Įvadas
Depresija - tai liga, kuri kasdien žaloja ligonio mintis, jausmus, fizinę sveikatą ir elgesį. Sergantiems šia liga nustatomi specialiųjų medžiagų, dalyvaujančių nervinių impulsų perdavime (neurotransmiterių arba neuromediatorių), sutrikimai. Kartais psichologinis ir socialinis diskomfortas tampa toks nepakeliamas, kad ligonis bando nusižudyti. Šiame straipsnyje nagrinėjami Algirdo Kriščiūno požiūriai į neurozės gydymą, depresijos priežastis, simptomus ir gydymo būdus, ypatingą dėmesį skiriant savižudybių prevencijai Lietuvoje.
Depresijos paplitimas ir priežastys
Tikimybė susirgti depresija yra didelė: 20 procentų moterims ir 10 procentų vyrams. Apie 14 - 20 procentų žmonių galvoja apie savižudybę, gydytojai įtaria gerokai dažniau - apie 50 procentų. Dažniausiai depresija serga dvidešimties - keturiasdešimties metų žmonės, iš kurių septynios iš dešimties sergančiųjų - moterys. Vaikai depresija suserga itin retai, depresyvios vaikų nuotaikos paprastai būna neurotinės prigimties.
Depresijos priežastys nėra visiškai ištirtos. Nuotaikos sutrikimams įtakos gali turėti genetiniai veiksniai. Taip pat nenustatyta, dėl kokių asmenybės savybių susergama depresija.
Depresijos simptomai
Depresijos simptomai yra labai įvairūs. Pacientai dažniausiai kenčia dėl liūdnos nuotaikos, sumažėjusių interesų ir pasitenkinimo, išsekusios energijos ir padidėjusio nuovargio bei mažo aktyvumo. Prislėgtas žmogus gali valandų valandas gulėti nemiegodamas, perkratinėdamas galvoje beviltiškas mintis. O kai jis vis dėlto užmiega, lengvai pabunda, kad vėl atnaujintų nelinksmas mintis apie nepasisekimus ir net savižudybę. Tačiau pats pirmasis depresijos sukeltas nemigos požymis yra ankstyvas pabudimas rytą. Tai svarbiausias diagnozės požymis.
Bendravimą taip pat veikia kiekvieno konkretaus momento nuotaika. Nuo depresijos balsas paprastai išsilygina, pasidaro “plokščias”, beveik monotoniškas, o judesiai lėtėja. Daugelio žmonių prasta nuotaika atspindi prislėgta veido išraiška. Depresijos prislėgtam žmogui dažnai visai nerūpi jo išvaizda, kartais net nepaisoma elementarios higienos. Sergant depresija, atsiranda psichologinių padarinių baimė, nesusitvarkyti su jausmais, prarasti kontrolę, išprotėti. Depresijos simptomai ilgainiui gali kisti - lengva depresija gali virsti sunkia. Žmonėms, sergantiems sunkia depresija, būdinga vadinamoji vienpolinė arba didžioji depresija.
Taip pat skaitykite: „Neurozė“: ką verta žinoti?
Manija - būsena, kuriai būdinga pakili nuotaika, dirglumas, padidėjęs savęs vertinimas ir aktyvumas. Depresijos epizodus gali komplikuoti susijaudinimas, t.y. nemalonus, dažnai nežinomas vidinės grėsmės pojūtis, lydimas somatinių simptomų. Tai gali pasireikšti panikos priepuoliais (spontaniški, epizodiniai, intensyvūs nerimo priepuoliai), skatinti piktnaudžiavimą alkoholiu, narkotikų vartojimą.
Depresijos gydymo būdai
Nuotaikos sutrikimai, ypač vienpolinė depresija, vieni iš labiausiai paplitusių suaugusių žmonių psichikos sutrikimų. Depresijos ir nerimo protrūkiai trumpi, dažniausiai susiję su kokiais nors gyvenimo įvykiais, praeina savaime. Maždaug 5 procentai pacientų siunčiami konsultuotis pas specialistą.
Problemos aktualumą lemia jau vien tai, kad depresija gali skatinti patologinę psichiką. Laiku nediagnozuota ir negydyta, ji dažnai baigiasi savižudybe. Depresija yra klastinga liga, kuri laiku nediagnozuojama ir negydoma dažnai baigiasi mirtimi. Gydymo metu būtina įvertinti savižudybės riziką. Rizikos veiksniai yra šie: bloga impulsų kontrolė 20 - 30 m. ir vyresniems nei 50 m. amžiaus vyrams, 40 - 60 m. amžiaus moterims; savižudybės mėginimai; piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis; vienatvė; staigus socialinės - ekonominės padėties pasikeitimas; finansinės problemos ir kt.
Savaime pasveiksta apie 50 proc. pacientų. Dėl negydomos depresijos padaugėja savižudybių arba bandymų žudytis, atsiranda problemų šeimoje, darbe nedarbingumas, dažna darbų kaita, nelaimingi atsitikimai, išyra santuokos. Lėtinė depresija ir priklausomumas nuo raminamųjų vaistų gali lemti nepilnavertę gyvenseną, piktnaudžiavimą alkoholiu ir narkotikais. Be to, padaugėja darbo sveikatos apsaugos tarnyboms, sumažėja produktyvi ekonominė veikla.
Pirminės prevencijos tikslas - nustatyti polinkį į depresiją turinčius žmones bei teikti jiems paramą. Socialinė parama gali prislopinti ūminę ir lėtinę psichinę įtampą, sumažinti jų trukmę. Somatinių ligų gydymas gali sumažinti depresijos riziką. Polinkį į depresiją ir nerimą turintys žmonės turėtų būti kuo anksčiau išaiškinami ir gydomi. Diagnozavus klinikinę depresiją, siekiama sumažinti ar pašalinti jos simptomus, imtis priemonių, kad sutrikimas neatsinaujintų. Taikoma paramos terapija, pokalbiai, švietimas, konsultavimas, gydymas antidepresantais ir psichoterapija.
Taip pat skaitykite: Psichiatrijos metraštininkas
Taikant kombinuotą gydymą, vaistai vartojami depresijos simptomams gydyti, o psichoterapija skiriama tam, kad pacientui padėtų suprasti, kad depresija veikia gyvenimą. Kai kurie žmonės teigia, kad kombinuotas gydymas labai padeda. Gydant kombinuotai, daugiau nei pusę ligonių pasijaučia geriau po 6 - 8 savaičių. Psichoterapinis gydymas - tai bendravimas su kvalifikuotu gydytoju, kuris klauso, kalba ir padeda pacientui spręsti problemas. Taip pat taikoma elektros traukulinė terapija ir šviesos terapija.
Medžiagų apykaitos procesai yra gana sudėtingi, todėl sutrikimai gali būti kompensuojami tik iš lėto. Dėl šios priežasties nuotaiką gerinantį antidepresantų poveikį pacientai pajunta tik po 10 - 14 dienų. Išimtinais atvejais, kol antidepresantai pradės visiškai veikti, gali prireikti net trijų savaičių. Antidepresantai veikia kelis depresijos mechanizmus, pavyzdžiui, didina serotonino ir noradrenalino kiekį smegenyse. Daugeliu atvejų dvasinį išsekimą galima gydyti B grupės vitaminais, kalcio preparatais, magnio preparatais.
Kiekvieną bandymą žudytis reikia vertinti kaip vilties netekusio žmogaus pagalbos šauksmą ir pranešti psichiatrui ar bent psichoterapeutui.
Patarimai sergantiems depresija:
- Būkite ramus. Nesistenkite atlikti viso to, ką sugebėjote atlikti anksčiau.
- Prisiminkite, kad prastos mintys (savęs kaltinimas, beviltiškumas) yra depresijos požymiai.
- Kol sergate depresija, nedarykite svarbių sprendimų.
- Venkite narkotikų ir alkoholio. Tyrimai rodo, kad alkoholio ir narkotikų vartojimas gali sukelti arba pasunkinti depresiją.
- Žinokite, kad reikia laiko tam, kad depresija išsivystytų ir tam, kad ji išnyktų. Lengvesnės depresijos atvejais gali padėti mankšta.
Su sergančiu depresija slaugytojas turi kuo daugiau bendrauti. Bendravimas yra labai sudėtingas procesas. Sugebėti gerai bendrauti, nėra paprasta. Svarbu naudoti atvirus klausimus skatinant paciento jausmų išraišką, pagirti pacientą už kiekvieną jo pasiekimą ir pastangas savirūpybos ar kitoje veikloje, skatinti pacientą ir jam padėti savarankiškai atlikti savirūpybos veiksmus, padėti pacientui nefiksuoti dėmesio ties somatiniais simptomais, bet nukreipti, paskatinti kalbėti apie jausmus, juos išreikšti, nustatyti problemų sritis, kuriose pacientas daro savarankiškus sprendimus ir duoti teigiamą pastiprinimą tiems, kurie savarankiški ir perspektyvūs. Ruošiant pacientą išrašymui iš stacionaro, jam rekomenduoti kaip elgtis atsiradus pirmiesiems depresijos požymiams, kaip kovoti su ligos pasekmėmis.
Taip pat skaitykite: Ugdomosios sėkmės aspektai
Dirbant su psichikos sveikatos ligoniais labai svarbu, kad slaugytoja sugebėtų suprasti jų emocinį ir jausmų pasaulį. Suvokti šį pasaulį padeda slaugytojų profesionalumas, meistriškumas, sugebėjimas nujausti, atitinkamai reaguoti į visus ligonių išgyvenimus, jausmus, aistrų protrūkius. Kenčiančiam žmogui galima daug padėti perpratus jo baimę, nuoskaudą, skausmą, neapykantą, pavydą, liūdesį, meilės ir globos poreikį, nerimą ir nusivylimą.
Savižudybių prevencija
Visų savižudžių ypatumas - didžiulė ambivalencija, t.y. Prevencija - tai įvairios priemonės, panaikinančios sąlygas, kurios gali sukelti savižudybės grėsmę: imtis ko nors, kad būtų užkirstas kelias savižudybei. Kadangi savižudybę sukelia daugybė įvairių veiksnių, svarbu taikyti adekvačias pagalbos priemones. Daugelyje šalių vykdomos nacionalinės daugiaprofilinės savižudybių prevencijos programos. Jų veiksmingumas įrodytas. Savižudybių plitimą šalyje galima sumažinti tikslingai suplanuotomis prevencijos priemonėmis. Lietuvoje buvo parengtas valstybinės savižudžių prevencijos projektas.
Savižudybių skaičius - šalies dvasinės sveikatos rodiklis. Intervencija - tai pagalba žmogui, kuriam būdingas savižudiškas elgesys. Šis procesas turi biologinių, psichologinių, tarpasmeninių, socialinių, filosofinių, egzistencinių aspektų. Akivaizdu, kad tai - ne vien medicinos problema, kad prie gyvybės išgelbėjimo gali prisidėti daugybė žmonių. Pacientui, turinčiam savižudiškų minčių, ryšys su medicinos personalu yra labai svarbus, kartais tai gali būti paskutinė atsvara, apsauganti.
Slaugytojų vaidmuo
Šiame darbe norima išaiškinti sergančiųjų depresija poveikį slaugytojui. Anketa psichikos sveikatos slaugytojams ir bendruomenės slaugytojams sudaryta kursinio darbo autorės. Dirbant paslaugų srityje, tenka susidurti su tam tikromis bendruomenės lygio problemomis - socialinėmis, psichologinėmis, sveikatos. Nors atsakomybė už žmonių gyvybę ir gerovę gali suteikti pasitenkinimą darbu, tačiau neretai slaugas jaučiasi fiziškai ir emociškai išsekęs. Tai gali baigtis tuo, kad atsiranda streso ar nervinės įtampos požymiai. Atsiranda skrandžio opos, hipertenzija, miego sutrikimai. Slaugams yra padidinta rizika nevisiškai išsekti, todėl jie priklauso rizikos grupei ir jų gyvenimas santykinai yra trumpesnis nei statistinis amžiaus vidurkis.
Psichikos sveikatos darbuotojai dirba su depresyviais ir į savižudybę linkusiais pacientais, kurie priskirtini ypač didelės rizikos grupėms. Nepaisant visų įmanomų atsargumo priemonių ir žinių, paciento savižudybė buvo ir liks psichikos sveikatos specialistui baisus, tačiau ne netikėtas įvykis jo darbe. Iš tiesų tai vienas iš labiausiai traumuojančių įvykių, kokie tik gali pasitaikyti profesiniame psichoterapeutų, psichiatrų, psichologų, rezidentų, šeimos gydytojų, socialinių darbuotojų, medicinos seserų ir visų kitų dirbusių su velioniu gyvenime. Nedaugelis įvykių sukelia tokį nesėkmės ir kaltės jausmą kaip paciento savižudybė. Savižudybė atrodo toks reiškinys, kuriam tikrai turime užkirsti kelią. Pacientas, linkęs į savižudybę, turėjo būti atidžiau stebėtas, į jo užuominas apie savižudybę reikėjo rimčiau reaguoti, jis turėjo būti akyliau prižiūrimas, o jei būtų buvęs išrašytas, tą reikėję rimčiau apsvarstyti.
Nepaisant to, kad sveikatos apsaugos darbuotojams, dirbantiems su didelės suicidinės rizikos pacientais, beveik neišvengiamai profesinėje veikloje tenka susidurti su savižudybėmis, jie reaguoja labai panašiai, kaip ir kiti išgyvenusieji savižudybę. Be to, daugelio emocijų, kurias patiria ir specialistai, ir artimieji, kelios yra būdingos tik psichoterapeutams. Jie gali jaustis nekompetentingi, nevykę, beverčiai, bejėgiai, jiems gali tekti skausmingai pripažinti savo žinių ir gebėjimų gydyti ribotumą, jie gali bijoti velionio šeimos reakcijos ir net teisinių kaltinimų.
Gyvename visuomenėje, kurioje yra nusakytos profesinio elgesio normos. Emocijų demonstravimas - tabu mūsų visuomenėje. Liūdintis, verkiantis pacientas ne tik verčia mus jausti kaltę, bet ir abejoti savo gebėjimais išlaikyti nustatytus savitarpio santykius, neprarandant profesionalumo kaukės.
tags: #algirdas #krisciunas #neuroze