Įvadas
Tarpusavio priklausomybė yra žmogaus būties esmė, glaudžiai susijusi su mūsų santykiais ir gerove. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra tarpusavio priklausomybė, kaip ji pasireiškia įvairiuose gyvenimo aspektuose, ir aptarsime jos poveikį mūsų emocinei sveikatai bei tarpasmeniniams santykiams. Atskleisime priklausomybės ir kopriklausomybės sąvokas, nagrinėsime jų simptomus ir galimus sprendimo būdus.
Tarpusavio priklausomybė: žmogiškųjų santykių fenomenas
Artūro Tereškino romane „Nesibaigianti vasara“ teigiama, kad esame viena nuo kitos priklausomos būtybės, egzistuojančios ir klestinčios tarpusavio pasitikėjimo tinkle. Prasidėjus pandemijai, tapo akivaizdu, kad net oras, kuriuo kvėpuojame, yra susijęs su abipuse atsakomybe.
Chižniak (2016) teigimu, žmogaus gyvenimui būdinga tarpusavio priklausomybė. Jokie žmogaus pasiekimai neįmanomi be kitų žmonių. Tarpusavio priklausomybė - tai žmogiškųjų santykių fenomenas. Tačiau priklausomybė santykiuose gali tapti neigiama, kai paklūstama kitam, atsisakant savo savarankiškumo ir laisvės.
Priklausomybė ir kopriklausomybė: dvi medalio pusės
Į bet kurią priklausomybę galima pažvelgti ir kaip į ligą, ir kaip į asmeninį žmogaus pasirinkimą. Priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, lošimų ir kitų dalykų yra tik „ledkalnio“ viršūnė. Šeima, kurioje yra priklausomybės problemų, laikoma disfunkcine šeima. Kai vienas iš šeimos narių yra priklausomas nuo cheminių medžiagų (alkoholio, narkotikų, vaistų) arba veiklos (darbo, hobio, pirkimo, interneto ir kt.), kitas šeimos narys gali tapti emociškai priklausomu nuo santykių su priklausomu asmeniu.
Taip pat skaitykite: Sapnininko interpretacijos: Depresija
Emocinė priklausomybė
Emocinė priklausomybė nuo priklausomo žmogaus yra sudėtingas reiškinys, kuriam reikia skirti ypatingą dėmesį. Pirmiausia reikia gelbėti save, rūpintis savo sveikata, savo poreikiais ir interesais. Priklausomi žmonės tiki ne žodžiais, o pavyzdžiais. Geriausi pavyzdžiai yra jo aplinkoje esantys žmonės, kurie yra laimingi, džiugūs, sėkmingi ir neįklimpę į jokias priklausomybes arba jas įveikę, suvaldę.
Kai šeimos nariai sprendžia savo kopriklausomybės psichologines problemas, tai neišvengiamai daro teigiamą įtaką ir priklausomybę turinčiam žmogui pripažinti savo problemas ir jas spręsti. Artimiesiems reikėtų vengti kankinio pozos, vengti moralizavimo. Priklausomybių ir kopriklausomybių terapijoje mokomasi prisiimti atsakomybę už save, atpažinti įvairias manipuliacijas, saviapgaulę, nustatyti ir apginti įvairias ribas, konfrontuoti nesugadinant tarpasmeninių santykių, toleruoti vis didesnį emocinį artumą. Kaltinimai, grasinimai, skyrybos nėra tinkama išeitis spręsti priklausomybės ir kopriklausomybės problemas. Disfunkcinei šeimai gali padėti šeimos psichoterapija.
Kopriklausomybė: kas tai?
Nuo 2015 metų dirbant priklausomybių srityje, kasdien sutinkami žmonės, negalintys išsivaduoti nuo alkoholio, narkotikų ar vaistų vartojimo. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad priklausomybės problema susijusi tik su cheminių medžiagų vartojimu. Tačiau pradėjus konsultuoti priklausomų žmonių šeimos narius, paaiškėjo, kad priklausomybė yra žymiai sudėtingesnė, nei atrodo. Ji kaip vijoklis apraizgiusi visą priklausomo žmogaus šeimą, paliečia ne tik sutuoktinius, bet ir tėvus, vaikus, brolius, seseris, dėdes, tetas, draugus, kaimynus - visus aplinkui esančius artimus žmones. Ji, kaip chameleonas, nuolatos keičia savo pavidalą, persimeta nuo vieno šeimos nario prie kito, nuo vienos apraiškos prie kitos. Pavyzdžiui, sustabdęs alkoholio vartojimą žmogus, gali netikėtai pradėti kompulsyviai lošti, o pavyzdinga sutuoktinė pradėti vartoti vaistus. Arba, ilgus metus kovojusi su vyro priklausomybe, žmona, pagaliau sulaukusi vyro blaivybės, pati praranda gyvenimo prasmę, puola į depresiją ir liūdesio liūną.
Kovodami su savo šeimos narių priklausomybėmis, artimieji, vėliau ar anksčiau, kreipiasi pagalbos į specialistus iš kurių išgirsta žodį „kopriklausomybė“. Jie būna nustebę, kad ne tik jų šeimos nariai yra apimti priklausomybės ir patiria su ja susijusių sunkumų, bet ir jie patys yra įsipainioję į šį tinklą. Specifinė terminologija labiau reikalinga specialistams, negu žmonėms, kurie kreipėsi pagalbos, tačiau sunku išvengti terminologijos bandant susikalbėti tarpusavyje.
Kopriklausomybė - tai labai nevienareikšmiškas, populiarioje ir akademinėje literatūroje plačiai tyrinėjamas reiškinys, kuris sukelia daug prieštaravimų ir ginčų tarp autorių. Literatūroje pateikiama daug ir įvairių kopriklausomybės apibrėžimų, tačiau nėra nei vieno bendrai priimto ir universalaus, taip pat nėra ir diagnostinių kriterijų, rašo Bacon (2014). Kopriklausomybė oficialiai nepripažįstama kaip sutrikimas, ji neįtraukta į sisteminį ligų sąrašą (TLK-10). Literatūroje galima sutikti ne tik sąvoką „kopriklausomybė“, bet ir kitus šį reiškinį apibūdinančius žodžius: „priklausomas elgesys“, „priklausomi santykiai“, „netiesioginė priklausomybė“, „ko-alkoholikai“.
Taip pat skaitykite: Asmenybės bruožų įtaka
Oksfordo žodyne, sąvoka „kopriklausomybė“ (codependency, codependence) aiškinama kaip „pernelyg didelė emocinė ar psichologinė priklausomybė nuo partnerio, paprastai nuo to, kuriam reikia palaikymo dėl ligos ar priklausomybės“. Etimologiniame žodyne, terminas kopriklausomybė (co+dependent), aiškinamas kaip „disfunkcinis kito palaikymas santykyje su priklausomybe ar kitu save griaunančiu elgesiu“. Priešdėlis „co“ reiškia „kartu, bendrai“. Bulotaitė (2009), naudojo „netiesioginės priklausomybės“ sąvoką ir pateikė tokį apibrėžimą: „tai savo individualybės, asmenybės praradimo liga…tai ypatinga priklausomybė (emocinė, socialinė, kartais net fizinė) nuo kito žmogaus“ (Bulotaitė, 2009, p. 129).
Kunigas Kęstutis Dvareckas priklausomybę vadina „vidine žmogaus emigracija“, kai žmogus siekia „patogesnės tikrovės“ ir pasiduoda iliuzijai, kad gali visiškai kontroliuoti pasaulį. Apie svaigalus jis rašo taip: „tai tėra tvarstis ant pūliuojančios žaizdos, kuris leidžia nebematyti gąsdinančio žaizdos vaizdo“ (Dvareckas ir kiti, 2014, p. 23).
Kopriklausomybės požymiai
Priklausomybės ir kopriklausomybės simptomai labai panašūs. Sidorova (2014) mini tris pagrindinius klinikinius priklausomybės požymius: negalėjimas kontroliuoti savo elgesio santykyje su chemine medžiaga; medžiagos „panaikinimo“ sindromas (sunkią fizinę būklę nuo medžiagos galima greitai ir efektyviai panaikinti tik vėl pavartojus tos medžiagos); asmenybės interesų sumažėjimas ir apsiribojimas tik kontaktais su medžiaga (ieškojimas, pirkimas, kalbėjimas apie tai). Visi šie požymiai pasireiškia kopriklausomų žmonių santykiuose su kitais. Priklausomų nuo cheminių medžiagų žmonių artimieji negali nustoti kontroliuoti savo šeimos narių, negalėdami kontroliuoti, jie patiria nerimą, kuris sumažėja vėl atsiradus galimybei kontroliuoti vartojantį šeimos narį. Kopriklausomų žmonių interesų ratas labai stipriai susiaurėjęs, dažniausiai jie neskiria laiko niekam kitam.
Bulotaitė (2009) aprašo paraleles tarp priklausomybės ir kopriklausomybės. Beveik veidrodiniu principu atsikartoja priklausomybe sergančių ir kopriklausomų žmonių elgesys, mintys bei jausmai. Tiek vieniems, tiek kitiems būdinga „sąmonė užvaldyta objekto“, kopriklausomų žmonių mintys nuolatos sukasi apie priklausomybės užvaldytą asmenį. Toks žmogus nebegali išsivaduoti ir nustoti galvoti apie priklausomą šeimos narį, o priklausomas asmuo nebegali kontroliuoti medžiagos vartojimo. Taip pat abiem pusėms pasireiškia: neigimas, žodinė ar fizinė agresija, žema savivertė, panašūs vyraujantys jausmai (pyktis, kaltė, gėda, baimė); sutrikusi fizinė sveikata (širdies ligos, nemiga, skrandžio skausmai); panašūs psichiniai susirgimai (depresija, mintys apie savižudybę) bei vienodas požiūris į gydymą (pagalbos atsisakymas).
Siaurąja prasme, kopriklausomais vadinami priklausomų nuo cheminių medžiagų žmonių šeimos nariai. Tačiau žvelgiant plačiau, rašo Beattie (1992) kopriklausomybė apima ir tokias žmonių grupes, kaip suaugę alkoholikų vaikai, emociškai ar psichiškai nestabilių žmonių artimieji, lėtinėmis ligomis sergančiųjų artimieji, elgesio problemų turinčių vaikų tėvai, neatsakingų žmonių artimieji. Kopriklausomybė ypač dažnai pasireiškia slaugytojams, socialiniams darbuotojams ar žmonėms, teikiantiems pagalbą kitiems. Taip pat pastebėta kad kopriklausomybė pasireiškia ir sveikstantiems priklausomiems nuo alkoholio ar narkotikų, žmonėms. Psichologai taip dažnai persiima priklausomų klientų gelbėjimu, vadinasi „suserga“ kopriklausomybe. Toks personalo elgesys yra žalingas klientams.
Taip pat skaitykite: Kelias į prasmingą judėjimą
Kopriklausomybės apibrėžimai
Ingrid Bacon (2014) fenomenologinėje studijoje išsamiai aprašė kopriklausomybę ir pateikė šio reiškinio tyrimų istorinę apžvalgą. Kopriklausomybės fenomeno tyrinėjimų pradžia siejama su 40-aisias XX amžiaus metais ir Karen Horni vardu. Ji tyrinėjo alkoholikų žmonų elgesio modelius. Vėliau, 50-aisiais metais AA (anoniminių alkoholikų) judėjimas padarė įtaką tolimesniems šio fenomeno tyrimams. Amerikos sveikatos profesionalai sukūrė terminus „ko-alkoholikai“, „ko-priklausomieji“, taip pat šiuo dešimtmečiu susikūrė Al-Anon grupės (anoniminės alkoholikų šeimos narių grupės). 60-aisiais metais prasidėjo klinikinių kopriklausomybės fenomeno tyrimų epocha, o 80 - aisiais metais susikūrė CODA grupės, tai yra kopriklausomų anonimų grupės. Visos minėtos savipagalbos grupės veikia ir Lietuvoje.
Ingrid Bacon pateikė išsamią kopriklausomybės apibrėžimų analizę, keletą jų čia pateiksiu:
- pagal Wegscheider-Cruse (1981) „tai priklausomybė nuo asmens ar objekto, kuri gali tapti patologinė ir turinti įtakos visiems asmens santykiams“;
- pagal Whitfield (1984) tai „liga ir neadaptyvus elgesys, kuris išsivysto kartu gyvenant, dirbant ar esant artimuose santykiuose su žmogumi, priklausomu nuo cheminių medžiagų ar turinčiu lėtinių sutrikimų“;
- pagal Hemfelt et al (1989) tai „sutrikimas, sukeltas nesėkmingų individo bandymų kontroliuoti savo jausmus, kontroliuojant žmones, daiktus ar įvykius esančius ne savyje, kopriklausomas žmogus gali būti priklausomas nuo kito žmogaus, kuris yra apibrėžiamas kaip priklausomas nuo santykių ar prisirišęs prie cheminių medžiagų (alkoholio, narkotikų, vaistų), ar pinigų, sekso ar darbo“.
Taip pat kopriklausomybė minima kaip asmenybės sutrikimas, kuriam būdingas polinkis kontroliuoti, savo poreikių nepaisymas, iškreiptos ribos, neigimas, depresija, su stresu susiję psichologiniai susirgimai. Kaip pagrindinis gynybos mechanizmas akcentuojamas neigimas, kuris atitolina kopriklausomuosius nuo realybės suvokimo. Jiems būdingas elgesys - kitų kontroliavimas, tokiu būdu siekiant pakelti savo savivertę (Cermak, 1986, cit. pagal Bacon, 2014).
Weinhold autorių duetas įvardina kad „kopriklausomybė - tai įgytas disfunkcinis elgesys, kylantis kaip vienos ar daugiau, asmenybės vystymosi ankstyvoje vaikystėje, užduočių neužbaigimo pasekmė“. (B. Weinhold, J. Wеinhold, 2002, p. 5). Milushyna (2015), atliko išsamią literatūros apie kopriklausomybę apžvalgą ir pateikė tokį kopriklausomybės apibrėžimą: „tai tokia psichologinė būsena, kuriai būdingas stiprus nerimas, ir ekstremali emocinė, socialinė ir kartais fizinė priklausomybė nuo asmens ar objekto. Dėl šios priežasties tokia priklausomybė tampa patologine būsena, kuri paveikia visus asmens santykius“ (Milushina, 2015).
Dear, et al (2004), (cit. pagal Bacon, 2014), atliko sisteminę įvairių apibrėžimų analizę ir išskyrė keturis, kopriklausomybei būdingus, pasikartojančius komponentus: „fokusavimasis į išorę, pasiaukojimas, tarpasmeniniai konfliktai ir kontrolė, emocinis ribotumas“.
Daugumoje šių apibrėžimų akcentuojamas santykių aspektas. Remiantis aukščiau pateiktais apibrėžimais, kopriklausomybė: „turi įtakos visiems asmens santykiams“, išsivysto „esant artimuose santykiuose“, „paveikia visus asmens santykius“, o žmogus apibrėžiamas kaip „priklausomas nuo santykių“. Būtent per santykių aspektą, kopriklausomybė tampa labai plati, sunkiai aprėpiama sąvoka.
Stebint šį intensyvų informacijos, tai yra įvairių mokslinių studijų bei straipsnių srautą, kai kuriems autoriams kilo minčių, kad kopriklausomybės „etiketė“ gali būti užklijuota bet kuriam žmogui (Bacon, 2014). Bacon atskleidė kad savęs tapatinimas su kopriklausomybe gali būti naudingas. Tapatinimasis su kopriklausomybės sąvoka suteikia žmonėms realumo ir apčiuopiamumo pojūtį: „kopriklausomybė viską paaiškina“; „kopriklausomybė padeda man save atskleisti“; „padeda rasti prasmę“; ar įvardinti savo būseną. Būtent šiuo, susitapatinimo, principu veikia visos savitarpio pagalbos grupės, kuriose priklausomų žmonių šeimos nariai gali dalintis savo istorijomis ir išgirsti kitų žmonių pasidalinimų apie savo patirtis.
Žvelgiant iš egzistencinės krypties psichologo pozicijos, kopriklausomybės „diagnozės“ suteikimas klientui tolygus „etiketės užklijavimui“ ir gali skatinti žmogų neprisiimti atsakomybės už savo elgesį ir santykius su aplinkiniais, viską nurašant „ligai“ ar „sutrikimui“.
Dauguma autorių, kopriklausomybę pateikia kaip „ligą“ ar „sutrikimą“. Jie siekia suprasti priežastis, stengiasi pateikti apibrėžimų ir ieško būdų kaip „išgydyti“ pacientus. Egzistencinės krypties terapeutai nenaudoja žodžio pacientas. Į kliento simptomus ar sutrikimus žvelgiama kaip į jo „buvimo būdą pasaulyje“, rašė Spinelli (2006). Bolšanin (2012) rašė kad šiuolaikinė egzistencinė tradicija atsisako nuo skuboto kliento būsenos vertinimo, diagnozių skyrimo, „akivaizdžių“ kliento problemų įvardinimo.
Tarpusavio santykių modeliai
Tarpasmeniniai santykiai - tai subjektyviai išgyvenami dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio ryšiai, kurie objektyviai (visuomeniniame gyvenime) reiškiasi tų žmonių sąveikos įvairiais būdais. Tarpasmeninių santykių svarbiausi elementai - bendravimas, keitimasis informacija, tarpusavio supratimas, sąveika, priklausomybė. Tarpasmeniniai santykiai būna trumpalaikiai (vienkartiniai arba susieti su tam tikru įvykiu ar aplinkybėmis, pavyzdžiui, gydytojo ir paciento) ir nuolatiniai (pavyzdžiui, sutuoktinių, šeimos, giminės narių, draugų, bendradarbių). Tarpasmeniniai santykiai dažnai grįsti simpatija, meile, prieraišumu, rūpinimusi vienas kitu, solidarumu, bet gali atsirasti ir pyktis, neapykanta, nesutarimai, keršto troškimas ir kita (kartais tokie tarpasmeniniai santykiai nutrūksta).
Skiriami tarpasmeninių santykių 2 modeliai: tarpusavio priklausomybės ir socialinio įsiskverbimo. Tarpusavio priklausomybės modelis rodo, kaip formuojasi 2 žmonių tarpasmeniniai santykiai nuo pirmojo kontakto, įsisąmoninimo (vienas kito pažinimo, nuomonės susidarymo, jausmų atsiradimo), sąveikos, bendrumo, artumo užsimezgimo iki poveikio vienas kitam. Socialinio įsiskverbimo modelyje tarpasmeninių santykių raida suprantama kaip laipsniškas savęs atskleidimo procesas, leidžiantis pamažu skverbtis į kito žmogaus asmenybės vidų. Tarpasmeniniams santykiams plėtojantis nuo paviršutiniškų iki labai artimų bendraujantieji atskleidžia vis daugiau asmeninių, intymių detalių apie save.
Tam tikros grupės narių tarpusavio nuostatų, orientacijų ir lūkesčių sistema priklauso nuo bendros veiklos turinio ir organizacijos, taip pat vertybių, kuriomis grindžiamas tos grupės narių bendravimas. Kartais individo subjektyviai išgyvenami ryšiai su kitais žmonėmis nesutampa su objektyviai egzistuojančiais (būdinga tų pačių tarpasmeninių santykių skirtingas supratimas arba suvokimas). Nevienodo raidos lygio grupės tarpasmeniniai santykiai skiriasi ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai. Nuo tarpasmeninių santykių priklauso pavienių grupės narių statusas ir savijauta grupėje, psichologinis klimatas, veiklos efektyvumas, todėl tarpasmeninių santykių grupėse pažinimas yra svarbi bet kokio grupinio darbo tobulinimo sąlyga.
Ką daryti?
Jei atpažįstate save kopriklausomuose santykiuose, svarbu imtis veiksmų, kad pagerintumėte savo situaciją.
- Pasikalbėkite su antrąja puse. Pasitaiko situacijų, kai antroji pusė visai nenori jūsų skriausti savo elgesiu, o kartais tiesiog nesupranta, kiek skausmo jums sukelia. Galima pabandyti gražiai pasikalbėti, ką norėtumėte santykiuose keisti, kad juose abu jaustumėtės laimingesni. Tiesa, reikia nepamiršti, jog galite taip ir nebūti išgirsti, kad ir kiek stengtumėtės.
- Gyvenkite savo gyvenimą. Visapusiškai pasirūpinkite savimi. Pabūkite atskirai. Išmokite džiaugtis gyvenimu be antrosios pusės, išbandykite naują pomėgį, susipažinkite su naujais žmonėmis, atkurkite ryšį su žmonėmis, su kuriais bendravimas buvo nutrūkęs nuo perdėto jūsų įsitraukimo į disfunkcinius santykius, pasiplanuokite veiklų atskirai nuo savo antrosios pusės.
- Nusimeskite dalį atsakomybės. Jei jaučiate, kad nuolatos prisiimate atsakomybę už kitą žmogų, dangstote antrosios pusės ydas ir taikstotės su kiekvienu įgeidžiu bei reikalavimu, jei nuolat gelbėjate ir keičiate antrąją pusę - sustokite. Ar tai tikrai lygiaverčiai santykiai? Ar tikrai jūsų darbas, pareiga ir atsakomybė būti kito žmogaus viskuo viename: ir mama, ir meiluže, ir aukle, ir kolege, ir tarnaite, ir psichoterapeute?
- Stiprinkite savo pasitikėjimą savimi. Kopriklausomuose santykiuose nesunku įsisukti į užburtą ratą: žema savivertė -> baisu, kad paliks -> perdėtas prisirišimas prie netinkamo partnerio -> netinkamas partneris dar labiau smukdo savivertę.
- Pažinkite save. Kokių jausmų jums kyla bendraujant su antrąja puse? Kokios mintys ir kokia jūsų gyvenimo patirtis atvedė į šiuos santykius? Ar tai yra tokie santykiai, apie kokius svajojate? Kas jūs esate ir ko norite iš gyvenimo, jus supančių žmonių? Šiuos klausimus labai svarbu užduoti sau, jei jaučiate, kad nuolat įsisukate į emociškai žlugdančius, komplikuotus, sudėtingus santykius.
- Nepriimkite antrosios pusės elgesio asmeniškai. Žmonės, įsitraukę į destruktyvius santykius, neretai ima prisiimti labai daug atsakomybės už kito veiksmus ir jaučia labai daug kaltės ir baimės. Pavyzdžiui, vyras geria - tai mano kaltė. Žmona manipuliuoja, perdėtai pavyduliauja ir kontroliuoja - tai mano kaltė. Vyras muša - tai mano kaltė.
- Paanalizuokite, kaip atrodo sveikas ryšys. Kartais į destruktyvius santykius įsisukę žmonės nebesusigaudo, kad jų bendravimas - labai toli nuo sveiko, pagarba ir meile grįsto buvimo kartu. O kartais žmonėms paprasčiausiai trūksta sveikų santykių patirties, kad galėtų suprasti, jog būna ir kitaip. Jei kirba abejonės, apsidairykite aplink, pastebėkite ir pasikalbėkite su žmonėmis, kurie turi užmezgę ilgalaikius ir harmoningus santykius.
- Persvarstykite savo santykius. Liūdna, bet būna tokių žalojančių santykių, kurių neįmanoma tęsti norint išsaugoti savo savigarbą, o kartais net ir sveikatą. Jei atsidūrėte santykiuose, kur prieš jus smurtaujama ar jūsų antroji pusė mėgina jus tempti į savo bėdas (pavyzdžiui, prašo meluoti teisėsaugai), ir tai kartojasi nuolatos, akivaizdu, kad įžengėte į pavojingų santykių zoną. Tokiu atveju verta užduoti sau klausimą, kodėl vis dar tęsiate šiuos santykius ir kas trukdo juos nutraukti.
- Ieškokite pagalbos. Jeigu nerandate atsakymo į klausimą, kodėl santykiai nesiklosto taip, kaip norėtųsi, galbūt susigaudyti padėtų žvilgsnis iš šalies - psichoterapija. Iš tiesų nelengva pripažinti sau (ir juo labiau kitiems), kad jūsų meilė yra destruktyvi, o santykiai toli gražu ne idiliški.
Kaip gali padėti terapija?
Egzistencinis požiūris terapijoje padeda kenčiančiam žmogui plačiau pažvelgti į savo gyvenimą ir atrasti jame naujų galimybių. Jis padeda priimti tai, kas neišvengiama, ko neįmanoma pakeisti ir rasti savyje jėgų ir slypinčio potencialo. „Kopriklausomybė“ susiformuoja būnant artimuose santykiuose su kitais žmonėmis, o terapinis susitikimas - tai erdvė, kurioje susitinki su „kitu“ žmogumi - terapeutu, tai terapijoje atsirandantis santykis padeda įveikti sunkumus santykiuose su savo šeimos nariais. (Du Plock, 2009) rašė, kad terapija suteikia galimybę klientui įsisąmoninti savo buvimą santykyje su kitais per „atkuriamųjų santykių“ galimybę. Spinelli (2006) rašė, kad egzistencinė terapija gali būti suprantama kaip struktūruotas ir rekonstruojantis žmogaus gyvenimo tyrimas, kuris per terapeuto ir kliento bendradarbiavimą ir dialogą „suteikia psichoterapijai transformuojančios patirties“ potencialo.
Kur kreiptis pagalbos?
Prieš dvidešimt metų tokia paslauga šeimoms buvo nepasiekiama, tačiau dabar yra nemažai psichoterapeutų, konsultuojančių poras ir šeimas. Plungės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras vykdo „Priklausomybių mažinimo programą“. Esant poreikiui, kviečiame apsilankyti Gyventojų, turinčių priklausomybes, konsultavimo kabinete, adresu: J.T. Vaižganto g. 93 A, Plungė. Telefonai pasikonsultavimui: 8 638 01831 (Ilona), 8 638 01 296 (Rita).
tags: #ka #reiskia #savoka #tarpusavio #priklausomybe