Įvadas
Andrius Volanas (lot. Andreas Volanus) - XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) evangelikų reformatų teologas, humanistas, politinis veikėjas ir visuomenės teoretikas, palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje ir politinėje mintyje. Šiame straipsnyje apžvelgiama jo biografija, veikla ir indėlis į LDK istoriją ir Reformacijos judėjimą.
Biografija
Andrius Volanas gimė apie 1530 m. Lvuveke (prie Poznanės). Jo tėvas buvo vokietis Jonas Volanas, o motina - lenkaitė Sofija Kvilecka. 1610 m. sausio 6 d. jis mirė Bijutiškėse (prie Ašmenos).1544-1546 m. studijavo Frankfurto prie Oderio, 1550-1553 m. - Karaliaučiaus universitetuose. Karaliaučiuje jo mokytoju buvo žinomas lotynistas Jurgis Sabinas, garsaus Vitenbergo reformatoriaus Pilypo Melanchthono žentas.
Karjera ir Veikla
Po studijų, Volanas dirbo LDK didiko Mikalojaus Radvilos Rudojo, karalių Žygimanto Augusto, Stepono Batoro ir Zigmanto Vazos sekretoriumi. Būdamas įtakingo didiko sekretoriumi dalyvavo svarbiuose ano meto politiniuose ivikiuose ir ne kartą atstovavo Radvilą Rudąjį Liublino seime, 1575 metais senato pavedimu vyko į Prahą pas imperatorių Maksimilijoną II, o 1589-aisiais dalyvavo Bytomo-Bendzino taikos derybose tarp Habsburgų bei Lenkijos ir Lietuvos atstovų. Priėmęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės indigenatą ir taip tapęs jos piliečiu, Volanas ėmėsi aktyvios intelektualinės veiklos, didžiąją energijos dalį skirdamas savo pasirinkto teologinio kelio propagavimui bei gynimui. Savo teologine kokybe išsiskiria Andriaus Volano lotynų kalba užmegzta poleminė diskusija su svarbiu Lietuvos ir Lenkijos jėzuitu Petru Skarga bei jo Italijoje gyvenančiu ordino broliu, ispanu Pranciškumi Turrianiu.
Politinė ir Visuomeninė Mintis
Volanas rašė politinio pobūdžio, visuomenės ir valstybės teorijos veikalus, proginius kūrinius. Žinomos 28 autorinės knygos, išspausdintos 1572-1608 m., dauguma jų išleista Vilniuje. Svarbiausiame veikale „Apie politinę arba pilietinę laisvę“ (De libertate politica sive civili, 1572) pilietinę bendruomenę kildino iš pavojaus bei protingumo, išdėstė esminius modernios visuomenės sutarties teorijos elementus. Spėjama, kad buvo anoniminio traktato „Pasikalbėjimas lenko su lietuviu“ (Rozmowa Polaka z Litwinem, 1564, lietuviškai 1988), ginančio LDK valstybinį savarankiškumą, vienas autorių.
Teologinis Palikimas
Teologijos veikale „Teisingas tikėjimo išpažinimas“ (Orthodoxa fidei confessio, su Mikalojumi Pacu, 1565) išdėstė Švenčiausiosios Trejybės dogmos interpretavimo istoriją, Bažnyčios Tėvų ir Susirinkimų teiginius, Evangelikų Reformatų Bažnyčios šios dogmos sampratą.Asmeniškai išauklėtas Vitenbergo, t.y. liuteroniškosios reformacijos dvasioje, o nuo studijų laikų įtakotas Melanchthono minties, Volanas, kaip ir daugelis kitų reformatoriškai nusiteikusių jo bendraamžių tuometinėje Lietuvoje ir Lenkijoje, galiausiai pasuko Ženevos ir Ciuricho teologiniu keliu. Ypatingai kristologiniais bei Šv. Vakarienės klausimais jis nuosekliai perėmė Jono Kalvino mokymą, dėl kurio 1570-ųjų ir 1580-ųjų metų bėgyje ne kartą kryžiavo teologines špagas su Lietuvon Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus kvietimu atvykusiais jėzuitais.Savo teologine kokybe išsiskiria Andriaus Volano lotynų kalba užmegzta poleminė diskusija su svarbiu Lietuvos ir Lenkijos jėzuitu Petru Skarga bei jo Italijoje gyvenančiu ordino broliu, ispanu Pranciškumi Turrianiu. Iš jos išsirutuliojo ano meto išsilavinusiai publikai geriausiai žinomi Volano veikalai - šiandien nebeišlikusi, 1574 m. Loske išspausdinta knyga Vera orthodoxa vetusque in ecclesia sententia de sacramento corporis et sanguinis Domini nostri (Tikras, ortodoksiškas ir bažnyčioje senas mokymas apie mūsų Viešpaties kūno ir kraujo sakramentą), kuriai įkandin sekė 1579-aisiais taip pat Loske pasirodžiusi polemika Defensio verae sententiae de sacramento corporis et sanguinis Domini nostri (Tikro mokymo apie Viešpaties kūno ir kraujo sakramentą apgynimas) bei 1584-aisiais Vilniuje leistos Libri quinque contra Scargae septem missae sacrificiique eius columnas (Penkios knygos prieš Skargos septynis mišių bei jų aukojimo šulus). Pastarasis veikalas reagavo į Skargos lenkiškai parašytą polemiką Siedm filarów na których stoi katolicka nauka o Sakramencie Ołtarza (Septyni šulai, kuriais remiasi katalikiškas mokymas apie altoriaus sakramentą, 1582).
Taip pat skaitykite: Psichologo patarimai šeimai
Andrius Volanas ir Europinis kontekstas
Kaip iš pacituoto pasisakymo galima spręsti, rašydamas Libri quinque… Volanas planavo savo prieš jėzuitus nukreiptais raštais pasiekti ne vien tik Lietuvos ar Lenkijos skaitytojus, bet platesnę išsilavinusią publiką. Jis sąmoningai laikėsi kalbos, siekiančios toli už valstybės ribų ir atitinkamai įgalinančios šias ribas peržengiančias diskusijas. Lotynų kalba buvo svarbi prielaida, kad su laiku į vis platėjantį diskusijų ratą įsitrauktų ir užsienio bendraminčiai. Kiekvienu atveju Volano ketinimai ir toliau rašyti lotyniškai, idant visas pasaulis atpažintų jėzuitų klaidas, buvo ne vien tik retorinė frazė, nors ji, žinoma, yra persisėmusi charakteringa ano meto polemine retorika. Tai sakydamas jis greičiausiai turėjo omenyje Europos reformatų planuojamą bei Šveicarijoje, Bazelyje, jau pradėtą leisti daugiatomį, prieš jėzuitus nukreiptų raštų rinkinį Doctrinae Jesuiticae praecipua capita (Jėzuitų doktrinos pagrindinės dalys). Lotyniškai prieš jėzuitus parašyti Volano poleminiai veikalai įgalino Lietuvos sienas peržengiančias diskusijas dar ir kitu atžvilgiu. Jie buvo ne vien tik priemonė, per kurią Vakarų Europos skaitytojai galėjo susipažinti su čionykšte argumentacija. Sykiu jie buvo ir raištis, siejęs Lietuvos išsilavinusią visuomenę su Vakarų Europos analogišais sluoksniais. Volanas savo veikaluose palaipsniui ėmėsi vis dažnesnių nuorodų į kitų Europos šalių reformatų knygas, taip jas pristatydamas Lietuvos ir Lenkijos išsilavinusiai publikai bei ją informuodamas apie europinių diskusijų stovį. Polemizuodamas prieš Turrianį jis, pavyzdžiui, teologiškai rungėsi su tuo pačiu priešininku, kaip ir vienas iškiliausių hugenotų mąstytojų, prancūzas Antuanas de la Roche Chandieu.Svarbu yra paminėti ir tai, kad Volanas nepasitenkino vien tik nuorodomis, tačiau ėmėsi ir iniciatyvos įtraukti kitų Europos šalių reformatus teologus į Lietuvoje bei Lenkijoje verdančias polemikas prieš jėzuitus. Šiuo tikslu jis gerai mokėjo pasinaudoti glaudžiais ryšiais, kurie siejo reformatus visoje Europoje bei garantavo sąlyginai greitą apsikeitimą informacija. 1589-ųjų metų bėgyje Volanas kreipėsi į Heidelbergo universiteto teologijos profesorių Danielį Tossaną prašydamas, kad šis raštiškai reaguotų į Poznanės jėzuito Artūro Fauntėjaus Eucharistines tezes bei 1589-aiais pasirodžiusią knygelę apie šventųjų garbinimą. Visų šių Volano pastangų tikslas buvo gerai koordinuotas Lietuvos ir Lenkijos bei užsienio reformatų atsakas jėzuitams. Būtent valstybių sienas peržengiančiame, bendrame savo teologinių principų propagavime ir bendroje jų gynyboje jis įžvelgė šios Reformacijos šakos atstovų europinį sutarimą mokyme. Ne veltui Volanas dar 1579-aisiais metais polemizuodamas prieš Petrą Skargą pabrėžė, kad vienas svarbiausių reformatų išpažinimų raštų, Confessio helvetica posterior (Antrasis šveicariškas tikėjimo išpažinimas), yra priimtas daugelyje šalių: jis šį faktą interpretavo kaip reformatų pažiūrų tiesos paliudijimą, tokia interpretacija, beje, niekuo nesiskirdamas nuo Confessio helvetica posterior autoriaus, Ciuricho teologo Heinricho Bullingerio. Kuo nuosekliau reformatai visoje Europoje teologiškai gynė tai, ką jie manė esant tiesa, tuo, šia logika remiantis, didesnė tikimybė buvo įrodyti, kad tai iš tikrųjų yra neginčijama tiesa. Jei mes iškeltume klausimą, kas įgalino ir skatino bendrą reformatų principų propagavimą, atsakymas būtų, žvelgiant iš Volano perspektyvos, vienareikšmiškas: bendras teologinis identitetas, grįstas principiniu sutarimu. Reformatų konfesijos virsmas intensyviausiu Andriaus Volano veiklos metu buvo, be jokios abejonės, pakankamai toli pažengęs, kad įgalintų ne vien tik visiems protestantams būdingą atsiribojimą nuo Tridento susirinkimo pagrindu besikonsoliduojančios Romos katalikų bažnyčios. Pats Volanas jau gerai matė ir ribas, skiriančias reformatus nuo baigiančios galutinai išsikristalizuoti liuteronų konfesijos, kurią apibrėžė 1577 m. priimta Formula concordiae (Santarvės formulė) bei 1580-aisiais išleista Konkordienbuch (Santarvės knyga). Savo ruožtu ir pats brėždamas konfesines ribas Volanas paskutiniuose savo poleminiuose veikaluose, kaip pvz. 1589-aisiais išleistame atkirtyje Vilniaus kanauninkui Andriui Jurgevičiui Ad scurrilem et famosum libellum (Prieš farso kupiną knygelę), ne kartą nurodė į reformatų išpažinimų raštus. Remdamasis prancūzo Žano Fransua Salvardo parengta ir 1581-aisiais išleista Harmonia confessionum fidei (Tikėjimo išpažinimų harmonija), jis buvo linkęs pabrėžti vieningą skirtingose Europos vietose parašytų tikėjimo dokumentų dvasią. Tik šio istorinio konteksto akivaizdoje pilnai atsiskleidžia ir Volano nuorodų į kitų Europos reformatų veikalus prasmė, kurias ypač dažnai galima rasti būtent minėtoje polemikoje Ad scurrilem et famosum libellum (Prieš farso pilną kupiną knygelę). Be mums jau pažįstamų Antuano de la Roche Chandieu ir Danieliaus Tossano, čia sutiksime Oksfordo karališkąjį profesorių Lorencą Humphrey, Kembridžo šv. Jono koledžo profesorių Wiljamą Whitakerį, prancūzą Žaną de Serres‘ą ir kitus europiečius su jų prieš jėzuitus nukreiptais veikalais. Įvardindamas geografiškai tolimus bendraminčius, išvardindamas jų darbus bei sugretindamas juos su Lietuvoje ir Lenkijoje dirbančių reformatų, kaip Andrius Chžonstovskis ar Jurgis Žarnoveckis, veikalais, Volanas tapo įspūdingą intelektualiai vieningos bendrijos paveikslą. Volano nutapytas europinės reformatų bendrijos kaip intelektualiai vientiso reiškinio paveikslas yra, be jokios abejonės, idealizuota konstrukcija: šiandienos istorikai gerai žino, kad reformatų konfesija skirtinguose Europos regionuose galėdavo įgauti skirtingus teologinius atspalvius. Nepaisant to, negalima paneigti, kad Volano poleminiuose veikaluose aiškiai juntama tendencija pabrėžti ne skiriančius, o apjungiančius elementus. Sąmoningai rašydamas visoje Europoje išsilavinusių sluoksnių gerai suprantama lotynų kalba, Volanas sykiu ir asmeniškai aktyviai siekė įtraukti užsienio bendraminčius į bendras diskusijas. Jo paties argumentacijoje ryškiai apčiuopiamas bebaigiantis išsikristalizuoti reformatų identitetas, kuriam yra būdingas universalumo siekis, konkrečiai pasireiškiantis nuorodomis į europinę šios Reformacijos šakos dimensiją. Trumpai drūtai tariant: Volanas buvo, be abejo, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikęs mąstytojas, politiškai identifikavęsis su savo nauja tėvyne.
Įtaka ir Vertinimas
Andrius Volanas laikomas vienu žymiausių XVI a. LDK protestantų (evangelikų reformatų) mąstytojų ir teologų. Jo darbai atspindi Renesanso humanizmo ir Reformacijos idėjas, o politinės minties veikalai turėjo įtakos LDK visuomenės ir valstybės raidai.Monografijos „Andrius Volanas ir reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ autorius prof. hab. dr. Kęstutis Daugirdas 2007 m. apgynė disertaciją tema „Andrius Volanas (apie 1531-1610) ir jo reikšmė reformacijai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, kurios pagrindu 2008 m. buvo išleista solidi monografija, gerai įvertinta recenzentų, apdovanota istoriko J. F. Gerhardo Goeterso vardo premija.
Taip pat skaitykite: Kaip kurti darnius šeimos santykius: psichologo patarimai
Taip pat skaitykite: Muzikinė Andriaus Mamontovo Kūryba