Įvadas
Valgymo sutrikimai - tai jautri ir dažnai tabu tema, paveikianti tiek moteris, tiek vyrus. Artūras Swan atvirai pasidalijo savo patirtimi, sergant anoreksija ir bulimija, bei papasakojo apie sunkų, bet įmanomą kelią į pasveikimą. Ši istorija - tai vilties spindulys tiems, kurie kovoja su panašiomis problemomis, ir priminimas, kad pagalba yra pasiekiama.
Liga ir informacijos trūkumas
Artūras pripažino, kad juodžiausiomis ligos dienomis atrodė, kad jo gyvenimas sugadintas, kad sugadinta ir jis pats. Gydantis pirmaisiais metais buvo daugybė atkritimų. Kaskart nukrypus nuo gydymosi plano ir vėl imantis riboti maistą ar persivalgyti, jausdavosi beviltiškai, prarasdavo viltį apskritai pasveikti, ir prie to labai prisidėjo informacijos trūkumas. Buvo daug teorijos apie valgymo sutrikimus, bet jis nesuvedė jų su savimi, ir nepažinojo nei vieno žmogaus, kuris sirgo ir pasveiko. Artūras girdėjo tik baisias istorijas apie mirštančias anoreksikes, niūrius filmus ar dokumentiką be laimingos pabaigos, o gydymo įstaigoje matė dešimtą kartą grįžtančius gydytis pacientus. Jeigu būtų žinojęs, kad galima išlipti net iš tokios sunkios ir šlykščios būsenos, kurioje buvo, ir gyventi nuostabų gyvenimą, esąs tikras, jam būtų buvę žymiai lengviau tiek pasiryžti gydytis, tiek sveikti. Tačiau visuomenėje ši tema yra tabu. Nepaisant to, kad serga labai daug vyrų ir moterų, vaikų ir pagyvenusių, visi slepia, tyli. Artūras mano, kad tai prisideda prie to, kad kas valandą pasaulyje nuo anoreksijos miršta vienas žmogus ir net trečdalis sergančių bulimija yra bandę nusižudyti. Labai svarbu ir tai, kad jis pats dirba sporto, kūno pokyčių srityje - projektas „Final Fit Ladies“ glaudžiai susijęs su jo patirtimi. Dirbdami su dalyvėmis visų pirma rūpinasi jų savijauta, sveikata. Artūras nori, kad kiekviena pamiltų save ir nutrauktų kovą su maistu ir savo kūnu. Šia veikla ir kalbėjimu apie savo patirtį tarsi grąžina karmą už tai, kad pasveiko, ir nori padėti kitoms, nes žino, kaip tai būtų padėję jam.
Kūno kulto įtaka ir savivertė
Artūras atvirai papasakojo, kad visada buvo normalaus svorio, ir dažnai sulaukdavau komplimentų dėl gražios figūros, tačiau jį itin smarkiai paveikė į Lietuvą atkeliavusi kūno kulto, fitneso mada. Socialiniai tinklai mirgėjo nuotraukomis, kuriose merginos apnuogino savo pilvo presus, laibas kojas, fotografai ėmė idealizuoti raktikaulius, dubens kaulus ir šonkaulius savo fotografijose (tokių gausu ir šiandien), visi ėmė girti „sveiką’’ mitybą ir atsidavimą sportui kaip gyvenimo prioritetui… Jis pasižiūrėjo į save, į savo sveiką pilvą, be jokių šonkaulių ir preso kaladėlių, įvertino savo kojas, tarp kurių nebuvo tarpo, pačiupinėjo rankas, šonus… Ir suprato, kad būti normaliai, sveikai nebėra normalu… Sportavo, buvo aktyvus ir anksčiau, bet maždaug 16-os jo galvoje atsirado balsas, kuris teigė, kad yra „geras’’ ir „blogas’’ maistas, kad sportuoti kasdien yra savaime suprantamas dalykas, kaip kasdienė higiena, kad visi kūno riebalai, „rinkės’’ rodo jo apsileidimą ir šiaip jis turi atrodyti kaip fitneso ar „Victoria’s Secret’’ modeliai. Jo asmenybei su žemai saviverte ir perfekcionizmu šis spaudimas buvo lemtingas, ir jis save spaudė tol, kol išsivystė anoreksija, o vėliau ir bulimija.
Santykis su maistu ir ribojimai
Ignoruoti - labiausiai netinkamas žodis apibūdinti jo santykius su maistu. Vos ėmus „prisižiūrėti’’ mitybą, valgyti daugiau „sveiko’’ ir riboti saldaus, riebaus, greito maisto, pakito ne tik fizinis, bet ir psichologinis santykis su valgymu. Kuo daugiau stengėsi kontroliuoti mitybą, tuo labiau ėmė domėtis kiekvieno produkto, patiekalo kaloringumu, maistine verte, kuo daugiau ribojo, tuo labiau visko norėjo ir tuo pačiu bijojo ir jaučiasi kalta ką nors suvalgiusi. Jo tikslas buvo turėti ryškų presą, kokį matė nuotraukose. Klausė sportuojančių draugų ir trenerių patarimų. Jie sakė, kad reikia mažinti riebalinį audinį (nors tuo metu būdamas 163 cm ūgio svėrė vos 45-47 kg), sukurti kalorijų deficitą. Jis visada buvo sau labai griežtas ir užsispyręs, todėl to sąžiningai ir laikėsi. Mitybą ypatingai ribojo metus, kol sirgo anoreksija, o šiai ligai perėjus į bulimiją, ištisus metus truko ribojimas, persivalgymo priepuoliai ir persisportavimas kaip kompensacinis elgesys bandant sustabdyti svorio augimą.
Artimųjų reakcija ir ligos slėpimas
Tėvai matė, kad tik mokosi ir sportuoja, ir buvo patenkinti, nes iš šono atrodė tobulas vaikas: pažymiai tik dešimtukai, po mokyklos sėdi prie namų darbų, o vakaroju sporto salėje. Jokių vakarėlių, švenčių, viskas atrodė netgi per gerai. Nerimas ėmė kilti tada, kai svoris nukrito iki 38-40 kilogramų. Kelis kartus jie bandė jį priversti prie jų pasisverti, bet jis su ašaromis isteriškai nesutiko, nes bijojo, kad jie sužinos tiesą ir trukdys jam tęsti, ką daro… Be to, tėvams buvo sunku tai įžiūrėti ar „atvesti į protą’’, nes sirgdamas labai daug melavo, slėpė savo ligą, rengėsi daug sluoksnių drabužių, šypsodamasis pasakojo, kaip valgė pas draugę ar mieste, kaip puikiai sekasi mokykloje ir panašiai. Ši liga iš šono gali būti visiškai nepastebima, ypač bulimija, kai svoris dažnai būna normalus.
Taip pat skaitykite: Širvinsko gyvenimo kelias
Kūno vaizdo sutrikimas
Yra toks dalykas, kaip kūno vaizdo sutrikimas, būdingas daugumai sergančių valgymo sutrikimais, bet ne tik. Ir sąlyginai sveikas, diagnozės neturintis žmogus gali save matyti ne tokį, kaip jį mato aplinkiniai: per žemą, per aukštą, per liekną, per stambų, tiesiog negražų ar atstumiantį dėl kokios nors savo ypatybės. Tai nėra regėjimo sutrikimas, bet psichologinė problema: nerealistinis savo kūno vertinimas. Kai vyras arba moteris turi žemą savivertę, jaučiasi nepakankamai geri, mylimi, įvertinti, kartais ieško trūkumų savo išvaizdoje ir suverčia kaltę kokiai nors kūno daliai nematydami visumos… Artūras visada žiūrėdavau į savo pilvą. Turėjo įsitikinimą, kad jis atsikišęs, ir net sverdama 40-45 kilogramus matė, kad jis nėra visiškai plokščias, apsirengęs aptemptą suknelę neatrodau kaip modelis, nėra ryškaus preso, todėl jautėsi nepakankamai sportiškas ir lieknas, ir jaučia, kad stengiasi nepakankamai. Nematė, kad jau yra išsekęs. Ir nesuprato, kiek mažai reikšmės gyvenime gali turėti pilvo išvaizda ar skaičiai svarstyklėse. Kai sirgo anoreksija, ignoravo viską, jam rūpėjo tik kalorijos ir svoris. Nesijautė gražus, net ir nesiekė būti gražus, kam nors patikti ar užmegzti artimus ryšius, nes jo tikslas buvo tik viską kontroliuoti, ypač maistą ir svorį. Tačiau kai susirgo bulimija ir ėmė augti svoris, išvaizda tapo jo didžiausia problema - visada jautėsi storas, šlykštus. Turi pripažinti, kaip ir dauguma moterų, ir dabar nesu visiškai patenkintas savo kūnu, turi savų kompleksų, tačiau tai nebekenkia mano sveikatai ir gyvenimo kokybei. Tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau išmoksiu besąlygiškai save priimti.
Giliausia duobė
Paminėjus valgymo sutrikimus žmonės dažniausiai įsivaizduoja tam tikrus stereotipus: jeigu anoreksikė, tai - vieni kaulai, jeigu bulimikė - tai vemia, jeigu persivalgo - tai nutukusi. Bet taip yra tikrai ne visada. Galbūt kai kuriems atrodo, kad toliausia, kur jis buvo nuėjęs, yra jo mažiausias pasiektas svoris - 38 kilogramai (18-os metų, ūgis 163 cm), tačiau jis žino, kad giliausioje duobėje buvo tada, kai išseko nuo bulimijos. Kiekvieną dieną norėdavau persivalgyti, bijojo maisto, bijojo priaugti svorio, labiausiai už viską norėjo sulieknėti, vyko amžina kova su maistu, su savo kūnu. Buvo tame vienas ir tada jautėsi blogiausiai, beviltiškai, nenorėjo gyventi.
Pagalbos paieškos
Vieną dieną tiesiog palūžo. Nuėjo į mokyklą (tuo metu mokėsi 12-oje klasėje), matematikos pamoką, sėdėjo žiūrėdamas pro langą ir negalėjo nustoti verkti, nes galvoje sukosi mintys apie tai, kad nebenori gyventi. Išėjo į koridorių ir prasidėjo didžiulis emocijų protrūkis, nuėjo pas seselę, ji patarė tiesiog eiti namo pailsėti. Grįžęs namo sėdėjo, o galvoje sukosi savižudybių būdai. Tuo metu verkė dėl to, kad negalėjo nusižudyti - jautė atsakomybę prieš savo šeimą, senelius, galvojo apie savo sesę, kuri dabar yra jo geriausia draugė ir motyvacija nepasiduoti. Nenorėjo, kad jie kentėtų per jį, bet nežinojo, kas jam ir kur kreiptis. Paskambino į polikliniką, tačiau jiems pakėlus ragelį negalėjo nieko pasakyti, tik kūkčiojo be sustojimo. Registratūros darbuotoja jam pasiūlė iškart atvykti pas psichologą. O jis mane nusiuntė į Valgymo sutrikimų centrą.
Sveikimo kelias
Visų pirma, tik Valgymo sutrikimų centre sužinojo, kuo serga. Iki tol nejautė „nusipelniusi’’ diagnozės ir pagalbos, galvojo, kad jis tiesiog yra nevykėlis, neturi valios, nesugeba normaliai valgyti… Bet gydytoja jam pasakė, kad tai - liga, ne jo valios reikalas, ir jis gali gauti gydymą. Jam labai palengvėjo. Gydydamasis praėjo daug skaudžių etapų ir lūžių, atkritimų. Užtruko apie pusmetį, kol laikydamasis dietologės sudaryto plano, atgavo alkio ir sotumo jausmą, sumažėjo impulsai persivalgyti. Gydymas susidarė iš mitybos ir dienos režimo atstatymo, grupinių ir individualių terapijų. Sveikimo periodas, mano nuomone, sunkiausias buvo jo šeimai, nes gydantis atsivėrė jo vidinės žaizdos, ėmė lietis nuoskaudos, pyktis, turėjo iš naujo atrasti save, savo emocijas. Užtruko maždaug metus, kol ėmė jaustis laisvas nuo valgymo sutrikimų.
Sveikas gyvenimo būdas ir savęs priėmimas
Artūras nedaro nieko dėl savo figūros, yra toks pat ir tada, kai visą vasarą atostogauja su meniu „viskas įskaičiuota“, ir tada, kai intensyviai treniruojasi - be projekto veiklos dar užsiima jamaikiečių gatvės šokiais. Valgo intuityviai - viską, ką nori, kiek nori, kada nori. Nebeskirsto maisto į gerą ir blogą, natūraliai išeina, kad maždaug 70 proc. raciono sudaro vadinamieji „sveiki’’ pilnaverčiai produktai, o apie 30 proc. - maistas malonumui, labiausiai mėgsta saldumynus ir tikrai jų neatsisako. Kūnui nieko netrūksta, todėl nėra ir potraukio persivalgyti, ir jis nieko nekaupia. 3,5 metų yra be atkryčių ir jo svoris visą tą laiką buvo toks pat - apie 55 kilogramus. Kaip ir minėjo, nesijaučia visiškai patenkintas savo išvaizda, bet vis labiau save myli ir mėgaujasi gyvenimu dar labiau nei dauguma - kai kuriuos net erzina jo entuziazmas, energija ir pozityvumas. Prie to labai prisideda darbas jo įkurtame projekte. Jo komanda (treneriai Andrius Birulinas ir Vidmantas Čiūta, mitybos specialistas Artur Swan - „Motyvuoti atletai’’) yra labai rūpestingi žmonės su sveiku požiūriu į žmogaus kūną ir jo formavimą, mums visiems svarbiausia yra gera savijauta ir gyvenimo kokybė. Dirbdamas tokioje aplinkoje jaučiasi labai laimingas. Yra trenerių, kurie net lieknoms ar normalaus sudėjimo moterims padeda mesti svorį iki pavojingo sveikatai, džiaugiasi greitais pasiekimais, „ryškina’’ ir ruošia varžyboms…Ir visi tyli apie tai, kas būna po to - kad svoris grįžta atgal, kad ištinka persivalgymo priepuoliai, atsiranda sveikatos sutrikimų ir psichologinių problemų… Jiems svarbiausia padaryti greitą, maksimalų rezultatą nepaisant savijautos ir pasekmių. Jis, prasirgęs valgymo sutrikimais, nebegali tokių toleruoti, nes žino, kiek daug merginų ilgai gydosi po tokių „sėkmės istorijų’’ ir kūno rengybos varžybų. Nori savo skaudžią patirtį paversti į kai ką pozityvaus. Tai - jo kasdienė motyvacija.
Taip pat skaitykite: Nervinės anoreksijos simptomai
Žinutė kitiems
Visų pirma, žinutę nori perduoti ne tik merginoms, nes valgymo sutrikimais serga ir vyrai. Nori pasakyti visiems žmonėms, kad jūs nesate mėsos gabalai, kuriuos galima kaip nori pjaustyti, išdarinėti ir patiekti kitiems pagal jų pageidavimus ar savo sumanymą. Kiekvienas esame nuostabiai skirtingas, o mūsų kūną, išvaizdą, mitybą veikia daugybė faktorių: genetika, hormonų ir visų kūno organų veikla, miegas, stresas, ligos ir taip toliau. Neprivalote nustatyti sau reikalavimo sverti ar atrodyti taip, kaip jums šaus į galvą, nes galite sumokėti per didelę kainą. Jeigu siekiate būti sveikesni, sportiškesni, dirbkite tik su profesionalais, kurie jus vertins kaip žmogų, o ne krūvą raumenų ir riebalų. Jis mano, kad normalu ne visada jaustis gražiam ir tobulam. Labai rekomenduoju pajausti ir lavinti savo kūną per aktyvią fizinę veiklą, suteikti savo kūnui geriausias maistines medžiagas, bet nebijant šalia to ir pasilepinti vien dėl malonumo. Galvoti apie tai, ką jauti, o ne kaip atrodai. Ir svarbiausia - jeigu tyčia laikai per mažą svorį (pagal KMI) arba nuolat stengiesi sverti kiek įmanoma mažiau, jeigu jautiesi įklimpęs į ribojimų ir persivalgymo ratą, jeigu tavo gyvenime svorio metimas ar, kitaip sakant, figūros formavimas, mitybos taisyklės ir sportas yra būtinybė, pats svarbiausias dalykas, jeigu jauti, kad nebemoki valgyti be baimės, gėdos ir kaltės jausmų, nekenti savo kūno - kreipkis pagalbos. Nesigėdyk savo ligos - juk jeigu sirgtum diabetu nesvarstytum, ar gydytis? Taip ir su valgymo sutrikimais - nei vienas nesame visų sričių profesionalas, todėl visiškai suprantama, kad gali reikėti pagalbos mokantis sveikos gyvensenos. Drąsiai spręsk tas problemas, kurios kenkia tavo sveikatai ir gyvenimo kokybei. Pirmas žingsnis gali būti žinutė jam - tikrai mielai pasikalbėsiu ar patarsiu, kiek leis mano žinios ir patirtis, galbūt padėsiu surasti specialistų, tad jeigu galiu padėti - nesidrovėkite parašyti.
Taip pat skaitykite: Anoreksijos gydymo būdai
tags: #arturas #swan #anoreksija