Žmogaus patirtis pasaulyje neatsiejama nuo jutimo organų veiklos. Rega, klausa, skonis, uoslė, lytėjimas - tai kanalai, kuriais informacija pasiekia smegenis, kur ji apdorojama ir įprasminama. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip veikia jutimo organai, kokią įtaką suvokimui turi patirtis ir kontekstas, ir kas yra akloji dėmė regėjime bei psichologijoje.
Jutimo organų veikimo principai
Jutiminė informacija, būtina žmogui išlikti ir veikti, gaunama per specializuotas ląsteles - receptorius. Receptoriai, išsidėstę kūno paviršiuje ir viduje, skirstomi į kontaktinius (lytėjimas, skausmas, vibracija) ir distancinius (rega, klausa, uoslė). Receptoriai aptinka dirginimą, o minimalus dirgiklio stiprumas, kurį žmogus aptinka 50% atvejų, vadinamas absoliučiuoju jutimo slenksčiu.
Tačiau ne visi dirgikliai pasiekia sąmonę. Yra ikislenkstiniai dirgikliai, kurių mes nesuvokiame. Taip pat, jautrumas nekintantiems dirgikliams mažėja - tai vadinama adaptacija. Pavyzdžiui, ilgai būnant triukšmingoje aplinkoje, triukšmas nustoja varginti.
Įdomu tai, kad vienos rūšies pojūčiai gali sukelti kitos rūšies pojūčius - šis reiškinys vadinamas sinestezija. Tai rodo, kad jutimai yra tarpusavyje susiję ir veikia vienas kitą.
Rega: spalvų ir formų pasaulis
Rega yra vienas svarbiausių jutimų, leidžiantis orientuotis erdvėje, vertinti atstumą ir sekti procesų dinamiką. Akis reaguoja į šviesą, kuri yra elektromagnetinių bangų spektro dalis. Šviesos bangos ilgis lemia spalvą, o amplitudė - ryškumą. Ilgesnės bangos suvokiamos kaip rausvos spalvos, o trumpesnės - kaip melsvos.
Taip pat skaitykite: Asmenybės teorijos kognityvinis modelis
Šviesa į akį patenka pro vyzdį, kurio dydį reguliuoja rainelė. Lęšiukas fokusuoja šviesą ant tinklainės, kurioje yra fotoreceptoriai - lazdelės ir kolbelės. Lazdelės jautrios šviesos ir tamsos kontrastams, todėl leidžia matyti prieblandoje. Kolbelės atsakingos už spalvų matymą ir geriausiai veikia ryškioje šviesoje.
Tinklainėje yra vieta, kur nėra receptorių - tai akloji dėmė, kurioje regimasis nervas išeina iš akies. Kita svarbi tinklainės vieta yra geltonoji dėmė, kurioje vaizdas projektuojamas ryškiausiai.
Smegenų žievės regos srityje apdorojama informacija apie spalvas, formas, judėjimą ir gylį. Viskas, ką matome, yra smegenų darbo rezultatas.
Spalvų matymo teorijos
Spalvų matymas aiškinamas dviem teoriniais modeliais: trichromatiniu ir oponentinių procesų. Trichromatinė teorija teigia, kad tinklainėje yra trijų tipų kolbelės, jautrios skirtingoms spektro dalims (raudonai, žaliai ir mėlynai). Dirginant įvairius šių receptorių derinius, matomos kitos spalvos. Oponentinių procesų teorija teigia, kad spalvos matomos poromis (raudona-žalia, mėlyna-geltona, juoda-balta). Ši teorija paaiškina spalvų povaizdžius.
Spalvos suvokimo pastovumas
Nepaisant to, kad objekto atspindima šviesa gali keistis priklausomai nuo apšvietimo, mes jį suvokiame kaip tos pačios spalvos. Šis reiškinys vadinamas spalvos suvokimo pastovumu. Spalvos suvokimas priklauso ne tik nuo objekto atspindimos šviesos, bet ir nuo to, kokios spalvos yra šalia.
Taip pat skaitykite: Amžini klausimai apie žmogaus ir gyvūno psichiką
Klausa: garsų pasaulis
Klausa leidžia mums girdėti garsus, kurie atitinka žmogaus balso ribas ir atskirti tūkstančius balsų. Klausos dirgiklio energija yra garso bangos, kurios apibūdinamos dažniu (aukštis) ir amplitude (garsumas).
Garso bangos sukelia bazinės membranos virpesius vidinėje ausyje. Skirtingos bazinės membranos dalys virpa skirtingiems dažniams, todėl mes girdime skirtingo aukščio garsus.
Kiti jutimai: lytėjimas, skonis, uoslė
Lytėjimas leidžia mums jausti spaudimą, temperatūrą ir skausmą. Spaudimą jaučiame dėl mechanoreceptorių, esančių odoje. Temperatūrą jaučia specialūs receptoriai, reaguojantys į šaltį ir šilumą. Skausmas yra apsauginis mechanizmas, įspėjantis apie audinių pažeidimus.
Skonis yra cheminis jutimas, kurį jaučiame skonio svogūnėliais, esančiais ant liežuvio. Skiriame penkis pagrindinius skonius: saldų, rūgštų, sūrų, kartų ir umami. Skonio pajutimui svarbus ir maisto kvapas bei vaizdas.
Uoslė leidžia mums atskirti kvapus. Kvapai gali sukelti prisiminimus ir jausmus. Uoslė svarbi maisto paieškai, pavojaus aptikimui ir socialinei komunikacijai.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir perspektyvos psichologijos magistro darbuose
Akloji dėmė psichologijoje: savęs apgaudinėjimas
Terminas „akloji dėmė“ psichologijoje naudojamas metaforiškai, apibūdinant savęs apgaudinėjimą ir šališkumą, kurių mes nesuvokiame. Kaip akloji dėmė regėjime yra zona, kurioje nematome, taip ir psichologijoje akloji dėmė yra zona, kurioje nematome savo trūkumų ir šališkumo.
Mahzarin Banaji ir Anthony Greenwaldas savo knygoje "Akloji dėmė: slaptas gerų žmonių šališkumas" teigia, kad mes visi turime nesąmoningą šališkumą, kuris veikia mūsų sprendimus ir elgesį. Šis šališkumas gali būti susijęs su rase, lytimi, amžiumi ar kitomis socialinėmis kategorijomis.
Saviapgaulė gali būti naudinga, nes padeda mums išvengti dvasinio skausmo ir išlaikyti apie save susikurtą vaizdą. Tačiau nuolatinis tikrovės iškraipymas trukdo mums suprasti savo stiprybes, silpnybes ir tikruosius norus.
Kaip atpažinti savo akląsias dėmes?
Norint atpažinti savo akląsias dėmes, reikia būti nuoširdžiam sau ir atviram kritikai. Štai keletas būdų, kaip tai padaryti:
- Stebėkite savo emocijas: Stiprios emocinės reakcijos gali rodyti neišspręstus konfliktus ar skaudžius prisiminimus.
- Analizuokite savo mintis: Atkreipkite dėmesį į kategoriškumą ir racionalumo trūkumą savo mąstyme.
- Stebėkite savo elgesį: Pažiūrėkite, ar jūsų elgesys atitinka jūsų deklaruojamas savybes.
tags: #akloji #deme #psichologijoje