Išeivijos literatūra - reiškinys, lydintis tautas, patiriančias istorines negandas, ribojančias ar naikinančias sąlygas literatūros vystymuisi. Tokioms sąlygoms priskiriama rašytojo gimtojo krašto aplinka, tautos ir jos kultūros istorinė bei dabartinė situacija pasaulio kūrybinių poslinkių kontekste, temos ir raiškos pasirinkimo laisvė, tautos literatūrinis poreikis. Šių sąlygų trūkumas formuoja tremtinę literatūrą. Išeivijos literatūra, atspindinti kūrybinio žodžio ir laisvės ribojimus, tampa reikšminga kiekvienos tautos istorijos dalimi. Lietuvių literatūra, patyrusi sovietinės okupacijos laikotarpį, taip pat turi ryškių išeivijos literatūros pavyzdžių. Net ir atkūrus nepriklausomybę, atsirado autorių ir knygų, rašytų išeivijoje. Šiame straipsnyje bus pristatyta Antano Škėmos asmenybė ir kūryba, vieno žymiausių pokario išeivijos rašytojų. Straipsnyje aptariama rašytojo biografija, kūrybos ypatybės, žinomiausi kūriniai, jų interpretacijos ir kritika.
Antanas Škėma: Biografijos bruožai ir kūrybinis kelias
Antanas Škėma (1910-1961) - vienas įdomiausių išeivijos prozininkų ir dramaturgų. Gimė Lodzėje, Lenkijoje, kur jo tėvas mokytojavo. Daugiau nei pusę savo gyvenimo praleido svetimose šalyse: vaikystę Lenkijoje, Pirmojo pasaulinio karo dalį Voroneže, Rusijoje, Antrojo pasaulinio karo metais - Vokietijoje, o žuvo Amerikoje. Pabėgėlio ir išeivio statusas paliko gilų pėdsaką jo kūryboje, atsispindintį tremties, susvetimėjimo ir vienatvės motyvuose. Nors pats A. Škėma nepriėmė „tremtinio“ termino, jo kūryboje jaučiami Rusijos ir Amerikos patirčių atgarsiai.
Grįžęs į Lietuvą 1921 m., A. Škėma studijavo mediciną ir teisę Kauno universitete. Nuo 1936 m. dirbo Kauno ir Vilniaus Valstybiniame teatre aktoriumi. Dalyvavo 1941 m. birželio sukilime. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, kur aktyviai dalyvavo tremties stovyklų meniniuose sambūriuose. Atvykęs į Ameriką, dirbo įvairius darbus, tačiau tęsė teatrinę ir kultūrinę veiklą.
Kūrybos ypatybės ir pasaulėjauta
A. Škėmos kūrybai būdingas modernizmas, atvirumas pasaulio pokyčiams, naujas žmogaus santykis su realybe ir Dievu, dvasinės krizės situacija ir egzistencinė patirtis - prasmės ieškojimo kančia visuotinėje būties egzilėje. Rašytojo kūryboje svarbų vaidmenį vaidina kalba, kuri tampa priemone išreikšti žmogaus ir visuomenės konfliktą, atskleisti kūrybinės instrumentuotės ištakas. A. Škėma jautė, kad negalima prasiveržti pro „kultūringumo“, „vertybių pajutimo“ kaukę, slepiančią nuo nepakeliamos tikrovės, nepanaudojus „baisių“, „neprijaukintų“ žodžių.
Literatūros kritikai pabrėžia A. Škėmos kūrybos vertę. Henrikas Radauskas teigia, kad A. Škėma pirmasis parodė, kaip lietuviškos provincijos gyventojui laužo kaulus didmiesčio ratas. Alfonsas Nyka-Niliūnas pripažįsta rašytojo siekimą kūrybiškai suvokti savo paties žmogiškąją situaciją ir ją išreikšti savo laiko terminais. Alina Staknienė pagrindinėmis A. Škėmos kūrybos vertybėmis laiko jautrų sąmoningumą, naują poetinę kalbą ir pasaulėjautą. Rimvydas Šilbajoris legitimuoja proveržį į naujo rašymo erdvę.
Taip pat skaitykite: Kūrybos kančios
"Nuodėguliai ir kibirkštys" ir "Šventoji Inga": kūrybos bruožų paieškos
Pirmasis A. Škėmos kūrinys - „Nuodėguliai ir kibirkštys“ - tai vaizdelių, pergyvenimų ir samprotavimų rinkinys, kurių nejungia bendra fabula. Kai kurie vaizdai siejasi su ateities kūryba ir atrodo lyg plunksnos bandymai būsimoms situacijoms ir konfliktams. Rinkinyje atsiskleidžia epizodai iš karo aukų ir budelių likimų, ironiškai vaizduojama visuotinė reikšmė konkrečiai situacijai. Kūryboje daug melodramos, kraštutinių situacijų, tačiau matyti talentingas, savo paties idealizmo kankinamas šviesaus proto autorius, ieškantis būdo suvokti ir meno kalba suformuluoti ironišką ir tragišką žmogaus būklę klaikiam ir nesuprantamam pasaulyje.
Antrame rinkinyje „Šventoji Inga“ (1952) paskiri vaizdeliai sugrupuoti į tris ciklus. Pirmasis ciklas „Saulėtos dienos“ sujungia prisiminimus iš revoliucijos laiko Rusijoj į fiktyvų, fatališką epizodą, tartum galimą alternatyvą iš tiesų pergyventos autoriaus vaikystės. Apysakos turinys - pasibaisėtinai žiaurus vaiko sielos išniekinimas, kurį vykdo jam visiškai abejingas, savo revoliucijos karštligėj paklaikęs pasaulis. Forma - serija trumpų epizodų, sujungtų aidu atsišaukiančiais vaizdais. Antroji dalis, ,,Apokaliptinės variacijos”, prasideda kaip serija vaizdelių, ramiai, lakoniškai pasakojančių romantiškus, kasdieniškus ir pasibaisėtinus arba pasibjaurėtinus dalykus. A.Škėma rašo be gailesčio taip, kad skaitytojui nebeliktų jokių ,,civilizuotos kalbos” užtvarų ar emocinių trafaretų, už kurių būtų galima pasislėpti nuo jo tiesos. ,,Trys apie traukinį” kalba apie meilę ir mirtį, amžinai pasikartojančias laiko dimensijos netekusioje, iš faktų ir sapnų sulydytoje tikrovėje. Paviršutiniškai skaitant, ,,Šventoji Inga” gali sudaryti įspūdį savotiškai padriko, impresionistiško teksto, pilno nesibaigtų minčių, o iš tiesų gi ji yra nepaprastai tirštai persunkta sudėtingomis, galbūt jokio sprendimo neturinčiomis egzistencinėmis problemomis, reikalaujančiomis apmąstymo ir glaudesnės teksto organizacijos.
"Balta drobulė": Asmenybės laisvės drama
„Balta drobulė“ - vienas iš įdomiausių A. Škėmos kūrinių, išleistas 1958 m. Pagrindinis veikėjas - išeivis iš Lietuvos, poetas Antanas Garšva, savo charakteriu ir likimu artimas pačiam autoriui. Garšva kenčia dėl savo padėties Niujorke, kur jis jaučiasi tik robotu, mažu sraigteliu. Dėl to atsiranda ironiškas žvilgsnis į savo bejėgiškumą ir aplinkos absurdą. Jo samprotavimuose iškyla baisaus, nežmoniško pasaulio vaizdas. Antanas Garšva negali priprasti prie bedvasio egzistavimo. Darbe, apsivilkęs liftininko uniformą su numeriu „87“, jis jaučiasi sutampąs su skaičiumi, su mechanizmu (liftu). Ilgainiui Antanui visas pasaulis ima panašėti į primityvų mechanizmą, kurio dalelės - žmonės. Visas mechanizmas „sustyguotas“ pagal paprasčiausius „perku - paduodu“ dėsnius, ir jautrus A. Škėmos herojus jaučia, kad jis yra tik „rato dantis keltuve“. Savo beprasmį gyvenimą jis lygina su Sizifo darbu.
Literatūros tyrinėtojai analizuoja „Baltos drobulės“ struktūrą, motyvus ir simbolius. Knygos autorė Loreta Mačianskaitė teigia, kad kalba yra ta vieta, kur ore skraidanti idėja transformuojasi į „popierinį“ vaizdą, galimą pasaulį, žmogiškos egzistencijos daugialypiškumo saugotoją. Remdamasi Benveniste’u, Wittgensteinu, Todorovu, Greimu, ji pripažįsta vienintelę duotybę - patį literatūros tekstą, o realybės ir tiesos iliuzijas aiškina kalbos figūratyvumu. Romanas vadinamas vienu pirmųjų modernios lietuvių prozos diskursų, kuriančių „destruktyvaus pasaulio tragišką literatūrinę viziją“. Užsibrėžiama „išryškinti naujus pasaulio vaizdo profilius, kuriuos vidinių referencijų dėka sumodeliuoja romano diskurso figūros, ir tyrinėti, kaip modernus „Baltos drobulės“ rašymas performuluoja ir resemantizuoja amžinas visų laikų temas bei skleidžia naują žmogaus interpretaciją“.
"Balta drobulė" yra diskursas apie diskursą. "Atiduodamas kūrybai pirmenybę prieš gyvenimą, subjektas tampa savo kuriamo teksto objektu, rašomo diskurso figūra". Rašymas Škėmos romane įgyja egzistencinę - pasipriešinimo nebūčiai - reikšmę. Gyvenimas suvokiamas kaip nuolatinis rašymo bandymas, o pasaulis - kaip virtualiai įskaitomas tekstas. Alogiškame istorijos diskurse laisvės erdvė sutampa su rašymo erdve. Tik patyręs gyvenimo praradimo skonį, Garšva gimsta kaip menininkas - atsiveria depersonalizuotam santykiui su pasauliu. „Baltą drobulę“ siūloma skaityti kaip modernaus poeto tragišką mitą, rašymo tematiką kreipiantį „į vienintelę - mirties problemą“.
Taip pat skaitykite: Miškinio kūrybos analizė
Romane nuolat kaitaliojasi dabartis ir praeitis, pasakotojo ir veikėjo požiūriai, kurie kuria daugiareikšmį tekstą. Pagrindiniai romano personažai grupuojami pagal sutampančius teminius vaidmenis. Keltuvininkas ir poetas Garšva turi savo antrininką - keltuvininką ir muzikantą Stanley. Jie kartu keliauja lifto vertikale tarp 1 ir 18 aukšto ir kartu apleidžia dvimatę erdvę: vienas smunka žemyn nuo tilto, kitas sėdi rojuje prie mėlynų kalnų. Bendri teminiai vaidmenys sieja ir romano moteris. Elenos figūra dubliuoja Garšvos motiną. Mačianskaitė laiko esminiu Škėmos romano bruožu nuolatinę antrininkų palydą ir vertina jį kaip bandymą įforminti chaotišką gyvenimo medžiagą naudojantis „muzikine technika“.
Studijos autorė išskiria Škėmos romane keturis galimų pasaulių modalumus: tikrąjį, realųjį, sukurtąjį (vaizduotės) ir netikrąjį (nebūties) pasaulį. Tos pačios figūros kiekviename iš šių pasaulių įgyja skirtingas temines vertes. Realųjį pasaulį nuo tikrojo skiria teatriškos kasdienybės užuolaidos. Tikrumo terminu romane apibūdinamas neįvykusio, ieškančio poeto priešinimasis „vykusių žemės gyventojų“ apgaulingoms vertėms. Garšvos tragiška kaltė atveria tikrojo pasaulio paslaptį. Tačiau atgailaujanti sąmonė neišsaugo asmens tapatybės.
Spektaklio režisierius Jonas Jurašas teigia, jog imtis Lietuvos teatre niekada anksčiau nestatyto Antano Škėmos romano „Balta drobulė” jį paskatino žmona - dramaturgė Aušra Marija Sluckaitė.„Antanas Garšva nėra herojiška ar itin simpatiška figūra. Tai sarkastiškas, provokuojantis, apie nemalonius ir skausmingus dalykus kalbantis žmogus. Bet jis visuomet yra tiesus ir sąžiningas su savimi”, - viename interviu apie pagrindinį spektaklio herojų, vaidinamą Dainiaus Svobono, pasakojo režisierius.Tarp meilės ir praradimo, kūrybinės laisvės ir kančios besiblaškantis pagrindinis spektaklio veikėjas poetas Antanas Garšva - šiandienio pasaulio žmogaus, suskilusio tarp virtualios tikrovės ir realybės, atspindys.Antanas Garšva, neturėdamas galimybės visų jėgų skirti kūrybai ir siekti sielos nemirtingumo, priverstas dirbti sizifišką liftininko darbą didžiausiame Niujorko viešbutyje. Jis atsisako meilės, nutraukia žmogiškus ryšius, lieka vienišas lifto narve, bet vis dėlto nuolatos gyvena viltimi.„Balta drobulė” - tai išdrįsusio mąstyti žmogaus drama.
Taip pat skaitykite: A. Mockus apie depresijos centrą