Test apibrėžia tokias agresijos rūšis:

1. Pagal kryptingumą (objektą):

   Taip pat skaitykite: Apie vaikų agresiją prieš mokytojus

   • Heteroagresija nukreipta į aplinkinius: nenorminė leksika, grasinimai, įžeidinėjimai, smūgiavimas, mušimas, žmogžudystė.
   • Autoagresija nukreipta į save: savęs naikinimas iki savižudybės, save naikinantis elgesys, psichosomatinės ligos.

2. Pagal formą (tiesioginė, netiesioginė…).

3. Pagal tikslingumą:

   • Instrumentinė - kaip priemonė rezultatui pasiekti; sportininko atkaklumas treniruotėse, vaiko verksmas, kad būtų pamaitintas, kad norimas žaislas būtų nupirktas.
   • Tikslinga - tai iš anksto suplanuotas veiksmas, kuriuo padaroma žala objektui: vaikas sumuša klasioką, nes šis jį įžeidė.

4. Pagal motyvus (pavydas, kerštas, pyktis, siekis dominuoti, įsigalėti, įbauginti, įsivaldžiavimas, grasinimas susidoroti, fizinės jėgos panaudojimas…).

5. Pagal pasireiškimo formą:

   • Verbalinė - reiškiama žodžiais: grasinimai, įžeidimai, kurie rodo neigiamas emocijas ir galimybę padaryti moralinę ar materialinę žalą.
   • Ekspresinė - reiškiama ne verbalinėmis priemonėmis: gestai, mimika, balso intonacija.
   • Fizinė - tai jėgos vartojimas.

Analizuojant agresijos ir smurto reiškinius R. E. Karmaza ir kt. išskiria tokias smurto rūšis:

Taip pat skaitykite: Apžvalga: Agresijos psichoanalitinė teorija

1. Fizinis smurtas - tyčinis fizinės jėgos panaudojimas, sukeliantis fizinį skausmą, sužalojimus ar kitokį fizinį poveikį.
2. Seksualinis smurtas - priklausomų raidos požiūriu vaikų įtraukimas į seksualinę veiklą, kuriai jie nėra pakankamai subrendę ir kuria tvirkintojas siekia patenkinti savo seksualinius poreikius.
3. Psichologinis smurtas - nuolatinis bauginimas, žeminimas, grasinimas, ignoravimas, šantažas ir kita psichologinė prievarta, sukelianti emocinę žalą.
4. Nepriežiūra - nuolatinis nesirūpinimas vaiko poreikiais, nesuteikimas jam būtinos priežiūros, maisto, drabužių, medicininės pagalbos ir kitų būtinų dalykų.

Svarbu atsiminti, kad smurtas - tai didžiausias agresijos pasireiškimo laipsnis. Pavyzdžiui, fizinis smurtas gali sukelti sunkius aukos sužalojimus arba net mirtį. Psichinis smurtas gali ilgam sutrikdyti aukos psichinę pusiausvyrą ir sukelti įvairius psichinės sveikatos sutrikimus. Tačiau ne visas agresijos formas galima priskirti smurtui.

Agresijos teorijos

Biologinės agresijos teorijos

Atrodo, kad visos gyvūnų rūšys sugeba agresyviai elgtis. Kai kurie etologai mano, kad turi būti įgimta agresyvaus elgesio tendencija, t.y. įgimtas kovos instinktas. Agresija, jų nuomone, yra evoliuciškai prasminga ir padeda gyvūnams gauti maisto, ginti savo teritoriją, apsaugoti jauniklius. K. Lorenzas aiškina, kad agresija yra instinktas, kurio paskirtis - gyvenamosios teritorijos ir išlikimui reikalinga gynyba. Pasak jo, vykstant natūralios atrankos evoliuciniam procesui, agresyvūs gyvūnai įgyja pranašumą prieš neagresyvius gyvūnus, išlieka ir perduoda savo genus kitoms kartoms.

S. Freudas teigė, kad žmogaus elgesį reguliuoja dvi priešingos instinktų grupės - seksualiniai instinktai ir savisaugos instinktai. Jis manė, kad agresija kyla iš destruktyvių instinktų, kurie yra nukreipti į save, bet gali būti nukreipti ir į kitus.

Socialinės agresijos teorijos

Socialinės agresijos teorijos pabrėžia socialinės aplinkos ir mokymosi svarbą agresyviam elgesiui. A. Bandura socialinio mokymosi teorija teigia, kad agresyvaus elgesio išmokstama stebint kitus ir mėgdžiojant jų elgesį. Vaikai, kurie mato agresiją savo šeimoje, tarp bendraamžių ar per žiniasklaidą, labiau linkę patys elgtis agresyviai.

Agresyvaus elgesio priežastys ir faktoriai

Agresyvų elgesį gali lemti įvairūs faktoriai, įskaitant:

• Biologiniai faktoriai: genetinė predispozicija, hormonų disbalansas, smegenų pažeidimai.
• Psichologiniai faktoriai: asmenybės bruožai, emociniai sutrikimai, žema savivertė.
• Socialiniai faktoriai: šeimos aplinka, bendraamžių įtaka, žiniasklaida, kultūrinės normos.

Paauglių nuostatas agresyvų elgesį formuojantys veiksniai

Paauglystė yra svarbus laikotarpis, kai formuojasi asmenybė ir elgesio modeliai. Paauglių agresiją gali lemti įvairūs veiksniai, įskaitant:

• Šeimos aplinka: nesutarimai šeimoje, smurtas, nepriežiūra, tėvų alkoholizmas ar narkomanija.
• Bendraamžių įtaka: spaudimas iš bendraamžių, noras pritapti prie grupės, patyčios.
• Žiniasklaida: agresyvaus turinio filmai, žaidimai, muzika.
• Socialinės problemos: skurdas, diskriminacija, nedarbas.

Paauglių agresijos raiška lyties aspektu

Tyrimai rodo, kad berniukai dažniau nei mergaitės pasireiškia fizine agresija, o mergaitės dažniau naudoja verbalinę ar netiesioginę agresiją (apkalbos, intrigos). Taip pat pastebima, kad berniukai dažniau baudžiami šeimoje negu mergaitės bei berniukai dažniau patiria smurtą nuo tėvo ir brolio, o mergaitės nuo brolio ir mamos.

Agresija sporte

Agresija sporte yra kontroversiškas reiškinys. Nors kai kurie mano, kad agresija yra būtina norint pasiekti pergalę, kiti teigia, kad ji yra nepriimtina ir kenkia sporto dvasiai. Agresija sporte gali pasireikšti įvairiomis formomis, įskaitant fizinį smurtą, verbalinius įžeidimus ir nesportinį elgesį.

Tyrimo rezultatai

Tyrimo metu buvo apklausta 183 (95 berniukai ir 88 mergaitės) dviejų Jonavos miesto mokyklų, 8 klasės, 13-14 metų mokiniai. Apklausa atskleidė, kad berniukai yra agresyvesni savo elgesiu negu mergaitės tarpusavio santykiuose. Ši agresijos raiška dažniau pasireiškia emocine forma - apkalbomis, erzinimais, grasinimais. Nustatyta, kad berniukai dažniau baudžiami šeimoje negu mergaitės bei berniukai dažniau patiria smurtą nuo tėvo ir brolio, o mergaitės nuo brolio ir mamos. Tyrimas atskleidė, kad šeimoje agresyvus šeimos narys elgesys yra dažnas reiškinys. Emocinė agresija (barimas, ignoravimas, įžeidinėjimas) - dažniausiai pasitaikanti.

Pykčio valdymas: praktiniai patarimai

Pyktis - tai natūralus jausmas, kylantis patyrus neteisybę, nusivylimą ar ribų pažeidimą. Jis gali būti trumpalaikis ir sveikas, bet užslopintas ar neišreikštas pyktis kaupiasi, o nekontroliuojamas - gali pakenkti santykiams, sveikatai ar net sau pačiam.

Pykčio priežastys ir pasekmės

Pyktis yra viena iš daugelio žmogaus emocijų, elementari kaip džiaugsmas, liūdesys, nerimas ar nuostaba. Tai nėra nei bloga, nei gera emocija, pyktis - natūrali reakcija į juntamą grėsmę, neteisybę ar skausmą. Pati emocija nėra problema, viskas priklauso nuo to, kaip su ja susitvarkome. Pyktis neatsiranda pats savaime, o visuomet seka skausmo jausmus, todėl dažnai yra vadinamas antrine emocija. Tačiau vien skausmas negali sukelti pykčio, jis atsiranda kartu su pyktį iššaukiančia mintimi. Šios mintys susideda iš prielaidų, asmeninių vertinimų, situacijų interpretacijų, kurios verčia galvoti, kad kažkas nori mus sužeisti, įskaudinti.

Chroniškas pyktis sunaudoja daugybę emocinės energijos ir aptemdo mąstymą, taip trukdydamas susikaupti ir mėgautis gyvenimu. Dažnas stresas ir pyktis susilpnina imunitetą ir padaro kūną pažeidžiamą, padidina širdies ligų, diabeto riziką, sukelia nemigą ir aukštą kraujo spaudimą. Pykčio priepuoliai labiausiai žeidžia artimiausius žmones ir gali negrįžtamai pakenkti bet kokiems santykiams. Negebėjimas valdyti pykčio protrūkių verčia draugus, mylimuosius, šeimos narius prarasti pasitikėjimą, jaustis nepatogiai ir vengti kontakto su jumis.

Būdai išreikšti pyktį

• Išreiškimas: Išreikšti savo pyktį asertyviai ir neagresyviai yra sveikiausias būdas susitvarkyti su šia emocija. Tai padaryti galima tik tuomet, kai suprantate savo poreikius, pykčio priežastį ir galite tai išsakyti neįskaudinant kitų.
• Slopinimas: Pyktis gali būti nuslopintas ir pakeistas kita emocija arba nuslopintas ir nukreiptas. Pirmuoju variantu pyktis sulaikomas viduje, nustojama a…

Ką daryti, kai vaikas agresyvus?

• Padidinkite vaiko savarankiškumą: Galbūt nebereikia tikrinti vaiko kuprinės, kad įsitikinti, ar viską susidėjo? Galbūt jau vaikas pats gali spręsti, kokį megztinį vilktis į mokyklą? Arba nuspręsti, kaip norėtų praleisti laisvą laiką? Jei tėvai patiki vaikui pinigus, vadinasi, turi pasitikėti ir vaiko sprendimu, kaip juos išleisti. Draudimai ir barimai retai kada padeda, tačiau geranoriški pokalbiai ir patarimai būna vertingi.
• Nenubauskite už nuoširdumą: Dar prastesnes pasekmes turi situacijos, kai vaikas nuoširdžiai prisipažįsta ir už tai tėvų būna nubaustas: išbartas ar pan. Ateityje jis šios „klaidos“ nekartoja ir pasistengia tėvams pasakyti tai, ką jie nori išgirsti, tačiau nebūtinai tai būna tiesa. O tada tėvai stebisi, kodėl jų vaikas meluoja. Reikia prisiminti, kad meluojama tam, kuriam negalima pasakyti tiesos.
• Sukurkite asmeninę erdvę: Gerai, kai vaikas turi savo kambarį ar kambario dalį, kuri yra tik jo ir be vaiko leidimo niekam nevalia ten lįsti. Tuomet vaikas būna atsakingas už tvarką savo „kampelyje“ ir tuo pačiu turi laisvę susidėlioti daiktus pagal save.
• Gerbkite privatumą: Klaidingai tėvai mano, kad vaikas neturi turėti jokių paslapčių nuo jų. Negalima raustis vaiko daiktuose, skaityti jo laiškus ar dienoraštį, klausyti telefoninių pokalbių ar kaip nors kitaip pernelyg „smalsauti“.
• Besąlygiška meilė: Turi išlikti besąlygiška meilė. Neturėtų būti manipuliuojama pasakymais: „Jei nedarysi kaip sakau, nemylėsiu tavęs…“ Kritikuoti galima tik elgesį, bet ne vaiko asmenybę!
• Būkite pozityvūs pavyzdžiai: Stenkitės ir patys būti pozityvesniais. Nepykite ant kitų žmonių, jei jie elgiasi ne taip, kaip Jums norėtųsi, bet stenkitės suprasti jų tokio elgesio priežastis. Analizuokite tokias situacijas garsiai. Pavyzdžiui: „Šiandien kolega mane darbe apšaukė. Buvo nemalonu klausytis. Iš pradžių supykau. Po to pagalvojau, kažin kodėl jis taip elgėsi? Gal namuose susipyko su žmona? Gal jam šiaip kas nepasisekė?
• Nemenkinkite vaiko nuomonės: Negalima vaiko įžeidinėti ir kitaip menkinti jo nuomonę. Jeigu vaikas prašo dėmesio, o jūs tuo metu esate užsiėmę, nereikia ant jo dėl to pykti. Tuo labiau, kad iš tiesų juk pykstate ant savęs, jog esate apsikrovę darbais, o ne ant vaiko, kad jis nori jūsų meilės. Būtina jam paaiškinti, kodėl dabar negalite skirti laiko ir pasakyti, kada atsilaisvinsite.
• Kontroliuokite savo agresiją: Kritiškai pažvelkite į save ir kitus šeimos narius - ar visi kontroliuoja savo agresiją? Juk vaikai gerai moka kopijuoti mūsų pačių elgesį. Jei mes vaikui trenkiam per ranką, kai jis riebaluotom rankom siekia knygutės, nereikėtų stebėtis, jei jis trenkia kitam žmogui, vos šis ketina padaryti tai, kas vaikui nepatinka. Jei namuose yra baudžiama fizinėmis bausmėmis, vaikas išmoksta fiziniu smurtu spręsti problemas. Taigi, visų pirma, namuose turi būti taisyklė „nesuduoti kitam“ ir jos turėtų laikytis visi šeimos nariai visais atejais be išimties.
• Mokykite įvardinti jausmus: Mokykite vaiką įvardinti savo jausmus, paklausdami, ar jis pyksta, nerimauja ir pan. Tegul vaikas mokosi atpažinti savo jausmus ir apie juos pasakyti.
• Pasiūlykite išlieti jausmus: Iškart po įtemptų situacijų pasiūlykite kartu papiešti, palipdyti ar užsiimti kita menine/sportine veikla, kuri leistų vaikui išlieti savo jausmus.
• Leiskite pabūti vienam: Jeigu supykęs vaikas nori pabūti vienas, nesibraukite į jo kambarį, palaukite, kol jis nusiramins ir pats norės kalbėtis.
• Neatsakykite agresija į agresiją: Jeigu vaikas pyksta, šaukia ar net Jums suduoda - jokiu būdu neatsakykite tuo pačiu, nes parodysite, kad elgiatės lygiai taip pat kaip jis! Verčiau ramiai išklausykite, apkabinkite ar priglauskite ir išreikškite supratimą dėl jo jausmų tokioje situacijoje. Vaikas pamažu nusiramins ir tada bus tinkamas laikas pasikalbėti apie tai, kaip kitaip jis galėjo „paprašyti šokolado“, „susitarti dėl ėjimo į lauką ar žaidimo kompiuteriu. Toks tėvų elgesys parodys vaikui, kad jo agresija neišveda tėvų iš kantrybės, kad tokiu būdu jis nesukelia tėvams stiprių neigiamų emocijų (ką vaikai dažnai laiko meilės požymiu, todėl ir provokuoja tėvus, kurių dėmesio jiems trūksta).
• Neskirkite dėmesio agresoriui: Būna, kad vaikai muša kitus vaikus. Dažnai tėvai tokioje situacijoje ima barti vaiką, jį drausminti ir patys rodo agresiją vaiko atžvilgiu. Tačiau praktika rodo, kad yra daug efektyvesnis būdas, taikytinas ikimokyklinio amžiaus vaikams. Jei vaikas suduotų kitam vaikui, nepulkite jo barti, o prieikite prie nuskriausto vaiko ir pagailėkite jo. Tokiu būdu Jūsų vaikas supras, kad būdamas „agresoriumi“ jis iš Jūsų dėmesio negaus.
• Girkite už susivaldymą: Situacijose, kai vaikui pavyksta susivaldyti, būtinai tai pastebėkite ir pagirkite jį. Nesakykite „gera mergaitė“ ar „šaunuolis“. Vaikai dažnai nekreipia į tai dėmesio.
• Venkite provokuojančių situacijų: Venkite tų situacijų, kurios didina agresiją. Jei yra vėlus metas ir vaikas pavargęs, reikia pasiūlyti ramesnių veiklų. Kalbinti miegoti reikia dar iki tol, kol vaikas pervargs.
• Aptarkite situacijas be "liudininkų": Neigiamas situacijas aptarinėkite be „liudininkų“ (kitų vaikų, mokytojų, giminaičių ir pan.). Dažnai manoma, kad viešas gėdinimas duos teigiamą rezultatą.
• Užimtumas: Pagalvokite apie užimtumą - galbūt reikėtų leisti vaiką į būrelį, kur jis galėtų „išsikrauti“. Efektyvūs būna meninės raiškos užsiėmimai ir sporto treniruotės. Yra buvęs atvejis, kai mažasis „agresorius“, nuvestas į karate užsiėmimą, pirmiausiai puolė prie salėje esančios bokso „kriaušės“ ir tiek „dirbo“, kad vakare nebuvo jokių minčių apie peštynes su broliu.
• Išklausykite abi puses: Jeigu paskambino auklėtoja ir pasiskundė Jūsų vaiko elgesiu ar atėjo kiemo vaikai pasakyti, ką negero padarė Jūsų vaikas, padėkokite už informaciją ir pasakykite, kad su juo pasikalbėsite apie tai. Jokiu būdu iškart neužsipulkite vaiko, nepadarykite jo „kaltu“, prieš tai neišgirdę jo nuomonės. Būkite teisingi ir išklausykite abi puses.
• Terapija: Tinkamu sprendimu taip pat gali būti pasakų ar žaidimų terapija. Tuomet vaikai atpažįsta savo elgesį veikėjų veiksmuose, o tėvai turi galimybę žaidimo metu pateikti tinkamesnį elgesį situacijoje, kuri vaikui sukelia agresiją.
• Santuoka: Svarbu ir geri tarpusavio santykiai su sutuoktiniu, nes į tėvų nesantaiką vaikai taip pat reaguoja agresija. Jei tėvai diena iš dienos pešasi tarpusavyje, vaikas ima baimintis būti namuose ir nerimauja dėl tokių barnių pasekmių. Taip pat nereikėtų manyti, kad slepiami barniai vaikams yra „nematomi“. Jei yra įtampa tėvų santykiuose, vaikai tai jaučia. Prisiminkite, kad „šaltasis karas“ visvien yra karas. Todėl pasistenkite su partneriu ieškoti būdų tapti artimesniais ir draugiškesniais.

Agresija: biologiniai ir socialiniai aspektai

Kodėl kai kurie žmonės sprogsta iš pykčio vos peržengę ribą, o kiti - ramiai išsprendžia konfliktą? Agresija - tai daugiau nei tik ūmus emocijų protrūkis.

Genetika ir hormonai

Atlikti tyrimai su gyvūnais rodo, kad agresija gali būti užkoduota mūsų DNR. Jų metu buvo nustatyti specifiniai genetiniai žymenys, susiję su agresyviu elgesiu.

• Genas, atsakingas už neurotransmiterių skaidymą: Neurotransmiteriai - tai cheminės medžiagos, padedančios nervų ląstelėms perduoti signalus. Serotoninas ramina - kai jo trūksta, žmogus gali būti impulsyvesnis ir agresyvesnis. Dopaminas skatina siekti to, kas teikia „malonumą“ - kartais agresija gali atrodyti naudinga ar net maloni. Norepinefrinas suaktyvėja streso metu ir paruošia kūną kovai - todėl gali sukelti stipresnę agresyvią reakciją.
• Hormonų veiklą reguliuojantys genai: Vienas jų tiesiogiai susijęs su testosteronu - padidėjęs jo kiekis dažniau siejamas su didesniu agresyvumu vyrų tarpe. Taip pat tyrimuose minimas oksitocino receptoriaus genas, atsakingas už socialinį ryšį ir emocijų reguliaciją.

Lyčių skirtumai

Tyrimai su beždžionėmis rodo, kad kai kurios rūšys pasižymi su lytimi susijusiais agresijos modeliais. Pavyzdžiui, rezusinės beždžionės ar babuinai - jų patinų agresija dažnai susijusi su dominavimo hierarchijomis ir konkurencija dėl patelių. Kita vertus, artimiausiuose mūsų giminaičiuose - šimpanzėse ar gorilose - agresija mažiau susijusi su dominavimu ir dažnai būna mažesnio intensyvumo. Tyrimai su japoninėmis makakomis parodė, kad patelių agresija gali būti tokia pat dažna ir stipri kaip patinų, ypač reaguojant į aplinkos pokyčius ar žmonių buvimą jų teritorijoje.

Kognityviniai įgūdžiai

Individualūs skirtumai kognityviniame lygyje gali paaiškinti agresijos variacijas tarp žmonių. Kognityvinių įgūdžių ugdymas prasideda nuo ankstyvos vaikystės. Pavyzdžiui, vaikai, kurie nuolat mato agresyvius pavyzdžius (šeimoje, aplinkoje, medijose), gali išsiugdyti įsitikinimą, kad agresija yra normali ar net pageidautina reakcija. Tokie vaikai dažniau agresyviai interpretuoja kitų elgesį net tada, kai jis nėra priešiškas - tarsi nejučia „tikisi“ blogiausio. Jei agresija duoda rezultatų - pavyzdžiui, padeda gauti norimą žaislą ar apsiginti - ji dar labiau įtvirtinama kaip efektyvi strategija.

Alkoholis

Daug smurtinių nusikaltimų, įskaitant žmogžudystes, užpuolimus ir smurtą artimoje aplinkoje, yra susiję su apsvaigimu nuo alkoholio. Šis ryšys aiškinamas keliais būdais. Viena vertus, alkoholis fiziškai slopina smegenų gebėjimą kontroliuoti impulsus. Kita vertus, alkoholis veikia žmogaus kognicijas ir emocinę būseną - sprendimų priėmimas tampa prastesnis, emocijos stipresnės, o dirgikliams tampame jautresni.

Kognityvinis pervertinimas

Tai technika, padedanti pažvelgti į iššūkį keliančias situacijas ne taip emocionaliai. Ankstyvasis pervertinimas įvyksta dar iki emocinės reakcijos - pavyzdžiui, įžeidimą žmogus interpretuoja kaip kito blogos nuotaikos išraišką, o ne kaip asmeninį puolimą. Tuo tarpu vėlyvasis pervertinimas pasireiškia jau po emocinio sužadinimo, kai emocijas sunkiau valdyti. Tačiau net ir tokiu atveju papildoma informacija ar kitoks požiūris gali padėti sumažinti agresyvią reakciją.

Savikontrolės stiprinimas

Šis metodas remiasi prielaida, kad savikontrolė - tai ribotas, bet lavinamas gebėjimas. Norint ją stiprinti, taikomos paprastos, bet sąmoningumo reikalaujančios užduotys. Pavyzdžiui, atlikti kasdienes veiklas nedominuojančia ranka.

Impulsyvumo valdymas

Tai metodas, padedantis stiprinti žmogaus gebėjimą sąmoningai valdyti savo mintis ir veiksmus, ypač reaguojant į emocinius dirgiklius. Jo ugdymui vykdomos treniruotės. Jose dalyviai susiduria su provokuojančiomis situacijomis, tokiomis kaip priešiška kalba, ir mokosi nereaguoti automatiškai, agresyviai. Tyrimai rodo, kad tokios treniruotės ypač veiksmingos žmonėms, linkusiems greitai įsižeisti ar supykti.

Dėmesingumas

Dėmesingumas (angl. mindfulness) - tai gebėjimas sąmoningai stebėti dabartinę akimirką be vertinimo. Agresijos valdymo kontekste tai reiškia gebėjimą atpažinti kylančias emocijas, pavyzdžiui, pyktį, ir neskubėti reaguoti. Dėmesingumo praktikavimas didina savimonę, mažina impulsyvumą ir padeda išlikti ramiam net emociškai įtemptose situacijose.

tags: #agresija #socialiniu #situaciju #kontekste