Asmenybė - tai sudėtingas ir daugialypis konstruktas, kurį tyrinėja daugybė mokslininkų, pradedant siauromis sritimis ir baigiant globaliu asmenybės supratimu. Kognityvinė asmenybės teorija - tai vienas iš požiūrių į asmenybę, kuris nagrinėja, kaip žmogaus pažinimo procesai, tokie kaip mąstymas, suvokimas, atmintis ir problemų sprendimas, veikia jo elgesį ir asmenybės formavimąsi. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius kognityvinės asmenybės teorijos teiginius, remiantis prof. habil. dr. įžvalgomis ir kitų autorių darbais.
Įvadas
Asmenybės teorijos yra tarsi žemėlapiai, padedantys mums orientuotis sudėtingame žmogaus elgesio ir psichikos pasaulyje. Jos apima skirtingas temas ir klausimus, sudarydamos visą asmenybės aiškinimo sistemą. Kognityvinė asmenybės teorija ypatingą dėmesį skiria tam, kaip mes priimame, apdorojame ir naudojame informaciją, ir kaip šie procesai formuoja mūsų individualumą.
Asmenybės teorijos sudėtinės dalys
Išsami asmenybės teorija turėtų atsakyti į šešis pagrindinius klausimus:
Asmenybės struktūra: Kokios pastovios charakteristikos egzistuoja žmoguje? Tai tarsi psichikos statybiniai blokai, hipotetinės struktūros, kurių neįmanoma pamatyti ir patikrinti. Vienas iš populiariausių struktūrinių dalių yra bruožai - pastovi savybė arba polinkis elgtis tam tikru būdu įvairiose situacijose.
Motyvacija: Kas verčia žmogų veikti ir kreipia jo elgesį? Kodėl pasirenkami vieni ar kiti tikslai? Kai kurios teorijos teigia, kad yra viena varomoji jėga, kitos - kad keliolika.
Taip pat skaitykite: Kognityvinės teorijos perspektyvos kultūroje
Asmenybės vystymasis: Kaip asmenybės motyvaciniai aspektai kinta nuo kūdikystės iki senatvės? Kai kurie autoriai pateikia vystymosi stadijomis teorijas, kiti pabrėžia genetinius, biologinius, socialinius ir kultūrinius faktorius.
Psichopatologija: Kodėl kai kurie žmonės nesugeba prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų ir efektyviai joje funkcionuoti? Kodėl demonstruojamas patologinis arba neadekvatus kasdieninis elgesys?
Psichinė sveikata: Kokie yra sveikos asmenybės kriterijai? Kokia turėtų būti asmenybė, jei vystymasis vyktų idealiai palankiai? Kas yra psichologinė gerovė?
Asmenybės keitimasis terapinio poveikio pagalba: Kaip padėti žmonėms didinti savo kompetenciją, pasiekti pozityvių asmenybės pokyčių? Kokios yra elgesio korekcijos priemonės?
Pagrindiniai kognityvinės teorijos teiginiai
Kognityvinė asmenybės teorija remiasi keliais pagrindiniais teiginiais:
Taip pat skaitykite: Kognityvinė psichologija VDU
- Žmogus yra aktyvus informacijos apdorotojas: Žmonės nėra pasyvūs aplinkos poveikio aukos. Jie aktyviai priima, interpretuoja ir naudoja informaciją, kad suprastų pasaulį ir priimtų sprendimus.
- Pažinimo procesai veikia elgesį: Mūsų mintys, įsitikinimai, lūkesčiai ir vertybės turi didelę įtaką tam, kaip mes elgiamės įvairiose situacijose.
- Žmogus gali keisti savo pažinimo procesus: Kognityvinė terapija remiasi idėja, kad mes galime išmokti atpažinti ir keisti neigiamas ar nenaudingas mintis ir įsitikinimus, taip pagerindami savo savijautą ir elgesį.
- Svarbu suprasti subjektyvią realybę: Kognityvinė teorija pripažįsta, kad kiekvienas žmogus turi unikalų būdą suvokti ir interpretuoti pasaulį. Norint suprasti žmogaus elgesį, svarbu atsižvelgti į jo subjektyvią realybę.
Kognityvinės teorijos ištakos ir raida
Mokymasis, kaip aktyvus tyrimo objektas, įgavo didelį mastą XX amžiuje, itin šis procesas suaktyvėjo antroje praėjusio amžiaus pusėje (po antrojo pasaulinio karo). Mokymosi esmės paieškos susijusios su pedagogikos, mokymosi psichologijos, sociologijos ir neurologijos atradimais plėtra.
Autorės M. Šienė ir G. Gedvilienė taip nusakė pagrindines mokymosi teorijas:
- Biheviorizmas: Tai objektyvus gamtos mokslas, kuriantis žmogaus elgesio prognozavimo ir valdymo metodus. Šios teorijos požiūriu, vienintelis būdas suprasti žmogų yra studijuoti jo elgesį ir iš to gauti psichologinę informaciją apie jį. Mokymosi esmę, bihevioristų nuomone, nusako stimulo ir reakcijos principai. Stimulas - mokytojo šypsena, paklausimas, pagyrimas, dėmesio atkreipimas; reakcija - noras atsakinėti, rankos pakėlimas. Manoma, kad stimulas sukelia reakciją ir, jeigu tai pasikartoja keletą kartų, ji gali tapti automatiška, t.y. mokinys gali greitai išmokti, kaip jam reikia reaguoti.
- Kognityvinė psichologija: Naujesnis kognityvinės psichologijos požiūris į mokymąsi nevengia neišspręstų problemų. Jos šalininkai kreipia dėmesį į kokybines mąstymo ir mokymosi charakteristikas. Kognityvinė psichologija tyrinėja, kaip įgyjamos žinios ir kaip informacija iš išorinės aplinkos patenka į žmogaus atmintį. Kognityvinės teorijos šalininkai - J. Piaget, L. S. Vygotskis, J. S. Bruneris.
Kognityvinė asmenybė ir mokymasis
Norėtume pažvelgti į mokymąsi keliais istoriniais aspektais, remiantis P.Jarviu. Anot Platono, žmogus mąsto iš ankstesnio gyvenimo atsineštomis žiniomis. Žmogus mąsto iš ankstesnio gyvenimo atsineštomis žiniomis. Jis yra grindžiamas dviem prieštaringomis sampratomis: persikūnijimo ir sielos - kūno dualumo.
Taip pat P.Jarvis teigia, kad pirmieji protėvių svarstymai apie mokymąsi, kaip atskiriantį žmogų nuo gamtos, yra pasakojimas apie Rojų. Jame keliami svarbūs klausimai. Šiame evoliucijos procese slypi paradoksas. Kad atsirastų mokymasis, instinktai turėjo būti nuslopinti. P. Jarvis nurodo tris nerefleksyviojo mokymosi formas: nesąmoningas mokymasis, įgūdžių įgijimas ir įsiminimas.
Kognityvinės asmenybės teorijos kritika
Bet R. W. Morshead nuogąstauja, kad kognityvizmas yra pavaldus biheviorizmui. Jis pateikia du pagrindinius kritinius argumentus. Visų pirma, kognityvizmas neteisingai orientuojasi į nematomą vidinę patirtį labiau nei į išorinius stebimus dalykus, todėl tai nėra mokslinė psichologijos forma, t.y. bandymas paaiškinti, kas yra protas ir kaip jis veikia. Antra, kognityvistinės teorijos šalininkai, orientuodamiesi į tokius pažintinius dalykus, kaip suvokimas, informacijos įsisavinimas, neįvertina fakto, kad tai yra smegenų veiklos produktas ir kad siekiant gerai suprasti tokius dalykus turi būti tyrinėjamos smegenys, o ne mintys ar idėjos.
Taip pat skaitykite: Socialinė kognityvinė agresijos teorija: kas tai?
Kognityvinė asmenybės teorija ir psichoterapija
Abraham H. Stebina teigia, kad eksperimentinė psichologija nesusidomėjo psichoterapine analize kaip neišeikvota aukso kasykla. Sėkmingos psichoterapijos veikiami žmonės ima kitaip suvokti, kitaip mąstyti, kitaip mokytis. Jų motyvacija pasikeičia, taip pat pasikeičia ir jų emocijos. Tai geriausias metodas, kokį kada nors turėjome, leidžiantis apnuoginti giliausią žmonių prigimtį, o ne tik regimąsias jų asmenybes. Keičiasi jų tarpasmeniniai santykiai ir požiūriai į visuomenę. Jų charakteriai (arba asmenybės) pasikeičia ir išoriškai, ir iš esmės. Yra net tam tikrų įrodymų, kad pasikeičia tokių žmonių išvaizda, pagerėja jų fizinė sveikata. Kartais padidėja net jų intelekto koeficientas.
Galėtume sakyti, kad psichoterapija vyksta septyniais pagrindiniais būdais:
- Per išraišką (veiksmo užbaigimas, įtampos sumažinimas, katarsis).
- Per pamatinių poreikių patenkinimą (paramos suteikimas, padrąsinimas, apsauga, meilė, pagarba).
- Per grėsmės pašalinimą (apsauga, geros socialinės, politinės bei ekonominės sąlygos).
- Per įžvalgumo ugdymą, pažinimą ir supratimą.
- Per įtaigą arba valdžią.
- Per tiesioginę kovą su simptomais (tuo užsiima įvairios elgesio terapijos).
- Per pozityvų savęs aktualizavimą, individuaciją, augimą.
Jei norėtume, galėtume ginčytis šiuo klausimu ir nurodyti, kad įžvalgos terapijos tikslas yra padėti pacientui pripažinti gerus tarpusavio santykius ir kartu su jais - galimybę patenkinti poreikius.
Kaip pamatysime, poreikių patenkinimas galimas daugelyje nespecialių situacijų, tokių kaip santuoka, draugystė, bendradarbiavimas, mokymas, etc. Teoriškai tai atveria kelią gerokai išplėsti „mėgėjišką”, neprofesionalią terapiją. Galėtume išdrįsti teigti ir tai, kad nors gelminės įžvalgos terapijos remiasi ir papildomais principais, šiuos irgi geriausiai suprasime atspirties tašku pasirinkę pamatinių žmogaus poreikių patenkinimo ir frustravimo padarinių analizę.
Trumpai, galime teigti ne tik tai, jog psichoterapija turi galiausiai remtis pagrįsta bendrąja psichologijos teorija, bet ir jog ta psichologinė teorija privalo praplėsti savo ribas, kad galėtų tinkamai prisiimti šią atsakomybę.
Psichoterapija ir socialiniai santykiai
Kai pacientai gana jauni, dar ne per daug rimti, paprastos didesnės gyvenimo patirtys gali turėti jiems terapinį poveikį tikrąja šio žodžio prasme. Sėkminga santuoka, sėkmė tinkamai pasirinktame darbe, gerų draugysčių puoselėjimas, tėvystė, patirtos nelaimės ir sunkumų įveikimas - kartais tekdavo pamatyti, kaip visa tai sukeldavo gelminius charakterio pokyčius, padėdavo atsikratyti simptomų net ir be profesionalaus terapeuto pagalbos.
Akivaizdu, kad svarbu pabrėžti ne tai, kas buvo sąmoningai pasakyta ar padaryta, bet tai, kas buvo padaryta nesąmoningai ir nesąmoningai suvokta. Visais minėtais atvejais terapeutą domino pacientas, jis dėl jo nerimavo, stengėsi padėti šitaip įrodydamas pacientui, kad šis vertingas bent jau vieno asmens požiūriu. Kadangi visais atvejais psichoterapeutas buvo suvokiamas kaip išmintingesnis, vyresnis, stipresnis ar sveikesnis, pacientas taip pat galėjo jaustis saugesnis ir daugiau saugomas, todėl ne toks pažeidžiamas, ne toks neramus. Noras išklausyti neketinant barti, atvirumo skatinimas, paciento pripažinimas, pritarimas jam, net jei jis atskleidžia nuodėmingus dalykus, švelnumas ir geraširdiškumas, pacientui sukeliamas jausmas, kad kažkas jį palaiko, - visa tai kartu su jau minėtais veiksniais padeda šiam nesąmoningai suvokti, kad jis mėgstamas, saugomas ir gerbiamas.
Atrodo visiškai aišku, kad jei papildytume geriau žinomas terapines determinantes (tokias kaip įtaiga, katarsis, įžvalga, naujesnės elgesio terapijos ir t.t.) kur kas svarbesnį vaidmenį priskirdami pamatinių poreikių patenkinimui, įstengtume paaiškinti kur kas daugiau, negu galėtume paaiškinti remdamiesi vien tik šiais jau žinomais procesais.
Būtent tai ir suteikia vieni kitiems geri draugai, laimingi įsimylėjėliai, geri tėvai ir vaikai, geri mokytojai ir moksleiviai. Geros draugystės tikrosios vertės sąmoningai galima net nesuvokti, tačiau tai jos ne-sumažina, taip pat gali būti nesuvokta ir terapinė analizuojamo santykio vertė, tačiau jo poveikio tai nemenkins.
Žmogaus prigimties filosofiniai klausimai
Visuose aukščiau paminėtose asmenybės teorijos dalyse atsispindi autoriaus filosofinis požiūris į žmogaus prigimtį, į tai , kas yra žmogus apskritai. Filosofiniai klausimai apie žmogaus prigimtį yra tarsi visos teorijos išeities taškas, nulemiantis teorijos pobūdį, leidžiantis skirtingas asmenybės teorijas lyginti tarpusavyje. Dažniausiai yra skiriami devyni teiginiai apie žmogaus prigimtį, kurie yra bipoliarinės skalės. Kiekvienas asmenybės psichologas gali užimti tam tikrą vietą kontinuume tarp dviejų kraštutinių skalės polių:
Laisvė - determinizmas - tai vienas iš pačių pagrindinių teiginių apie asmenybės prigimtį. Jis kelia problemą, kokiu laipsniu žmogaus elgesys yra nuliamtas faktorių, kurie visiškai ar bent dalinai yra už sąmonės ribų. Ir kiek žmogus turi vidinės laisvės kontroliuoti savo mintis ir elgesį pats. Psichologas atsako į klausimą, kiek žmogus yra laisvas rinkdamasis savo elgesį, o kiek jo elgesį nulemia nuo žmogaus nepriklausantys arba neįsisąmoninti veiksniai.
Racionalumas - iracionalumas - teiginys klausia, kokiu laipsniu mūsų sąmoningas protas veikia kasdieninį elgesį. Ar žmonės iš esmės yra racionalios būtybės ir jų elgesį visada lydi samprotavimai, apmąstymai, ar juos valdo iracionalios jėgos?
Holizmas (visybiškumas) - elementarizmas (analitiškumas) - Holizmo šalininkai teigia, kad žmogaus prigimtis yra tokia, kad elgesį galima paaiškinti tik analizuojant asmenybę kaip vieningą nedalomą visumą. Analitinio arba elementaristinio požiūrio atstovai teigia priešingai, kad asmenybės prigimtis yra tokia, kad elgesys gali būti paaiškintas tik analizuojant kiekvieną elgesio aspektą atskirai, nepriklausomai nuo visų likusiųjų.
Paveldimumas - aplinka - tai klausimas, ar asmenybė yra genetinių faktorių ar auklėjimo, aplinkos rezultatas. Jis yra diskutuojamas beveik kiekvienoje psichologinėje teorijoje.
Kintamumas - nekintamumas - tai problema, kiek žmogus gali fundamentaliai keistis gyvenimo eigoje? Kai kurie asmenybės teoretikai palaiko asmenybės kitimo požiūrį ir pateikia asmenybės vystymosi mechanizmus, kiti palaiko nekintamumo poziciją ir kalba apie kai kurias nekintančias asmenybės struktūras, kurios išlieka asmenybės branduoliu visą gyvenimą.
Subjektyvumas - objektyvumas - šią skalę apibūdina klausimai - ar žmonės gyvena subjektyviam asmeniniam patirties pasaulyje, ir jis labiau veikia žmogaus elgesį; ar elgesį labiau veikia objektyvūs, išoriniai, išmatuojami faktoriai?
Proaktyvumas - reaktyvumas klausimas domisi, kur yra žmogaus elgesio, aktyvumo priežastys. Ar elgesį skatina vidiniai asmenybės procesai, ar vis dėlto žmogus yra pasyvus ir tik reaguoja į išorinius stimulus.
Optimizmas - pesimizmas - šis klausimas susijęs su žmogaus galimybėmis keistis. Ar žmogus gali keistis ir tapti geresnis, ar vis dėlto jo likimas yra iš anksto nulemtas ir neturi jokios prasmės stengtis?
Paviršutiniškumas - gilumas - vieni teoretikai tiki, kad elgesį galima suprasti tik nagrinėjant pasąmoninius procesus, kiti - kad elgesį galima paaiškinti ir sąmoningu lygiu.
tags: #kognityvine #asmenybes #teorija #pagrindini #deme