Ne paslaptis, kad asmenybė yra sudėtingas darinys, kurį formuoja daugybė veiksnių. Vienas iš svarbiausių - savivertė, tiesiogiai susijusi su pasitikėjimu savimi. Žmogaus savęs vertinimas lemia jo elgesį, sprendimus ir netgi galimybes pasiekti užsibrėžtus tikslus. Tačiau kodėl vieni žmonės spinduliuoja pasitikėjimu, o kitus nuolat lydi abejonės? Kas slypi už nenoro girtis ir kaip tai susiję su psichologine gerove? Šiame straipsnyje panagrinėsime šiuos klausimus, remdamiesi psichologijos teorijomis ir praktiniais pavyzdžiais.
Savivertės svarba ir jos įtaka gyvenimui
"Ne veltui sakoma, kad žmogus niekada negalės pasiekti daugiau, nei pats sau gali leisti. Tai - visiška tiesa - mes iš gyvenimo gauname tiek, kiek patys sau leidžiame gauti. Ir tai priklauso ne nuo ko kito, kaip tik nuo savo vertės suvokimo ir pasitikėjimo savimi", - teigia Tęstinių mokymų centro lektorius Tomas Kaulinskas. Ši citata puikiai iliustruoja savivertės svarbą. Žema savivertė tarsi uždeda barjerą, neleidžiantį žmogui atsiskleisti, išnaudoti savo potencialą ir siekti aukštumų.
Tik labai nedidelė dalis žmonių turi tvirtą pasitikėjimą savo jėgomis, geba, nepaisant galimų rizikų ir pavojų, drąsiai žengti gyvenimo keliu. Gana daug žmonių dažnai sukausto abejonės, dvejonės ir įvairios baimės. Kodėl tiek daug žmonių save vertindami save ir menkina?
Savivertės formavimosi priežastys
Robertas Antony, garsus amerikiečių psichologas ir psichoterapeutas, išskiria 3 esmines priežastis, lemiančias žemą savivertę:
- Vaikystėje perimti tėvų elgesio ir mąstymo modeliai: Šie ribojantys tėvų „modeliai“ vaikams persiduoda tarsi virusinė infekcija, kuri vėliau su jais lieka, jei nieko nedaroma, visą likusį gyvenimą. Ir kas liūdniausia - dažniausiai persiduoda sekančioms kartoms. Ypač stipriai veikia elgesio ir mąstymo modeliai perimti iš mamos, nes būtent su ja mažylis praleidžia daugiausia laiko. Vienas iš tokių „modelių“ gali būti įsitikinimas, kad „aš esu neverta meilės ir artimųjų šilumos“.
- Klaidos ir nesėkmės mokykloje: Mokykla - tai dar viena vieta, kurioje gana dažnai vaikams pažeista savivertė pradėjo šlubuoti dar stipriau, kai už neteisingai atliktas užduotis mokytojai rašydavo neigiamus pažymius net nesistengdami paaiškinti, kad šis pažymys yra skirtas ne mokinio, kaip asmenybės, vertinimui, o tik pačios užduoties ir ne daugiau.
- Netinkamas religinis auklėjimas: Tai ypač stiprus veiksnys stipriose bendruomenėse, nes net ir pačiam nepriėmus „savęs kaltinimo“ modelio, tai spaus daryti aplinkiniai.
Žinoma, priežasčių yra ir daugiau, bet 3 išvardintos aukščiau pasitaiko dažniausiai ir yra pagrindinės.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
Žemos savivertės požymiai
O kaip atskirti žmogų, kurio savivertė yra žema? Štai 10 pagrindinių skiriamųjų bruožų:
- Viktimizmas: Tokios asmenybės žodyne dažnai išgirsime: „Koks aš vargšas/ kokia aš vargšė…“. Ir tai pasireiškia ne tik žodžiuose, bet ir veiksmuose. Toks žmogus plaukia pasroviui, dažnai net nebando įveikti atsiradusių iššūkių, linkęs sirgti ir demonstratyviai parodyti koks yra silpnas. Už viso to slepiasi noras gauti kuo daugiau meilės ir šilumos iš aplinkinių.
- Kitų žeminimas: Toks žmogus bando kelti pasitikėjimą savimi ne tobulėdamas, o žemindamas kitus. Jis jaučiasi gerai tada, kad sugeba kitam įrodyti, kad jis teisus, o kitas žmogus - ne. Įdomiausia tai, kad tokie „teisuoliai“ dažniausiai kituose pastebi ir kritikuoja savybes, kurių savyje nemėgsta patys. Pasąmoningai tai atrodo taip: „Man labai nepatinka, kad aš taip elgiuosi, todėl neleisiu, kad ir tu taip darytum“.
- Pergalės siekimas bet kokia kaina: Jis visur ir visada stengiasi nugalėti bet kokia kaina. Į pralaimėjimą reaguoja skaudžiai, dažnai su agresija. Pergalės tokiam žmogui gyvybiškai svarbios, nes tik taip jis gali kompensuoti savo savivertės trūkumą.
- Atsakomybės vengimas: Kaltina aplinkybes. Jei tokiam žmogui pasiseka pasiekti gerų rezultatų, jis net nedvejodamas prisiima visą garbę sau. Dažnai tokie žmonės laikosi pozicijos: „Aplinkui vieni kvailiai, tik aš vienas teisus.“
- Dėmesio poreikis: Kadangi dar vaikystėje jiems buvo suformuota nuomonė, kad jie „prasti“ arba „niekam tikę“, dabar, būdami suaugusiais, jie visais įmanomais būdais stengiasi gauti iš aplinkinių kuo daugiau dėmesio ir pripažinimo, taip norėdami, kad aplinka jiems kuo dažniau kartotų: „su tavimi viskas yra gerai“. Tai tarsi savotiškas reabilitacijos po traumų procesas. Deja, netinkamais būdais siekiant tokio pritarimo, žmonės susikuria sau dar daugiau vidinių kompleksų ir baimių.
- Socialinė izoliacija: Dėl nenoro priimti save, toks žmogus paprastai laikosi nuošaliai ir nelinkęs bendrauti su žmonėmis. Jis užima vienišiaus poziciją ir laikosi atokiai. Kiti, stokodami pasitikėjimo, pradeda elgtis agresyviai ir itin kritiškai aplinkinių atžvilgiu. Tiek vienu, tiek kitu atveju, dėl tokio savo elgesio žmogus nesugeba sukurti artimesnio ryšio su aplinkiniais.
- Depresija: Jei žmogus bandydamas siekti išsikeltų tikslų ir patyręs eilę nesėkmių nusivilia stipriai savimi, patiki, jog yra nieko vertas ar niekam tikęs, jo savivertė gali kristi tiek žemai, kad jis net susirgs depresija.
- Godumas ir egoizmas: Jausdamas savivertės stygių, žmogus jį kartais bando kompensuoti tenkindamas visus savo poreikius ir visiškai nepaisydamas aplinkinių norų ir pageidavimų. Toks žmogus paprastai nebus linkęs rūpintis kitais, net jei jie yra jo artimiausios aplinkos žmonės.
- Sprendimų vengimas: Žmogus bijo priimti svarbesnius sprendimus, nes mano, kad jis nesugebės „teisingai“ pasirinkti. To pasekoje jis dažnai delsia, atidėlioja ar vilkina sprendimų priėmimą. Kartais toks vilkinimas gali pasireikšti ir pernelyg dideliu tobulumo siekimu.
- Kontroliavimas: Toks žmogus itin linkęs kontroliuoti aplinkinius. Dažniausiai tai pasireiškia pačių artimiausių žmonių kontrole ir atviru nepasitikėjimo reiškimu.
Aukštos savivertės požymiai
O kaip atrodo žmogus, turintis aukštą savivertę ir tvirtą pasitikėjimą savimi? Į ką mums reikėtų lygiuotis stiprinant šias savybes? - bendrauja lengvai ir laisvai.
Kaip ugdyti savivertę ir pasitikėjimą savimi
Nors savivertė formuojasi vaikystėje, ją galima ugdyti ir suaugus. Štai keletas patarimų:
- Atsisakykite neigiamo vidinio balso: Stebėkite savo mintis ir sustabdykite save kritikuojant. Verčiau susitelkite į savo stipriąsias puses ir pasiekimus.
- Priimkite save tokius, kokie esate: Kiekvienas žmogus turi trūkumų, tačiau tai nereiškia, kad esate blogesnis už kitus. Mokykitės mylėti ir gerbti save su visais savo privalumais ir silpnybėmis.
- Nustatykite realius tikslus: Užuot siekę neįmanomų aukštumų, nustatykite mažus, pasiekiamus tikslus. Kiekvienas pasiekimas sustiprins jūsų pasitikėjimą savimi.
- Išmokite priimti kritiką: Kritiką vertinkite kaip galimybę tobulėti, o ne kaip asmeninį puolimą. Atskirkite konstruktyvią kritiką nuo nepagrįstų priekaištų.
- Rūpinkitės savimi: Skirkite laiko savo pomėgiams, sportui, sveikai mitybai ir poilsiui. Gerai savijauta padeda jaustis geriau ir pasitikėti savimi.
- Bendraukite su pozityviais žmonėmis: Venkite žmonių, kurie jus nuvertina ar kritikuoja. Bendraukite su tais, kurie jus palaiko ir įkvepia.
- Kreipkitės į specialistus: Jei jaučiate, kad savarankiškai nepavyksta susidoroti su žema saviverte, kreipkitės į psichologą ar psichoterapeutą.
Temperamento įtaka asmenybei ir savivertei
Senovės Graikijos gydytojas Hipokratas dar V amžiuje prieš Kristų sukūrė teoriją, kuri davė pradžią mokslui apie temperamentus. Hipokrato nuomone, žmogaus temperamento skirtumus nulemia ppagrindinių jo organizmo syvų (skysčių ) proporcija. Ir iš tų laikų liko šiuolaikiniai temperamentų pavadinimai: choleriškas(gr.-tulžis), kurio organizme vyrauja tulžis, sangvinikas(lot.- kraujas), jei organizme vyrauja kraujas, flegmatikas(gr.flegma- gleivės), kuris daugiau turi gleivių, ir melancholikas (lot. Melas chole). Temperamentu vadiname pastovias asmenybės savybes, pasireiškiančias psichinių reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu.
Šiuo metu populiariausia yra cheminė temperamentų tipologija. Pasak šios ttipologijos, temperamentų skirtumai priklauso nuo vidaus sekrecijos liaukų. Buvo pastebėta, kad atskirų individų endokrininės liaukos yra skirtingų dydžių ir svorių. Kuo daugiau liauka išskiria hormonų, tuo stiprėja tam tikra organizmo veikla. Kiekvienas žmogus turi įvairių ypatybių, dominuojant kurio nors vieno temperamento savybėms, nors grynųjų temperamentų tikrovėje nėra. Kiekvienas žmogus gimsta su tik jam vienam būdingomis tam tikromis savybėmis. Tai priklauso nuo genotipo - unikalaus, individualaus genų derinio.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
Pagal jaudinimo ir slopimo savybes I. Pavlovas išskyrė 4 temperamentų tipus, jiems pritaikęs dar Hipokrato temperamentų pavadinimus, kadangi I.Pavlovo tipai priminė Hipokrato aprašytus temperamentų požymius.
- Sangvinikas: Draugiškasis, atviras ir mėgstantis bendrauti. Kalba labai daug, mėgsta girtis, sau priskirti nuopelnus. Emocionalus, išsireiškimai išraiškingi, gyvi, pakankamai ryškūs. Psichinių procesų tempai greiti. Labai energingas ir darbingas. Emocijos kyla greitai ir ryškiai, pasireiškia veido mimika ir pantomimika. Būdinga lengva interesų ir emocijų kaita. Linksmas, nerūpestingas, optimistas, kupinas vilčių, mėgsta bendrauti , draugiškas, dėl tto pageidaujamos draugijose. Sangvinikas dažnai nėra pastovus: džiaugiasi ir juokiasi, tačiau greitai gali nuliūsti iki ašarų, supykti dėl menkniekių ir greitai pamiršta nuoskaudas. Lengvai pažada, bet nemąsto apie ištęsėjimą, nemėgsta monotonijos, dažnai keičia darbo vietą, todėl nepasiekia didelių laimėjimų. Domisi išorine gyvenimo puse, mėgsta girtis, turi polinkį meilikauti, sako komplimentus, mėgsta gyvenimo malonumus. Nemėgsta siekti dorybių, kur reikia pasiaukojimo, kantrybės. Tai smagūs, draugiški, nepastovūs žmonės. Iš įžymių žmonių sangvinikai buvo vokiečių poetas Gėtė, muzikas Mocartas.
- Cholerikas: Labai energingas, greitų reakcijų, stiprių emocijų su ryškiais išoriniais pasireiškimais žmogus. Choleriškai siekia pirmauti ir stipriai priešinasi viskam, kas jam trukdo. Didesnis polinkis į efektus ir jų prasiveržimus. Tai dažnai pusiausvyrą ir taktišką bendravimą prarandantys žmonės. Lyginant su sangvinikais, cholerikai yra daug pastovesni savo siekimais ir emociniu gyvenimu. Šie žmonės greit užsiplieskia, labai darbštūs, mėgsta pripažinimą, pagyrimus. Daug pasiekia, protingas, gabus : ‘ Turi dvi galvas ir nei vienos širdies’. Sugeba vadovauti. Psižymi protu, energija, stipria valia. Žymių žmonių choleriško temperamento atstovų randame labai daug: L. van. Bethovenas, A.Puškinas, V. Lansbergis ir kt.
- Flegmatikas: Lėti psichinių procesų tempai, labai didelis pastovumas ir maža kaita. Šaltakraujiškas, sunkiai susijaudina, valingas, iištvermingas, principingas, taktiškas, ramus, nemėgsta viešumos, patinka ramybė, poilsis, patogumai. Tai ramūs, lėti, uždari žmonės. Emocijos menkai tepasireiškia išoriškai. Flegmatiško temperamento žmonės nerodo didesnio aktyvumo tikslų, tačiau pradėtus darbus paprastai užbaigia ištvermingai ir tiksliai. Iš žymių žmonių flegmatikai buvo pasakėčių rašytojai- Lafontenas, I.Krylovas.
- Melancholikas: Būdingiausi bruožai - labai didelis jautrumas, nepatiklumas, randa priežastį nerimui. Emocijos gilios ir pastovios, tačiau jų išorinės išraiškos silpnos, balsas tylus. Dažnai trūksta energijos, ištvermės ir pasitikėjimo savimi, tačiau dėl didelio jautrumo ir pastovumo melancholiško temperamento žmonės pasiekimais lenkia kitus. Vengia draugijų, triukšmo, dėl to jiems sunkiau užmegzti kontaktus ir bendrauti didesnėse kompanijose. Niūrus, linkęs būti…
Neurotiškumas ir jo įtaka savivertei
Neurotiškos arba emociškai nestabilios asmenybės pasižymi emacionalumu, nerimastingumu, asmenybės nepatenkintu savimi, gyvenimu nepatenkintos, pesimistiškos depresiškos, nerimauja dėl dalykų kurie galbūt įvyks, greit nusimina jei kažkas nenusiseka. Taip pat neurotikai yra sąžiningi, smulkmeniški, labai disciplinuoti, pareigingi, nemėgsta netvarkos. Jie pasiduoda valdžios poveikiui, jaučiasi kontroliuojami kitų, problema, kad tokie žmonės yra nervuoti, bet tokie žmonės yra geri darbuotojai, nes jie maksimalistai, bijo suklysti.
Narcisizmas: perdėtas savęs sureikšminimas
Ryškiausias narcizo bruožas - perdėtas domėjimasis savo paties asmeniu. Taigi tokioms personoms paprastai nusispjaut į kitų žmonių patirtis. Psichologų aiškinimu, narcizams būdingas itin silpnas empatijos jausmas, tad jiems iš tikrųjų sunku įsijausti į svetimas mintis, jausmus ar tuo labiau - kančias.
Narcizai daro neišdildomą pirmąjį įspūdį. Aplinkiniams jie atsiskleidžia kaip pasitikintys savimi, seksualūs, patrauklūs, kompetentingi, šilti, kupini humoro žmonės. Nieko nuostabaus, kad narcistinės asmenybės dažnai būna draugijos siela: patys populiariausi, patys įdomiausi. Jų charizma traukte traukia žmones - net ir visiškai nepažįstamus. Deja, kerintis viešas įvaizdis greitai išsivadėja - pakanka bent kiek artimiau pažinti narcizą. O kuo ilgiau su juo bendraujama, tuo daugiau ir bjauresnių būdo bruožų išryškėja.
Kadangi bet koks vadovavimas glosto savimeilę ir suteikia didesnių ar mažesnių galių, tai natūraliai traukia visus narcizus. Beje, psichologai nustatė, kad narcizai tikrai gali tapti labai gerais lyderiais. Bet tik iki tam tikros ribos. Galiausiai pavaldiniai pavargsta nuo jų - išnaudotojų, arogantiškų ir net tironiškų tipų vadovavimo.
Taip pat skaitykite: Prekės ženklo asmenybės kūrimas
Tai tikras narcizų gyvenimo paradoksas: jie nuolat žemina kitus, žvelgia į juos su panieka, nors patiems gyvybiškai reikalingas jų žavėjimasis ir garbinimas. Dėl to narcizai nuolat ieško naujų draugų, kurie juos girtų ir dievintų, bet kurių netrukus atsikratytų vos tiems įžvelgus tikrąjį narcizo veidą. Anot psichologų, narcizai visomis išgalėmis siekia aplinkinių susižavėjimo, nes jiems jis - it narkotikas. Tačiau ilgainiui šis darbas pasidaro per sunkus, žmonės vis rečiau nori ploti narcizui katučių, taigi jis būna priverstas ieškoti naujų pažįstamų - naujos narkotikų dozės.
Manipuliuoti žmonėmis ir juos išnaudoti - įprastas narcizų elgesys. Draugai, šeima, meilužiai jiems reikalingi tik dėl naudos, kurios gali duoti: ar tai būtų savimeilę glostantys komplimentai, ar labiau materialūs dalykai, tokie kaip pinigai, seksas, aukštesnė visuomeninė padėtis, kopimas karjeros laiptais bei visa kita, ko trokšta narcizo širdis.
Narcizai nieko taip nemėgsta, kaip pakalbėti apie save ir savo pasiekimus. Tendencija girtis ir arogantiškas elgesys paprastai tampa tuo pirmuoju pavojaus skambučiu, įspėjančiu aplinkinius apie tikrąją šių žmonių prigimtį. Tačiau narcizai ne šiaip aušina burną tvirtindami, kad yra geriausi, - jie nuoširdžia tiki esantys geresni už kitus. Iliuzijos ir didybės manija, didžiulis susireikšminimas bei įsivaizdavimas, kad turi teisę viskam, specialistų teigimu, yra ryškiausi narcisizmo bruožai.
Nors kai kurie narcizai šiuo atžvilgiu yra labiau intravertai - tai yra, išgirdę kritiką (ar patyrę asmeninę nesėkmę), verda, išgyvena ir piktinasi savyje, didesnė dauguma vis dėlto puola gintis ar net reaguoja agresyviai. Nelaimėliai, išdrįsę pirštu besti ar netgi netyčia užsiminti apie kokią nors narcizų silpnybę, gali sulaukti netikėto emocijų pliūpsnio: riksmų, ašarų, pykčio ir agresijos.
Dar viena narcizų pasinėrimo į save išraiška - jie smulkmeniškai rūpinasi savo išvaizda. Nes nori būti patraukliausi ir labiausiai trokštami. Asmenybės psichologiją nagrinėjantys specialistai sako, kad narcizą galima pažinti iš to, kiek laiko, energijos ir pinigų jis aukoja, kad sukurtų fizikai patrauklų išorinį lukštą, po kuriuo slepiasi. Dėl tokio galutinio tikslo narcizams negaila nieko - nei sportuojant išlieto prakaito, nei išlaidų brangiems drabužiams, plaukų stilistams, aksesuarams, prabangiems automobiliams ir kitiem aukštą statusą simbolizuojantiems atributams.
Dėl jau minėtų priežasčių - visateisiškumo pojūčio ir ryškaus empatijos deficito - narcistiškos asmenybės nevengia daryti spaudimo, kad tik gautų, ko nori. Taigi nesitaiksto su neigiamais ar kokiais kitais atsakymais. Daugumai narcizų „ne“ toks nesuvokiamas žodis, kad pastūmėja juos į kraštutinumus - kartais net kriminalinio elgesio.
Šie du dalykai - nepasitikėjimas savimi ir narcisizmas - atrodo kaip visiškos priešpriešos. Bet tokių derinių pasitaiko dažniau, nei galėtume pamanyti, sako psichologai. Tokie žmonės vis tiek manosi esantys ypatingi, visateisiai ir nori būti didūs. Tiesiog negali to pasiekti. Ir dėl to jaučiasi labai pažeidžiami, jų savivertė dažnai svyruoja, jie nelabai iniciatyvūs - veikiau pasyvūs, drovūs intravertai.
Narcizai labiau nei kiti žmonės linkę keisti partnerius ir apgaudinėti savo antrąją pusę. Taip yra dėl to, kad jie nuolat ieško kažko - arba ko nors - geresnio. Tai ne iš piršto laužtas teiginys, o tikro mokslinio tyrimo rezultatas. Dėl troškimo kontroliuoti ir visiško negebėjimo užjausti narcizai taip pat gali justi iškrypusį pasitenkinimą tuo, kad sugeba palenkti kitus žmones seksualiniams nuotykiams, kokiems tie patys niekada nesiryžtų. Ir tuo didžiuojasi
Nors daugumai mūsų narcisizmas atrodo siaubingas bruožas, patiems narcizams - anaiptol. Jie veikiau tuo didžiuojasi. Aišku, dviejų vienodų narcizų nebūna, tačiau psichologų atlikti tyrimai - jų buvo nemažai - parodė, kad stebėtinai daug žmonių mielu noru prisipažįsta esantys narcizai. Tokia „etiketė“ jiems suteikia galimybę išsiskirti iš kitų, taigi leidžia pasijusti dar ypatingesniais.
Po daugiau nei tris dešimtmečius trūkusio tyrimo, kuriame dalyvavo daugiau kaip 475 000 žmonių, amerikiečių mokslininkų komanda 2015-aisiais padarė išvadą, kad narcisizmas būdingesnis vyrams nei moterims. Tokį tyrimo rezultatą patvirtino kelios tiriamųjų kartos, nepriklausomai nuo jų amžiaus. Pasak specialistų, narcisizmas siejamas su keliomis tarpasmeninio bendravimo disfunkcijomis, tarp jų - negebėjimu palaikyti sveikus ilgalaikius santykius, nesąžiningumu, agresija. Ir visa tai būdingiau vyrams. Tyrėjai atrado, kad stiprioji lytis dažniau laiko save privilegijuota, o tai jau narcisizmo forma. Be to, tokie džentelmenai labiau linkę kontroliuoti kitus ir užkrauti jiems savo valdžią. Tiesa, pabrėžia mokslininkai, toks egocentriškumas gali būti laikomas ir teigiama asmenybės savybe. O kai kalbama apie tokius būdo bruožus, kaip išdidumas, tuštybė ar nuolaidžiavimas savo norams, abi lytys „nusideda“ vienodai.