Šypsenėlės - įprasta interneto vartotojų leksikono dalis. Virtualios šypsenos yra tikras išsigelbėjimas emocingiems žmonėms, kuriems rašant trumpąsias SMS žinutes, arba bendraujant internetu svarbu perteikti ir savo jausmus. Jausmą reiškiančius ženklius naudoti taip įprasta, kad dabar atrodo netgi truputį keista, kad kažkada jų nebuvo. Tačiau retas nutuokiame, kada atsirado toks šypsenų piešimo būdas. Turbūt ne visi žinojote ir tai, kad žymiajai internetinei šypsenai sukako trisdešimt metų.
Šypsenų ištakos: nuo A. Lincolno iki H. Ballo
Sunku pasakyti, kas pirmasis pradėjo naudoti šypsenos simbolį pranešime. Sakoma, kad jau 1862 metais JAV Prezidentas Abrahamas Lincolnas panaudojo šypsnį žyminčių ženklų ;) kombinaciją. Jo kalbos nuoraše, išspausdintame laikraštyje „New York Times“ buvo aptiktas įrašas: „(plojimai ir juokas ;)“. Tiesa, visai tikėtina, kad tai buvo ne šypsenos žymė, o paprasčiausia spausdinimo klaida.
1912 metais rašytojas ir žurnalistas Ambrose'as Bierce'as pasiūlė ženklų kombinaciją ___/ naudoti besišypsančiai burnai pažymėti. Bet šis tipografinis šypsnis nesulaukė jokio susidomėjimo iki tol, kol neatsirado internetas, praplėtęs mūsų bendravimo galimybes.
Panašiausias į šiuolaikinę virtualią šypsenėlę besišypsančio veiduko simbolis buvo sukurtas laisvai samdomo reklamos dailininko Harvey Ballo 1963 metais.
Šypsenėlės gimimas Carnegie Mellon universitete
Viskas įvyko 1982 metais. Tuomet kai kurie universitetai ir įmonės jau turėjo susikūrę elektroninį paštą ir naudojo virtualų tinklą „Arpanet“ - šiuolaikinio interneto pirmtaką.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti autistiškam vaikui suprasti emocijas
Viena iš mokymo įstaigų, kurios nariai „Arpanet“ bendraudavo virtualiai, buvo JAV esantis Carnegie Mellon universitetas (CMU). „Tada tinklas daugiausiai buvo naudojamas rimtiems tikslams, bet pasitaikydavo ir juokingų pokalbių“, - švedų naujienų portalui dn.se pasakojo Scottas E Fahlmanas, vienas iš pirmųjų CMU forumų dalyvių, kuriam ir buvo lemta tapti internetinės šypsenos tėvu.
Viena iš tuometinių virtualių diskusijų buvo apie fizikos eksperimentą. Tačiau ilgainiui, kaip ir dauguma interneto pokalbių, ji išsigimė, kažkam pajuokavus apie gyvsidabrio išsiliejimą lifte. Jis ir kiti CMU forumo dalviai anksti suprato, kad skaitmeniniuose pokalbiuose pritrūko emocijų.
Kažkam toptelėjo, kad humoristinius diskusijos intarpus galima pažymėti žvaigždute. Bet S.Fahlmanas nemanė, jog šis sprendimas būtų pakankamai aiškus. Jis pagalvojo, o kaip būtų, jeigu į tekstą pavyktų įterpti besišypsantį veiduką? Juk pakreipus galvą šonu dvitaškis gali priminti porą akių. Tada lengva sugalvoti ir kaip prie jų pridėti nosį bei burną.
Taigi, 1982 metų rugsėjo 17 dieną S.Fahlmanas brūkštelėjo visiems žinutę ir pasiūlė :-) ženklą naudoti kaip emocijų išraišką. „Maniau, kad tą ženklą naudos tik dešimtis diskusijos žmonių, ne daugiau“, - apie būsimą savo išradimo populiarumą tuomet nė nenutuokė S. Fahlmanas.
Šypsenėlių plitimas ir evoliucija
Tačiau greitai šypsenos simbolis išėjo už CMU ribų ir paplito po kitas aukštąsias mokyklas bei pradėjo gyventi savo nepriklausomą gyvenimą. Tuo pat metu, kaip ir šypsena, atsirado simbolis :-(, skirtas liūdesiui žymėti, o vos po keleto mėnesių gimė ir kiti variantai: šypsniai su akiniais, šypsena atvira burna, netgi simboliai, vaizduojantys Popiežių, Kalėdų senį ar patį Abrahamą Lincolną. S. Čia pradėtos naudoti horizontalios ženklų kombinacijos, tokios, kaip (o0) arba (><).
Taip pat skaitykite: Spalvinimo paveikslėliai emocijoms
Skandinavijoje taip pat atsirado savi šypsenėlių variantai, pavyzdžiui, =). Jų atsiradimą nulėmė skandinaviškos klaviatūros ypatybės. Čia lygybės ir skliaustelio ženklai yra vieni šalia kitų, todėl juos patogu naudoti drauge. Be to, skandinavai ar vokiečiai naudoja ir savus diakritinius ženklus Ö ir Ü, kaip šypsenų simbolius. Vis dėlto, kaip pastebėjau, skandinavai, net ir turėdami savą šypsenos žymėjimo būdą, mieliau naudoja tradicines šypsenėles.
Šypsenėlės komercializacija ir standartizacija
Internetinės šypsenos tapo tokios populiarios, kad greitai virtualiose pokalbių svetainėse, o taip pat ir mobiliuosiuose telefonuose, atsirado spalvoti animuoti emocijų simboliai. „Taip siekta, kad vartotojai rinktųsi tą patį operatorių, kaip ir jų draugai. Kitaip jie negalėtų matyti vieni kitiems siunčiamų figūrėlių“, - atskleidė Peteris Esse, interneto puslapio Alltommac.se vyriausiasis redaktorius.
2007 metais „Apple“ ir „Google“ pradėjo tartis, kaip sukurti bendrą emocijų standartą ir po trejų metų tokį sukūrė. „Kai kuriuos simbolius jie pasiskolino iš japonų mobiliųjų telefonų operatorių, kitus - iš kitur“, - prisiminė P. Esse.
Emocijų perteikimo poreikis virtualioje erdvėje
Stokholmo universiteto daktarė, tyrinėjanti mašinų ir žmonių komunikaciją, Petra Sundstöm įsitikinusi, kad bendraujant virtualioje erdvėje, kaip ir kasdieniniame gyvenime, vien žodžių nepakanka. Mums reikia keleto išraiškos formų. Šiais laikais emocijų simbolių pasirinkimas - didžiulis. Sakoma, kad iš viso sukurta per 700 emocijų simbolių (tikiu, kad išties jų yra daugiau).
Emocijų simbolių sukurta tiek, kad dabar virtualioje erdvėje įmanoma bendrauti nevartojant nė vieno žodžio, o renkantis vien tik animuotas ikonas. Vis dėlto, yra tvirtinančių, kad tebėra nemažai dalykų, kuriems pavaizduoti esamų jausmaženklių nepakanka. Švedai pastebėjo, kad tik dabar atsirado homoseksualią porą žyminti emocija. Iki šiol visos įsimylėjusiųjų porelės buvo žymimos tik kaip heteroseksualios.
Taip pat skaitykite: Teigiamos emocijos: svarba ir poveikis
Bet gal su specialiomis ikonomis mes nueiname į lankas, o išreikšti emocijai pakanka tradicinės iš skliaustelių ir dvitaškių nupieštos šypsenos? Tam pritaria ir kai kurie Lietuvos internautai, neslepiantys, kad virtualioje erdvėje, norėdami nusakyti nuotaiką, jie nesunkiai išsiverčia ir su vien tik dvitaškių bei skliaustelių arba raidžių kombinacijomis, o tiems, kam trūksta ikonų, jie siūlo naudoti Unikodo simbolius.
Ateities perspektyvos: emocijų perteikimas be ikonų
Greičiausiai internetinės šypsenos evoliucionuos ir toliau. Nes žmonės tebejaučia poreikį reikšti savo jausmus, net ir bendraudami virtualiai. Anksčiau minėta P. Sundstöm dalyvavo projekte eMoto, kurio tikslas buvo sukurti mobiliųjų telefonų aplikacijas, leidžiančias vartotojui, siunčiančiam tekstines žinutes, perduoti kaip įmanoma daugiau emocinio turinio.
Kad žmonės, net ir rašydami trumpąsias žinutes telefonu, jaustųsi tarsi bendraujantys gyvai, visas žmonių emocijas ir gestus sugalvota perduoti skirtingomis spalvomis, formomis ir animuotais paveikslėliais. Bet ar tikrai to reikia?
Šypsenėlių išradėjo nuomonė
Internetinių šypsenėlių išradėjas S.Fahlmanas neslėpė nesižavintis emocijoms išreikšti sukurtomis animuotomis ikonomis. „Manau, kad jos bjaurios. Jomis žlugdoma tai, kas yra juokinga, stengiantis padaryti ką nors nuovokaus su ribotu ženklų rinkiniu. Jeigu man kyla noras išsiųsti grafinę žinutę apie savo nuotaiką, aš galiu nusiųsti tiesiog nuotrauką ar video. Kodėl turėčiau naudoti bjaurų ženkliuką?“ - samprotavo S.Fahlmanas. Profesorius dažnai pastebi žmones, naudojančios interneto šypsnius. Jam smagu stebėti, kaip jo išradimas pasklido po pasaulį.
Socialinės psichologijos vaidmuo emocijų išraiškoje
Žmogaus psichologija ir elgesys yra glaudžiai susiję su socialine aplinka, kurioje jis gyvena. Socialinė psichologija, kaip mokslo šaka, sistemingai tyrinėja visuomeninio žmogaus elgesį, analizuoja santykius ir sąveikas tarp individų ir grupių. Tai mokslas, nagrinėjantis psichinius reiškinius, kylančius iš žmonių grupių ir individų sąveikos.
Socialinė psichologija - tai mokslas, kuris nagrinėja, kaip individo psichika kinta veikiama grupės ir kaip individo psichika daro įtaką grupei. Kitaip tariant, ši sritis analizuoja organizuotų ir neorganizuotų žmonių grupių psichinius reiškinius bei žmogaus psichiką įvairiose socialinėse situacijose. Socialinė psichologija remiasi objektyviais kriterijais ir visuotinai pripažintais dėsniais, o jos teiginiai yra pagrįsti stebėjimais ir eksperimentais.
Iš esmės, socialinė psichologija siekia suprasti žmogaus elgesį tada, kai jis sąveikauja su kitais žmonėmis. Ši sritis apima įvairius socialinius reiškinius, tokius kaip grupinis elgesys, socialinė percepcija, agresija, prietarai, konformizmas, neverbalinis bendravimas ir lyderystė. Socialinių psichologų dėmesys dažniausiai krypsta į situacijas, su kuriomis žmonės susiduria kasdien ir kurių poveikio jie net nepastebi.
Vienas svarbiausių socialinės psichologijos principų - psichinius reiškinius, atsirandančius žmonėms bendraujant ir sąveikaujant įvairiose žmonių bendrijose, sąlygoja socialinė aplinka. Asmenybės negalima nagrinėti atsietai nuo socialinio konteksto, nuo aplinkos. Socialinė psichologija yra ypač koncentruota į tai, kaip socialinė grupė lemia žmogaus patirtį ir elgesį.
Bendravimo psichologija ir emocijų išraiška
Bendravimo psichologija, psichologijos mokslo šaka, tiria žmonių tarpusavio bendravimo ypatumus. Visos gyvūnų rūšys komunikuoja tarpusavyje ir perduoda signalus, tačiau žmonių bendravimas išsiskiria tikslumu ir lankstumu (t. y. adaptacija socialinėse situacijose) bei unikaliu gebėjimu naudotis kalba. Ji žmonių bendravimo sistemai suteikia semantiškumo ir lankstumo, šios ypatybės leidžia suformuluoti neribotą skaičių prasmingų naujų žinučių.
Bendravimo psichologija tapo reikšminga per Antrąjį pasaulinį karą: psichologai domėjosi bendravimu kaip signalų perdavimo reiškiniu tarp siuntėjų (žinutės arba signalo šaltinio) ir gavėjų.
Verbalinis bendravimas apima bendravimą žodžiais: kalbėjimą, klausymą, rašymą ir skaitymą. Terminas verbalinė bendravimo forma dažniausiai vartojamas biheivioristinėje psichologijoje: žmogaus žodinis bendravimas aiškinamas bendrais bausmių ir stiprinimo dėsniais, kuriuos pirmasis aprašė amerikiečių psichologas B. F. Skinneris knygoje Apie biheiviorizmą (About Behaviourism 1974). Biheivioristai vertina bendravimą kaip stimulo ir atsako santykį tarp bendravimo šaltinio (siuntėjo) ir jį priimančio asmens (gavėjo).
Kitos psichologijos šakos (pvz., psichoanalizė) pabrėžia ir kitus socialinius bei giluminius procesus, veikiančius tarpasmeninį bendravimą, pvz., šeimos grupės dinamiką, ankstyvuosius gyvenimo potyrius, traumas. Verbalinė bendravimo forma yra pagrindinė strateginio bendravimo dalis. Žmonės vartoja kalbą siekdami savo ir tarpasmeninių tikslų (pvz., simbolinis bendravimas, savasties integracija ir bendro suvokimo apie pasaulį formavimas). Kalba yra dominuojanti tarpasmeninio ryšio priemonė, ja siekiama patenkinti savo poreikius, valdyti socialines situacijas ir koordinuoti savo bei kitų žmonių bendravimo procesus.
Prašymai yra itin svarbūs strateginiame bendravime, pvz., derybose ir teikiant pagalbą. Priklausomai nuo tikslo gali būti skiriami kelių tipų prašymai: informacijos, objekto, veiksmo ir leidimo. Prašymo metu dominuoja du svarbūs aspektai: mandagumas (pragmatiškas, normatyvus procesas) ir tiesmukiškumas (gebėjimas greitai perteikti informaciją semantinių ir sintaksinių užklausų formuluotėmis). Kultūrinė aplinka paprastai suformuoja nesąmoningai sutartas normas dėl numanomo mandagumo lygio. Bet koks prašymas bendravimo metu yra iš prigimties rizikingas socialinis procesas, kadangi žmogus turi suderinti prašymo tikslą su tarpasmeniniais lūkesčiais (t. y. jei prašymas nėra patenkinamas, tai gali sukelti nusivylimą arba neviltį). Pragmatiško prašymo psichologinės taisyklės yra tokios įmantrios, kad dauguma vaikų šią bendravimo formą įsisavina tik būdami apie devynerių metų amžiaus. Taip yra todėl, kad kiekvienas atskiras prašymas turi būti suderintas su kito asmens asmenybe bei socialiniu statusu.
Klausimų uždavimas struktūrizuoja žmogaus pažinimo ir mokymosi procesus ir yra pagrindinis pasaulio pažinimo įrankis per visą žmogaus gyvenimą. Kaip ir prašymai, klausimai gali turėti didelį poveikį strateginiam bendravimui (pvz., informacijos valdyme, profesiniuose santykiuose, ypač jėgos santykiuose, kai kitas asmuo profesinėje ar socialinėje hierarchijoje užima aukštesnę padėtį). Klausimai gali būti dviejų tipų: informaciniai, siekiant išgauti faktinį arba afekcinį turinį, ir interaktyvūs, siekiant valdyti socialinius vaidmenis ir santykius. Informacijos ieškojimas ir atsakymas sudaro didelę dalį žmogaus veiklos, o klausimų ir atsakymų seka yra svarbiausi tarpasmeninio bendravimo elementai.
Laiškų rašymas ir pašto sistemų išplėtojimas leido žmonėms bendrauti rašytiniu būdu kur kas dažniau ir efektyviau. Didelė šiuolaikinio bendravimo dalis vyksta keičiantis teksto pranešimais ir pokalbiais virtualioje erdvėje. Virtualioje erdvėje rašytinė bendravimo forma gali pasireikšti įvairiose platformose, pvz., diskusijų forumuose, bendraujant elektroniniu paštu, socialinėje žiniasklaidoje, tinklaraščiuose. Psichologas Johnas Suleris (Jungtinės Amerikos Valstijos) vienas pirmųjų aprašė virtualaus bendravimo ypatumus (The psychology of text relationships 2011). Jaunus žmones jis vadino virtualios erdvės vietiniais (vyresnioji karta vadinama virtualios erdvės imigrantais). Asmenys, linkę rinktis bendravimą raštu, dažnai mėgaujasi žodžiais, sakinių struktūra ir kūrybinėmis galimybėmis, kurios leidžia subtiliai reikšti savo mintis bei nuotaikas. Asinchroniškas virtualus bendravimas (vykstantis tuomet, kai siuntėjo ir gavėjo apsikeitimas pranešimais nevyksta gyvai) leidžia žmonėms kruopščiau apmąstyti savo pranešimo turinį ir pristatymą, be to, skatinamas samprotavimas ir refleksija. J. Suleris t. p.
Neverbalinė bendravimo forma - judėjimas, kūno kalba, mimika, veido išraiška, akių kontaktas - apima visus kitus bendravimo procesus, kuriuose nėra vartojama kalba (šnekamoji ar rašytinė). Neverbalinė bendravimo forma glaudžiai susijusi su verbalinio bendravimo procesais, pvz., akių kontaktas dažnai naudojamas viešai kalbant. Šnekamojoje kalboje t. p. galima pastebėti nemažai neverbalinių elementų: akcentą, inotaciją, kalbėjimo tempą, tarmę. Rašytinė kalba t. p. apima neverbalinius procesus - rašysenos stilių, žodžių dėstymą, jaustukų ir šypsenėlių naudojimą. Kai kurie neverbaliniai procesai yra nevalingi (t. y. žmogaus nekontroliuojami): prakaitavimas, drebėjimas, veido raudonis. Dar 1601 anglų filosofas F. Baconas pripažino gestus reikšminga bendravimo priemone. Vėlesnės psichologinės analizės, kurios buvo įkvėptos F. Bacono teiginių, ėmė nagrinėti rankų gestus ir chirologiją (kurčnebylių kalbą rankomis). 18 ir 19 a. buvo teigiama, kad emocinės išraiškos ir gestai, tuo metu vadinamosios natūraliosios kalbos, sudarė pagrindą simboliniam bendravimui. Kiek vėliau šokis ir drama buvo įvardyti kaip svarbūs neverbalinio bendravimo procesai. Kūno judėjimas sulaukė plataus ir nuolatinio ankstyvosios psichologijos ir kitų mokslo šakų susidomėjimo. Anglų biologas ir evoliucijos teorijos pradininkas C. R. Darwinas, siekdamas suprasti emocijų valdymą, studijavo veido išraiškų neuromuskulinę struktūrą. Nemažai psichologų tęsė šiuos mokslinius tyrimus ir ėmė akcentuoti greitus, automatiškus ir universalius žmogaus elgesio aspektus. Šie neverbalinio elgesio elementai dažniausiai nėra sąmoningai valdomi - tai žmonių biologinės reakcijos (kurias t. p. Nors neverbalinė bendravimo forma ir elgesys įvairiose pasaulio kultūrose gali skirtis, laimės, liūdesio, pykčio ir baimės būsenos bei veido išraiškos yra panašios visame pasaulyje. Vėlesni psichologijos tyrimai parodė, kad emocinių išraiškų universalumas yra būdingas žmonėms, kurie yra akli nuo gimimo - jų emocinės išraiškos dažnai yra tokios pačios kaip ir reginčių asmenų.
tags: #emociju #pavaizdavimas #ne #veidukais