Įvadas
Viljamas Šekspyras, vėlyvojo renesanso anglų rašytojas ir poetas, yra vienas žymiausių dramaturgų pasaulyje. Jo kūryba, apimanti įvairius žanrus, remiasi istoriniais siužetais ir kelia aktualias problemas. Šekspyro tragedijoms būdingas tragiškas gyvenimo supratimas, dažnai apmąstomas gyvenimo prasmės klausimas ir tragiška baigtis. Jos taip pat pasižymi veikėjų paveikslų išraiškingumu ir filosofiniu požiūriu į pasaulį. Didysis jo veikalas - penkių veiksmų tragedija „Hamletas“. Šiame straipsnyje nagrinėsime Hamleto tragišką asmenybę, jo bruožus, dvasinę kaitą ir vidinius konfliktus, kurie lemia jo tragišką likimą. Taip pat paliesime kūrinio temas, tokias kaip kerštas, teisingumas, abejonės, gyvenimo prasmė, išdavystė ir meilė.
Hamleto Siužetas ir Interpretacija
„Hamletas“ - poetinė renesanso drama, kurioje mąstoma ir kalbama poetiniais vaizdais ir sąvokomis. Tragedija komponuojama taip, kad visų įvykių centre atsiduria danų princas Hamletas. Tačiau ir kiti kūrinio veikėjai išgyvena savo tragedijas (Klaudijus, Gertrūda, Apolonijus, Ofelija). Skaitytoją sukausto nuolat auganti įtampa, įvykis, keičiantis kitą įvykį. Čia atskleidžiamas slaptas rūmų gyvenimas, santykiai tarp įvairių luomų atstovų, valdžios ir keršto troškimas.
Hamletas - Renesanso Epochos Žmogus
Ryškus Renesanso epochos pavyzdys - V. Šekspyro drama „Hamletas“. Hamletas - išsilavinusi, visapusiška asmenybė. Jis kritiškas, linkęs viską tyrinėti, gerai susipažinęs su antikiniu menu, sugebantis atmintinai cituoti kūrinių ištraukas, išmanantis vaidybos meną, yra subtilaus estetinio skonio, geras psichologas. Renesanso epochoje iškyla humanizmas. Hamletas viename monologe sako: „Koksai nepaprastas kūrinys žmogus! Koks prakilnus savo protu! Koks neaprėpiamas savo gabumais! Pasaulio grožis! Visų gyvių pažiba!…“ Hamletas yra giliai mąstanti, ieškanti tiesos, tragiška asmenybė. Tai žmogus - tai kiekvienas iš mūsų savo didybėje ir menkystėje.
Pagrindiniai Hamleto Bruožai
Pagrindinis tragedijos veikėjas - princas Hamletas (Hamletas - iš anglų kalbos išvertus reiškia mėgstantis būti namie, namų žmogus, siekiantis tikslo) - nepaprasta asmenybė, apdovanota įžvalgiu protu. Vienas svarbiausių Hamleto bruožų - dvasinė kaita. Jis niekada neskuba atlikti veiksmų, o pirmiausia siekia ir bando susivokti situacijoje, suprasti reiškinių priežastis ir esmę. Savo monologuose jis filosofiškai kalba apie pasaulį, gyvybę ir mirtį, žmogaus būties prasmę. Garsusis jo monologas „Būti ar nebūti“ yra visos dramos pagrindas, jos kulminacija, kur šiam veikėjui iškyla esminis klausimas, didysis pasirinkimas, lemsiantis daugelio žmonių ateitį.
Hamletas - Renesanso Krizės Žmogus
Pagrindinis Viljamo Šekspyro tragedijos „Hamletas“ herojus - princas Hamletas - renesanso krizės žmogus. Renesanso intelektualinis pagrindas buvo humanizmas, taigi šis kūrinys pasakoja apie žmogaus vietą pasaulyje, priešinimąsi blogiui, idealų žlugimą. Princas Hamletas - pagrindinis to rodiklis. Jis yra didinga, protinga ir tuo pačiu tragiška asmenybė. Protas tai stipriausia jo pusė, jam netrūksta minčių, stipraus žodžio savo mintims ir jausmams reikšti. Bet jo mąstymas yra teorinis, ne praktinis, jis daugiau galvoja negu daro. Emocijoms paskatinus veikti, protas traukia į pasyvumą. Tačiau pasyvumas konvertuojasi į pastovų mąstymą.
Taip pat skaitykite: Hamleto tragiška atomazga
Hamleto Dvasinė Kaita ir Abejonės
Hamletas niekada neskuba atlikti veiksmų, o pirmiausia siekia ir bando susivokti situacijoje, suprasti reiškinių priežastis ir esmę. Savo monologuose jis filosofiškai kalba apie pasaulį, gyvybę ir mirtį, žmogaus būties prasmę. Garsusis jo monologas „Būti ar nebūti“ yra visos dramos pagrindas, jos kulminacija, kur šiam veikėjui iškyla esminis klausimas, didysis pasirinkimas, lemsiantis daugelio žmonių ateitį. Hamletas blaškosi tarp gyvenimo ir mirties, tikėdamasis rasti išeitį. Jo sužeista širdis gedi tėvo, reikalauja keršto. Jis jaučiasi vienišas, jam labai sunku įvykdyti teisingumą, todėl vis dažniau mąsto apie gyvenimą anapus šio kankinančio pasaulio. Veikėjui mirtis nėra baisi, priešingai - ji gali suteikti jam prieglobstį nuo žiaurių realybės vėjų.
Hamleto Santykiai su Ofelija
Hamleto ir Ofelijos santykiai tragedijos pradžioje atrodo kaip patys tyriausi ir nuoširdžiausi jaunuolių jausmai. Tačiau pastovus karaliaus kišimasis į juos ir Ofelijos priklausymas nuo aplinkinių nuomonės Hamletą palaužia. Ofelija tampa vyrų (Polonijaus, Laerto, Hamleto, Klaudijaus) manipuliacijų auka.
Hamleto Pasaulėžiūra ir Humanizmo Krizė
Viljamas Šekspyras savo sonete ir dramoje atskleidė Renesanso epochos pabaigoje kilusią humanizmo krizę. Iš pradžių buvo keliamos amžinos vertybės - meilė, grožis, tobulybė, rūpestis, nuoširdumas, šiluma. Tačiau vėliau visa tai pavirto vien tik asmeninių poreikių tenkinimu, skirtumo tarp žmonių niūrioje visuomenėje augimu. Buvo paminta moralė ir jos normos, teisybė, dingo tarpusavio supratimas ir net mažiausios pastangos suprasti. Daugelis žmonių užsimiršo, pasinėrė į žemiškus malonumus. Bet atsirado tokių, kurie išliko ištikimi humanizmo idėjoms, vertybėms. Jie kovojo su negandomis, sunkumais, nesėkmėmis ir nors dažnai pabaiga buvo tragiška ir skaudi, tačiau tai tik dar labiau skatino žmones kovoti už teisingumą, siekti tikslo. Toks buvo ir Hamletas.
Hamletas ir Blogio Analizė
Literatūroje taip pat gausu panašių pavyzdžių. Apie tai, kad kartais net į pralaimėjimą vedanti kova yra svarbi, rašė Renesanso dramaturgas Viljamas Šekspyras tragedijoje „Hamletas“. Jos herojus, net ir žinodamas, kad žus, pasiryžęs atkeršyti už sąmokslą prieš jo tėvą. Hamletas mato, kad visuomenė yra amorali, pilna ydų, herojus nusivylęs žmogumi ir nori sugrąžinti pasaulio tvarką. Juk tam, kad klestėtų gėris, reikalinga tam tinkama dirva: „Išgverusi gadynė! Ir deja, / aš gimęs tam, kad pataisyčiau ją“. Tad net ir Hamleto žūtis nėra laikoma jo pralaimėjimu - jis pasiekia pergalę, o blogis pralaimi. Herojus išjudina pasaulį.
Pagrindiniai Veikėjai ir Jų Vaidmuo
- Hamletas: Danijos princas, pagrindinis tragedijos herojus. Jaunas, protingas, išsilavinęs (studijuoja Vitenbergo universitete - reformacijos centre), jautrus, linkęs į apmąstymus ir filosofavimą.
- Klaudijus: Danijos karalius, Hamleto dėdė, nužudęs savo brolį (Hamleto tėvą) ir vedęs jo našlę Gertrūdą. Pagrindinis antagonistas.
- Gertrūda: Danijos karalienė, Hamleto motina, ištekėjusi už Klaudijaus netrukus po vyro mirties. Jos paveikslas sudėtingas ir nevienareikšmis.
- Polonijus: Karaliaus patarėjas, Ofelijos ir Laerto tėvas. Lojaus Klaudijui tarnas, pataikūnas ir intrigantas, mėgstantis duoti banalius pamokymus ir visur kišti nosį.
- Ofelija: Polonijaus duktė, Hamleto mylimoji. Jauna, tyra, paklusni tėvui ir broliui. Ji tampa vyrų (Polonijaus, Laerto, Hamleto, Klaudijaus) manipuliacijų auka.
- Laertas: Polonijaus sūnus, Ofelijos brolis. Karštakošis, labiau veiksmo nei apmąstymų žmogus. Sužinojęs apie tėvo mirtį ir sesers beprotystę, jis trokšta keršto Hamletui.
- Horacijus: Hamleto studijų draugas ir vienintelis tikras bičiulis. Protingas, santūrus, ištikimas. Hamletas juo visiškai pasitiki, paveda stebėti Klaudijų per „Pelėkautų“ spektaklį ir galiausiai prašo papasakoti pasauliui jo istoriją.
- Tėvo dvasia (Šmėkla): Nužudytojo karaliaus Hamleto dvasia, pasirodanti sūnui ir atskleidžianti baisią tiesą apie savo mirtį bei reikalaujanti keršto Klaudijui (bet liepianti neliesti motinos).
Panašumai tarp Hamleto ir Skirgailos
Nors informacijos apie Hamleto ir Skirgailos panašumus vartotojas nepateikė, galima teigti, kad abu personažai yra tragiški herojai, susiduriantys su moralinėmis dilemomis ir vidiniais konfliktais. Abu jie yra intelektualūs ir mąstantys, tačiau negali įveikti juos supančio blogio.
Taip pat skaitykite: Hamleto elgesio analizė
Taip pat skaitykite: Hamleto interpretacijos