Asmenybė - tai sudėtingas ir daugiabriaunis konstruktas, kuris domina ne tik psichologus, bet ir kiekvieną žmogų, siekiantį geriau suprasti save ir kitus. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip apibrėžti asmenybę, kokie veiksniai ją lemia ir kokiais metodais galima ją aprašyti.
Asmenybės Psichologija: Teorinis Pagrindas
Psichologija, kaip mokslas, tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Viena iš jos šakų - asmenybės psichologija - nagrinėja žmogų kaip visumą, integruodama įvairių psichologijos sričių tyrinėjimus. Asmenybės teorijos skiriasi nuo vienaspektinių teorijų, kurios apsiriboja tik tam tikrais psichikos ar elgesio aspektais.
Asmenybės Apibrėžimo Problema
Nors asmenybės psichologijos tyrinėjimų sritis yra gana aiški, apibrėžti patį asmenybės terminą nėra lengva. Dabartiniame psichologijos išsivystymo lygyje nėra visuotinai priimtos vieningos mokslinės paradigmos, todėl asmenybės apibrėžimas priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos. Kiekviena teorija pateikia savą asmenybės apibrėžimą, kuris priklauso nuo problemų, kurias ta teorija iškelia, srities, bei nuo siūlomų atsakymų į šias problemas.
Pagrindinės Kontroversijos Asmenybės Psichologijoje
Asmenybės psichologija susiduria su tam tikromis kontroversijomis, kur prieštaravimus sudaro skirtingi bandymai spręsti šias problemas.
Prigimtis ar Aplinka? Gana senas ir tradicinis klausimas - kas labiau lemia žmogaus asmenybę - prigimtis (biologija) ar aplinka (kultūra). Vieni pabrėžia kultūros, socialinės grupės, šeimos auklėjimo stiliaus įtaką, kiti - biologinių, genetinių veiksnių svarbą. Nors beveik niekas neneigia, kad paveldėjimo faktoriai turi tam tikros įtakos elgesiui, tačiau šio požiūrio šalininkai iš esmės sumažina jų svarbą, manydami, kad visi pagrindiniai elgesio fenomenai gali būti suprasti atsižvelgiant į žmogaus aplinkos jam daromą poveikį. Tuo tarpu į genetiką ar biologiją linkę psichologai labiau pabrėžia biologinius veiksnius. Vieni jų yra labiau linkę tyrinėti paveldimumo bei fizinės kūno konstitucijos įtaką žmogaus charakteriui, kiti - organizmo biologinių poreikių įtaką elgesiui, dar kiti - ieškoti žmogaus elgesio neurofiziologinių atitikmenų ar aiškintis įvairių biologinių procesų sutrikimų svarbą psichiniams sutrikimams.
Taip pat skaitykite: Išsamus žvilgsnis į asmenybę
Vidiniai ar Išoriniai Veiksniai? Kas labiau apibrėžia elgesį - žmogaus vidiniai ypatumai ar situacijos diktuojamos sąlygos? Nors beveik visos teorijos pripažįsta tiek žmogaus viduje vykstančių procesų, tiek jį supančios aplinkos įvykių svarbą, tačiau jos skiriasi tuo, kiek svarbos suteikia tiems ar kitiems veiksniams, bei tuo, kaip interpretuoja jų tarpusavio sąveiką. Kai kurios teorijos ypač reikšmingais laiko būtent situacinius aspektus - kada žmogaus elgesį nukreipia toje situacijoje - ‘lauke’ - esantys objektai, kurie įgyja traukos arba stūmimo jėgą (K. Levin’o teorija), arba kada tam tikrą žmogaus elgesį sukelia išorinis paskatinimas (bihevioristinis požiūris). Šių teorinių pozicijų prisilaikantys teoretikai teigia, kad be detalaus situacijos žinojimo mes negalime suprasti, kas pastūmėjo žmogų veikti tam tikru būdu. Pastarojo požiūrio šalininkai (nors ir ne visi) yra labiau linkę teigti, kad žmogus turi tam tikras stabilias savybes, kurios gali pasireikšti nepriklausomai nuo situacijos (bruožų teorija) ir kurios yra nekintančios laiko atžvilgiu.
Pastovumas ar Kaita? Ar žmogus su laiku keičiasi, ar jo asmenybė išlieka stabili? Atsakymas į šią dilemą labiau priklauso nuo psichologinės teorijos požiūrio į žmogaus vystymąsi. Kai kurios teorijos teigia, kad lemiamos įtakos žmogaus vystymuisi turi pirmieji keli ankstyvosios vaikystės metai, kurių pasekoje susiformuoja tam tikras stabilus žmogaus charakteris, kuris vėliau praktiškai nekinta visą gyvenimą (psichoanalitinės teorijos). Tuo tarpu kitos teorijos teigia, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, ir faktiškai kiekviename jo vystymosi periode jam iškyla kokybiškai nauji uždaviniai, kuriems spręsti reikia visiškai kitų įgūdžių, nei prieš tai buvusiuose etapuose, todėl žmogus turintis nekintančią charakterio struktūrą tiesiog neišgyventų (E. Erikson'o teorija).
Praeitis ar Dabartis? Kokie įvykiai - dabarties ar praeities - nulemia dabartinį žmogaus elgesį? Vieni tyrinėtojai žiūri į žmogų, kaip į tęstinai besivystantį organizmą. Asmenybės struktūra viename laiko taške yra sąlygota prieš tai buvusios struktūros ir anksčiau įvykusių patyrimų. Kiti gi mano, kad dabartinė asmenybės struktūra yra autonomiška ir funkcionaliai nepriklausoma nuo patirties, kuri buvo iki to dabartinio laiko momento ar netolimos praeities. Kai kurie jų linkę manyti, kad žmogaus asmenybė pereina per tokias vystymosi stadijas, kurios yra santykinai nepriklausomos ir funkciškai atskirtos nuo ankstesnių vystymosi stadijų.
Determinizmas ar Teleologija? Ar žmogaus elgesys yra sąlygojamas priežasčių (determinizmas), ar tikslų (teleologija)? Teleologinis modelis yra toks, kuriame tikslo siekimas ar pats tikslas yra laikomi svarbiausiais žmogaus elgesį sąlygojančiais veiksniais. Tuo tarpu kitos teorijos tokių žmogaus aspektų nelaiko reikšmingais. Kai kurios jų subjektyvius tikslo siekimo elementus laiko tik epifenomenais (šalutiniais, nereikšmingais reiškiniais), kurie lydi elgesį, bet nevaidina determinuojančio vaidmens.
Sąmoningumas ar Nesąmoningumas? Kiek žmogus suvokia savo elgesio priežastis? Yra teorijų, teigiančių, kad žmogus neįsisąmonina tam tikrų jo elgesį veikiančių jėgų ir net negali jų įsisąmoninti, nebent tik labai menka dalimi arba sudarius atitinkamas sąlygas. Būtent šios jėgos ir yra patys svarbiausi ir galingiausi elgesio veiksniai (Z. Freud’o psichoanalizė).
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
Subjektyvumas ar Objektyvumas? Ar gali būti žmogus suprastas nepaisant jo paties subjektyvaus savęs ir aplinkinio pasaulio supratimo? Vieni autoriai mano, kad būtent subjektyvūs faktoriai, tokie kaip savęs suvokimas ar subjektyvus pasaulio supratimas ir nulemia žmogaus sąveiką su pasauliu. Kai kurie jų mano, kad žmogaus savęs suvokimas yra vienintelė esminė žmogaus savybė ir būtent tik atsižvelgdami į jį galime suprasti konkretaus žmogaus elgesį. Taip pat kai kurie autoriai mano, kad fizinis pasaulis ir jo įvykiai gali veikti žmogų tik taip, kaip jis suvokia juos ar patiria.
Unikalumas ar Tipiškumas? Ar kiekvienas žmogus yra unikalus, ar galima žmones tipologizuoti? Kai kurios teorijos pabrėžia, kad kiekvienas žmogus ar net kiekvienas jo veiksmas yra unikalus ir negali būti pakartotas. Teigiama, kad visada yra tam tikri svarbūs aspektai išskiriantys vieno žmogaus elgesį iš visų kitų žmonių.
Asmenybės Struktūra, Procesas ir Vystymasis
Asmenybės teorijos dažnai remiasi trimis pagrindiniais konceptais:
Asmenybės struktūra - stabilios asmenybės charakteristikos, tokios kaip reagavimo būdas, įprotis, bruožas, tipas ir pan. Teorijos skiriasi tuo, kaip jos aprašo struktūras ir kokias bei kiek sąvokų jos naudoja, taip pat tuo, kaip jos aprašo struktūrinių vienetų organizaciją.
Procesas - dinaminis, motyvacinis asmenybės aspektas, nusakantis kaip gali būti susiję tarpusavyje struktūriniai vienetai ir kaip yra įtakojamas žmogaus elgesys.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
Vystymasis - struktūros ir procesų pokyčiai bei augimas.
Kaip Aprašyti Asmenybę: Metodai ir Požiūriai
Yra įvairių būdų, kaip aprašyti asmenybę, pradedant nuo kasdienių stebėjimų ir baigiant moksliniais tyrimais.
Kasdieniai Stebėjimai ir Savianalizė
Autobiografija: Vienas iš būdų pažinti save - parašyti autobiografiją. Tačiau svarbu ne tik surašyti gimimo metus, vardą, pavardę, tėvus, kur ir kada mokiausi, koks išsilavinimas, specialybė ir panašūs dalykai. Tai pati paprasčiausia autobiografijos rūšis, kuri beveik nieko nepasako apie mano asmenybę. Sudėtingesnė autobiografija - tai dvasinė autobiografija. Šiuo atveju jau nesvarbu kas mano tėvai, kada aš gimiau, su kuo susitikau, bet svarbu kada pajutau gamtos grožį, kad pajutau pirmąją sąžinės graužatį, kad pirmą kartą įsimylėjau. Čia aš aprašau tą žmonių poveikį, kuris manyje paliko kažką svarbaus. Šitokia autobiografija yra sudėtingiausia, bet joje gali pasireikšti asmenybė.
Atmintis kaip Dvasinis Aktas: Atsiminimas yra ne tik savo asmeninės biografijos atsiminimas. Mano atsiminimas išeina už mano asmenybės ribų. Ir tai yra keisčiausia ir sunkiausia. Aktualizuota atmintis - tai tokia kurioje dabarties momentas susijungia su praeitimi ir praeitis įeina į dabartį. Kaip atstatyti, kaip prikelti tą gyvą asmenybę, kuri buvo. Tam yra skirta rusų XIX-XX a. filosofija (L. Karsavinas ir kt.).
Aplinkos Analizė: Yra posakis „Pasakyk, kas tavo draugai ir pasakysiu, kas tu“. Mano manymu, yra truputį kitaip - pasakyk, su kuo leidi laiką, kokia tavo aplinka ir pasakysiu, kas tu! Esame be galo veikiami tų žmonių, kurie mus supa.
Moksliniai Metodai
Psichologai naudoja įvairius mokslinius metodus asmenybės tyrimams:
Duomenų Rinkimo Būdai:
- L-duomenys: Gyvenimo užrašai.
- O-duomenys: Stebėjimo duomenys, gauti iš kompetentingų stebėtojų (tėvų, mokytojų, draugų).
- T-duomenys: Testavimo duomenys.
- S-duomenys: Savęs vertinimas, informacija, suteikta tiriamojo apie save.
Tyrimo Strategijos:
- Stebėjimo strategija: Tyrimų programa, kurios tikslas aprašyti reiškinį ar jo eigą, parodyti tam tikrų faktų pasiskirstymą.
- Koreliacinė strategija: Siekiama nustatyti ryšius tarp skirtingų asmenybės aspektų.
- Eksperimentinė strategija: Leidžia nustatyti priežastinius ryšius tarp asmenybės savybių ir elgesio.
Tyrimo Technikos:
- Apklausa: Duomenų rinkimas tiriamajam žodžiu ar raštu atsakant į pateiktus klausimus (anketos, klausimynai, pokalbiai, interviu).
- Testavimas: Standartizuota procedūra, skirta įvertinti asmenybės savybes ar gebėjimus.
Populiariosios Psichologijos Kritika
Itin populiariomis temomis psichologijoje kai kurie mėgsta spekuliuoti ir parduoti tai kaip plataus naudojimo produktą. Reikia kritiškai pažvelgti į kelis atvejus, kai plačiojoje visuomenėje populiarios psichologijos temos yra verčiamos produktu ir bandomos parduoti naiviam vartotojui.
Emocinis intelektas: Nors emocinis intelektas yra svarbus, jis dažnai yra pateikiamas kaip labiau lemiantis pasisekimą gyvenime nei bendrasis intelektas. Pastebėta, kad emocinio intelekto samprata iš esmės persidengia su sutariamumo asmenybės bruožo samprata, tik tiek, kad sutariamumas apibrėžia ir nusako platesnį spektrą žmogaus savybių. Su pasisekimu gyvenime labiausiai susijęs yra būtent bendras intelektas.
Veidotyra: Žmonėms siūlomi mokymai, seminarai, asmenybės diagnostika pagal veido bruožus. Tačiau psichologai dešimtmečius vargo kurdami patikimus ir validžius asmenybės vertinimo klausimynus, tyrė milijonus žmonių įvairiose kultūrose, svarstė, kas yra asmenybės bruožas ir kas nėra, o, pasirodo, kad viską visuomet galima buvo pasakyti tiesiog pasižiūrėjus į veidą.
Motyvaciniai seminarai: Problema yra ta, kad žmonės dažnai eina į motyvacinius seminarus ir mokymus net nežinodami, kam motyvacijos jiems reikia. Kitaip sakant, žmonės stokoja prasmės, kadangi randus prasmę, motyvacija iš esmės randasi savaime. Vienas iš būdų galėtų būti žmonių švietimas apie motyvaciją, kokia ji ir kaip ji veikia.
Normalumas ir Asmenybė
Žodžiai „normalus” ir „nenormalus” turi tiek daug skirtingų prasmių, kad patys beveik prarado vertę. Apskritai mėginimai apibrėžti normalumą buvo arba statistiniai, arba siejami su kultūra, arba biologiniai-medicininiai. Tačiau tai tik formalūs apibrėžimai. Daugumai, net ir profesionalams neformaliomis jų gyvenimo akimirkomis, tai yra vertybių klausimas, ir faktiškai taip klausiame, ką turėtume vertinti, kas mums gera ir bloga, dėl ko reikėtų jaudintis, dėl ko turėtume jaustis kalti ar teisūs.
Nauja Atskaitos Sistema
Netrukus bus sukurta tam tikros formos apibendrintos, visai rūšiai būdingos psichologinės sveikatos teorija, kuri bus tinkama visiems žmonėms, kad ir kokiai kultūrai ar epochai jie priklausytų. Tai vyksta tiek empiriniu, tiek teoriniu lygiu. Būtent tai psichologiškai sveiko žmogaus arba eupsichinio žmogaus samprata; šis žmogus taip pat faktiškai yra „natūralus” žmogus. Pirmiausia ir svarbiausia yra tvirtas įsitikinimas, kad žmogus turi esminę prigimtį, tam tikrą psichologinės struktūros karkasą, kurį galima tyrinėti ir aptarinėti lygiai taip pat, kaip jo fizinę struktūrą, kad jam būdingi poreikiai, sugebėjimai bei polinkiai, kurie iš dalies turi ir genetinį pagrindą; vieni iš jų būdingi visai žmonių rūšiai nepaisant kultūrinių skirtumų, kiti - unikalūs, būdingi tik konkrečiam individui. Šie pamatiniai poreikiai patys savaime yra veikiau teigiami arba neutralūs negu blogi.
Asmenybės Vystymosi Etapai
Žmogus gimsta, auga, bręsta, sensta ir miršta. Asmenybės raidą lemia žmogaus genetinių, biologinių, fizinių ir socialinių aplinkos sąlygų sąveika.
Piaget Kognityvinės Raidos Stadijos
- Sensomotorinė (0-2 m.): Vaikas aplinkai pažinti naudoja jutimus ir motorinius sugebėjimus.
- Priešoperacinė (2-7 m.): Vaikas pasauliui pažinti naudoja simbolinį mąstymą ir kalbą.
- Konkrečių operacijų stadija (7-11 m.): Vaikas gali atlikti įvairias logines operacijas, bet tik su konkrečiais daiktais.
- Formalių operacijų stadija (11-15 m.): Paauglys gali mąstyti hipotetiškai ir dedukciškai.
Psichosocialinės Raidos Stadijos
- Kūdikystė (0-18 mėn.): Susidaro pagrindiniai judėjimo, suvokimo, manipuliavimo įgūdžiai.
- Ikikmokyklinė vaikystė (18 mėn.-5 m.): Vystosi kalba, simbolinis mąstymas ir socialiniai įgūdžiai.
- Ankstyvoji mokyklinė stadija (5-11-13 m.): Įsisavinamos konkrečios grupavimo operacijos.
- Vyresniosios mokyklinės vaikystės- ankstyvosios jaunystės stadija (11-13-15 m.): Vyksta lytinis, somatinis ir psichinis vystymasis.
- Vėlyvosios jaunystės stadija (15-21 m.): Baigiasi pagrindinė biologinio vystymosi fazė.
- Ankstyvosios suaugystės stadija (21-25 m.): Pilnai įsisavinamas suaugusio žmogaus vaidmuo.
- Viduriniosios suaugystės stadija (25-40 m.): Pasiekiama intelektualinių laimėjimų viršūnė.
- Vėlyvosios suaugystės stadija (40-55 m.): Tolimesnis socialinių ir profesinių vaidmenų nustatymas.
- Priešpensijinio amžiaus stadija (55-65 m.): Silpnėja fizinės, protinės, seksualinės funkcijos.