Įvadas
Antanas Škėma - vienas ryškiausių lietuvių rašytojų, prozininkas, dramaturgas, poetas, literatūros kritikas ir publicistas. Jo kūryba ilgą laiką buvo neprieinama Lietuvoje, tačiau dabar, po tragiškai pavėluoto sugrįžimo, užima svarbią vietą lietuvių literatūroje. A. Škėma nėra lengvų pasiskaitymų autorius, tačiau jo kūryba palydima kompetentingų žvilgsnių ir žodžių, galinčių palengvinti pirmosios pažinties sunkumus. Šiame straipsnyje nagrinėsime vieną iš ryškiausių A. Škėmos kūrinių - romaną „Balta drobulė“ ir jo pagrindinį veikėją Antaną Garšvą, gilią, sudėtingą, prieštaringą ir tragišką asmenybę.
A. Škėmos kūrybos kontekstas
A. Škėmos kūryba gimė visai kitoje istorinėje, geografinėje, socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Jo kūriniai reiškė ir galėjo reikšti savo metu tam tikras idėjas, tačiau laikui bėgant jų reikšmė ir prasmė patyrė pokyčius. Vis dėlto, juose išliko universalios meninės vertybės. A. Škėmos kūryba gimtosios žemės kultūriniame gyvenime neatlikusi ar tik iš dalies atlikusi misiją, dar gali ją atlikti. Net nejauku būtų kalbėti, ko dar nebuvo lietuvių literatūroje, kai rašytojas taip tragiškai anksti baigė savo kelią. A. Škėmos kūryba yra vieninteliai literatūros istorinės tąsos ženklai, įrodymas, kad tauta, kai buvo užgniaužtas balsas, tuo metu kalbėjo savo išeivių lūpomis.
Antanas Garšva - pagrindinis „Baltos drobulės“ veikėjas
R. Šilbajorio teigimu, „Škėmos kūryboje yra tik vienas pagrindinis veikėjas“. „Baltai drobulei“ šią frazę galima taikyti be išlygų: pagrindinis veikėjas čia iš tiesų tėra vienas, Antanas Garšva - gili, sudėtinga, prieštaringa, tragiška asmenybė, akumuliavusi savyje skaudžią dvidešimtojo amžiaus vidurio žmogaus, lietuvio, inteligento, menininko patirtį. Garšvos tragizmą lemia ne viena, o visas kompleksas tarpusavyje susipynusių priežasčių. Jo likimą galima vaizduotis kaip savotiškus vidinio pragaro ratus, kuriuos tenka pereiti nuolat blaškomam iš vieno į kitą.
Tremtis ir emigracija
Antanas Garšva - tremtinys, pabėgėlis, vienas iš tūkstančių, 1944 m. vasarą pasitraukusių į Vakarus, gyvenusių „dipukų“ stovyklose Vokietijoje, perplaukusių Atlantą ir 6-ojo dešimtmečio pabaigoje ėmusių iš visų jėgų kabintis į gyvenimą Amerikoje. Emigracija jam - ne pasirinkimas, o būtinybė, sąlygota istorinių aplinkybių. Jis neteko tėvynės, prarado ryšį su gimtąja kultūra, patyrė socialinę ir psichologinę dezintegraciją. Garšva jaučiasi svetimas naujoje aplinkoje, jam sunku pritapti prie amerikietiškos kultūros, išsaugoti savo identitetą. Tai sukelia jam nuolatinį nerimą, nostalgiją, vienišumo jausmą.
Intelektualas ir menininkas
Garšva - intelektualas, turintis platų akiratį, išsilavinęs, domisi literatūra, filosofija, menu. Jis jautriai reaguoja į pasaulio įvykius, pergyvena dėl socialinės neteisybės, karo, smurto. Garšva - menininkas, poetas, tačiau negali realizuoti savo kūrybinio potencialo. Darbas lifto operatoriumi jam - ne tik būdas išgyventi, bet ir egzistencinė kančia. Jis jaučia, kad jo talentas žūsta, kad jis negali atsiskleisti, realizuoti savo pašaukimo. Tai sukelia jam frustraciją, depresiją, veda į dvasinę krizę.
Taip pat skaitykite: Kūrybos kančios
Meilė ir santykiai
Garšvos santykiai su moterimis - sudėtingi ir prieštaringi. Jis myli Eleną, tačiau negali sukurti su ja tvirtų ir ilgalaikių santykių. Jį traukia įvairios moterys, tačiau jis nesugeba rasti tikros artumos, meilės, harmonijos. Garšvos santykiuose su moterimis atsiskleidžia jo vidinis konfliktas, nesaugumas, baimė įsipareigoti.
Psichologinė būsena
Garšva kenčia nuo psichikos sutrikimų, jam pasireiškia depresija, nerimas, paranoja. Jis jaučia, kad praranda ryšį su realybe, kad jo sąmonėFragmentuota. Garšvos psichologinė būsena - pasekmė patirtų traumų, emigracijos, kūrybinės nerealizacijos, egzistencinio absurdo suvokimo. Jis ieško būdų, kaip susidoroti su savo vidiniais demonais, tačiau jam tai sunkiai sekasi.
Egzistencinė krizė
Garšva išgyvena egzistencinę krizę, jam kyla klausimai apie gyvenimo prasmę, žmogaus vietą pasaulyje, Dievo egzistavimą. Jis jaučia, kad pasaulis absurdiškas, kad žmogus pasmerktas vienatvei, kad nėra jokios aukštesnės jėgos, kuri galėtų jam padėti. Garšva ieško atsakymų į savo klausimus, tačiau neranda jų. Jis jaučiasi pasiklydęs, dezorientuotas, be vilties.
Maištas
Garšva maištauja prieš visuomenę, prieš Dievą, prieš save. Jis nepritaria socialinei neteisybei, smurtui, veidmainystei. Jis kritikuoja religiją, ideologiją, moralę. Garšva maištauja prieš savo likimą, prieš savo silpnybes, prieš savo baimes. Jo maištas - desperatiškas bandymas išsaugoti savo individualybę, savo laisvę, savo orumą.
Savęs naikinimas
Garšva linkęs į savęs naikinimą, jis piktnaudžiauja alkoholiu, rizikuoja savo gyvybe, provokuoja konfliktus. Jis jaučia, kad yra vertas bausmės, kad turi sumokėti už savo klaidas, už savo nuodėmes. Garšvos savęs naikinimas - pasąmoningas noras atsikratyti kančios, išsilaisvinti iš savo vidinių demonų.
Taip pat skaitykite: Miškinio kūrybos analizė
Vilties paieškos
Nepaisant visų išgyvenimų, Garšva nepraranda vilties. Jis ieško šviesos, grožio, meilės. Jis tiki, kad žmogus gali būti geresnis, kad pasaulis gali būti teisingesnis. Garšva ieško prasmės kūryboje, santykiuose su žmonėmis, gamtoje. Jo vilties paieškos - nuolatinis procesas, kuris padeda jam išlikti žmogumi, nepasiduoti tamsai.
„Nakties tyla“ - egzistencinio nerimo išraiška
A. Škėmos novelė „Nakties tyla“ atspindi egzistencinį nerimą, vienišumo jausmą, pasaulio žiaurumą. Novelės herojus nubunda nakties tyloje ir jaučia nerimą, kurio priežastis - pasaulio neteisybė, karas, mirtis, artimųjų išsiskyrimas. Pasaulis užlietas egoizmo, žiaurumo, veidmainystės bangos. Novelėje jau užfiksuojamas vėliau išsišakojantis maišto motyvas. „Nakties tylos“ stilistikoje galima pastebėti bruožus, kurie vėliau charakterizuos visą A. Škėmos kūrybą. Novelę pagrįstai galima laikyti vidinio monologo, sąmonės srauto pavyzdžiu, o Nakties Tylą - to paties nubudusio žmogaus alter ego.
„Saulėtos dienos“ - autobiografiškumo ir meninės išmonės derinys
A. Bučys pavadino „Saulėtas dienas“ viena „gražiausių ir liūdniausių apysakų visoje lietuvių literatūroje“. Apysaka - įdomus ir parankus objektas autobiografiškumo ir meninės išmonės dialektikai kūrinyje aptarti. Apysakos meninę įtaigą lemia tai, kad žiaurus, brutalus, negailestingas pasaulis joje matomas lyg vogčiomis į jį ištrūkstančio devynmečio paauglio Martynuko akimis. „Saulėtose dienose“ jau suformuluojama egzistencinė problema, kuri vėliau kankins ne vieno A. Škėmos kūrinio veikėjus, - Dievo problema. Apysakos pasakojime, jos stiliuje ir kalboje jau aptinkame tai, kas vėlesnėje A.
Taip pat skaitykite: A. Mockus apie depresijos centrą
tags: #antanas #garsva #priestaringa #asmenybe