Žmonės nuolat patiria įtampą, stresą ir nerimą, o tai gali reikšti, kad psichologinės problemos yra susijusios su šių dienų visuomenės našta. Tačiau ar nerimas visada yra išorinių veiksnių rezultatas, ar mes patys jį susikuriame? Šiame straipsnyje nagrinėsime nerimo priežastis, jo pasireiškimą ir būdus, kaip su juo susidoroti, remiantis psichologijos mokslu ir praktiniais patarimais.
Vienatvės Prakeiksmas Šiuolaikiniame Pasaulyje
Vienatvė - baisiausias modernaus pasaulio prakeiksmas. Nors esame kaip niekad technologijų sujungti ir lengvai pasiekiami, tačiau tas ryšys nepadeda mums pasijusti geriau. Netgi atvirkščiai, dažnu atveju blogina emocinę savijautą. Gyvename iliuzijų burbule, bijome būti savimi, o tai veda prie vienišumo jausmo. Kiekvieną dieną paliekame tikrąjį save, užsidedame kaukę ir einame į pasaulį. Naivu, bet tikimės surasti bendraminčių, draugų ir nesijausti vienišais. Mes, aišku, jų surandame, kai kurie net šimtus. Tačiau gauname draugus ne sau, o savo kaukėms. Mūsų vidinis žmogus lieka tūnoti kampe ir laukti savo valandos. O ji vis neišmuša. Bėga dienos, metai, o mes toliau gyvename netikrame pasaulyje. Mūsų sielos pradeda sirgti. Jos trokšta tikrumo, supratimo, lašelio atjautos ir meilės. To, ko netikras pasaulis negali duoti.
Psichikos liga nepasimato iškart, jai pasireikšti reikia dar daugiau laiko nei fizinio kūno. Žmogus pradeda keistis po truputį, pats to net nejaučia. Dingsta akių šviesa, nuoširdus džiaugsmas, šypsena ir tikėjimas gyvenimu. Ima blukti ryškios spalvos, saulė šviesti ne taip skaisčiai. Žmogus jaučia, kad kažkas ne taip jo viduje, tačiau negali įvardinti tiksliai kas. Jis toliau kasdien ryte užsideda kaukę ir žygiuoja į pasaulį.
Socialiniai tinklai apsimetinėjimo žaidimą pakėlė į kitą lygį. Sukurti nerealų svajonių gyvenimą tapo paprasta kaip nusipirkti rytinės kavos. Tik nepamirškite įkelti į story kokią kavą ir su kuo gėrėte! Nuotraukos, parodančios pasaulį tam tikru tobulu kampu, užvaldė visus medijos kanalus. Žmonės iš to susikūrė visą savo gyvenimą, karjerą; tapo influenceriais. O gal tiksliau būtų vadinti iliuzionistais? Juk parduodama iliuzija. Apmulkinamos žiūrovų akys, o patys žiūrovai to net nesupranta ir aikčioja iš susižavėjimo. Kokį naują triuką parodys mums šiandien… Ir stebina influenceriai nesusipratusius žmogelius, priverčia juos jaustis prastesniais, nelaimingais, nieko vertais tokiame idealiame pasaulyje. Žmonės pakliuvę į tokias pinkles yra priversti patys fake‘inti savo gyvenimus, jei nori prisitaikyti prie tokio pasaulio, arba atsiskirti. Vienatvė. Tai yra kas laukia abejais atvejais. Pirmu atveju žmogus jaučiasi vienišas tarp netikrų tokių pat fake gyvenimo draugų. Antru atveju lieka mažumoje nesusipratusiųjų, nesugebėjusių kasdien vaidinti ir kurti idealaus gyvenimo pasakos. Kamuojamas gėdos ir nusivylimo savimi toks žmogus gali užsidaryti savo pasaulyje ir nebeprisileisti kitų žmonių. Dažnai jo laukia kasdienė kančia.
Kiekvienam iš mūsų būtinai reikia ryšio su kitu žmogumi. Pagal evoliuciją esame socialūs padarai, gyvenantys grupėmis ir kuriantys naudingus ryšius su bendruomene. Vienišumo jausmas smegenyse skatina įprastų skausmo hormonų ir mediatorių gamybą, todėl žmogus jaučia tokį pat kaip fizinis skausmą. Taip pat panašiai yra paveikiamos ir kitos organizmo funkcijos, imuninė sistema - žmogus silpsta. O kur dar psichikos sveikatos problemos… Vienatvė gali sukelti depresiją, nerimą, miego problemas ir taip paskatinti žmones savižudybei. Todėl mums net ir šiuolaikiniame technologijų pasaulyje reikia prasmingo, pasitikėjimu pagrįsto, ryšio. Natūraliai kyla klausimas, kaip tokį dabar surasti? Kaip pasitikėti žmonėmis, meluojančiais kasdien sau ir visam pasauliui? Akivaizdu, kad labai sunku. Taigi, išmokstame gyventi niekuo nepasitikėdami, slėpdami savo tikruosius jausmus ir ketinimus, savo baimes ir nuogąstavimus. Žmogaus smegenys pasižymi dideliu neuroplastiškumu, jos leidžia mums prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkos sąlygų, tačiau ar taip gyvendami kada nors dar būsime nuoširdžiai laimingais..? Abejotina, greičiausiai lauks vizitas pas psichoterapeutą. Vienintelį žmogų, kuriam galima atvirai papasakoti viską ir tikėtis sulaukti supratimo, o ne pasmerkimo. Ach, kokie atėjo laikai… Už nuoširdų bendravimą tenka susimokėti ir apsaugoti jį Hipokrato priesaika. Taigi, jei gyvenimo kelyje pavyksta sutikti tikrų draugų, turime dėkoti likimui ir juos vertinti. Pagrindinis išsigelbėjimas iš vienatvės gniaužtų ir kelias į harmoningą gyvenimą - nuoširdus, atviras ryšys tarp dviejų žmonių.
Taip pat skaitykite: Žymūs asmenys, sergantys katatonine šizofrenija
Nerimas: Proto Veiklos Rezultatas
Vis dėlto nerimą, stresą, įtampą didele dalimi mes susikuriame patys tam tikru būdu įprasmindami tai, kas vyksta aplink mus. Nerimas visada yra mūsų proto veiklos rezultatas, jis gyvena mumyse, o ne tikrovėje. O kaip gi sau padėti? Yra keli savipagalbos būdai. Pirmiausia, reikia suprasti nerimo šaltinį, o tasai nerimo šaltinis yra pats žmogus. Mintys, kurios sukasi jo galvoje. Žmogus turi pasirinkimą, kuris yra apie elgesio pakeitimą ir įprasminimo pakeitimą. Dažnas pats susikuria nuolatinį stresą, ir taip - diena iš dienos! Ką tai reiškia psichinei būsenai - aišku. Kaip tai veikia kūną? Ogi kad nuolat alinama imuninė sistema, kenčia širdies ir kraujagyslių sistema, ūmėja lėtinės ligos, jeigu jų turima, ir taip toliau… Ką reikėtų daryti? Kuo skubiau paspausti mygtuką - bet ne tą, kuris įjungia kompiuterį, o tą, kuris tokiam elgesiui pasako „Stop“. Reikia saugotis to, kas mums kenkia, kas yra nemalonu, sukelia stresą. Labai svarbu nevaržyti savęs - daryti viską, ko norisi, kad būtų gerai ir dūšiai, ir kūnui, bet, žinoma, su saiku.
Sveikas Gyvenimo Būdas: Saikas ir Prasmingi Dalykai
Man dažnai tenka su savo klientais kalbėtis apie sveiką gyvenimo būdą. Matau, kad tas „sveikas gyvenimo būdas“ šiandien daugeliui yra tapęs priklausomybe, kaip alkoholizmas - žmogus jau nebegali be to gyventi. Kitaip sakant, kai žmogus visą savo gyvenimą aukoja savo įsikalbėtam „sveikam“ gyvenimo būdui, jis iš dalies praranda savo žmogiškumą. Žmogus turi gyventi dėl prasmingų dalykų, o ne nuolat mąstyti apie virškinimą ir „teisingą“ mitybą.
Kasdienis Nerimas: Moterų ir Vyrų Patirtys
Šoku iš lovos, nes jau imu galvoti apie darbą ir žinau, kiek daug turiu suspėti arba kokios svarbios užduotys šiandien laukia. Mintis veja mintį: ką šiandien pasakys vadovas apie didėjantį nuostolį? Kokios jis bus nuotaikos? O gal rengia atleidimo lapelį? Išsiblaškiusi užsitepu sumuštinį ir pasiruošiu išeiti. Mašinoje nerimas stiprėja - ar šiandien vėl skambins tas klientas, kuriam vėluojame atsiskaityti / nuvežti prekes / atsakyti į jo paklausimą? Ak, tik dabar prisiminiau, kad vakar nebeatsakiau jam į eilinę žinutę… Ak, įmonėje situacija tokia, kad ūpo dirbti nėra, o kai pagalvoji kas bus toliau… Kas mūsų laukia vėliau - gal dar kils kainos, paskolų palūkanos, o įmonės apyvarta tik kris, o jeigu bankrotas? Ką tada veiksiu, kur ieškoti darbo?
Darbe kimbu į darbus, neramios mintys kiek pasitraukia. Vakare vėl grįžta kartu su nuovargiu, nusivylimu, kad diena vėl buvo pilna streso ir be jokio džiaugsmo. Ypač jei šeimoje kiekvienas užsiimame savimi - jis priešais televizorių arba žaidžia krepšinį, aš gaminu ir prižiūriu vaikus. Prieš miegą nusivalau makiažą ir pasižiūriu į veidrodį - vaizdas ne koks, nuovargis tiesiog įspaustas veide. Kažko norisi, širdį maudžia ilgesys ir nerimas. Atsigulus net sunku užmigti: sukasi klausimai, kas bus rytoj, kas bus po metų? Kaip gyvensim, jei aš neteksiu darbo? O jei vyras? Kas bus, jei nerasiu ramybės net jogos kursuose, į kuriuos užsirašiau?
Gali būti, kad taip prabėga daugelio moterų ir vyrų diena. Klausimai apie ateitį gali skirtis - vienus labiau kankina darbo problemos, kitiems kelia nerimą artimųjų blogėjanti sveikata, treti rūpinasi šeimos santykių ateitimi, meilės patvarumu. Vis dėlto didelę dalį gyvenimo praleidžiame gromuliuodami ką ir kaip padarėme ar nepadarėme praeityje - šįryt, vakar, užvakar, pernai, prieš keletą metų, jaunystėje, vaikystėje arba kankindamiesi dėl ateities.
Taip pat skaitykite: Amžini klausimai apie žmogaus ir gyvūno psichiką
Ateities Baimė ir Jos Kontrolė
Psichologė Janet Rainwater savo knygoje “Padėk sau” kalba apie 39 kankinimosi mintyse būdus, vienas jų kaip tik susijęs su ateities baime ir konkrečiu atveju gali atrodyti maždaug taip: “Jei leisiu jam prie manęs priartėti, prisirišiu ir labai kentėsiu, jeigu jis mane paliks. Jeigu neleisiu jam priartėti, tuomet gailėsiuos dėl praleistos progos…” Toks noras kontroliuoti savo ateitį blokuoja bet kokį sprendimą ir žmogus nedaro nieko, tik toliau kenčia. Atrodytų, kentėjimas susijęs tik su negatyviomis fantazijomis, tačiau net ir nekaltos fantazijos apie ateitį kartais sukelia visiškai tuščius ginčus, kaip brolių Grimų pasakoje “Sudžiūvėlė Lyza”.
Kodėl vieni labiau bijo ateities, o kiti mažiau? Matyt, tai susiję su saugumu ir palaikymu, kurį patyrėme savo šeimoje vaikystėje. Jei ankstyvoje vaikystėje trūko šilumos ir padrąsinimo, jei šeimai teko patirti sukrėtimų - mirčių, skyrybų, persikėlimų iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, ir suaugusieji sunkiai atsitiesė, tuomet vaikams toje šeimoje buvo nesaugu. Padėtį dar labiau sunkina vieno šeimos nario alkoholizmas, sunki liga, vaiko patirtos fizinės ir psichologinės traumos: patyčios, fizinė, seksualinė, emocinė prievarta ir smurtas. Toks vaikas užauga baikštus, nepasitikintis savimi ir pasauliu, jis jaučiasi blogas ir nemylimas, ir nuolat susikuria tokias situacijos, kurios tik patvirtina susikurtą savęs ir pasaulio vaizdą.
Susidraugauti su Savimi ir Atsigręžti į Vidinį Vaiką
Susidraugauti su ateitimi tokiam nelaimingam ir įsitempusiam žmogui reiškia susidraugauti su savimi. Pirmiausia atsigręžti į savo nelaimingą vidinį vaiką ir su juo susipažinti. Galbūt tai mūsų vidinis berniukas ar mergaitė bijo likti vienas ir jaučiasi labai pažeidžiamas didžiuliame pasaulyje. Tai jam ar jai tas pasaulis atrodo pavojingas, o mes iš suaugusio pozicijos galime vaiką nuraminti. Juk mokame nuraminti savo tikruosius vaikus, kai jie užsigauna ar bijo tamsos, ar verkia naktimis. Žodžiai iškyla patys, tiesiog sakome juos iš širdies - ne kaltiname, o su meile paguodžiame. Galbūt mūsų vidinis vaikas ilgisi, kad mes paduotume jam ranką ir eitume kartu pasidžiaugti žvėreliais zoologijos sode ar gaivinančia vandens tėkme vandens parke, ir paišdykautume nesirūpindami dėl įvaizdžio, finansinės padėties ar sveikatos. Kaip tik ramus atsipalaidavimas ir leidimas sau žaisti leis grąžinti jėgas ir sveikatą, gerai pailsėti. Kai gerai pailsime, ir mintys apie ateitį nebe tokios niūrios. Mintims apie praeitį ir ateitį tiesiog nebelieka vietos, nes mes visiškai įsitraukiame į dabarties išgyvenimą, mes mėgaujamės. Kažkur dar girdime tyliai zyziant įprastą vidinį išsigandusio pesimisto balsą, bet galime jį nuraminti, kad dėl mūsų ateities fantazijų ji niekaip negali nei pagerėti, nei pablogėti.
Budizmas ir Tuštumos Sąvoka: Atsisakymas Kabintis į Laikinus Dalykus
Kai kurios meditacijos praktikos, kuriose skatinama visiškai susitelkti į dabarties momentą, taip pat susijusios su vidinio vaiko atgaivinimu. Antai Vakarų pasauliui vis labiau atsiveria indiškojo ir tibetietiškojo budizmo žinios ir konkretūs metodai. Viena iš pagrindinių vienijančių skirtingas budizmo mokyklas sąvokų - tai tuštumos sąvoka. Budos mokymas teigia, kad suvokus visų pasaulio reiškinių ir savųjų išgyvenimų tuštumą galima išsivaduoti iš kančios. Gerai pagalvojus, nėra nei vieno daikto ir nei vieno reiškinio pasaulyje, kuris nesikeistų - viskas kinta, po truputį suyra, praeina, išnyksta be pėdsako, o jei ir palieka pėdsaką, tai tik laikiną, kuris taip pat pranyksta. Nelieka stovėti nei gražiausi rūmai, nei didingi paminklai, vandenyne nuskęsta žemynai, maišosi tautos, vertybės nuolat kinta, galingieji virsta elgetomis ir tremtiniais arba yra nužudomi, miršta senosios kalbos. Namus nuolat tenka remontuoti, suplyšta drabužiai, pasensta gražuolės, o puikieji princai virsta senais bambekliais. Meilė, į kurią dedame tiek vilčių jaunystėje, išblėsta, o jos vietą pakeičia pripratimas ir nuobodulys. Vadinasi, pasaulyje nėra nieko, už ko galime užsikabinti, ką turėtume laikyti ir nepaleisti, ir ko galėtume trokšti, bet kartu nėra nieko, ko turėtume bijoti. Juk ką nors įgiję anksčiau ar vėliau turėsime su tuo atsisveikinti, vos tik susitikę, greitai turėsime išsiskirti.
Anot Budos mokymo, mūsų kančia kyla ne dėl reiškinių kaitos ir nykimo, o dėl to, kad nesuvokiame pačios reiškinių prigimties. Jei šiandien turiu gerą darbą ir puikų atlyginimą, imu tikėti, kad taip bus visada, įsijaučiu į savo socialinį vaidmenį ir su juo susitapatinu. Turiu gražuolę žmoną, kuri, regis, mane taip myli, ir esu užliūliuotas šlovės ir spindesio. Pamirštu, kad tai tik laikina būsena, ir niekas man nieko nepažadėjo. Po metų įmonė bankrutuoja arba yra naikinama, o vietoje jos kuriama nauja. Aš netenku darbo, turiu milžiniškų finansinių nuostolių, ir gražuolė žmona išeina pas kitą, kuris vis dar sūpuojasi ant sėkmės bangų. Sugriūva visas mano kortų namelis - štai tada atsiveria tikrovė, tačiau kadangi buvau labai įsijautęs į laikinus dalykus, man skaudu ir neramu, slysta pagrindas iš po kojų. Ištinka panika, gėda pasirodyti žmonėse, nekenčiu savęs tokio niekingo ir menko, o ateitis ima kelti siaubą - virvė ant kaklo atrodo vienintelė ir geriausia išeitis. Kas galėtų mane sustabdyti? Tik giliai išgyvenęs visų reiškinių tuštumą ir atsisakęs į juos kabintis, juos savintis, aš galiu išsilaisvinti iš šios kančios ir siaubo.
Taip pat skaitykite: Visavertis gyvenimas po šizofrenijos
Meditacija ir Tuščios Erdvės Stebėjimas: Praktinis Metodas
Budizmo mokytojai neretai ragina mus prisiminti kaip kūdikiai gėrisi miegamojo papuošimais ar medžių lapelių mirgėjimu saulės šviesoje. Kūdikis netrokšta savintis, jis su tyru nustebimu žiūri į pasaulį ir neprisimena vakar dienos, tačiau nelaukia ir rytdienos. Jam negėda, nes jis neturi gėdos supratimo, o jeigu jam ir baisu, tai tik dėl to, kad mama nuėjo per toli - baisu čia ir dabar. Galime šį sugebėjimą lavinti meditacija ir kontempliacija, kad ir tokia, kurią pateikiu čia.
Įsitaisykime patogiai, tačiau tiesia nugara. Kelis kartus giliai įkvėpkime ir iškvėpkime lyg norėtume apsivalyti - galime įsivaizduoti, kad įkvepiame tyrus įvairiaspalvius spindulius, o iškvepiame tamsius dūmus. Kurį laiką sekime savo kvėpavimą, kol jis savaime nurimsta ir pagilėja. Nesistenkime nieko keisti, tiesiog sekime kaip vėsesnis oras įeina pro šnerves ir vėl išeina jau kiek sušilęs. Sutelkime visą savo dėmesį į kvėpavimą - galime sekti kaip pakyla krūtinė ir vėl nusileidžia, kaip išsipučia pilvas po diafragma ir vėl subliūkšta. Kurį laiką tiesiog pakvėpuokime. Kol sekame kvėpavimą, galime būti užsimerkę.
Kai kvėpavimas nurimsta ir pagilėja, atsimerkime ir likime laisvai atmerktomis akimis, tačiau niekur nefiksuokime žvilgsnio - nei į daiktus, nei į sieną ar langą, ar objektus už lango. Žiūrėkime į erdvę - tai gali būti taškas erdvėje tarp manęs ir sienos, maždaug viduryje. Žiūrėkime į erdvę ir toliau stebėkime kvėpavimą. Neišvengiamai kyla mintys, tačiau stebėkime ir jas. Stebėkime kaip jos kyla ir vėl pranyksta, lyg banguotų jūros bangos. Kyla mintys, subanguoja emocijos, šmėkšteli ir ateities baimė - tegu sau ateina, pabūna ir vėl nubanguoja, išnyksta. Toliau sėdėkime ir žiūrėkime į tuščią erdvę tarp daiktų. Daiktų formos susiliejusios, nesimato nieko aiškaus, žvilgsnis lyg kūdikio, kai jis guli savo lovelėje ir dar nelabai fokusuoja dėmesį. Kai taip sėdime, imame labai gerai girdėti net menkiausius garsus ir pastebėti judesius net žvilgsnio periferijoje. Tegu visa tai vyksta, tegu banguoja tarsi jūros bangos, tegu kyla ir vėl pranyksta mintys, emocijos, vaizdiniai, kūno pojūčiai.
Kai taip stebime, protas pradžioje net aktyviau atakuoja, gali kilti nerimas. Mūsų racionaliam ir prisirišančiam protui pradžioje baisu nustoti kabintis prie minčių, kylančių impulsų ką nors veikti, užsiimti „prasminga“ veikla. Tenka kiek pailsėti ir bandyti vėl. Jei pavyksta ne iš pirmo karto, tačiau ilgainiui vis labiau rimstame, minčių kyla vis mažiau, atsiranda vis daugiau spindinčios tuščios erdvės. Tačiau nereikia tikėtis, kad minčių ir jausmų, pojūčių ir vaizdinių visai atsikratysime. Kad visi šie reiškiniai gimsta - tai natūrali mūsų būsena, kaip natūralu ir tai, kad visa tai vėl ištirpsta lyg niekur nieko. Sėdėkime ir stebėkime save. Šitaip galime kartoti kasdien po keliolika ar keliasdešimt minučių, ir tokia praktika leis mums atsipalaiduoti vis labiau, jei tik ją įvaldysime.
Charakterio Tipai ir Jų Įtaka Nerimui
Kiekvienas žmogus yra unikalus sutvėrimas, turintis ne tik skirtingą išvaizdą, bet ir savitą pasaulėžiūrą. Kiekvienas savaip džiaugiamės, pykstame ir liūdime. Vieni mėgstame dalintis emocijomis su visais aplinkiniais, o kiti jas užsklendžiame giliai savyje. Galbūt dėl to, kad žmonių įvairovė tokia didelė, bendravimas tampa sudėtinga užduotimi, ne visuomet duodančia trokštamus vaisius?
Charakterių psichologijoje išskiriami keli charakterių tipai. Tai yra psichoanalitinė klasifikacija, kurią vėliau perėmė visos psichoterapijos kryptys. Ji sudaryta remiantis psichinėmis ligomis ir parodo būdą, kaip žmogus tvarkosi su neigiamomis emocijomis. Pvz., depresyvus žmogus, jeigu kažkas klostosi ne taip, kaltina save, obsesinis puola viską kontroliuoti, hiperkatyvus atlieka begalę veiksmų - tiek reikalingų, tiek ir nereikalingų, paranojikas suranda priešą ir su juo kovoja, psichopatinis elgiasi impulsyviai. Kiekvienas iš šių charakterių, patirdamas daug streso arba gyvenime susiklosčius itin nepalankioms sąlygoms, gali susirgti psichine liga, pagal kurią sudarytas jo charakterio tipo pavadinimas. Dažniausiai žmogus turi vieną dominuojantį charakterio tipą, maksimaliai - du. Nepaisant to, skirtingais gyvenimo momentais ir skirtingose situacijose galime patirti tai, ką jaučia skirtingi charakteriai - vienu metu pabūti paranojikais, kitu - narcizais ir tt.. Jeigu jus pradėtų kankinti sadistiškas žmogus, jūs anksčiau ar vėliau pasielgtumėte mazochistiškai, net jeigu įprastai nesate į tai linkęs. Taigi mums prieinami visi minėti būdai, bet gyvenime kliaujamės vienu ar dviem centriniais. Dažniausiai vienokie esame palankioje situacijoje ir visai kitokie kriziniu momentu. Pvz., narcizas krizės atveju gali pradėti elgtis kaip ribinio tipo asmenybė.
Charakterio tipas yra visam gyvenimui, bet kai kas gali kisti. Tai priklauso nuo žmogaus gyvenimo sąlygų, įgytos patirties. Jeigu žmogus vis geriau supranta save, jo neigiami bruožai gali sušvelnėti, dažniau reikštis teigiamos savybės. Kiekvienas minėtų charakterių turi tiek neigiamas, tiek teigiamas savybes. Norint atpažinti, kuriam charakterio tipui priklauso žmogus, pirmiausia reikia susipažinti su visais tipais. Kiekvienas jų elgiasi savaip. Daug ką išduoda išvaizda. Pvz., labiausiai ja rūpinasi narcizinio charakterio žmonės. Jie mėgsta rengtis brangių firmų rūbais, o tarkime demontratyvūs žmonės rengiasi ryškiai arba gundančiai. Obsesinio tipo žmonės rengiasi labai kruopščiai, pedantiškai. Charakterio tipą padeda nustatyti kūno kalba, bendravimo manieros, emocijų (ne)kontroliavimas. Jeigu stipriai išreikštos tam tikro charakterio savybės, pakanka su žmogumi pašnekėti apie orą ir bus aišku, kuriam tipui jis priklauso. Norint labiau įsitikinti, žmogui galima užduoti tam tikrus klausimus, pvz., paprašyti apibūdinti save. Taip pat verta paklausti apie jo vaikystę, kaip sutarė su tėvais, kokio charakterio jie buvo. Labai dažnai vaikai būna tokio paties charakterio kaip vienas iš tėvų. Verta klausti, koks žmogaus santykis su darbu, nes yra darbštieji ir tingieji charakteriai; apie bendravimą- yra uždari ir bendraujantys tipai. Dažnai vaiko charakteris būna panašus į vieno iš tėvų. Veikiau nukopijuojama. Paveldimas tik jautrumas stresui ir temperamentas. Daugiausiai yra psichopatinio ir ribinio tipo žmonių. Skirtumas pastebimas ir tarp lyčių. Tarp vyrų dažniau pasitaiko psichopatinis, šizoidinis tipai, o tarp moterų mazochistinis ir depresinis. Pastebimi kultūriniai skirtumai.
#