Psichologija, kaip mokslas, nagrinėja psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Iš esmės, jos pagrindinis objektas yra žmogaus psichika arba elgesys. Asmenybės psichologija yra viena iš psichologijos sričių, kuriai priskiriamos tos psichologinės teorijos, kurios nagrinėja žmogų kaip visumą. Asmenybės teorijos skiriasi nuo kitų psichologijos sričių, kurios apsiriboja tik tam tikrais žmogaus psichikos ar elgesio aspektų tyrimais. Asmenybės teorija bando paaiškinti daugiau ar mažiau visus psichikos ar elgesio fenomenus, kurie, kaip atrodo jos autoriui, turi esminio reikšmingumo žmogaus egzistavimui. Tuo tarpu tos teorijos, kurios analizuoja tik tam tikras psichikos reiškinių ar elgesio aspektų rūšis, yra vienaspektinės teorijos, pavyzdžiui, suvokimo, klausos, atminties teorijos.
Asmenybės teorijos yra daug platesnio pobūdžio nei kitokio tipo psichologijos teorijos, nes jos bando visapusiškai paaiškinti ir nuspėti žmogaus elgesį. Savo esme asmenybės teorija turėtų būti integratyvi, t. y. aiškinti įvairius psichologinius reiškinius, procesus ir jų sąveikas, potencialiai apjungdama įvairių psichologijos sričių tyrinėjimų rezultatus.
Asmenybės Sampratos Problema
Nors asmenybės psichologijos tyrinėjimų sritis yra gana aiški, gerokai sunkiau yra apibrėžti jos pagrindinį objektą - asmenybę. Čia susiduriame su asmenybės psichologijos komplikuotumu, nes esant dabartiniam psichologijos kaip mokslo išsivystymo lygiui, nėra visuotinai priimtos vieningos mokslinės paradigmos, kuri leistų vienareikšmiškai apibrėžti asmenybės terminą. Todėl asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos ir praktiškai kiekviena teorija pateikia savą asmenybės apibrėžimą. Toks konkrečios teorijos pateikiamas asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo problemų, kurias iškelia ta teorija, srities, bei nuo siūlomų atsakymų į šias problemas.
Pagrindinės Asmenybės Psichologijos Kontroversijos
Gana senas ir tradicinis klausimas - kas labiau lemia žmogaus asmenybę - prigimtis (arba biologija platesne reikšme) ar aplinka (kultūra, platesniąja reikšme). Pagal atsakymus į šį klausimą galima išskirti dvi kraštutinių pažiūrų teorijų grupes. Vienos jų labiau pabrėžia kultūros įtaką, būtent kuriai priskiriamas pagrindinis vaidmuo formuojant žmogaus elgesį, kitos gi labiau pabrėžia tam tikrų biologinių, genetinių veiksnių svarbą.
Kultūros ir Biologijos Įtaka
Sociokultūriniai veiksniai svarbesni ir įdomesni yra sociologams bei antropologams, nors tai domina ir psichologus, kurie yra daugiau linkę į socialinės psichologijos problematiką ir nagrinėja žmogaus elgesį lemiančius veiksnius ne tik labai plačiu kultūriniu aspektu, bet ir socialinės grupės, šeimos auklėjimo stiliaus ir kitokiuose lygmenyse. Žinoma, beveik niekas iš jų neneigia, kad paveldėjimo faktoriai turi tam tikros įtakos elgesiui, bet šio požiūrio šalininkai iš esmės sumažina jų svarbą, manydami, kad visi pagrindiniai elgesio fenomenai gali būti suprasti atsižvelgiant į žmogaus aplinkos jam daromą poveikį. Tuo tarpu į genetiką ar biologiją linkę psichologai labiau pabrėžia biologinius veiksnius. Vieni jų yra labiau linkę tyrinėti paveldimumo bei fizinės kūno konstitucijos įtaką žmogaus charakteriui, kiti - organizmo biologinių poreikių įtaką elgesiui, dar kiti - ieškoti žmogaus elgesio neurofiziologinių atitikmenų ar aiškintis įvairių biologinių procesų sutrikimų svarbą psichiniams sutrikimams.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai agresijos aspektai
Vidiniai ir Išoriniai Veiksniai
Į šį klausimą panašus bet jam netapatus, yra ir klausimas kokie veiksniai - vidiniai ar išoriniai - labiau lemia žmogaus elgesį. Tariant kitais žodžiais galima klausti, kas labiau apibrėžia elgesį - žmogaus vidiniai ypatumai ar situacijos diktuojamos sąlygos. Nors beveik visos teorijos pripažįsta tiek žmogaus viduje vykstančių procesų, tiek jį supančios aplinkos įvykių svarbą, tačiau jos skiriasi tuo, kiek svarbos suteikia tiems ar kitiems veiksniams, bei tuo, kaip interpretuoja jų tarpusavio sąveiką.
Kai kurios teorijos ypač reikšmingais laiko būtent situacinius aspektus - kada žmogaus elgesį nukreipia toje situacijoje - ‘lauke’ - esantys objektai, kurie įgyja traukos arba stūmimo jėgą (K. Levin’o teorija), arba kada tam tikrą žmogaus elgesį sukelia išorinis paskatinimas (bihevioristinis požiūris). Šių teorinių pozicijų prisilaikantys teoretikai teigia, kad be detalaus situacijos žinojimo mes negalime suprasti, kas pastūmėjo žmogų veikti tam tikru būdu. Pastarojo požiūrio šalininkai (nors ir ne visi) yra labiau linkę teigti, kad žmogus turi tam tikras stabilias savybes, kurios gali pasireikšti nepriklausomai nuo situacijos (bruožų teorija) ir kurios yra nekintančios laiko atžvilgiu.
Asmenybės Kaita Laike
Tuo tarpu kiti tyrinėtojai mano, kad žmogus su laiku keičiasi. Atsakymas į šią dilemą labiau priklauso nuo psichologinės teorijos požiūrio į žmogaus vystymąsi. Kai kurios teorijos teigia, kad lemiamos įtakos žmogaus vystymuisi turi pirmieji keli ankstyvosios vaikystės metai, kurių pasekoje susiformuoja tam tikras stabilus žmogaus charakteris, kuris vėliau praktiškai nekinta visą gyvenimą (psichoanalitinės teorijos). Tuo tarpu kitos teorijos teigia, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, ir faktiškai kiekviename jo vystymosi periode jam iškyla kokybiškai nauji uždaviniai, kuriems spręsti reikia visiškai kitų įgūdžių, nei prieš tai buvusiuose etapuose, todėl žmogus turintis nekintančią charakterio struktūrą tiesiog neišgyventų (E. Iš dalies požiūris į vystymąsi yra susijęs ir su požiūriu į tai, kokie įvykiai - dabarties ar praeities - nulemia dabartinį žmogaus elgesį. Vieni tyrinėtojai žiūri į žmogų, kaip į tęstinai besivystantį organizmą. Asmenybės struktūra viename laiko taške yra sąlygota prieš tai buvusios struktūros ir anksčiau įvykusių patyrimų. Kiti gi mano, kad dabartinė asmenybės struktūra yra autonomiška ir funkcionaliai nepriklausoma nuo patirties, kuri buvo iki to dabartinio laiko momento ar netolimos praeities. Kai kurie jų linkę manyti, kad žmogaus asmenybė pereina per tokias vystymosi stadijas, kurios yra santykinai nepriklausomos ir funkciškai atskirtos nuo ankstesnių vystymosi stadijų.
Determinizmas ir Teleologija
Su atsakymais į šiuos klausimus yra susijęs ir deterministinio ar teleologinio žmogaus modelio pasirinkimas. Teleologinis modelis yra toks, kuriame tikslo siekimas ar pats tikslas yra laikomi svarbiausiais žmogaus elgesį sąlygojančiais veiksniais. Tuo tarpu kitos teorijos tokių žmogaus aspektų nelaiko reikšmingais. Kai kurios jų subjektyvius tikslo siekimo elementus laiko tik epifenomenais (šalutiniais, nereikšmingais reiškiniais), kurie lydi elgesį, bet nevaidina determinuojančio vaidmens. Taigi, vienos iš šių teorijų pabrėžia daugiau paties žmogaus laisvo apsisprendimo siekti tam tikro tikslo įtaką jo elgesiui, tuo tarpu kitos propaguoja labiau mechanistinį požiūrį į žmogų.
Sąmoningumas ir Subjektyvumas
Būtent su šio klausimo sprendimu siejasi dvi ganėtinai svarbios asmenybės psichologijai problemos. Viena jų yra klausimas apie įsisąmonintų ir neįsisąmonintų veiksnių įtaką žmogaus elgesiui. Yra teorijų, teigiančių, kad žmogus neįsisąmonina tam tikrų jo elgesį veikiančių jėgų ir net negali jų įsisąmoninti, nebent tik labai menka dalimi arba sudarius atitinkamas sąlygas. Būtent šios jėgos ir yra patys svarbiausi ir galingiausi elgesio veiksniai (Z. Freud’o psichoanalizė).
Taip pat skaitykite: Kaip tarpusavio priklausomybė veikia
Kita esminė problema tai - ar gali būti žmogus suprastas nepaisant jo paties subjekyvaus savęs ir aplinkinio pasaulio supratimo. Vieni autoriai mano, kad būtent subjektyvūs faktoriai, tokie kaip savęs suvokimas ar subjektyvus pasaulio supratimas ir nulemia žmogaus sąveiką su pasauliu. Kai kurie jų mano, kad žmogaus savęs suvokimas yra vienintelė esminė žmogaus savybė ir būtent tik atsižvelgdami į jį galime suprasti konkretaus žmogaus elgesį. Taip pat kai kurie autoriai mano, kad fizinis pasaulis ir jo įvykiai gali veikti žmogų tik taip, kaip jis suvokia juos ar patiria. Tad elgesį sąlygoja ne tiek objektyvi realybė, bet labiau kaip ji suvokiama ir kokia priskiriama to žmogaus reikšmė tai realybei. Tad ne fizinė, o subjektyvi realybė ir nulemia žmogaus reagavimo būdą. Priešingai šioms teorijoms gali būti priešpastatyta nuomonė, kad griežtai mokslinė elgesio teorija negali būti sukurta remiantis slidžiomis ir miglotomis savianalizėmis.
Unikalumas ir Tipiškumas
Taipogi asmenybės psichologijos teorijos dažnai kalba apie žmogaus unikalumą arba jo tipiškumą. Kai kurios teorijos pabrėžia, kad kiekvienas žmogus ar net kiekvienas jo veiksmas yra unikalus ir negali būti pakartotas. Teigiama, kad visada yra tam tikri svarbūs aspektai išskiriantys vieno žmogaus elgesį iš visų kitų žmonių. Paprastai (nors nebūtinai) tie teoretikai, kurie pabrėžia situacijos įtaką žmogaus elgesiui, taip pat pabrėžia ir unikalumą. Tai natūrali šios teorinės pozicijos pasekmė, nes jei mes turime pakankamai rimtai atsižvelgti į situacinį kontekstą, kurio analizė būtina norint suprasti kokį nors elgesį, tai kiekviena situacija įgyja tiek daug aspektų, kad ji neišvengiamai skiriasi nuo bet kokios kitos situacijos. Taip pat žmogų unikaliu laiko ir kitų teorinių orientacijų atstovai - pavyzdžiui vienas bruožų teoretikų atstovas G.
Kaip matome asmenybę aiškinančiai teorijai reikia išnarplioti gana daug problemų, kurių daugelis jau pačios savaime yra gana sudėtingos.
Asmenybės Struktūra, Procesas ir Vystymasis
Asmenybės struktūra - stabilios asmenybės charakteristikos. Į šią kategoriją patektų tokios sąvokos kaip ‘reagavimo būdas’, ‘įprotis’, ‘bruožas’, ‘tipas’ ir pan. - visi šie terminai naudojami aprašyti žmonėms. Įvairios asmenybės teorijos gali naudoti įvairius struktūrinius aprašymus, kitokius nei ‘bruožas’ ar ‘tipas’. Teorijos skiriasi tuo, kaip jos aprašo struktūras ir kokias bei kiek sąvokų jos naudoja. Taip pat skirtumai tarp teorijų egzistuoja tame, kaip jos aprašo struktūrinių vienetų organizaciją. Vienos teorijos naudoja sudėtingą struktūrinę sistemą, kurioje daugelis sudedamųjų dalių yra susiję tarpusavyje daugeliu įvairių būdų.
Procesas - dinaminis, motyvacinis asmenybės aspektas, nusakantis kaip gali būti susiję tarpusavyje struktūriniai vienetai ir kaip yra įtakojamas žmogaus elgesys. Vystymasis - struktūros ir procesų pokyčiai bei augimas.
Taip pat skaitykite: Psichologinio smurto apibrėžimas
Psichoanalitinė Teorija
Šios teorijos kūrėjas - Sigmund Freud (1856-1939). Jis sukūrė psichologijos teoriją žinomą psichoanalizės vardu. Psichoanalize gali būti vadinama, kaip manė pats Z. Froidas, žmogaus psichikos reiškinius aiškinanti teorija, žmogaus psichikos tyrinėjimo (laisvų asociacijų) metodas bei psichoterapinė sistema, kurie pagrįsti šia teorija. Čia pateikiama būtent tik psichinius reiškinius aiškinančios teorijos santrauka ir tik ta jos dalis, kuri yra tiesiogiai susijusi su asmenybės struktūra ir procesais, tuo tarpu trokštantiems artimiau susipažinti su Z. Froid’o teorija, derėtų kreiptis į atitinkamą literatūrą.
Asmenybės Struktūra Pagal Z. Freudą
Z. Froidas išskyrė tris pagrindines asmenybės sistemas: id (tai), ego (aš), superego (aukščiau nei aš). Kiekviena šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios, ir iš tikrųjų yra sunku, jei net neįmanoma, išskirti jų poveikį bei jo jėgą žmogaus elgesiui atskirai.
Id (tai)
Psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant, vadinasi id. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Dėl glaudžios savo sąveikos su biologiniais kūno procesais, ši asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras (kitos dvi sistemos išsidiferencijuoja iš jos ir iš jos gauna energiją).
Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampa gali kilti išorinės stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas.
Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus (reflex action) ir pirminius procesus (primary process). Refleksyvūs veiksmai - įgimtos ir automatinės reakcijos (tokios, kaip, pvz.: čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo (sudirginimo) formomis.
Pirminis procesas - sudėtingesnis psichologinis procesas. Jis iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu (wish-fulfillment). Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys, kuriame visada pasireiškia norų išsipildymas arba bent bandymas išpildyti norus (nors taip ir gali neatrodyti iš pirmo žvilgsnio). Taip pat tokio proceso pavyzdys yra psichotikų haliucinacijos ir vizijos. Žinoma, pirminiai procesai patys savaime negali sumažinti įtampos, todėl instinktų sukeliamiems poreikiams tenkinti reikia gerokai efektyvesnių psichinių funkcijų.
Ego (aš)
Tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei id ir savo funkcionavimui išnaudoja visai kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.).
Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Faktiškai ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo Id.
Superego (aukščiau nei aš)
Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų. Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip to nori jo tėvai.
Idealas Kaip Psichologinis Konstruktas
Idealas - tai geriausia, tobula reiškinio būklė. Jeigu šiuo matu matuosime žmogų, absoliutus idealas bus jo mirtis, arba nebūtis, kurios pusiausvyros neiškraipys ir nejaudins jokios gyvenimo apraiškos. Taigi bus visiška ir galutinė nirvana be vilties į kokį nors "tęsinį" su įdomiomis detalėmis. Tada visas mūsų gyvenimas, išeitų, - tai tik viena dieviška klaida, kurią ištaisyti užkrauta ant pečių tų, kurie "domisi dvasiniais mokymais". Mes gyvename daugialypėje realybėje, ir čia, reiškinių chaose, idealą įsivaizduojame kaip šviesų ir kūrybingą gyvenimą, pilną meilės ir džiaugsmo. Gyvenimas sudarytas iš pojūčių, kuriuos jaučia mūsų vadinamasis "Aš". Tame "Aš" vyksta mano suvokimas, ir jis kuria mano gyvenimą. Mes judame link to, ką jaučiame, o jaučiame tai, kas vyksta mumyse pačiuose. Mūsų psichika daugialypė, mūsų pasąmonė jau turi visą tikimybių, kas gali nutikti, rinkinį. Visos religijos ir mokymai - tai tik trumpos instrukcijos psichikai. Mes judame link to, ką žinome, arba bent jau nujaučiame iš nebylių užuominų. Sąžinė - tai savotiškas psichikos veidrodis, į kurį žiūrėdamas žmogus nori pamatyti Dievą, bet mato pats save - ir dėl to kenčia. Jis jaučia skirtumą tarp savo lūkesčių ir realios padėties. Šis skirtumas ir yra sielos maudulys. Sąžinė šia prasme - didis motyvatorius tobulėti. Ji - tas psichinis magnetas ant Dievo kūno mūsų sąmonėje, kuris mums traukia iš komforto zonos ir tempia per gyvenimo negandas prie didžiojo tikslo. Kuo stipresnis mūsų ryšys su idealiu vidiniu žmogumi, tuo garsiau skamba jo balsas, stumiantis mus eiti tobulėjimo keliu. Kad taptume geresni, mes turime save pažinti. Ir nesvarbu, kokių religinių tiesų laikomės. Mes netgi galime būti materialistai.
Daugelis žmonių visą gyvenimą laikosi vienos pasaulėžiūros kaip galutinės tiesos ir net nepastebi, kaip ją keičia naujos, "tikresnės" tiesos, kurias dengia kitas iliuzijų apie gyvenimą sluoksnis. Netrukus visos baigtinės tiesos ir vėl nusimes savo kaukes. Ir tada - stebuklas! - ateis naujos. Kai jaučiame, jog peržengiame savo ribas, ir suprantame, jog vakarykštės tiesos - niekai, kaustę mūsų sąmonę, mes su malonumu atsikratome senų koncepcijų, tačiau tuojau pat visomis jėgomis kimbame į naujas - subtilesnes! Viena iš mūsų raidos paslapčių - ta, kad, atrasdami nauja, mes galime užfiksuoti savo atradimo vaizdinį, išeinantį už suvokimo ribų. Pavyzdžiui, kai jaučiame kažką, kas peržengia mūsų supratimo galimybes, galime pabandyti išreikšti tai žodžiais, kad šioje vietoje turėtume "ramstį". Dabar šis ramstis gali tapti aukštesniu raidos laipteliu. Bet kada nors jis taps nereikalingu inkaru, bloku, kurį, kad galėtume judėti toliau, turėsime sugriauti, paleisti. Mes ne visada sugebame suvokti gyvenimo permainų esmę. Paprastai mes norime, kad mūsų senasis gyvenimas vis atsinaujintų ir žydėtų, kad mūsų seni prisirišimai pasiektų apogėjų, ir ne mes lakstytume paskui savosios aistros objektus, o šie "objektai" patys bėgiotų paskui mus. Tai gali pasireikšti, pavyzdžiui, mylimo žmogaus maldavimu pabūti šalia… dar bent minutėlę. Visa tai - saviapgaulė, kurios realizacija šiame gyvenime greičiausiai nėra įmanoma. Gali būti, jog mūsų protas šiandien dar negeba priimti ir išlaikyti idealaus gyvenimo. Mes turime prisipažinti, kad tikros permainos vyksta, kai "prarandame" tai, kas svarbu, o po praradimo - įgyjame gebėjimą tai paleisti. Vėl ir vėl. Kuo ilgiau laikomės savo prisirišimų, kuo ilgiau stovime vietoje, tuo giliau pasineriame į pūvančio esamo raidos etapo liūną, kuriame šie prisirišimai mus laiko. Kaip baisu ir skausminga palikti komforto zoną. Kiek daug siaubo tenka iškęsti, kad pajustum gyvenimo skonį, kad išmoktum stovėti ir eiti savo kojomis pirmyn.
Mes galime apgaudinėti save iliuzijomis, kad idealas egzistuoja savarankiškai. Šis tikėjimas yra vienas iš idealaus "Aš" atramų, kuri skaldo mūsų psichiką ir sukuria skausmingą dvilypumą. Idealus darbas, idealus sutuoktinis, kokybiški draugai, pirmarūšiai tėvai, aukščiausios klasės vaikai, doriausios dorybės, nepralenkiamas talentas, teisingas elgesys… Jeigu yra idealizuojamas "aš", turi būti ir niekinamas. Tai neišvengiama. Kad ir kaip to trokštame, idealus negali egzistuoti be smerkiamo, kaip švarus - be purvino. Toks ir yra sandorio su Piktuoju triukas. Kad ir ką darysi, gyvenimas skirsis nuo mūsų gražių fantazijų apie jį. Mes tikime, jog "idealumas" mums garantuoja sėkmę ir išsigelbėjimą. Bilietą į rojų. Tačiau idealaus "Aš" vaizdinys irgi nuolat keičiasi. Vakar jis buvo "jaunas ir gražus", šiandien - "profesionalus ir turtingas", rytoj - "dvasingas ir nušvitęs". Visa tai - tik idealiojo "Aš" garderobas. Vakar mentalinis dirgiklis buvo "glamūras", šiandien - verslas ir dvasingumas… Proto gudrybės - bekraštės. Kiekvienas žingsnis į laisvę žengiamas gręžiojantis atgal ir stengiantis išsaugoti maksimumą iliuzijų apie savo didingumą. Kitaip negalime. Idealaus "Aš" fenomeną kaip sandorį su nelabuoju ir neurozių šaltinį nagrinėjo psichologė Karen Horni (Karen Horney) - būtent jos samprata apie neurozę dėstoma šiame straipsnyje. Žmogus vertina savo gyvenimą lygindamas jį su įsivaizdavimu "kaip reikia". Maža to, dažnas įsivaizduoja, jog nematoma jėga jį apdovanoja arba baudžia. Kai sekasi - aukštesnės jėgos myli ir palaiko, o kai nesiseka - vadinasi, nemyli. Iš čia kyla įvairiausi beprasmiški prietarai ir ritualai, kurių žmogus laikosi iš baimės įžeisti savo likimą. Yra tik viena išeitis - stebėti, kaip viskas vyksta. Nereikalauti iš savęs "didingų" rezultatų. Mums lieka priimti save su visais veidais ir šešėliais, susitaikyti su savimi ir būti dabar, o ne bėgti nuo savęs į geresnį rytojų su nesibaigiančiais tikslais.
Idealai Šiuolaikinėje Visuomenėje
Idealai nėra šiandienos išradimas, žmonės jų turėjo dar gerokai anksčiau, nei prasidėjo socialinių tinklų era. Tiesa, anksčiau idealai būdavo labiau kolektyviniai, vienam tikslui jungę didžiules žmonių grupes. Šiandien visuomenei fragmentuojantis, o skonių ir pažiūrų įvairovei vis plečiantis, viskas darosi sudėtingiau: žmonės išpažįsta ne tik bendresnius idealus - jie susikuria ir dalinius, asmeninius, skirtus ne tik visuomeniniam gyvenimui atliepti, bet ir kasdienėms problemoms spręsti. Atkreipkime dėmesį: jokio blaškymosi tarp individualių ir visuomeninių idealų nėra. Kiekvieno iš mūsų sąmonėje jie susipina į nedalomą visumą, kurioje sunku atskirti, ar svajonių namus ir mums deramiausias kūno formas susigalvojome patys, o gal juos pašnibždėjo aplinkiniai arba socialinių tinklų estetika. Keisčiausia tai, kad, nepaisant individualių ar socialinių mūsų išpažįstamųjų idealų šaknų, jų kūrimo ir veikimo mechanizmai panašūs.
Idealų Kūrimo Mechanizmai
Pradėkime nuo to, kad Vakarų visuomenės tvirtai tiki, jog nesame baigtiniai - neturime gyvenime nei aiškios paskirties, nei aiškaus tikslo. Mintis, kad kiekvienas yra savo laimės kalvis, mūsų nestebina. Kalvis, beje, tai ne vien tas, kas savo dirbinį kala, bet ir to dirbinio sumanytojas. Mūsų kalamas dirbinys neturi kito užsakovo - tai tik mes patys. Kitaip tariant, niekas nežino, kaip turite nugyventi, kuo privalote tapti. Kaip rašė prancūzų filosofas Jeanas-Paulis Sartre’as, gyvenimas yra projektas, o mes - jo kūrėjai.
Visa tai tarsi savaime suprantama. Bet kaipgi kuriame? J.-P. Sartre’o manymu, privalome tai daryti kuo labiau nevaržydami savęs, netgi kuo mažiau atsižvelgdami į išorines aplinkybes. Deja, tenka pripažinti, kad būti savarankiškam nėra lengva, gerokai lengviau pasiieškoti jau egzistuojančių pavyzdžių ir juos kopijuoti. Neskubėkite smerkti taip darančiųjų, juk tai nebūtinai blogai! Kai vaikai mokosi iš gero tėvų elgesio, manome, kad taip ir turėtų būti. Ilgus amžius nieko nestebino Kristų ir šventuosius mėgdžioję krikščionys, o ir šiaip nereta kultūra turi savus herojus, kuriuos jos nariai uoliai seka. Šiuo požiūriu net socialinių tinklų žvaigždės kai kuriose srityse gali tapti neblogu pavyzdžiu, juk jos sėkmingai rado savo kelią šiandieniame pasaulyje!
Vis dėlto kodėl kuriamės vienokius, o ne kitokius idealus, kodėl sekame vienais, o ne kitais herojais? Atsakymas, atrodytų, paprastas: juk nekuriame savęs iš nieko. Apie tai, kuo norėtume ir galėtume tapti, mąstome žvalgydamiesi po tam tikrą repertuarą, kurį vis rečiau siūlo vien tik gimtoji kultūra, tačiau teberiboja biologija. Kažin ar turite gyvenime tikslą išmokti skraidyti - nebent pilotuoti lėktuvą. Jei jums reikia pasilypėti ant kėdės, norint pasiekti lentynoje padėtą knygą, tikriausiai rimtai nesvajojate „dėti iš viršaus“ į krepšį, o jei jums nuobodu skaityti ir rašyti, vargu ar trokštate išmokti kinų kalbą.
Trumpai sakant, jūsų idealai yra apriboti jūsų pačių. Žvalgydamiesi po save randame tas savybes, kurias laikome geriausiomis. Ir būtent jomis remdamiesi konstruojame savo idealųjį „aš“. Tiek išorinį fizinį, tiek vidinį - dvasinį ar psichinį. Jei pažįstate tokį asmenį, kuris, jūsų manymu, išplėtojo savybes, panašias į jūsiškes, tikėtina, kad imsite ja ar juo žavėtis ir sekti. Šis asmuo taps jūsų idealo įsikūnijimu.
#
tags: #as #idealas #savoka #psichologijoje