Įvadas
Lietuvos teatro istorija - tai dinamiškas procesas, kuriame susipina įvairios įtakos, tradicijos ir asmenybės. Nuo XVI amžiaus, kai vaidinimai pradėti rodyti didžiojo kunigaikščio rūmuose, dvaruose ir Vilniaus universitete, iki šių dienų, teatras Lietuvoje išgyveno įvairius etapus, patyrė politinių ir kultūrinių permainų, tačiau išliko svarbia tautinės savimonės ir kultūros dalimi. Šiame straipsnyje apžvelgsime svarbiausius Lietuvos teatro istorijos momentus, išskirtines asmenybes ir šiuolaikines tendencijas, siekdami atskleisti teatro vaidmenį Lietuvos visuomenėje.
Profesionalaus Teatro Pradžia ir Formavimasis
Profesionalusis teatras Lietuvoje žinomas nuo XVI a., kai spektaklius kūrė ir rodė įvairių šalių keliaujančios trupės, įvairiataučiai moksleivių, dvarų bei miestų teatrų kolektyvai. Tačiau lietuvių kalba teatras pradėtas kurti tik XIX a. pabaigoje. Carinei Rusijai tuo metu priklausiusiose Lietuvos teritorijose lietuvių kalbos ir rašto lotyniškais rašmenimis draudimo laiku organizuoti lietuviškieji vakarai - juose dainuotos liaudies dainos, skaityta poezija ir rodyti vaidinimai. Iš šios tradicijos, tautiniu pagrindu susibūrusių draugijų veiklos bei Rusijoje teatro mokslus išėjusių režisierių pastangų gimė pirmieji profesionalūs lietuvių teatro darbai.
Nuo pat profesionaliojo teatro Lietuvoje pradžios buvo akivaizdžios ir ilgą laiką išskirtinę reikšmę išlaikė dvi teatro vystymąsi, turinį ir formą lėmusios įtakos: iš vienos pusės - romantinės pasaulėžiūros nulemta liaudies meno, etninės kultūros įtaka, susijusi su nacionalinės tapatybės paieškomis, iš kitos - užsienio teatrinė patirtis (visų pirma Rusijos), įgyta studijuojant ir keliaujant. Veikiant šioms įtakoms tarpukariu įsteigtas Valstybės teatras Kaune, atidaryta profesionalių teatrų kituose Lietuvos miestuose, pradėti rengti teatro aktoriai bei kritikai. Formuojant teatrų repertuarus siekta tiek romantizuoto tautinio turinio, vaizduojančio ir formuojančio tautos dvasią, tiek realistinės estetikos, kartais net tiesiogiai perimtos iš Rusijos teatro kūrėjų, pavyzdžiui, iš Kaune trumpai dirbusio Michailo Čechovo. Tačiau tuo metu teatrinis gyvenimas Lietuvoje buvo gerokai įvairesnis nei tik retkarčiais eksperimentams atsiveriančiuose valstybiniuose teatruose. Greta egzistavo tiek inovatyvios, tiek aukštos kokybės pramoginių teatrinių iniciatyvų.
XX amžiuje režisieriaus institucija Lietuvoje sėkmingai įsitvirtino: tarpukariu, sovietmečiu ir atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo kuriamas režisūrinis teatras. XX a. antrojoje pusėje įtvirtintas režisieriaus kaip svarbiausio spektaklio kūrėjo statusas nepraranda reikšmės dabar - Lietuvoje režisierius išlieka teatro pagrindu. Apžvelgiant ryškiausių režisierių veiklą yra rašoma Lietuvos teatro istorija, stebima institucijų veikla, reflektuojamas estetinis kismas. Net ir politinių pervartų pasekmės teatrui apmąstomos visų pirma analizuojant žinomų režisierių kūrybos pokyčius.
Režisūrinio Teatro Raida ir Asmenybės
Garsių režisierių, išsiskiriančių savitu kūrybiniu stiliumi, Lietuvoje būta jau tarpukario teatre, tačiau ryškiausiai režisūrinis teatras atsiskleidė sovietmečiu. Pavyzdžiui, Prancūzijoje teatro mokslus baigęs Juozas Miltinis, dar tarpukariu grįžęs į Lietuvą, savo režisūrinę programą nuosekliai įgyvendinti pradėjo tik XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Panevėžyje. Rusijoje studijavę Jonas Jurašas, Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Gytis Padegimas teatro scenoje įsitvirtino 8-ajame ir 9-ajame XX a. dešimtmečiuose. Vėliau, atkūrus nepriklausomybę, svarbiausių režisierių gretas papildė ir J. Vaitkaus bei R. Tumino mokiniai Gintaras Varnas, Oskaras Koršunovas, Agnius Jankevičius, Paulius Ignatavičius, Artūras Areima. Dalis išvardytų režisierių - iki šiol ryškūs ir aktyvūs kūrėjai. Tačiau vyriausioji karta, stovėjusi prie dabartinio režisūrinio teatro tradicijos ištakų, kūrusi vaidybos ir režisūros mokyklą Lietuvoje, jau beveik pasitraukė. Tad tiek kūryboje, tiek pedagogikoje ima dominuoti vidurinioji ir jaunesnioji scenos meno kūrėjų kartos.
Taip pat skaitykite: Aktorių Kova su Depresija
Oskaras Koršunovas: Šiuolaikinio Teatro Lyderis
Bene svarbiausia šiuolaikinio Lietuvos teatro asmenybė yra Oskaras Koršunovas. Apie jo režisūros išskirtinumą pradėta kalbėti pamačius jau pirmuosius režisieriaus darbus, sukurtus dar nebaigus studijų. Dirbdamas su oberiutų tekstais jaunas kūrėjas su jaunų aktorių ir dailininkų komanda kūrė savitą absurdišką pasaulį ir formavo savo režisūros stilių. Iš režisūros mokiusio J. Vaitkaus perimtą susidomėjimą individo padėtimi visuomenėje, socialinėmis temomis jungė su postmoderniosios minties paveikta estetika. Vienas pirmųjų Lietuvoje ėmęsis statyti šiuolaikinę užsienio dramaturgiją apie marginalus, antiherojus, daug dėmesio skyrė ir klasikiniams tekstams. Ir būtent vizualiais, nuorodų į dabartį ir populiariąją kultūrą gausiais klasikinių dramų pastatymais XX a. pab.-XXI a. pr. sužavėjo tiek kritikus, tiek publiką. Panašiu pasaulio suvokimu paremtą teatrą, tik dabar dažniau kamerinėse erdvėse, režisierius kuria ir šiuo metu, dažnai dirbdamas su jaunais paties išugdytais aktoriais.
Gintaras Varnas: Estetika ir Intelektualumas
Nors naujus darbus pastaruoju metu kuria rečiau, tačiau tai pačiai kartai kaip ir O. Koršunovas priklausantis Gintaras Varnas išlaiko vieno svarbiausių Lietuvos intelektualiojo teatro kūrėjų statusą. Vienas iš pirmųjų dėmesio sulaukusių G. Varno darbų buvo pačioje XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje įsteigtas „Šėpos“ teatras. Iš prieškario Vilniaus lenkiškų lėlių teatrų tradicijos pasiskolinęs formą, G. Varnas sukūrė politinės satyros lėlių teatrą. Nors šis veikė trumpai, jo poveikis dar ilgai buvo juntamas panašaus pobūdžio satyrinėms programoms persikėlus į televiziją. Tačiau sudominęs „Šėpos“ satyra, G. Varnas greitai pakeitė kūrybos kryptį ir šiuo metu yra labiausiai žinomas kaip Lietuvos teatro estetas ir intelektualas. Savo spektakliuose daug dėmesio skyręs visuomenės paribiuose atsidūrusiems žmonėms, pastaruoju metu G. Varnas kuria formos ir turinio prasme didelio masto spektaklius apie tikėjimą, holokaustą, tiesą ir meno vaidmenį žmogaus bei visuomenės gyvenime.
Agnius Jankevičius: Socialinis Angažuotumas
Daugelyje Lietuvos valstybinių teatrų dirbęs jaunesniosios kartos režisierius Agnius Jankevičius įsitvirtino kaip socialiai angažuotų spektaklių kūrėjas. Nors jis vis dar stato spektaklius įvairiuose šalies teatruose, siūlydamas provokatyvias temas, o su jomis ir netikėtas formas, bene radikaliausiai ir įdomiausiai eksperimentuoja su buvusių savo vaidybos studentų trupe „Bad Rabbits“. Šios trupės darbai grįsti bendradarbiavimu, kolektyviškumu, dažnai spektaklyje dalyvauti kviečiami ir žiūrovai, ir retai spektakliai vyksta tradicinėse scenose.
Artūras Areima: Atvirumas ir Aktualumas
Artūras Areima, dirbęs kaip laisvai samdomas režisierius, pabuvęs Nacionalinio Kauno dramos teatro režisieriumi, apsisprendė įsteigti savo teatrą ir nebepriklausyti jokiai institucijai. Pradėjęs formalistiniais ieškojimais, ėmęsis klasikos perinterpretavimų, pastaruoju metu A. Areima su jaunų įdomių aktorių trupe kuria dažnai drastiškai atvirus spektaklius socialinių, politinių ir asmeninių aktualijų temomis. Neseniai pasirodžiusį Artūro Areimos teatro spektaklį „Už geresnį pasaulį“ pasirinko recenzuoti kritikė Ingrida Ragelskienė.
Gintarė Minelgaitė (Dr. GoraParasit): Performansas ir Populiarioji Kultūra
Teatrą su performansu, kinu, komiksais jungianti režisierė Gintarė Minelgaitė per keletą pastarųjų metų savo slapyvardį Dr. GoraParasit ryškiai geltona spalva įrašė į šiuolaikinio Lietuvos teatro panoramą. Vaidybos, grafinio dizaino bei režisūros studijas baigusi kūrėja spektakliams suteikia elegantišką, minimalistinę ryškių - dažniausiai pagrindinių - spalvų formą, manipuliuoja nuorodomis į populiariąją kultūrą, netikėtais sugretinimais keisdama atpažįstamų kūrinių bei pasakojimų reikšmes. Menininkė taip pat režisuoja vaizdo klipus, kuria skulptūras, rengia performansus ir pati juose dalyvauja. Vienas įdomiausių jos pastarojo meto darbų - kupina sąmojo, ironijos kamerinė komiksų opera „Alfa“, paremta Federico García Lorcos gyvenimo motyvais, ispanų kultūrą jungianti su superherojus vaizduojančių komiksų estetika ir logika.
Taip pat skaitykite: Psichologijos ir ekonomikos sąsajos
Kamilė Gudmonaitė: Autentiškumas ir Socialinės Problemos
Tarp jaunųjų Lietuvos režisierių bene žinomiausia - Kamilė Gudmonaitė. Šios G. Varno mokinės darbai rodyti Lietuvos nacionaliniame dramos, Nacionaliniame Kauno, Oskaro Koršunovo, Klaipėdos jaunimo teatruose. Režisierė, stačiusi Augustą Strindbergą, Šekspyrą, Falką Richterį, Mika Myllyaho, interpretavusi Joëlį Pommeratą ir Viktorą Peleviną, taip pat yra išbandžiusi kolektyvinę kūrybą, paremtą kartu su komanda atliktu meniniu tyrimu. Ne vieną teatro žiūrovą papirkusi savo debiutine „Sapno“ interpretacija, ji kuo toliau, tuo labiau tolsta nuo G. Varnui artimo estetizuoto, vizualaus teatro, ieškodama būdų apie socialines problemas kalbėti kuo autentiškiau.
Tarptautinis Lietuvos Teatro Pripažinimas ir Įtaka
Režisūrinis lietuvių teatras sulaukia nemažai dėmesio Lietuvoje. Taip pat jis neretai tampa ir svarbia priemone reprezentuoti šalį užsienyje. Vienas iš pirmų į pasaulio teatro istoriją įsirašiusių lietuvių teatro kūrėjų yra E. Nekrošius. Prie jo, sužavėjusio bent trijų žemynų kritikus ir žiūrovus, ilgainiui prisidėjo ir kiti kūrėjai, visų pirma O. Koršunovas, sėkmingai išbandę savo spektaklių paveikumą užsienyje. O kai kurių kūryba užsienyje buvo taip palankiai priimta, kad jie Lietuvoje tapo retais svečiais. Prie tokių režisierių galima priskirti dabar Rusijoje daugiausiai dirbantį R. Tuminą ir naujausius darbus Graikijoje sukūrusį Cezarį Graužinį.
Lietuvos teatras atviras ir užsienio režisierių įtakai. Užsienio kūrėjai į Lietuvą atsiveža ne tik savo estetiką ir kūrybinio darbo metodus, bet neretai imasi ir lietuvių režisierių rečiau tyrinėjamų temų. Visų pirma Lietuvos ir Europos istorijos, ypač naujausios. Apie Sausio 13-osios įvykius bene pirmasis Lietuvos teatro scenoje prakalbo latvis V. Sīlis, o antrojo pasaulinio karo ir holokausto padarinus dabarčiai įsimintinai apmąstė Yana Ross „Mūsų Klasėje“ ir K. Lupa „Didvyrių aikštėje“. Šie 2013 m. ir 2015 m. sukurti darbai paskatino ir lietuvių režisierius imtis komplikuotų istorijos temų - tai ypač ryšku kalbant apie holokausto ir lietuvių vaidmens jame meninius apmąstymus, kuriuos pastaruoju metu į sceną perkėlė G. Varnas, O. Koršunovas ir A. Ross yra vienas sėkmingiausių režisūros importo pavyzdžių Lietuvoje. Latvijoje, Rusijoje ir JAV augusi režisierė 2006 m. studijas baigė Yale dramos mokykloje ir jau 2007 m. Lietuvoje pastatė Elfriede Jelinek „Bembilendą“. Tačiau skirtingai nei dauguma kitų užsienio režisierių, čia dirbusių vos kartą ar kelis, Y. Ross nuolat sugrįžta į Lietuvą ir čia yra sukūrusi jau daugiau kaip 10 spektaklių. Šios režisierės darbai dera prie lietuviškos režisūrinio teatro tradicijos, ją papildydami žvilgsniu iš šono į mums savaime suprantamus dalykus. Jos Lietuvoje sukurti naujausi spektakliai išsiskiria jautrios, subtilios vaidybos derinimu su teatrališkumu, išraiškinga scenografija, dalį istorijos pasakojant vaizdo projekcijomis. Statydama tiek klasikinius tekstų spektaklius, tiek šiuolaikinę dramaturgiją Y. Ross stengiasi išryškinti aktualius šalies, kurioje dirba, iššūkius ir skaudžiausias temas, kurias paprastai linkstama nutylėti. Būtent toks yra ir naujausias režisierės darbas Lietuvoje „Vienos miško pasakos“, atskleidžiantis, kaip mažas bendruomenes veikia kritinio mąstymo trūkumas ir polinkis į mitinį mąstymą, prietaringumas, istorijos vengimas ar net neigimas.
Teatro Institucijos ir Nepriklausomos Iniciatyvos
Lietuvoje veikia daugiau kaip 50 profesionalių teatrų. Ir tik 13 iš jų yra valstybiniai. Tačiau maždaug pusė naujų spektaklių Lietuvoje sukuriama būtent valstybiniuose teatruose ir būtent juose dirbdami Lietuvos teatro bendruomenėje įsitvirtina jauni aktoriai ir režisieriai. Pirmasis nuo tarpukario laikų nepriklausomas teatras Lietuvoje yra iki šiol veikiantis Keistuolių teatras. Pradėjęs veiklą 1989 m., teatras įsitvirtino kaip spektaklių vaikams bei muzikinių pasirodymų suaugusiesiems kūrėjas. Šio teatro aktorius Aidas Giniotis tapo ne tik režisieriumi, bet ir pats išugdė ne vieną aktorių kartą.
Atkūrus nepriklausomybę, o ypač XXI a. pradžioje nepriklausomų teatrų ir trupių ėmė daugėti. Jos buvo formuojamos vienu iš dviejų būdų: arba susibūrus siekiančiam kartu dirbti kūrėjų kolektyvui, arba režisieriui siekiant didesnės autonomijos ir daugiau kūrybinių galimybių nei dirbant valstybiniame teatre. Aktorių trupės pagrindu buvo įsteigtas Keistuolių teatras ir A. Giniočio mokinių „Atviras ratas“. Su savo išugdytais aktoriais Klaipėdos jaunimo teatrą įsteigė aktorius, režisierius ir pedagogas Valentinas Masalskis. Nepriklausomos trupės yra jau minėtas meninis sindikatas „Bad Rabbits“, bendradarbiaujantis su A. Jankevičiumi, aktorių trupė „Teomai“, klaipėdiečių Taško teatras. Šios trupės rūpinasi ne tik savo repertuaru, bet ir nuolatinės aktorių trupės užimtumu, be meninių projektų, neretai vykdo ir įvairią kitą veiklą.
Taip pat skaitykite: Maironis: Poetas ir Kunigas
Vienas pirmųjų nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje įsteigtų režisieriaus teatrų buvo „Meno fortas“. Čia savo spektaklius kūrė E. Nekrošius. Daug dėmesio buvo skiriama jų sklaidai Lietuvoje ir užsienyje. Po režisieriaus mirties 2018 m. „Meno fortas“ rūpinasi paskutiniųjų režisieriaus darbų sklaida bei jo kūrybinio palikimo saugojimu. Beveik iškart po „Meno forto“ įsteigtas ir Oskaro Koršunovo teatras, po kelerių metų C. Graužinio „Cezario grupė“, G. Varno „Utopia“, Artūro Areimos tearas, aplink jaunosios kartos režisierių Gildą Aleksą susibūrė „Teatronas“. Visi šie teatrai rūpinasi visų pirma pagrindinio režisieriaus kūrybos tęstinumo užtikrinimu bei sklaida. Deja, retas kuris turi kūrybai ar juo labiau spektakliams rodyti tinkamas patalpas, tad O. Koršunovas, G. Varnas ir A. Areima dažnai kuria spektaklius bendradarbiaudami su valstybiniais teatrais.
Šiuolaikinio Teatro Iššūkiai ir Eksperimentai
Stiprios režisūrinio teatro tradicijos veikiami užaugę teatro žiūrovai, kūrėjai ir kritikai dažnai nusivilia susidūrę su kitokiu teatru. Po O. Koršunovo Lietuvoje neatsirado nei vieno taip pat stipriai debiutavusio ir taip pat ilgai išskirtiniais darbais garsėjusio režisieriaus, tad XXI a. pradžioje ne kartą nerimauta dėl Lietuvos teatro ateities, konstatuojant stiprių režisierių, ypač jaunosios kartos, trūkumą. Ir nors su tokiu apgailestavimu tektų sutikti, vis dėlto tai nereiškia lietuviško teatro pabaigos.
Greta didžiųjų valstybinių teatrų, o kartais ir juose, kuriamas teatras bendradarbiaujant kūrybinėse laboratorijose, atsisakant scenos aikštelių, teatrinės hierarchijos ar net tradicinės spektaklio sampratos. Eksperimentuojama kuriant dokumentinį teatrą, spektaklius-ekskursijas, garsinius bei muzikinius darbus, lėlių teatrą suaugusiesiems. Vis dažniau teatre kuriantis TV režisierius Jonas Tertelis šiuo metu yra vienas iš vos kelių teatro kūrėjų Lietuvoje, nuolat dirbančių su dokumentine ir autobiografine medžiaga. Jo sėkmingiausiuose spektakliuose profesionalūs aktoriai ar scenoje niekad nevaidinę žmonės pasakoja savo asmenines, miesto bei jo gyventojų istorijas, tapdami autentiškais dabarties ir istorijos poveikio dabarčiai liudininkais. Autentiškoms patirtims ir istorijai balsą suteikia ir pastaruoju metu įdomia alternatyva tapę garsiniai eksperimentai. Visiškoje tamsoje vykstantis režisierės K. Gudmonaitės ir dramaturgės Teklės Kavtaradzės darbas „Sapnavau sapnavau“ suteikia balsą iš visuomenės išstumtiems kaliniams, nuteistiems iki gyvos galvos. Kompozitoriaus Arturo Bumšteino darbas „Olympian Machine“ - garso ir vaizdo instaliacija, kurioje dvylika garsiakalbių transliuoja autoriaus sumontuotus 12 žmonių pasisakymus, įrašytus paprašius prisiminti ir atpasakoti vieno iš antikinių kūrinių siužetą. Įdomus eksperimentas su gebėjimu atsiminti šiame darbe virsta asmeninės ir istorinės atminties tyrimu.
Teatro Reikšmė Švietime ir Visuomenėje
Žmogaus gyvenime teatras turi kognityvinę ir emocinę reikšmę. Pasitelkdamas įvairias meno šakas, istorinį palikimą ir naujausias technologijas, teatro menas analizuoja vidinį ir socialinį žmogaus gyvenimą, kelia aktualias žmogaus ir pasaulio būties problemas. Teatro elementų gausu ne tik kultūros bei meno, bet ir visuomeninėje, kasdienėje aplinkoje. Teatro raida neatsiejama nuo žmogaus, tautos, kultūros raidos, nes teatro menas kaip gyvas ir kolektyvinis menas atspindi vertybines visuomenės nuostatas, istorinę patirtį, dvasinę ir intelektinę brandą, asmens laikyseną dabarties iššūkių akivaizdoje.
Teatro dalyko paskirtis - sukurti palankias sąlygas mokiniams patirti teatrinės raiškos ir teatro pažinimo bei supratimo džiaugsmą, plėtoti jų kūrybinius ir kritinio mąstymo gebėjimus, skatinti teatro meno ir kultūrinės patirties poreikį, taip prisidedant prie mokinio kaip kūrybiškos, savarankiškos, refleksyvios, tolerantiškos, pilietiškai sąmoningos ir visuomeniškai atsakingos, sveikai ir darniai su aplinka sugyvenančios asmenybės ugdymo. Teatro dalyko galima mokyti(is) kaip savarankiško arba mokinių vaidybinių gebėjimų ugdymą, teatro elementus integruoti į kitų dalykų ugdymo procesą kaip įtraukiančią, interaktyvią mokymosi formą. Pradinio ir pagrindinio ugdymo programoje teatro mokoma kaip atskiro dalyko. Įgyvendinant teatro pažinimo, raiškos ir vertybių refleksijos veiklas ir ugdymo turinį, svarbu juos derinti su įvairių dalykų bendrosiomis programomis.
Programoje išskirtos trys pasiekimų sritys: Teatro raiška, Teatro supratimas ir vertinimas, Teatrinių reiškinių ir kontekstų pažinimas. Šios pasiekimų sritys yra bendros visoms klasėms nuo 1 iki IV gimnazijos klasės, kiekvienam koncentrui numatyti konkretūs kiekvienos srities pasiekimai, suformuluoti atsižvelgiant į vaiko raidos ypatumus ir įgytą patirtį. Programoje aprašyti mokinių pasiekimai suprantami kaip žinių ir supratimo, gebėjimų ir nuostatų visuma. Tikimasi, kad jie bus pasiekti baigiant ugdymo programą. Kiekvienos pasiekimų srities pasiekimų raida atskleidžiama šešiuose ugdymo koncentruose (1-2 klasės, 3-4 klasės, 5-6 klasės, 7-8 klasės, 9-10 ir I-II gimnazijos klasės ir III-IV gimnazijos klasės). Programoje pateikiami skirtingiems mokinių amžiaus tarpsniams numatyti pasiekimai - mokymosi rezultatai. Mokymo(si) turinys nusako kontekstus, kuriuose ugdomi mokinių pasiekimai, ir mokymo(si) kontekstų pasirinkimo galimybes laipsniškai įgyti žinių ir supratimo, ugdytis gebėjimus ir vertybines nuostatas. Pasiekimai aprašomi keturiais pasiekimų lygiais: slenkstinis (1), patenkinamas (2), pagrindinis (3) ir aukštesnysis (4). Kiekvienas pasiekimo lygio požymis nurodo mokinio mokymo(si) rezultatus.
Įgyvendinant Programą ugdomos šios kompetencijos: pažinimo, kūrybiškumo, komunikavimo, skaitmeninė, pilietiškumo, socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos, kultūrinė. Lavindami kūną ir balsą, vaizduotę ir empatiją, mokydamiesi reikšti mintis ir jausmus, išgyvendami bendras emocijas ir įveikdami bendrus iššūkius, mokiniai pradeda geriau suprasti ne tik juos supančią aplinką, tikrovės ar fantazijų pasaulį, bet ir mokosi savistabos bei saviraiškos. Sąmoninga, įprasminta aplinkos stebėsena ir gebėjimas teatrinėmis priemonėmis išreikšti išorinį ir vidinį savo (kito) pasaulį - tai teatrinės raiškos pradmenys, kuriuos mokiniai įgyja ir tobulina teatro dalyko pamokose. Kiekvienas pasirinktas ar mokytojo pasiūlytas išbandyti teatrinės raiškos būdas, pažintis su teatro formomis, istoriniais ir kultūriniais nacionalinio bei pasaulinio teatro ir teatrinių reiškinių kontekstais suponuoja naujų žinių poreikį, kurių sistemingas naudojimas teatro ir kitų dalykų mokymosi procese didina mokinio suinteresuotumą, ugdo savarankiškumą, skatina dvasinį ir intelektinį tobulėjimą, pagarbą intelektinei nuosavybei.
Teatras - socialinis menas. Jo prigimtyje užkoduota socialinės žmogaus būties refleksija. Mokiniai, dirbdami grupėje ir siekdami bendro tikslo, yra įtraukiami į socialinius ryšius, ugdosi bendruomeniškumo, tolerancijos, empatijos jausmus. Dalyvaudami ir (ar) pristatydami savo teatrinius darbus bendraamžių, mokyklos, bendruomenės auditorijai, mokiniai įprasmina savo veiklą ne tik kaip meninę (kūrybinę), bet ir kaip socialiai, visuomeniškai atsakingą. Susipažindami su teatro raida ir jo formomis, teatro aktualizuojamomis socialinės nelygybės, socialinių prieštaravimų, žmogaus ir aplinkos sugyvenimo temomis, mokiniai mokosi saugiai naudotis virtualiais kūrybos įrankiais, įsisąmonina socialinę ir visuomeninę teatro reikšmę.
Teatro dalykas priklauso meninio ugdymo sričiai, tad kūrybiškumas čia visų pirma siejamas su meninių mokinio gebėjimų atvėrimu ir stiprinimu. Teatro dalyko užduotys skirtos lavinti mokinio vaizduotę, ieškoti netikėtų sprendimų, mąstyti strategiškai ir inovatyviai, naudotis tradicinėmis ir netradicinėmis raiškos priemonėmis, generuoti ir įgyvendinti naujas idėjas. Kūrybiškumas svarbus ugdant mokinio asmens savybes - poreikį ir siekį tobulėti, lavinti psichofizinę savijautą, vertinti įvairovę ir atskleisti savo unikalumą. Kūrybiškumo ugdymui skiriama ne tik teatrinė raiška - vaidybiniai etiudai, improvizacijos, dramaturginio komponavimo ir raiškios kalbos, judesio pratybos, bet ir pažintinės, analitinės veiklos - teatrinių pavyzdžių stebėjimas ir vertinimas, sceninių vaizdinių ir įvaizdžių interpretavimas, skatinantis mokinį remtis ne tik asmenine patirtimi, bet ir išradingai naudotis įgytomis žiniomis, mąstyti originaliai.
Teatro dalyko veiklos per teatro kūrybą ir pažinimą skatina mokinius puoselėti istorinę atmintį, paveldą, suprasti ir (į)vertinti tapatumo, bendruomeniškumo, socialinės ir kultūrinės atsakomybės reikšmę. Pažindami savo ir kitų šalių bei tautų teatrinę kultūrą, suprasdami ir įvertindami jos įvairovę ir unikalumą, lygindami nacionalinius, europinius ir pasaulio teatrinės kultūros pavyzdžius mokiniai ugdosi tolerancijos, pagarbos, solidarumo ir teisingumo jausmus, dalijasi jais savo kasdienėje ir viešojoje aplinkoje. Išbandydami įvairias teatrinės kūrybos (raiškos) formas, žiūrėdami ir analizuodami teatro spektaklius bei reiškinius, susipažindami su Lietuvos ir pasaulio teatru bei kūrėjais, mokiniai ugdosi estetinę ir kultūrinę nuovoką: atpažįsta istorinius teatro raidos laikotarpius, tradicines ir novatoriškas spektaklio formas, gali susieti jas su artima aplinka ir šalies kultūriniu kontekstu.
Teatras - dialogo menas. Bet koks teatrinis reiškinys yra grįstas aktyviu komunikacijos procesu, kurio metu kūrėjai siunčia savo žinią suvokėjams. Nuo pirmų teatrinės raiškos užsiėmimų mokiniai įsitraukia į verbalinę ir neverbalinę komunikaciją su partneriais, erdve, supančia aplinka ir daiktais - taip mokomasi bendrauti, perteikti savo jausmus ir emocijas, kurti ir suprasti prasmingą dialogą. Skatinami aktyviai dalyvauti teatro pamokose, mokiniai išmoksta komunikavimo taisykles: mokosi rinktis adresatą ir priemones, derinti jų strategijas, atpažinti ir įvertinti siunčiamus ir gaunamus pranešimus. Teatrinė komunikacija, grįsta meninės kalbos kodais, ugdo mokinių (savi)raišką, skatina pasitelkti ne tik verbalinės, bet ir fizinės, muzikinės, vizualios kalbos galimybes, su ja eksperimentuoti. Analizuodami ir interpretuodami spektaklius bei teatrinius reiškinius mokiniai skatinami įsigilinti į žodinę ir vaizdinę spektaklio kalbą, suprasti asociacijas, potekstes, užuominas, įminti perkeltinės prasmės ir meninių tropų reikšmes.